2012 Birželio 12

Audros debesys giedrame danguje

veidas.lt

Nors už lango gražus pavasaris, daug ženklų liudija, kad virš Lietuvos susikaupė nemažai juodų debesų. Perspėjimų dėl Lietuvos ateities esame sulaukę ir iš pirmųjų lūpų.

Štai knygoje „Paskutinė kadencija“ (p. 405) yra trumpas pasakojimas apie 2008 m. vasario 2 dienos Prezidento Lecho Kaczynskio kelių valandų „paslaptingą vizitą“, kurio tikslo Prezidentas V. Adamkus nežinojo iki paskutinės akimirkos. Konfidencialiame pokalbyje svečias papasakojo, kad jam „kyla problemų bend­radarbiaujant su naująja Lenkijos vyriausybe, bet esą jis specialiai atvyko į Vilnių, norėdamas patvirtinti, jog neleis keisti savo šalies užsienio politikos kurso“. Lenkijos prezidentas iki savo žūties stabdė „pragmatiškos“ politikos šalininkų planus mūsų atžvilgiu, priešinosi suartėjimui su Rusija Lietuvos sąskaita. Po jo žūties kliūčių neliko, ir Lenkija kardinaliai pakeitė santykių su Rusija liniją. Iš esmės Rusijai buvo atrištos rankos veikti mūsų regione.

Analitikai Lietuvoje ir už jos ribų ne tuščiai kalba apie grėsmes Lietuvos ateičiai. Vos ne kasdien girdime ir matome, kaip radikaliai pasikeitė Lenkijos laikysena. Antilietuviškos propagandos kampanija Lenkijoje ir už jos ribų, pastangos kurstyti lenkų ir lietuvių nacionalizmą liudija apie viešumoje nematomų jėgų siekį pasitelkiant realias ar tariamas problemas sukelti įtampą tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Nacionalizmas iracionalus. Lenkijoje rašoma, kad štai lietuviai žlugdo lenkų švietimą, diskriminuoja lenkų tautinę mažumą, ir tuo tiki ne tik Lenkijos piliečiai, bet ir didelė dalis lenkų, gyvenančių Lietuvoje. Faktai nieko nereiškia. Taip pat ir lietuviai. Paskelbia, koks „patriotas“, kad nesutarimų priežastimi paversta „w“ sugriaus lietuvybę, ir patiki žmogeliai, nors jų pačių kišenėse lietuviški „Volks­wagen“ ar „BMW“ automobilio dokumentai, o jų vaikai saulėtomis dienomis skrajoja „Kawasaki“ motociklais, pirktais už „Swedbank“ gautas paskolas. Dėl to galvos neskauda. Skauda dėl kito žmogaus pavardės.

Yra daug būdų kurstyti nesantaiką. Lenkijos valdantiesiems, po Prezidento Kaczynskio netikėtos žūties nutarusiems „perkrauti“ santykius su Rusija, matyt, reikia skatinti savo piliečių priešiškumą Lietuvai, idant pasidarytų lyg ir savaime suprantama, kodėl jie nuo Lietuvos pasisuko veidu į Rusiją. Pozicijos pasikeitimas Lietuvos atžvilgiu – ne laikraštininkų sugalvotas. Lenkija traukiasi iš regioninių projektų, kurie galėtų sustiprinti Baltijos šalių pozicijas prieš Rusiją, todėl prieštarauja jos interesams. Dar nesulaukus jokių skaičių ar detalių buvo pareikšta: Visagino atominės elektrinės projekte Lenkija nedalyvaus. Tad atsisakyta dalyvauti projekte, kuris gali padidinti Baltijos šalių ir tos pačios Lenkijos energetinį saugumą, sustiprinti Baltijos šalių ir ES kaimynių integraciją. Pretekstu panaudodama „pablogėjusius santykius“, Lenkija parodo, kad jai Lietuva nesvarbi, kad tarp Lietuvos (taip pat ir Baltijos šalių bei galimo Japonijos bendradarbiavimo) ir Rusijos ji renkasi pastarąją. Visa tai dangstoma dirbtinai sukelta įtampa, ekonominiais interesais ir pan. Bet pažvelkime, kas slypi už šios retorikos. Tuo pat metu deramasi su Rusija dėl bendradarbiavimo statant Karaliaučiaus atominę elektrinę, kuri, jeigu Lenkija nesudarytų sąlygų per savo teritoriją tiekti energiją Vakarų Europai, apskritai neturėtų prasmės. Formaliai esame sąjungininkai NATO ir ES, bet reali Lenkijos politika mūsų atžvilgiu liudija kažką kita. Panašu, jog dabartiniai jos vadovai pamiršo praeitį, tačiau neišvengiamai tie „modernūs“ pragmatinės politikos įgyvendintojai anksčiau ar vėliau patirs, su kuo susidėjo. O gal Lenkijos Prezidentas galėtų kaip nors kitaip paaiškinti? Veikiausiai neaiškins nieko, nes, kaip prasitarė viešėdamas Punske, laukia Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų.

