2011 Gruodžio 14

Berimstanti skalūnų dujų karštinė

veidas.lt

Patyrinėjus skalūnų dujų naudingumą bei įvertinus galimas jų išgavimo grėsmes, tampa aišku, kad šie „vaistai“ taip pat turi didelį šalutinį poveikį.

Lapkričio pabaigoje Lietuvos Vyriausybė įpareigojo Geologijos tarnybą 2012 m. pirmąjį ketvirtį paskelbti skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje konkursą. Apie tai, kad po Lietuvos teritorija yra nemaži šių išteklių klodai, patvirtino ir šiais metais JAV energijos išteklių informacijos agentūroje (EIA) lankęsis Lietuvos energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
Taip pat šiemet EIA paskelbė ataskaitą, kurioje įvertinti po daugeliu pasaulio valstybių slypintys skalūnų dujų klodai. Ataskaitos duomenimis, teoriškai Lietuva galėtų išgauti iki 120 mlrd. kubinių metrų – toks kiekis patenkintų šalies energetinius poreikius 30–50 metų.
Lietuvos geologai į šią galimybę žvelgia gan skeptiškai ir spėja, kad praktiškai išgaunamų dujų yra du ar net tris kartus mažiau. Be to, tokiems kiekiams išgauti prireiktų daugiau nei 100 tūkst. gręžinių, kurių kaina gali būti tikrai didelė, nes šie ištekliai slypi dvigubai giliau nei JAV teritorijoje.
Pastaraisiais metais Europoje pabrangus dujoms, o JAV smarkiai padidėjus skalūnų dujų išgavimui, šis išteklius sulaukė nemažai dėmesio daugelyje pasaulio valstybių. Prie to prisidėjo ir faktas, kad vis labiau didėja besivystančių supervalstybių – Kinijos ir Indijos energetinis apetitas, o po Fukušimos avarijos branduolinė energetika tapo nebe tokia patraukli. Nevertėtų pamiršti ir daugelio valstybių noro užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo neprognozuojamos Rusijos bei Artimųjų Rytų valstybių, todėl skalūnų dujos, slypinčios po daugeliu pasaulio valstybių, ir kelia tokį susidomėjimą.
Po mūsų šalies teritorija esančios dujos, palyginti su kitomis valstybėmis, atrodo kaip lašas jūroje – visas pasaulio skalūnų dujų rezervas, kurį teoriškai galima išgauti, sudaro 163 trln. kubinių metrų, iš kurių 24 trilijonai slypi po JAV bei 18 trilijonų – po Europos teritorija. Tarkim, didžiausi telkiniai yra po Prancūzija ir Lenkija. Tiesa, EIA negalėjo įvertinti išteklių, slypinčių po Rusijos ir Artimųjų Rytų valstybių teritorijomis, kuriose yra daugybė įprastų gamtinių dujų telkinių, todėl šioms šalims skalūnų dujos nelabai terūpi.
Tačiau skalūnų dujų karštinė gali būti laikina – jau šiandien pradėta rimčiau domėtis, ar iš tiesų šios dujos taps stebuklu, išgelbėsiančiu nuo vis labiau brangstančios naftos bei įprastais būdais išgaunamų dujų. Juk šis gamtinių dujų išgavimo metodas, kaip ir naftos pumpavimas iš Žemės gelmių, gali sukelti katastrofinių padarinių.

