2013 Spalio 12

Buda palėpėje

veidas.lt


Jautrus, jaudinantis, nuo pirmųjų puslapių įtraukiantis skaitytoją – toks yra naujasis žymios japonų rašytojos Julie Otsukos romanas „Buda palėpėje“. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Vaikai
Švelniai suguldydavome juos į griovius, vagas, pintines po medžiais. Palikdavome nuogus spardytis ant paklotėlių ir šiaudinių demblių lauko pakrašty. Padėdavome į medines obuolių dėžes ir žindydavome pabaigusios purenti dar vieną pupų vagą. Kai paūgėdavo ir tapdavo smarkesni, kartais pririšdavome juos prie kėdžių. Gilią žiemą Redinge prisitaisydavome juos prie nugarų ir išeidavome genėti vynuogynų, bet kartais rytais būdavo taip šalta, jog jų ausytės nušaldavo ir kraujuodavo. Ankstyvą vasarą Stoktone palikdavome juos artimiausiame nuotekų griovyje, kol pačios kasdavome ir kraudavome į maišus svogūnus ar skindavome pirmąsias slyvas. Duodavome jiems pasižaisti pagaliukais, kol mūsų nebūdavo šalia, ir kartkartėmis šūktelėdavome, kad žinotų, jog mes vis dar čia. Neerzink šunų. Neliesk bitučių. Niekur neik, nes tėvelis supyks. Kai jie pavargdavo ir imdavo šauktis mūsų, dirbdavome toliau, nes jei nedirbtume, neišgalėtume susimokėti nuomos. Mama dabar negali. Po kiek laiko jų balseliai nuslopdavo, o verksmas nutildavo. Dienos gale, kai danguje nebelikdavo saulės, pakeldavome juos iš ten, kur miegodavo, ir išpurtydavome iš plaukučių žemes. Metas namo.
Kai kurie iš jų buvo užsispyrę ir nesukalbami ir visiškai mūsų neklausė. Kiti buvo ramesni už Budą. Jis atėjo į šį pasaulį šypsodamasis. Viena labiau už viską pasaulyje mylėjo savo tėvą. Kitas nekentė ryškių spalvų. Trečias niekur neidavo be savo skardinio kibirėlio. Ketvirta būdama vos trylikos mėnesių pirštuku parodė į pieno stiklinę ir suinkštė: „Noriu.“ Keli buvo ne pagal metus išmintingi. Būrėja mums sakė, kad jis gimė su senolio siela. Jie valgė prie stalo kaip suaugusieji. Niekad neverkė. Niekad nesiskundė. Niekad nepalikdavo ryžiuose įsmeigtų lazdelių. Visą dieną žaisdavo patys sau, neišleisdami nė garselio, kol mes triūsdavome laukuose. Valandų valandas piešdavo purve. O kai bandydavome pakelti juos ir neštis namo, jie purtydavo galveles ir sakydavo: „Aš per sunkus“ arba „Mama, pailsėk.“ Jie rūpindavosi mumis, kai būdavome pavargusios. Guosdavo, kai liūdėdavome. Be žodžių suprasdavo, kada mums mausdavo kelius ar būdavo tos mėnesio dienos. Naktimis miegodavo su mumis it šunyčiai ant šiaudais pakreiktų medinių lentų, ir pirmą kartą po atvykimo į Ameriką mums buvo malonu dalintis guoliu.
{…}
Kai tik galėdavome, įdarbindavome juos laukuose. San Martine jie rinko su mumis braškes. Los Osose skynė su mumis žirnius. Ropojo paskui mus Hjusono ir Del Rėjaus vynuogynuose, kol mes karpėm vėlyvąsias vynuoges ir klojome džiūti saulėkaitoje ant medinių padėklų. Sėmė vandenį. Genėjo krūmynus. Ravėjo piktžoles. Kapojo malkas. Alinančiame vasaros karštyje, kol jų kaulai dar nebuvo spėję susiformuoti, kauptukais pureno Imperialo slėnio dirvonus. Kai kurie buvo lėtapėdžiai svajokliai, ištisas