2015 Spalio 10

Avininkystės bumas pramonės nepažadino

veidas.lt

BFL

Lietuvoje avininkystė vis tvirčiau stojasi ant kojų, bet vilnos apdirbimo pramonė to nefiksuoja. Užuot apdirbę vietinių avių vilną, lietuviai ją perka iš Škotijos ir Naujosios Zelandijos, o lietuviškų avių vilna eksportuojama į Lenkiją.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Lietuviškų avių vilna ne tokia kokybiška, kokios reikia pramonei, tai lyg ir atsakymas, kodėl ji nėra naudojama ir vargu ar kada bus naudojama“, – nukerta Anykščiuose veltinius nuo 1940 m. gaminančios bendrovės „Fetras“ vadovas Raimondas Biliūnas. – Nukirpta avių vilna turi būti išplauta, o Lietuva net plovyklos neturi. Pavieniai verslininkai ją karšia, plauna, suka siūlus, vienu metu ir mes pabandėme, bet supratome, kad atsivežti iš Škotijos ar Naujosios Zelandijos yra kur kas patogiau.“

Lietuviškos vilnos reikalai taisytųsi, jei tik atsirastų mobilių, į ūkius atvykstančių konteinerinių plovyklų, tačiau ir vėl – apskaičiuota, kad tokioms plovykloms prireiktų apie 0,6 mln. eurų, o visa Lietuvoje nukirpta avių vilna būtų išplauta vos per 8 dienas.

Todėl Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Gyvulininkystės skyriaus vedėjas Vaidotas Prusevičius kol kas džiaugiasi tik pakilimą jaučiančiu avių pieno ir mėsos sektoriumi, o apie vilnos perdirbimą ar ėrienos konservus Lietuvoje, jo nuomone, kalbėti dar per anksti.

Vilną karšia ir plauna lietuviai, avis kerpa lenkai

Vis dėlto kasmet vos ne po 30 proc. didėjanti bendra šalies avių banda griauna stereotipus. Šiurkšti avių vilna šiek tiek naudojama medicininiams tikslams, pavyzdžiui, vilnos gaminiai tinka kraujotakai aktyvinti. Tačiau prisimindami avininkystės pradžią šalyje Molėtų rajono Ūtos seniūnijos ūkininkai Giedrius ir Birutė Prakapavičiai lygina kitaip – ūkininkai prisimena, kad prieš 15 metų, kai jie nusprendė keltis į kaimą auginti avių, net avienos dar niekam nereikėjo.

„Vilną apskritai labai ilgai kaupėme dideliuose maišuose, kailius sūdėme ir tik pasibeldus pasaulinei finansų krizei toks atsargų kaupimas pravertė. Vieni iš mūsų kailius pirko, kiti ėmė svarstyti, kaip vilną panaudoti, o šiemet Lenkijos pirkliai jau net labai mūsų vilna domisi, tik jiems, žinoma, reikia didelio kiekio“, – pasakoja iš avių ir ožkų pieno sūrius su vyru gaminanti ir turguje juos pardavinėjanti B.Prakapavičienė.

Iš Prakapavičių ūkio avių vilnos perkantys žmonės siuva šiltus apklotus, velia šlepetes, o jurtomis susidomėjęs žemaitis Antanas Poška net jurtoms velti vilnos buvo iš ūkininkų užsisakęs. Tačiau ūkio šeimininkai sutinka, kad avių vilna vis dar tebelaikoma subproduktu, o rinkoje įsitvirtino tik aviena ir sūriai.

Edukacinių programų nauda

Bendrovės „Litwool“ vadovas Algirdas Pupšys, priklausantis Lietuvos veltinio amatininkų gildijai, sutinka, kad iš vilnos karšimo Lietuvoje milijonų neuždirbsi, tačiau duonai pakaks.

Nuo 2008 m. Ukmergės rajono Inkilų kaime vilnos karšimo, verpimo ir vėlimo paslaugas teikianti įmonė prekiauja ir vilna iš kitų regionų. „Galime iškaršti ne tik avių, bet ir šunų, kupranugarių ar lamų vilną“, – intriguoja A.Pupšys.