Mūsų Prezidentė, atsisakiusi vykti į Varšuvą, taip pat praleido gerą progą neįžeisdama Lenkijos vadovų tiesiogiai, o lenkų tautos – per žurnalistus, paklausti, kaip Baltijos šalys turėtų vertinti dabartinę Lenkijos politiką šiame regione. Prezidentės pozicija tokių, daug lemiančių įvykių akivaizdoje sunkiai paaiškinama. Tuo tiesiog sunku patikėti, kaip ir tuomet, kai buvo atsisakyta susitikti su Prezidentu B. Obama. Tad lieka daug neatsakytų klausimų.

Lietuvos vadovai neturėtų gilinti nesusikalbėjimo su Lenkija, o juo labiau skatinti dviprasmiškų interpretacijų dėl JAV vietos mūsų politikoje. Neturėtume Lietuvos nedraugams teikti progų džiūgauti. Privalom įsisąmoninti, kad Lietuvos ateitis be Lenkijos, JAV palaikymo –­ labai miglota. Todėl šiuo metu Lenkijai užleidžiant pozicijas Baltijos regione, mums kyla didžiulės grėsmės: galime taip ir likti satelitinė, išnaudojama „bananinė“ respublika, o blogiausiu atveju – netekti nepriklausomybės.

Rusijos įdirbis Lietuvoje didžiulis, tačiau kol mus palaikė Lenkija, Vokietija, galėjome tikėtis, kad jos turimos galimybės nebus realizuotos. Pašalinus geopolitinius saugiklius, atrišamos rankos veikti laisvai. To veikimo finansiniai ir kitokie rezervai – milžiniški. Kažkada su panieka Lietuvoje kalbėta apie „finliandizuotą“ Suomiją. Tai, kad už neteisingą savo globotinių auklėjimą Lietuvos VSD persekioti čečėnai Gatajevai su tais globotiniais paspruko būtent į Suomiją ir ten surado politinį prieglobstį – simbolinis, labai daug pasakantis faktas.

Energetiniai projektai tapo lakmuso popierėliu. Net pats didžiausias pasaulio naivuolis rimtai prispaustas turėtų sutikti, kad Rusija negali leisti Lietuvai ištrūkti iš energetinės priklausomybės. Rusijos vadovai, ypač Prezidentas V. Putinas, energetiką laiko labai svarbia užsienio politikos priemone. Rusija žemyną apraizgė vamzdžiais ir žengia į Europą su savo atominėmis elektrinėmis. Kai Vakarai (iš esmės didelė dalis Vakarų Europos šalių) paskelbė apie planus „Nabucco“ dujotiekiu per Turkiją sujungti Azerbaidžaną, Vidurinės Azijos šalis ir Europą, kad būtų galima be Rusijos tarpininkavimo pirkti dujas, V. Putinas griežtai ir taikliai (iš dabartinių Europos lyderių tik jis taip moka) sureagavo: vamzdžius pakloti galima, bet ar galima juos užpildyti dujomis, dar pamatysime. V. Putinas nemėgsta tuščiai pliaukšti. Rusijos spec. tarnybos visoje buvusioje SSRS turi daugybę svertų savo strateginiams tikslams pasiekti. Supanikavo galingieji Vakarai prieš tą paprastą rusų vaikiną geromis akimis (plg. Dž. Bušas jaunesnysis), kurio valdomą šalį daug kas bando pavaizduoti kaip kažkokią trečiaeilę, jokios įtakos neturinčią valstybėlę.