Pramušęs skalūną, rasi dujas

Priminsime, kad skalūninės dujos – tai tos pačios gamtinės dujos, tik esančios gilesniuose Žemės kloduose, maždaug 1–4 km gylyje. Be to, jos nėra susikaupusios telkiniuose, o išsisklaidžiusios uolienų porose, todėl joms išgauti naudojama gan sudėtinga hidraulinio skaldymo technologija.
Iš pradžių gręžiama vertikaliai, kol pasiekiamas skalūno sluoksnis, kuriame yra dujų. Tada gręžinys nukreipiamas horizontaliai ir į jį nuleidžiami nedideli sprogmenų užtaisai – susprogdinus juos, suskaldomas skalūnų sluoksnis. Vėliau į jį pumpuojamas vanduo, sumaišytas su smėliu ir cheminėmis medžiagomis. Šis skystas mišinys dar labiau praplečia sprogmenų padarytus įskilimus – susidariusio dujų slėgio pakanka, kad į žemės paviršių būtų išstumtas iš pradžių vanduo, o vėliau – ir pačios dujos, kurios keliauja į talpyklas.
Didžiausia ir kol kas vienintelė skalūnų dujų „sėkmės istorija“ – tai JAV, kuriose šiandien išgaunama 140 mlrd. kubinių metrų šių dujų ir tas kiekis sudaro ketvirtadalį visų šalyje išgaunamų dujų. Pirmieji bandymai išgauti skalūnų dujas buvo atlikti dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Teksaso valstijoje, tačiau apogėjų ši gavyba pasiekė tik per praėjusį dešimtmetį – nuo 2000-ųjų kasmet išgaunamas skalūnų dujų kiekis padidėjo net dvylika kartų, o kainos sumažėjo perpus. EIA prognozuoja, kad iki 2035 m. išgaunamų skalūnų dujų kiekis patrigubės.
Skalūnų dujų populiarumas JAV priklauso nuo keleto veiksnių: dujų klodai slypi gana negiliai, šalyje veikia palankūs įstatymai, o didelė dalis teritorijos yra gan retai apgyvendinta. Deja, Europoje padėtis beveik visiškai priešinga.
Pirma, dujos čia yra daug giliau, todėl gręžiniams reikalinga įranga ir technologijos turi būti dar sudėtingesnės – tai iš karto pakelia šio ištekliaus kainą. Antra, Europos valstybėse, kitaip nei JAV, naudingosios iškasenos priklauso valstybei, o ne žemės savininkui. Trečia, Senasis žemynas gerokai tankiau apgyvendintas, o skalūnų dujų gręžiniai, kitaip nei išgaunant įprastas dujas ar naftą, turi sudaryti kur kas tankesnį tinklą, be to, Europos valstybėse daug rečiau išvedžioti dujotiekių vamzdynai. Prie visko pridėjus griežtas aplinkosaugos taisykles, kurių turi laikytis energetikos bendrovės, tampa aišku, kad Europoje skalūnų dujų smagratis įsisuks labai iš lėto.
Tiesa, šio ištekliaus naudai vis dėlto veikia viena labai svarbi paskata – Rusijos tiekiamų gamtinių išteklių kainų šantažas. Todėl Lenkija, kuri Europoje turi didžiausius skalūnų klodus, ypač aktyviai ėmėsi rengti bandomuosius gręžinius. Nuo jos neatsilieka ir kaimyninė Ukraina, suteikusi licencijas vykdyti tiriamuosius darbus dviem Vakarų bendrovėms – „ExxonMobil“ bei „Shell“.
„Amerikos skalūnų dujų revoliucija prasidėjo prieš 20 metų, tačiau rezultatus šalis pajuto tik per pastarąjį penkmetį. Europai gali prireikti panašaus laikotarpio, tačiau kai procesas įsisuks, energetikos sistema apsivers aukštyn kojom“, – prognozuoja tyrimų instituto „Chatham House“ analitikas Paulas Stevensas.