Pagrindinė „Litwool“ veikla – verpalų gamyba. Tai senas amatas, tačiau mažai įmonei išlikti rinkoje sunku. Tiesa, ir tokios situacijos A.Pupšys nevadina tragiška. Pasak jo, dar prieš penkerius metus šalyje net nebuvo kam avių kirpti, o dabar jau ir keli lietuviai tuo užsiima, nors didžioji šios rinkos dalis vis dar priklauso Lenkijos avių kirpėjams. Per kelias minutes vieną avį apkerpantys lenkai kirpėjai nėra brangininkai, todėl jų paslaugos vertinamos, jie laukiami Lietuvos avių ūkiuose.

„Mums labiau apsimoka pirkti jau išplautą vilną, o ne patiems tuo užsiimti, juolab kad ir vilna nevienarūšė“, – aiškina A.Pupšys.

Tiek jis, tiek kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai džiaugiasi, kad avininkystė Lietuvoje atsikuria, nors dar ne taip seniai jai buvo prognozuojama mirtis. Sutikdamas su mintimi, kad ši sritis atsikuria, „Šeduvos avininkystės“ direktorius Rimantas Kairys sako, kad avių vilna domina vis daugiau verslui ir šiaip veiklai neabejingų žmonių.

Dienomis greitosios pagalbos automobilį vairuojantis klaipėdietis Algirdas Uščinas vakarais ir savaitgaliais jau 15 metų karšdamas vilną ne tik prie algos prisiduria, bet ir ne vienam ūkininkui išsprendžia galvosūkį, ką veikti su avių vilna.

Nuo rugpjūčio iki vasario ūžianti A.Uščino vilnos karšimo mašina, kurią jis pirko iš linų fabriko ir pritaikė avių vilnai karšti, prityla tik pavasarį, bet darbo klaipėdietis sako nepritrūkstantis ištisus metus. Į jo namų duris beldžiasi 20 skirtingų avių rūšių augintojų ir jis nė vienam neatsako. „Viena vilna lengviau pasiduoda, kita sunkiau, bet viskas įveikiama“, – šypsosi daugiau nei 33 metus vilnos karšimo paslaugą teikiantis žemaitis.

Lietuviškos vilnos gaminiai pasiekia ir JAV

„Prireiks nemažai laiko, kol mūsų ūkininkai atras savo ūkiuose auginamų avių vilną. Kol kas avys kerpamos tada, kai ūkininkui patogu, tačiau tvartuose pabuvusių avių mėšlina vilna jau mažai ko verta. Perauklėti avių augintojus nėra paprasta“, – atsidūsta alytiškė prekės ženklo „Labos nakties“ sumanytoja Daina Zenkevičienė.

Jai prireikė gerų metų, kad suprastų, jog Lietuvos rinka pasižymi maža perkamąja galia, o to pakako, kad iš avių vilnos siūtos jos antklodės ir pagalvės būtų pradėtos eksportuoti.

Nuo 99 iki 124 eurų už pačios siūtą ir avių vilna užpildytą natūralią antklodę prašanti alytiškė paaiškina, kad rankų darbas nėra pigus. Jai net būtų nelengva apskaičiuoti, kiek ji praranda laiko rankiodama šapus iš jau nukirptos vilnos, taip pat naikindama specifinį vilnos kvapą.

Mintį, kad galima būtų verstis iš vilnos, D.Zenkevičienei pasiūlė avis vienkiemyje auginanti jos pačios motina. Pradėjusi domėtis avininkyste moteris pamatė, kad veiklos niša išties yra: didžioji dalis Lietuvoje nukerpamos avių vilnos išmetama, taigi tereikia ją iš ūkininkų susirinkti, išvalyti, nuvežti į karšyklą ir ką nors iš jos pagaminti.

Paprastai alytiškė dairosi švelniavilnių avių vilnos, nes šiurkščiavilnės jos gaminiams netinka. Kol kas ji sau atlyginimo dar nemoka, bet viliasi, jog po metų kitų pavyks ir uždirbti, juolab kad vartai į elektroninę prekybą jau atverti ir ji jaučianti susidomėjimą iš JAV.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius lietuviškų avių vilną apibūdina kaip pigią: „Norint iš vilnos sukurti verslą, reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet mūsų klimatinės sąlygos nėra tokioms visai tinkamos – žiemą vilna užsiteršia nuo lietaus.“

Pasak Ž.Augustinavičiaus, jei ūkininkas pardavęs vilną susigrąžina pinigus už kirpimą, tai jau gerai: „Bet aš nepavydžiu avių kirpėjams iš Lenkijos uždarbio – tas darbas labai sunkus.“ Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – dukart per metus.