Tai ar gali Rusija sutikti, kad Lietuva dujas pirktų kažkur kitur, o ne iš „Gazpromo“? Ar Rusija gali sutikti, kad įgyvendinus Visagino atominės projektą, ji neteks potencialios rinkos, kuri mūsų laikais jai kasmet atneša vien už elektrą 2–3 milijardus litų (tai yra 1/3 nuo numatytos visos mūsų investicijos į Visagino atominės projektą). Be to, Rusija nervinasi ne tik dėl prarandamų pajamų, bet ir dėl to, kad kažkokia Japonija ateis į mūsų regioną, kuris laikomas Rusijos įtakos sfera jau daugiau nei 200 metų.

Šiandienos energetiniai projektai tapo nematomo fronto linija, kuri skiria Lietuvą ir Rusiją, Lietuvą ir Lenkiją. Net paviršutiniškai vertinant, skirtingose fronto linijos pusėse jėgos labai nelygios. Tarkime, kovai prieš Lietuvos energetinius planus finansuoti paskiriamas tik 1 proc. metinių pajamų, gaunamų už elektrą vien tik iš Lietuvos (kitų Baltijos šalių net neminint). O kiek faktiškai gali būti skiriama turint omenyje, kad šis projektas pakeistų situaciją ilgiems dešimtmečiams? Sujungus šias daugiamilijonines lėšas su „infrastruktūra“, kurią Lietuvoje Rusija susikūrė per tuos du dešimtmečius, jos galimybės kovoti dėl savo interesų ir laimėti kelia mažai abejonių.

Dabar energetikos srityje prasidėjo didžiulis proveržis, apie kurį jau daugiau nei 20 metų buvo tik kalbama. Ar šiuos darbus tęs naujai išrinktas Seimas? To pirmiausiai derėtų paklausti apklausų lyderių, Darbo, Socialdemokratų, „Tvarkos ir teisingumo“ partijų. Tačiau jų atstovai kalba neaiškiai. Socdemai (žurnalistai šią partiją vadina „geriausia „Gazpromo“ investicija“) energetinei nepriklausomybei sako: „taip, bet…“. Viktoras Uspaskich kol kas lyg ir tvirčiau pasisako už energetinius projektus, bet ko vertos priešrinkiminės kalbos, jau esame patyrę ne kartą. Bijau, kad trijų aukščiausius reitingus dabar demonstruojančių partijų koalicija nesugebės atsispirti išoriniam spaudimui. Ir dar nežinia, ar norės.

O ką jau kalbėti apie sovietmečio „objektyvius“ vertintojus, „darbo žmogaus“ gynėjus, atskirus ultrapatriotus, Seimo šokėjus ir dainininkus ir visas tas politikes, savo nuoširdumu ir lyriškumu taip primenančias Salomėją Nėrį. Už ką gali balsuoti tie žmonės? Panašu, kad po būsimų rinkimų Seime pakaks balsų projektams sužlugdyti. Žodžiais – visi už energetinę ir kitokią nepriklausomybę, balsuotų už ją, bet kad negali. Negali jie balsuoti, o publikai pasakojama, kad tie energetiniai projektai rizikingi, labai brangūs ir net iškreiptų rinką, jų poveikis aplinkai kelia abejonių – dujų terminalas sutrikdys ramų klaipėdiečių miegą ir kirų migraciją, vizualiai terš kraštovaizdį ir t. t. Daina apie energetinių projektų žalą pabaigos neturi. Staiga paaiškėjo, kad ir žalieji gali pasiūlyti labai daug puikių idėjų, kaip galima pasigaminti energijos iš atsinaujinančių šaltinių. 20 metų Lietuvoje tai daryti buvo visaip kliudoma (žaliųjų protesto balsų kaip ir nesigirdėjo), o dabar – tai jau prašom. Kas nežino, kad Lietuvoje net ant nuo prieškario ar sovietinių laikų stovinčių užtvankų visaip trukdoma įrengti generatorius, nes, matai, jie kels triukšmą, skleis kažkokias nuodingas bangas, trukdys žuvims migruoti ar net sukels upės dumblėjimą. O kiek vargo turėjo mokyklėlė edukaciniais tikslais sumaniusi už europinius pinigus įsirengti nediduką vėjo generatorių. O Klaipėdos vėjo jėgainė buvusio sąvartyno teritorijoje su jo apsauginėmis zonomis? Žaliesiems ji gal ir tiktų, bet va paukšteliams trukdys skraidyti… Iki šiol bet kokie „žali“ projektai būdavo stabdomi. Net ES reikalaujamo energijos, pasigaminamos iš atsinaujinančių šaltinių, procento niekaip nesugebame pasiekti. Ką šiuo klausimu nuveikė žalieji? Jų dainos apie karklus, šiaudus, saulę, vandenį ir vėją skambės iki bus sužlugdyti atominės elektrinės ir dujų terminalo projektai. Po to vėl sėkmingai jų pačių rankomis bus stabdomi visi įmanomi investiciniai projektai į atsinaujinančių šaltinių energetiką, o žaliųjų pasakojimų apie naujas iniciatyvas vėl nesigirdės.