Skalūnų dujų išgavimo pavojai

Skalūnų dujų išgavimas priskiriamas prie ekstremalių gavybos būdų. Kadangi įprasti iškastinio kuro ištekliai senka, žmonijai tenka kasti vis ekstremalesnėmis sąlygomis, giliau bei labiau apgyvendintose apylinkėse. Dauguma skalūnų dujų išgavimo keliamų grėsmių labiausiai išryškėjo JAV, kur šių dujų gavyba ypač intensyvi.
Didžiausias skalūnų dujų klodas, pavadintas „Marcellus“, plyti kaip tik po gan tankiai apgyvendintomis JAV šiaurės rytų pakrantės teritorijomis – Niujorko ir Pensilvanijos valstijomis. Be to, po Niujorko valstija slypi gyvybiškai svarbus, natūraliai susidaręs požeminis gėlo vandens baseinas, iš kurio tiekiamas geriamasis vanduo daugeliui aplinkinių miestų, tarp jų ir pačiam Niujorkui.
Todėl bene šiurpiausias aplinkosaugininkų ir žaliųjų argumentas – kad gręžiant naudojamas vanduo su cheminėmis medžiagomis gali patekti į tokius požeminius gėlo vandens telkinius ir juos užteršti. Tiesa, tai mažai realus scenarijus, mat dažniausiai skalūnų sluoksnį ir požeminius gėlo vandens baseinus skiria maždaug kilometras žemės plutos.
Vis dėlto reali grėsmė kita – dujų į paviršių išstumiamas gręžiant naudojamas vanduo gali išsilieti žemės paviršiuje ir užnuodyti apylinkių gamtą bei vandens telkinius. Baimes dar labiau stiprina faktas, kad JAV energetikos bendrovės neprivalo skelbti, kokie cheminiai elementai naudojami hidrauliniam gręžimui, o nežinia pastūmėja kurti pačius baisiausius scenarijus, pavyzdžiui, kad gręžiant naudojami nuodingi elementai – benzenas bei švinas. Šia įstatymų spraga 2005 m. pasirūpino viceprezidentu buvęs Dickas Cheney, kuris kaip tyčia 1995–2000 m. vadovavo vienai didžiausių energetikos bendrovių „Halliburton“.
Net jei ir neįvyksta atsitiktinio išsiliejimo, gręžinyje panaudotą vandenį reikia vežti į vandens valymo įrenginius, kurie gali tiesiog nesusidoroti su visais toksiniais elementais bei tokio vandens kiekiais, nes vienas gręžinys per savo gyvavimo laiką „išspjauna“ vidutiniškai apie 4 mln. litrų tokio skysčio. „Šiandien Amerikoje veikia tik keli tūkstančiai gręžinių, tačiau vargu ar dabar veikiančių vandens valymo įrenginių pakaks, kai šalyje veiks 100 tūkst. gręžinių“, – retoriškai klausia Kornelio universiteto inžinierius Anthony Ingraffea.
Šiais metais Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas atskleidė dar vieną pavojų: nustatyta, kad dėl Lankašyro apylinkėse neseniai įvykusių 50 nedidelių žemės drebėjimų gali būti kaltas netoliese esantis bandomasis skalūnų dujų gręžinys. Mat išsiurbus dujas skalūno sluoksnyje susidariusios kiaurymės „sukrinta“, ir taip sukeliami drebėjimai.
Aplinkosaugininkai, kovodami su skalūnų dujų išgavimo keliamais pavojais, Europoje pasiekė nemažų pergalių. Tarkim, Prancūzija, po kuria slypi vienas didžiausių skalūnų dujų telkinių žemyne, paskelbė moratoriumą šio gamtinio ištekliaus gavybai. Jos pavyzdžiu pasekė ir kita šių dujų turtinga valstybė – Pietų Afrika. O Didžiosios Britanijos žaliųjų judėjimas „Frack Off“ jau privertė uždaryti keletą gręžinių šioje šalyje.
Tačiau šie laimėjimai nublanksta prieš Kiniją, kuri šiandien ypač „alkana“ bet kokio kuro ir po kurios teritorija glūdi didžiuliai skalūnų klodai. Turint omenyje, kad ši valstybė nėra linkusi kreipti daug dėmesio į aplinkosaugos klausimus, tikėtina, jog artimiausiu metu ji imsis intensyviai išgauti skalūnų dujas, – jau šiandien yra sudarytos sutartys su tokiomis energetikos milžinėmis, kaip „Shell“ bei „Chevron“.
Beje, skalūnų dujos daro ir dar vieną, ne tokį akivaizdų poveikį pasauliui – šių dujų gavyba pristabdys daugelio valstybių planus intensyviau imtis atsinaujinančių šaltinių energetikos.

Techniškai galimų išgauti skalūnų dujų ištekliai, palyginti su šalies poreikiu (mlrd. kub. m)
Valstybė    Gamtinių dujų suvartojimas (2009m.)    Skalūnų dujų telkiniai
Kinija    87,2    36 104
JAV    646    24 409
Meksika    60    19 284
Pietų Afrika    5,3    13 733
Australija    30,8    11 213
Kanada    85,2    10 987
Lenkija    16,4    5295
Prancūzija    48,9    5097
Didžioji Britanija    88,1    566
Lietuva    2,8    120

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...