Pašnekovas taip pat teigia, kad Lietuvoje vis dar mažai kam reikalinga tiek vilna, tiek avikailiai. Anksčiau būta mėginimų gaminti apklotus, bet ir to nebeliko.

„Todėl neverta stebėtis, kad didžioji dalis mūsų vilnos išgabenama į Lenkiją“, – sako „Šeduvos avininkystės“ direktorius R.Kairys. Kodėl į Lenkiją?

Lenkija, kaip ir Latvija, yra išsaugojusi karšyklų ir verpyklų, todėl nei lenkams, nei latviams nekyla rankos vilnos išmesti. Norvegai bet kokią vilną panaudoja pastatų sienoms šiltinti. Žinoma, kaip priduria R.Kairys, viskam reikalingas apdirbimas, bet, pasak jo, vilna – vis tiek puiki žaliava, kurią ir mūsų ūkininkai galėtų realizuoti, o ne išmesti kaip netinkamą daiktą.

Avininkystė atvertė naują puslapį

Iki 1994 m. Lietuvoje avininkystės beveik nebuvo, tačiau įsiliejus naujai ūkininkų kartai, tokiems ūkininkams kaip Ž.Augustinavičius ir G.Prapakavičius, ši žemės ūkio šaka atvertė naują puslapį.

„Šie žmonės metodiškai kūrė ūkius, atsivežė naujų veislių avių, sugebėjo pritraukti nemažai naujų avių augintojų, kurie anksčiau nedrįso ateiti į asociaciją, taip pat rūpinosi teisiniu avininkystės reglamentavimu“, – paprašyta apibūdinti avininkystę pasakoja 25-erius metus avis su vyru Joriu Biržų rajone auginanti Kristina Milišiūnienė.

Tiesa, Lietuvoje ir šiandien dar nėra tiek avių augintojų, kiek jų buvo tarpukariu, kai avis augino kiekvienas ūkininkas. Tačiau jau per 150 avių augintojų vienijanti asociacija toliau plečiasi. Vidutinis avių ūkis Lietuvoje siekia 16,7 avies.

Kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas tvirtina, kad kasmet šis skaičius ūgteli net 30 proc., o iš viso avių Lietuvoje jau yra apie 163 tūkst.

Molėtų rajone sūrinę įsirengę Prakapavičiai jau nusprendė nuo mėsinės avininkystės pereiti prie pieninės. „Kai nevalgai mėsos, nekyla ranka ir avių skersti. Nors mums patiems tai kurį laiką buvo pragyvenimo šaltinis“, – sako G.Prakapavičius.

Paklaustas, kaip vertina gausėjančias avininkų gretas, ūkininkas neslepia, jog ne visi avių augintojai – idėjiniai žmonės, nes dalis ateina svajodami gerai uždirbti, tačiau taip jau yra, kad vieni pradeda, kiti pabaigia.

Patyrę avių augintojai šaiposi, kad daugelis šios srities naujokų klaidingai įsivaizduoja, jog aviai pakaks tik žolės, jie nepagalvoja apie avių priežiūrą, apsaugą nuo puldinėjančių vilkų ir kranklių, kurių atakos ypač suaktyvėja rudenį.

„Mes su vyru esame avininkystės fanatikai – būna, kad kartais ir nuostolingai dirbame, bet žinome, kad avis nėra gyvulys, kuriam nieko nereikia. Aviai reikia pašarų, šiaudų, aptvarų. Per dieną vienai aviai, atmetus savo darbą, išeina nuo 5 iki 8 eurų“, – vertina K.Milišiūnienė.

Avieną atranda iš naujo

Etnologas Libertas Klimka, paprašytas priminti, ar dažnai aviena patekdavo ant lietuvio stalo praeityje, pripažįsta, kad jos mūsų protėviai valgydavo palyginti mažai: dėdavo į šiupinį, gardindavo kopūstienę. Užtat dabar avininkystė išgyvena tikrą pakilimą.

„Šiandien daugelis atranda avieną – itin mėgstami avienos troškiniai, šašlykai, pamarinuoti šonkauliai“, – pasakoja Dagestane gimęs, Kaune šviežia aviena prekiaujantis 32 metų Magomedas Velijevas.

Nuo vaikystės per šventes ir savaitgaliais avienos patiekalus namie valgęs pašnekovas netruko išsiaiškinti, kad Lietuvoje trūksta šią sritį išmanančių žmonių. Iš avių augintojų mėsą pirkti pradėjęs M.Velijevas įkūrė savo parduotuvę. Šiandien nemaža dalis jo pirkėjų – Lietuvos musulmonai.

