2011 Liepos 23

Baltas triušis baltoje vonioje

veidas.lt

BFL

Skyriaus vedėjas buvo dar apyjaunis poliesis vyras, jis paprašė manęs sėstis, trumpai žvilgtelėjo į tą pradėtą pildyti mano popierių, linktelėjo galvą ir pats sau pasakė:
– Aišku.
Dar paklausinėjo, ko ir visi psichiatrai: ar nekamuoja nemiga, ar nepersekioja įkyrios mintys, vaizdai, idėjos, ar dažnai išgeriu ir t.t., ir pan. Miegojau aš gerai, o įkyrūs vaizdai mane iš tikrųjų persekiojo – vaizdai apie Vienažindį, bet šito aš jam nesakiau.
Jis parodė ranka į telefoną ant stalo:
– Paskambinkit namiškiams, kad neieškotų.
Neįkišo manęs į stebėjimo palatą, nepriraišiojo susuktomis paklodėmis prie geležinės lovos rėmų, sanitarai nemušė, tik vakare jau ne Alma, o naktinė seselė suleido į užpakalį kažkokių vaistų. Labai bijojau, kad nebūtų aminezinas ar koks haloperidolis, – po tokių injekcijų labai greitai pavirsi į daržovę. Išmiegojau didžiajame kambaryje ant grindų, ant pamesto pliko čiužinio, nes skyrius buvo perpildytas, o mūsų, tokių beviečių ir bepalačių, buvo gal dvidešimt. Tiktai kitą dieną ligi pat vakaro buvau kaip apdujęs, viskam abejingas, taip norėjosi sėstis ant grindų į tamsų kampą, apsikabinti rankomis kelius ir užmigti nors valandai, nors dienai, nors keliems mėnesiams.
Neaprašinėsiu čia psichiatrinės ligoninės pirmojo – paties sunkiausio – skyriaus kasdienybių. Jau po kokios savaitės vedėjas davė man “laisvą išėjimą”: galėjau – vienas pats! – išeiti į lauką ir laisvai vaikščioti po ligoninės teritoriją, nebereikėjo mindžikuoti tam aptvare. Ir vaistų man beveik jokių nedavė.
Jau kitą dieną, kai valgėm pusryčius prie ilgojo stalo, pamačiau Bronių Radzevičių. Išvaryti į aptvarą ir pasikalbėjom.
– Nesuprantu, kodėl mane čia uždarė?.. – pasiguodžiau. – Nei aš kokių daugiadienių buvau užtaisęs, nei kokios psichozės apimtas, nei plikas paupiais laksčiau?..
– Tam, kad būtum dispanserizuotas.
– O ką tai reiškia?
– Kad esi įrašytas į psichiatrinės ligoninės įskaitą, čia gulės tavo ligos kortelė, ir bet kada vėl gali būti paimtas ir laikomas uždarytas tiek, kiek kažkam reikės.
– Bet kad aš niekuo nesergu!
– Kortelėj įrašys, kad sergi.
– Įdomu kuo?
– Na… lėtiniu alkoholizmu, em-dė-pė, paranoja, šizofrenija… Maža kuo.
– O kas tas em-dė-pė?
– Maniakalinė depresinė psichozė.
– Bet kam tas viskas? Kam?!.
– Kad per daug nekrykštautum…
– O ką aš galiu pakrykštauti?
– Na… pirmiausia, jau niekada neišvažiuosi į jokį užsienį, net į Bulgariją, nepadarysi jokių antitarybinių išsišokimų, pareiškimų… Jeigu taip padarysi – bus paimta iš archyvo tavo kortelė ir parodyta: nekreipkit dėmesio, čia psichiškai nesveiko žmogaus veiksmai, jis pas mus jau seniai dispanserizuotas.
– Broniau, tu kalbi baisybes!
– Kalbu kaip yra. Nejaugi iki šiol tu to nežinojai?
– Žinoma, ne!
– Dabar žinosi.