J

Mūsų politinis gyvenimas, partijų gausa, vis naujos šokančios, dainuojančios, su gėjais kovojančios ar už Lietuvą kryžiumi gulančios politinės žvaigždės ir jų parodomieji spektakliai TV ekranuose primena balaganą. Tačiau kai reikia priimti rimtus sprendimus, aiškiai pasimato, jog tai ne balaganas, o marionečių teatras.

Jei jau pakanka Seimo rinkimų, tai kam tiek vargo dėl to referendumo? – paklaus skeptiškai nusiteikęs stebėtojas. Taip, referendumas – tai aukščiausia tautos valios išraiška. Jau vien pasakymas, kad jis gali būti nereikalingas, skleidžia negerą kvapą. Tačiau referendumas dėl klausimų, į kuriuos gali atsakyti tik kompetentingi ekspertai, taip pat skleidžia negerą kvapą. Taip žongliruojant demokratiniais lozungais tyčiojamasi iš tautos, jai „sudarant sąlygas“ balsuoti prieš savo interesus. Jei dėl referendumo ir energetinių projektų būtų apsispręsta Seime, visiems laikams balsavusių pavardės išliktų stenogramose. (Stenogramos yra rimtas šaltinis ateities istorikams: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=421925; http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=420880;
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.bals?p_bals_id=-13456).

O jeigu referendumas nubrauks energetinius projektus, kas bus kaltas dėl jo rezultatų? Ogi tas pats rinkėjas, nuolat balsuojantis už jį „apgaunančius“ politinius sukčius, visokius gražuolius ar gražuoles iš TV ekrano ar dar gražesnius „eilinio“ žmogaus gynėjus. Pasisielos tyliai pilietis, gal pasikeiks, kad apsigavo, kad vėl leidosi apmulkinamas, ir nurys nuoskaudą –­ pagaliau, kaip įmanoma išmanyti tokius dalykus? Nes anksčiau ar vėliau paaiškės, jog šitaip balsavusi Lietuva praleido progą pasivyti paskutinį traukinio, vežančio į realią nepriklausomybę, vagoną. O atsakomybės neprisiims jokia politinė partija. Svarbiausia bus – „vsio zakonno“. O „apsirikti“ padės ne vienas TV kanalas, laikraštis ar interneto portalas. Japonai ir A. Kubilius tikrai negalės pasipriešinti smegenų plovimo mašinai, kuri kiekvieną dieną didina apsukas.

Jei Lietuvoje ar Vilniuje referendumas vyktų dėl autobusų, tramvajų ar taksi automobilių spalvos, vasaros laiko įvedimo, jo rezultatai parodytų tikrą piliečių nuomonių pasidalijimą. Juk vargu ar kas nors imtųsi investuoti į tokios nereikšmingos nuomonės formavimą dešimtis ar šimtus milijonų.

Ar atominė jėgainė tokia nesvarbi, kad Rusija abejingai stebės ir neinvestuos į jai ekonomiškai ir politiškai svarbaus projekto sužlugdymą? Prestižas, savigarba, ekonominiai interesai neleis abejingai stebėti. Rusija negali  prarasti tų milijardų, kuriuos uždirba Baltijos šalyse. Kas kontroliuos energetiką, kontroliuos ir politiką. Atominė elektrinė – tiesioginė grėsmė neabejotinam Rusijos dominavimui Baltijos regione, už kurį patys kol kas ir sumokame.