Dagestaniečio nuomone, lietuviai avienos ir ėrienos valgo dar mažai, tačiau tai palengva keičiasi. Prekeivis svarsto, kad nors avių augintojų jau nebetrūksta ir šalies rinka prisotinta, ateityje gali kilti rimtų sunkumų, nes dalis avių augintojų keičia profilį pereidami prie pieninės avininkystės.

Kilogramą ekologiškos ėrienos po 7,5, o avienos – po 4,5 euro didžiųjų miestų restoranams tiekiantis Ignalinos rajono ūkininkas Mindaugas Ralys, kurio ūkyje ganosi per 1500 avių, priešingai, pastaruoju metu investuoja į bandos gerinimą. Savo skerdyklą įsirengęs ūkininkas tiki mėsinės avininkystės ateitimi.

Šeduviškis R.Kairys, veisiantis ir parduodantis Lietuvos juodgalves ūkininkams, sako, kad iki šiol per mažai dėmesio skirta avienos kokybei ir veislėms gerinti: „Mūsų selekcinis darbas yra atsilikęs, todėl mūsų avys vis dar kergiamos kiekvienai ėriavėdei parinkus atskirą aviną. Mes didžiausią dėmesį skiriame prieaugliui, išsiskiriančiam vilnos ilgumu, tankumu, mėsinėmis savybėmis ir vislumu, gerinti. Esame Lietuvos genofondo saugotojai, iš mūsų avis perka visos šalies avininkai, todėl vis primename, kad jų priežiūrai būtina skirti atitinkamą dėmesį – profilaktiškai apžiūrėję, ar sveiki avių „bateliai“ (užtikrinę jų nagų priežiūrą), ūkininkai gali užkirsti kelią daugeliui ligų“, – dėmesį į avių auginimo problemas kreipia šeduviškis.

Kinta ir mėsos valgytojų įpročiai

„Veido“ kalbinti avių augintojai sutinka, kad aviena dėl specifinio skonio ne visiems patraukli, bet pabrėžia, kad dabartinė aviena skiriasi nuo mūsų protėvių augintų avių mėsos. Mėgstantiems liesesnę mėsą Ž.Augustinavičius pataria rinktis ėrieną, o aviena, jo manymu, turėtų tikti itin šią mėsą mėgstantiems valgytojams.

Bene daugiausia avių ES augina Airija, kur kasmet paskerdžiama per 4 mln. ėriukų, taip pat Ispanija, Italija ir Anglija. Minėtose šalyse vienas gyventojas per metus suvalgo iki 8 kg ėrienos, o europietis vidutiniškai – apie 3,5 kg šios mėsos.

Tarpukariu Lietuva augino apie 1,5 mln. avių, o jas skersdavo tik po Šv. Baltramiejaus. Tuo metu vienam lietuviui per metus tekdavo po 20 kg ėrienos. Šių dienų statistika kuklesnė: kol kas vidutiniškai vienam lietuviui per metus tenka vos po 0,06 kg ėrienos.

„Vos keleri metai, kai mūsų produkcija ima labiau domėtis miesto gyventojai. Norėdami sumažinti cholesterolio kiekį žmonės atranda mūsų ūkį“, – pasakoja gardžius kepsnius iš avienos savo šeimai ruošianti K.Milišiūnienė.

Ūkininkė pripažįsta, kad daugelį potencialių pirkėjų atbaido avienos kaina. Ji svarsto, kad daugelis nemėgstančiųjų avienos iš principo gal dar mena anksčiau Lietuvoje augintų šiurkščiavilnių avių mėsos skonį, tačiau dabar auginamos kitos veislės. „Jų mėsa yra kitokio skonio, be to, skoniui įtakos turi ir gyvulio amžius, ir laikymo, ir skerdimo sąlygos. Riebalai pradeda kauptis tik aviai sulaukus metų ar pusantrų. Galų gale daug kas priklauso ir nuo mėsos paruošimo būdų. Svarbiausia jos neperkepti, nes tada ir ėriuko mėsa taps guminė. Apskritai dėl skonio nesiginčijama. Čia kaip su varlių šlaunelėmis – vieni į jas pažiūrėti negali, o kitiems tai delikatesas“, – lygina  K.Milišiūnienė.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...