2015 Kovo 16

Autentiški ožkos pieno sūrių receptai iš Smetonos laikų

veidas.lt

Mityba. Dažnas lietuvis ekologiškus produktus vis dar vertina labiau kaip prabangos prekę nei būtinybę. Kitaip nei Vakarų Europoje, prieš mokant už išskirtinę kokybę ir rūpestingumą, ilgokai svarstoma – ar verta?

 

Toks požiūris yra viena priežasčių, kodėl Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujantieji neišsivertų be Europos Sąjungos paramos. „Mums parama sutaupė dvidešimt metų, nes iki tol neturėjome nieko – nei cecho, nei technikos. Viskam, ką jau turime šiandien, būtume taupę dar ne vieną dešimtmetį“, – sako Dalia Ėmužytė, kuriai puoselėti ekologijos idėjas ūkyje padėjo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Ekologinis ūkininkavimas“ parama.

Griciūnų kaime Širvintų rajone ūkininkaujanti D.Ėmužytė, ko gero, – vienas garsiausių vardų tarp ekologiškos produkcijos gamintojų. Pirma ožka jos ūkyje pradėjo bėginėti dar prieš 18 metų. Ponia Dalia juokdamasi atsimena: „Pirmus dešimt metų reikėjo visus įtikinėti, kad ožka – irgi gyvulys ir duoda naudingą produktą. Visi apie tai išgirdę tik sukiodavo pirštus prie smilkinio.“

Šiandien ūkininkės ekologiškai gaminami sūriai garsėja visoje šalyje. Dalis jų iškeliauja į kitas Europos Sąjungos valstybes. „Kiek procentų – nežinau, nedaug. Nors nuolat prašoma sūrių parduoti daugiau, bet toks mano sprendimas. Jeigu viską parduosiu į užsienį, Lietuvos rinka liks plika basa. Be manęs, ožkas panašiai augina tik keli žmonės“, – sako ponia Dalia.

Kai kas jos ekologinį ūkį pavadina miniatiūrine imperija. Mat meilė gyvūnijai šiame ūkyje neapsiriboja vien 600 ožkų banda. Čia dar gyvena galybė paukščių – nuo povų ir fazanų iki vištų ir Pekino ančių. Savo vietą randa ir kiti gyvūnai – katės, šunys ir trys arkliai. „Du – ne mūsų. Tiesiog suteikėme prieglobstį“, – greitai paaiškina sūrininkė.

Meilę gamtai ūkininkė sako paveldėjusi, nors pati gimė ir augo Vilniuje. Studijų metais ji tapo aplinkosaugininkų būrelio pirmininke, bet vos progai pasitaikius išvažiavo gyventi į kaimą – ūkininkauti pagal savo „žalią“ filosofiją. „Suveikė jaunatviškas maksimalizmas“, – šypsosi.

Apsiprasti atokiau nuo miesto, pasak jos, sunku nebuvo: „Augau su močiutės pasakojimais, kaip ji ūkininkavo: augino ožkas, karves. Gamino sūrius, už kuriuos padėkos raštus siųsdavo pats prezidentas Antanas Smetona.“

Ar šeimos tradicijų tąsa buvo pagrindinis motyvas auginti ožkas? D.Ėmužytė nustebina, atsakydama neigiamai: „Ne, tai logiškai pagrįstas sumanymas, matematiniai skaičiavimai. Žemės pas mus nederlingos, todėl pačioje pradžioje reikėjo rinktis – avys arba ožkos. Pasiskaičiavau, kad ožkos – geriausias sprendimas.“

Kiek asmeniniai principai ir idealai prisidėjo prie sėkmės? Ar padėjo nepasiduoti, susidūrus su ūkininko darbo realybe? Kiek pagalvojusi, D.Ėmužytė atsako: „Tikiu, kad sėkmė yra darbo pasekmė. Stebuklų, magijos nėra. Viską, apie ką svajoji, turi padaryti pats, atsiraitojęs rankoves. Turi daug dirbti ir pasiekti. Štai ir viskas. O štai ekologinis ūkininkavimas – kas kita. Tą patį darant be „ekologijos“ išeitų keturis kartus pigiau. Ekologiškai auginant gyvulius galioja labai griežti gyvūnų gerovės reikalavimai, jų negalima šerti įprastu pašaru, gydyti kaip kitų. Kad imtumeisi tokio verslo, reikia tuo gyventi.“

Apie ožkos pieno naudingąsias savybes D.Ėmužytė gali pasakoti ilgai. „Dar nuo Hipokrato laikų ožkos pienas buvo vadinamas gydomuoju eliksyru. Visa esmė – ožkos racionas. Ji tikra gurmanė. Jai reikia visko paragauti – ir vaistingų, ir nuodingų augalų, sušlamšti ir rožytės lapelį, ir kokį spygliuką. Ožkos racione suskaičiuojama apie 200 augalų rūšių. Karvutei užtenka 40 rūšių, – sako pašnekovė ir priduria, kad ožkos pienas nėra stebuklingas pats savaime – labai svarbu, ką gyvulys ėda. – Jeigu ožka gyvena mieste, nereikia tikėtis, kad jos pienas bus vertingas. Bet jeigu ji ganosi aplinkoje, panašioje į laukinę gamtą, pienas jau bus kitoks. Tą galima tiesiogiai pajausti. Pavyzdžiui, suėdė ožka česnaką, ir pieno skonyje tai iškart jaučiasi.“

Apie ožkos pieno naudą Lietuvoje taip pat žinoma nuo seno. „Nors esame įpratę manyti, kad tie, kurie neįperka karvės, perka ožką, Lietuvoje ožkas laikydavo visuose dvaruose. Žinojo – jų pienas labai gerai kūdikiams ir seneliams. Skaičiuojama, kad prieš karą Lietuvoje buvo 30 tūkst. ožkų, šiandien auginama apie 10 tūkst.“, – pasakoja ponia Dalia.

