2010 Gegužės 19

Valdymo sistema

Angliška tvarka baigėsi

veidas.lt

"Veido" archyvas

Po šių rinkimų Didžiojoje Britanijoje neliko dvipartinės sistemos, dabar veiksmus tarpusavyje turės derinti trijų pagrindinių partijų lyderiai: G.Brownas, D.Cameronas ir N.Cleggas

Angliška tvarka baigėsi – po rinkimų Didžiojoje Britanijoje įsivyraus toks pat chaosas, kaip ir kitose Europos šalyse, valdomose koalicinių vyriausybių.

Praėjusį trečiadienį Vakarų Europoje nebeliko vienintelės dar gyvavusios dvipartinės rinkimų sistemos – Didžiojoje Britanijoje pirmą sykį nuo neatmenamų laikų rinkimų nelaimėjo nė viena iš dviejų (torių ar leiboristų) įprastai besivaržančių partijų. Po rinkimų aiškaus laimėtojo nebuvo, tad šį kartą vietas parlamente pasidalijo trys partijos: daugiausiai jų gavo konservatoriai, truputį mažiau leiboristai ir šiek tiek, bet gana nemažai – liberalai demokratai.

Taigi rinkėjai pamiršo ilgaamžes britų tradicijas ir vieni balsus atidavė už liberaldemokratus, susižavėję šių iškalba ir pažadais, kiti balsavo ne už liberaldemokratus, o prieš torius ir leiboristus (taip, beje, dažnai būna ir Lietuvoje).

Kartu rinkėjai užbaigė šių partijų dvivaldystę ir privertė jų lyderius ištarti žodžius, kurių nėra girdėjusi nė viena britiška ausis – po rinkimų tiek trapią daugumą laimėjusios torių partijos lyderis Davidas Cameronas, tiek vos vos atsilikęs leiboristas Gordonas Brownas žada ieškoti konsensuso bei tartis ir tarpusavyje, ir su liberaldemokratų partija.

Vakarų Europoje tai vadinama koalicine vyriausybe, bet Didžiojoje Britanijoje iki šiol nebuvo net tokios sąvokos – kaip gali būti pilka ten, kur vietos užtenka tik juodai arba baltai? Bet dabar spalvų supratimas keičiasi ir Didžioji Britanija pradedama vadinti daugiapartine valstybe. Žadama, kad tai pakeis ir šalies vidaus gyvenimą, ir net užsienio politiką. Gali būti, kad Didžioji Britanija nutols nuo JAV ir taps daug artimesnė Europos šalims, nuo kurių iki šiol, bent politiniu požiūriu, laikėsi gana atokiai.

Kur trys pešasi, nelaimi niekas

“Tie, kurie laimi, užsako ir muziką, tiesa, labiau primenančią trūkinėjančią radijo stotį, nes pralaimėjusi partija nuolat kaišioja pagalius į ratus”, – ligšiolinį Didžiosios Britanijos modelį taikliai apibūdina žurnalas “Foreign Policy”.

Ir tai daug ką paaiškina. Dviejų partijų, iš kurių tik viena laimi rinkimus, valdomoje valstybėje kur kas greičiau priimami sprendimai, nes laimėjusi partija (nesvarbu, ar tai būtų Didžiosios Britanijos toriai ir leiboristai arba JAV besirungiantys respublikonai ir demokratai) su niekuo nesitaria, veikia kryptingai ir nesiblaškydami. Ilgainiui tokiose valstybėse susiformuoja agresyvus politikos stilius – politikai pajunta galią ir ima siekti įtakos ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje.

Štai kodėl Didžioji Britanija ir JAV ekonominio pakilimo metais siekė tapti ekonominiu pasaulio centru. Štai dėl ko jos buvo linkusios karine jėga įvesti “tvarką” Irake ar Afganistane. Būtent dėl to Vakarų Europos šalims buvo vienodai sunku rasti bendrą kalbą tiek su JAV, tiek su Didžiąja Britanija, nes abiejų valstybių vadovai nematė reikalo tartis ir diskutuoti – daryti to, kas taip įprasta daugybės politinių jėgų valdomame Senajame žemyne.

Kita vertus, šalyse, kuriose valdžios monopolis po rinkimų atitenka vienai partijai, mažiau atsižvelgiama į visuomenės interesus: socialines garantijas, lygybę, mažumų atstovavimą. Visa tai – išskirtinis Vakarų Europos bruožas, nes partijos, atsidėkodamos už rinkėjų balsus, priverstos tenkinti ir pačius įvairiausius visuomenės poreikius.

Dėl to JAV iki šiol nėra vadinamųjų valstybinių pensijų ir tik dabar vykdoma sveikatos apsaugos sistemos reforma, nors europiečiai jau daugybę metų džiaugiasi ir nemokamu gydymu, ir valstybės išmokomis.