žiedinių kopūstų vagas netyčia susodindavę aukštyn kojomis. Kiti sugebėdavo išrūšiuoti pomidorus greičiau nei greičiausias fermos samdinys. Daugelis skundėsi. Jiems maudė pilvukus. Skaudėjo galvas. Nuo dulkių beprotiškai graužė akis. Kai kurie kas rytą neliepti apsiaudavo guminius. Vienas turėjo mėgstamiausias žirkles, kurias kas vakarą po vakarienės galąsdavo klėtyje, niekam neleisdamas prisiliesti. Kitas nesiliovė galvojęs apie vabalus. Jie visur. Viena sykį atsisėdo vidury svogūnų lysvės ir pareiškė, kad gailisi gimusi. Ir mes mąstėme, ar teisingai pasielgėme, paleisdamos juos į šį pasaulį. Niekada neturėjome tiek pinigų, kad nupirktume jiems bent žaislelį.
{…}
Jie buvo girdėję, kad už fermos gyvena keisti blyškiaodžiai vaikai, kurie auga uždaryti namuose ir nieko neišmano apie laukus ir upelius. Kai kurie iš tų vaikų, sako, nėra net medžio matę. Motinos jiems draudžia eiti į lauką ir žaisti saulutėje. Už fermos, sako, esama prašmatnių baltų namų su auksu įrėmintais veidrodžiais, krištolinėmis durų rankenomis ir porcelianiniais tualetais, kuriuose patraukus grandinėlę nusileidžia vanduo. Jie net nesmirdi. Už fermos, sako, esama čiužinių, kimštų kietomis metalinėmis spyruoklėmis, kurie kažkodėl yra minkšti kaip debesys (Goro sesuo išvažiavo į miestą dirbti tarnaite ir grįžusi pasakojo, jog lovos ten tokios minkštos, kad jai teko miegoti ant grindų). Už fermos, sako, esama mamų, kurios kas rytą pusryčiauja lovoje, ir tėčių, kurie visą dieną sėdi kontorose apsikamšę pagalvėlėmis ir telefonu komanduoja – ir jiems dar už tai mokama. Už fermos, sako, kur beeitum, visur būsi svetimas, o jei netyčia įsėstum ne į tą autobusą, gali niekada neberasti kelio namo.
Paupy jie gaudydavo buožgalvius ir laumžirgius ir kišdavo į stiklainius. Stebėdavo, kaip mes galabijame vištas. Kalnuose atrasdavo vietas, kur paskutinį sykį miegota elnių, ir patys susirangydavo aukštoje, sugulėtoje žolėje. Jie traukiodavo driežams uodegas ir laukdavo, ar šie greitai atsiaugins naujas. Nieko nevyksta. Parsinešdavo namo iškritusių iš lizdo žvirbliukų ir penėdavo juos saldinta ryžių koše, pakabinę dantų krapštuku, tačiau ryte, kai pabusdavo, žvirbliukai būdavo nebegyvi. „Gamta abejinga“, – paaiškindavo jiems. Jie užsiropšdavo ant tvoros ir žiūrėdavo, kaip gretimame lauke fermeris veda karvę susitikti su buliumi. Žiūrėdavo, kaip motina katė suėda savo kačiukus. „Taip jau būna“, – gūžtelėdavome mes. Jie girdėdavo, kaip naktimis mus užgula vyrai, nepaliekantys mūsų ramybėje, nors jau seniai praradome žavesį. „Tamsoje nesvarbu, kaip atrodai“, – sakydavo mums. Kas vakarą jie maudydavosi su mumis lauke, milžiniškuose mediniuose kubiluose, pašildytuose virš ugnies, iki smakrų pasinerdami į garuojantį vandenį. Atlošdavo galvas. Užmerkdavo akis. Susirasdavo mūsų delną. Užduodavo klausimus. Kaip žinoti, kad esi miręs? Kas būtų, jei nebūtų paukščių? Kas būtų, jei visą kūną nusėtų raudonais spuogais, bet neskaudėtų? Ar teisybė, kad kinai valgo kiaulių kojas?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...