Ji neslepia – reikėjo daug įdirbio, kad žmonės tiesiog paragautų ožkos pieno ir jį įvertintų: „Kai tai buvo padaryta, problemos parduoti, aišku, neliko.“

Sūrininkės ūkyje daugiausia gyvena čekų baltosios ožkos, duodančios liesą pieną. „Joms labiausiai tinka mūsų klimatas. Yra ir dabar labai madingų Anglų Nubio veislės. Beje, populiarėja mėsinės ožkos – bus nauja „linija“. Kadangi jų mėsa dietinė, artėja laikas, kai tokių ožkų poreikis bus didžiulis“, – prognozuoja ūkininkė.

D.Ėmužytės ūkyje gaminama apie 60 rūšių įvairių sūrių. „Jie tinka ir su salotomis, ir su medumi. Yra desertinių, su pelėsiais, su kanapėmis. Gaminu ir retai kur gaminamą, labai lietuvišką saldaus pieno sūrį“, – pasakoja ūkininkė.

Dalis šių sūrių įteisinti kaip paveldas. Ūkininkė atskleidžia, kad pirmieji sūrių receptai – močiutės palikimas. Sūrius mokė gaminti ir mama. Vėliau esą atsirado individualus požiūris ir stilius: „Aš pati užsispyrusi kaip ožka, tad ką darau – darau kitaip. Gamindama sūrius nieko nenoriu kopijuoti – nei prancūzų, nei italų. Man reikia daryti viską autentiškai – taip, kaip įprasta pas mus, ir tik šiek tiek paimti to, kas pasiekta užsienyje.“

Greta senų receptų yra ir naujų – pačios ūkininkės išrastų. Originaliausi atsiranda, kaip sako ji pati, „iš bėdos“. „Pavyzdžiui, populiarus rūkytas ožkos sūris „Vegetarų lašinys“ – taip jį praminė pirkėjai. Jis atsirado, nes verdant varškę ši prisvilo, teko dėti prieskonių ir rūkyti. Taip atsirado nauja rūšis“, – pasakoja pašnekovė, „iš bėdos“ gimusių ir pirkėjų jau pamėgtų sūrių rūšių šiuo metu gaminanti net kelias.

D.Ėmužytės sūrių galima įsigyti atvykus pas ją į ūkį. Ar toks būdas nėra per daug sudėtingas? „Tikrai ne, žmonės atvažiuoja atsiimti užsakymų ir iš Vilniaus, ir iš Kauno, ir iš Klaipėdos. Net užsienio rinkų per daug ieškoti nereikia – viskas čia pat. Užsieniečiai patys atvyksta paragauti autentiškų sūrių. Savo produkciją turgeliuose pasiima mažos parduotuvės, restoranėliai. Kai kuriems aš vežu pati. Jeigu man pakeliui“, – nuotaikingai pasakoja ūkininkė.

Priduria, kad bendrauja ir su didžiaisiais prekybos centrais: „Gaminu natūralius sūrius, be konservantų. O tai reiškia, kad jiems reikia ypatingos priežiūros. Pavyzdžiui, juos reikia vartyti, jų negalima bet kaip dėti, mėtyti. Didelės parduotuvės ne visada gali šitaip „dirbti“ su sūriais.“

Nors prekyba gerai vyksta ir dabar, ponia Dalia prisipažįsta pasvajojanti apie savo sūrių krautuvėlę. Šypsodamasi prisipažįsta tikinti, kad šią svajonę galės įgyvendinti prasidėjus naujajam paramos Lietuvos kaimo plėtrai laikotarpiui.

 

BOX

Pagrindiniai  priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programoje „Ekologinis ūkininkavimas“ dalyvaujančiųjų įsipareigojimai:

  • visą įsipareigojimuose numatytą laikotarpį laikytis Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir reikalavimų;
  • realizuoti dalį produkcijos ir pildyti Ekologinės gamybos ūkio veiklos žurnalo 18 lentelę „Ekologiškų produktų realizavimo apskaita“, kurioje pateikiama informacija apie realizuotą produkciją;
  • iki gegužės 15 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai laiku pristatyti 18 lentelės kopiją. Pažymėtina, kad anksčiau reikiamą informaciją ir dokumentus pateikę pareiškėjai gali tikėtis greičiau sulaukti išmokų, todėl rekomenduojama apie realizuotą produkciją pranešti nedelsiant;
  • per visą įsipareigojimų laikotarpį saugoti produktų realizavimą įrodančius dokumentus: sąskaitas, sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderį, kasos aparato kvitus arba pinigų priėmimo kvito kopijas, kur būtų nurodytas produkcijos kiekis ir piniginė vertė. Jei ekologinė produkcija buvo atiduota neatlygintinai – turėti labdarą gavusios įstaigos ar organizacijos išduotą labdaros gavimą patvirtinantį dokumentą, kuriame nurodyta produkcijos rūšis bei kiekis. Reikalingi ir prekybą turguje pagrindžiantys dokumentai, mugių rengėjų išduoti dokumentai;
  • būti pasiruošus realizavimą įrodančius dokumentus pateikti agentūros vykdomų patikrų ūkyje metu;
  • įsipareigojimų laikytis ne mažiau kaip 5 kalendorinius metus nuo paraiškos pateikimo.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. susidomejus susidomejus rašo:

    Labas, didziulis straipsnis, o recepto ne vieno. Tai kaip daromas tas puikus suris?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...