Galiausiai kuo daugiau partijų valdžioje, tuo jų pozicijos silpnesnės, tad jos priverstos tartis ne tik su kitomis politinėmis jėgomis, bet ir su visuomene, pavyzdžiui, rengti referendumus, kurie neįsivaizduojami JAV ir labai reti Didžiojoje Britanijoje.

Daugiapartinės sistemos trūkumai

Po visų šių argumentų gali pasirodyti, kad Vakarų Europoje, kurioje nuolat verda konkurencinės kovos tarp daugelio partijų, žmogui gyventi geriau – jis svarbesnis valdžiai, o politikai nesijaučia visagaliai. Tačiau iš pirmo žvilgsnio lyg ir patrauklesnis europietiškasis modelis turi nemažai trūkumų, kurie dabar ima grėsti ir Didžiajai Britanijai.

Pavyzdys – Vokietija. Vos prieš savaitę Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje vykę regioniniai rinkimai, galima sakyti, apvertė šalies politinį gyvenimą aukštyn kojomis. Šalies kanclerės Angelos Merkel partijai nepavyko iškovoti daugumos ir jos vadovaujami krikščionys demokratai, surinkę 34 proc. rinkėjų balsų, vos per vieną dieną prarado daugumą Aukštuosiuose parlamento rūmuose.

Viena vertus, tegyvuoja demokratija. Jei tauta nusprendė, kad A.Merkel elgiasi neteisingai ir priima netinkamus sprendimus, ji gali nesunkiai pakeisti valdžią, tiesiog ateidama į rinkimus ir balsuodama už kitas politines jėgas. Kita vertus, ką tokie staigūs pokyčiai reiškia Vokietijai? Politologai įsitikinę, kad vokiečiai A.Merkel nubaudė ne už ilgalaikę politikos kryptį, o už vieną vienintelį poelgį – sprendimą finansiškai remti Graikiją, kuris buvo priimtas likus kelioms dienoms iki rinkimų.

Tačiau dabar ant plauko pakibo keleriems metams į priekį numatytos fiskalinės priemonės. Net jei parlamente po rinkimų nebus sudaryta nauja valdančioji koalicija su socialdemokratais priešaky, A.Merkel vis tiek turės kur kas labiau nei iki šiol skaitytis su socialdemokratais – šie įgijo pakankamai balsų, kad galėtų atmesti jiems nepatinkančius A.Merkel sprendimus. Didelė tikimybė, kad bus iš naujo persvarstytos fiskalinės priemonės, siekiant atgaivinti Vokietijos ekonomiką. Be to, beveik nėra abejonių, kad socialdemokratai nepritars A.Merkel iniciatyvai nuo 2012 m. Vokietijoje mažinti mokesčius. Be to, centro kairieji galės blokuoti ir valdančiųjų jau numatytą sveikatos apsaugos reformą ir atgaivinti iniciatyvą užkonservuoti šalies atominius reaktorius, kuriai nepritaria A.Merkel vyriausybė.

Taigi rinkimų rezultatai privers politikus ne vienai valandai užsidaryti posėdžių kambariuose ir įneš nemažai chaoso į šalies gyvenimą. Tad Vakarų Europai būdingos konsensuso paieškos ir begalinis vienų partijų tarimasis su kitomis nėra palankus siekiant greitai ir veiksmingai spręsti konkrečius klausimus – recesijos, nedarbo ar per didelės imigracijos.

Į nepalankią padėtį patenka ir rinkėjas. Nors jis balsuoja už vieną ar kitą partiją ir jos programą, po rinkimų gali nė nesitikėti, kad dalyti pažadai bus įgyvendinti. Mat vos patekusios į parlamentą panašiai manančios partijos ima bičiuliautis, bemat atsisakydamos tų programos nuostatų, kurios trukdo sudaryti draugiškas koalicijas. O paskui, priešingai nei JAV, mandagiai klausosi opozicijos ir priima kompromisinius sprendimus – kažką pusėtino, kas mažiausiai žeidžia kieno nors interesus, nors nėra idealu nė vienai partijai, o kartu ir rinkėjui. Į tokią “pusėtiną” padėtį po rinkimų pateks ir Didžioji Britanija.

Galima neabejoti, kad britai, pamatę pirmuosius daugiapartinės sistemos vaisius – mėnesiais trunkantį sprendimų priėmimą, ilgas diskusijas ir sprendimus, kurie iki galo netenkina nė vienos pusės, bet gali būti išdidžiai vadinami konsensusu, – bus sutrikę ir nustebę.

Taip, tai reiškia, kad Didžiosios Britanijos politinė valdymo sistema taps vakarietiškesnė. Tačiau ar dėl to bus geriau rinkėjams, parodys laikas ir kiti rinkimai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...