Maždaug po mėnesio mane iš ten išleido. Niekada niekas taip ir nepasakė, nuo ko ten mane “gydė”. Bet savo “Rožės” toliau rašyti nebegalėjau. Ne tik “Rožės” – apskritai nebegalėjau sėdėti priešais tuščią popieriaus lapą. Kol palengva atsigavau, atsigaivalėjau, praėjo beveik pusmetis. Na, taip, pusmetis, kol po mano langu nepražydo violetinė akacija.
Aš tik taip maniau, kad man ten davė kažkokių visiškai nekaltų vaistų, tačiau taip nebuvo, nes po kokios savaitės man prasidėjo haliucinacijos. Na, ne visa jų eilė, bet viena – tai jau tikrai, ir ta pati kaip reikiant.
Ėjau gatve ir sutikau Dirgėlą su Jacinevičium. Levas nešėsi rankoj sunkų portfelį.
– Kur traukiat?
– Štai Levas prisipirko portfelį “rašalų”, dabar ieškom nusileidimo bazės. Gal pas Rimą pabandžius?
– Traukiam pas Rimą! – apsidžiaugė Levas, ir mes visi trys patraukėm į Žvėryną.
Apsidžiaugiau ir aš. Visą šią savaitę jaučiausi taip, lyg būčiau prarijęs mašinos pervažiuotą katiną, be to, dar ir pagulėjusį saulėkaitoj kelias dienas ant asfalto. Gal Levo “rašalas” nors kiek nuplaus šitą bjaurastį? Kad buvau įgrūstas į psichiatrinę, niekam nesakiau. Ir žmona niekam nesakė, galėjo pasakyti nebent Radzevičius, bet jis dar liko ten uždarytas.
Šaveliai gyveno toj gatvelėj, kuri suks į kairę tuojau pat už tilto. Turėjo vieno kambario butelį ir jau augino jame du mažus berniukus. Tik tas jų butelis buvo labiau panašus į bendrabučio kambarį. Šalia, tokiame pat kambarėlyje, gyveno dar kažkokia šeima, viename siauro koridoriaus gale buvo bendra virtuvėlė, o kitame – bendras tualetas. Šaveliui, savaime suprantama, atiteko tas kambarys, kuris prie pat tualeto.
Pamačiusi sunkų Levo portfelį, Šavelienė tik sumojavo rankomis:
– Ne jau, ne!.. Visuomet prirūkot tiek, kad vaikams nėra kuo alsuoti!.. Eikit prie upės ir gerkit!
– Tai kad kaip ir lynoti taisosi…
– Tada eikit į virtuvę!
Mažoj virtuvėlėj tebuvo tik dvi taburetės, bet mes ir nesiruošėm ant jų sėdėti, patraukėm abi į aslos vidurį, sustatėm greta ir pasidarėm iš jų baltą staliuką, o patys susėdom vienas šalia kito ant grindų, atsirėmę nugaromis į sieną. Gražiai, draugiškai taip susėdom, gražiai, netrumpai žadėjom kalbėtis, o Levas vis dar tvirta ranka, nepraliedamas nė lašo, pripildavo stiklinėlę ir grakščiai ištiesdavo tai vienam, tai kitam. Tikrai gerai mes ten sėdėjom ir kalbėjomės, niekas dar nepasakojo anekdotų nei apie mergas, nei apie Brežnevą, niekam dar nekilo mintis užtraukti kokį dainos posmą. Turiu pasakyti, kad “rašalas” apskritai niekuomet netraukia į dainą, jis tiktai savotiškai prisvaigina, priglušina, daraisi toks labai ramus ir viskam abejingas, kažkur aplink galvą, aplink smegenis pradeda plūduriuoti tartum lengvo snūduro miglelė. Nemiegi, žinoma, bet žinai, kad padauginęs laisvai galėtum čia pat ir užmigti.
Dirgėla atsistojo ir nuėjo į tualetą, mes gražiai kalbėjomės sau toliau. Netrukus grįžo, vėl atsisėdo ant grindų šalia manęs, bet man pasirodė, kad grįžo visai ne toks, koks išėjo. Labai rimtas, visas savyje susikaupęs, o mąslus žvilgsnis buvo įremtas į lango rėmą, kažkur į vieną tašką. Kai Levas ištiesė jam pilną stiklinėlę, jis tiktai papurtė galvą:
– Ne! Viskas! Aš daugiau nė lašo!
Tokiose kompanijose niekas per daug ir neragina. Nenori – negerk, visuomet atsiras kas už tave išgeria. Išgėriau aš. Kai atėjo eilė išgerti dar vieną, pajutau, kad ir man reikia į tualetą. Galva jau gerokai svaigo, bet koridorium dar nuėjau visiškai tiesiai. Atidariau tualeto duris, uždariau ir… sustojau kaip stulpas! Net užmiršau, kokiu reikalu buvau čia atėjęs.
Baltoj vonioj tupėjo baltas triušis ir raudonom akim žiūrėjo į mane!.. Haliucinacija buvo tokia ryški, jog aš net mačiau, kaip triušiui alsuojant juda aukštyn žemyn skelta jo viršutinė lūpa. Per vieną sekundę galvoj praskriejo baisios mintys: toj psichiatrinėje vis dėlto mane šėrė kažkokiais ilgo veikimo vaistais, kurie dabar, sumaišyti su “rašalu”, ir sukėlė haliucinacijas!.. Atbulas, atbulas išėjau iš tualeto ir uždariau duris. Bet reikėjo grįžti į virtuvę ir atsisveikinti su draugais.
– Ačiū už kompaniją, turiu važiuoti namo!
– Ir aš! – atsistojo nuo grindų Dirgėla.
Gatvėj dar užsirūkėm prieš išsiskirdami.
– Petrai… – nedrąsiai pradėjau. – Kai buvai tualete, ar tu… nieko ten tokio nematei?..
– Kaip nemačiau?!. – staiga trūko Dirgėla. – Baltą triušį baltoj vonioj mačiau!
Man trupučiuką atlėgo. Vadinasi, nešėrė manęs toj ligoninėj jokiais haliucinogeniniais vaistais, kažkokios bjaurasties buvo pačiame “rašale”, tiktai mudviejų su Dirgėla nervų sistemos jautresnės, todėl mudu ir matėm baltą triušį, o aniedu – ne.
Kai atsisveikinom, aš nenuėjau prie troleibuso ir nenuvažiavau namo, bet pasukau prie Neries, įlindau į kažkokius karklynus ir atsisėdau prie pat vandens. Sako, tekantis vanduo žmogų labai ramina, surikiuoja atgal į vietą ir jausmus, ir mintis. Buvo pavakarys, lynoti taip ir nepradėjo, net kiek prasišvietė saulė ir kitapus upės gražiai žaliavo Vingio parko pušys.
Kažkur išlakstė visi mano girtumai, galva buvo blaivi blaiviausia, tik niekur nedingo nuo širdies ta bjaurastis, kurią nešiojausi joje ir visą tą ilgą mėnesį Vasaros penkiuose, ir visą šią savaitę, nors ir buvau jau iš ten išleistas.
Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro. Koks jis bus? Kokie darbai, kokie vargai, kokie nutikimai dabar laukia manęs tame Vilniuje, iš kurio – tą gerai žinojau – ligi pačios senatvės jau niekur nebepabėgsiu. Kaip nors gyvensiu, juk visi čia kaip nors gyvena. Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs…
Kai išgalvojau visas tokias savo mintis, atsistojau ir nuėjau į troleibusų stotelę.
Bet baltas triušis man vis tiek ilgai nėjo iš galvos. Po kurio laiko, kai vėl sutikau gatvėj Šavelį, ryžausi jam viską papasakoti.
– Na, durniai!.. Kaimynas iš tikrųjų tą rytą nupirko baltą triušį paauglei dukrai, o kol sukals kokią dėžę, patupdė į vonią!.. Na, durniai!..

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. anonimas anonimas rašo:

    pirmas


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...