Galima pasvajoti, kad plačiausiai skaitomi dienraščiai (ne visi), daugybė interneto portalų, TV kanalų ar radijo stočių atsispirs pagundai užsidirbti. Juk žiniasklaida, o ne prieš keletą mėnesių kaip grybas po lietaus išdygęs L. Balsio „institutas“, lems, kaip balsuos ir mąstys rinkėjų dauguma. Toks jau mūsų laikų pasaulis – ką matai ekrane ar skaitai, taip mąstai. Paprastas žmogus nebeturi laiko nei noro gilintis, aiškintis, analizuoti. Juolab, kad žurnalistai(-ės) tokie gražūs, taip įtikinamai kalba. Ką ten koks A. Sekmokas.

O gal nacionalinis transliuotojas objektyviai aiškins sprendimų svarbą, taps atsvara šališkai žiniasklaidai? Iki šios dienos žiūrint LTV susidaro įspūdis, kad tie energetiniai projektai yra tiesiog stichinė nelaimė, netikėtai užklupusi mūsų nelaimingą Tėvynę. Ir ne paprasta nelaimė, o tokia, dėl kurios kentės naivuolių vaikai ir vaikaičiai iki 6 kartos. Ar gali pasikeisti nacionalinio transliuotojo pozicija? Vargu. A. Siaurusevičius (ir jo globėjai) šiandien sprendžia, kas gali kalbėti per LTV, kam leisti vesti politinių diskusijų laidas. LTV neliko nepatogius politinius klausimus keliančių ar politiškai nepatogius žmones pokalbiams pasikviečiančių žurnalistų. Tokia Lietuvos demokratija, tokia žodžio laisvė. LTV žmonės neturėtų įsižeisti: jei jūsų nebūtų, Lietuvoje regėtume dar daugiau tamsos ir lėkštumo. Bet visuomeninio transliuotojo politinė pozicija neturi priklausyti nuo kelių, neaišku kam atstovaujančių ir ko siekiančių žmonių grupės. Juk kalbama ne apie privačią viešųjų ryšių firmelę, o apie nacionalinę televiziją, Lietuvos radiją, visuomeninį transliuotoją, išlaikomą mokesčių mokėtojų pinigais. A. Siaurusevičiaus ir jo globėjų vaidmuo uzurpuojant visuomeninį transliuotoją, pajungiant jį vienai politinei grupuotei, yra gėdingas ir skandalingas reiškinys, gyvas priekaištas Lietuvos inteligentijai.

Lietuviai į ateitį eina matydami ne esmines problemas ir grėsmes, o kalbėdami apie mergaitę, FNTT, sugrįžtantį R. Paksą, pedofilus. Panašu į šydą, dengiantį esminius dalykus, realias grėsmes. Paprastų žmonių Lietuva palikta nežinioje.

Kam rūpintis, bandant rasti atsakymą į klausimus, kas vyksta ir ko galime tikėtis iš ateities. Paaiškės kaip ir 1940 metais, kai tas žinojimas jau niekam nebebus reikalingas. Juk tais nelemtais mūsų istorijos metais paprasti žmonės apie okupacijos grėsmę sužinojo pamatę tankus prie savo kiemo vartų ar pajutę enkavedisto bato kietumą. Malonu ramiai gyventi, nepasiduodant sunkioms mintims.

Grėsmė reali. Daug kas jaučia ją alsuojančią mums į veidus.  Jei pralaimėsime, daugiau šansų nebebus. Kol dar laikas, reikia ieškoti visos įmanomos paramos, kad išvengtume mums paruošto pralaimėjimo. Energetinius Lietuvos nepriklausomybės klausimus turi nagrinėti rimti ekspertai, ekonomistai, energetikai, politikai. O jų išvados turėtų būti labai atsakingai svarstomos susitikimuose su Skandinavijos, Baltijos, kitų ES narių, taip pat JAV ir Japonijos vadovais, Vyriausybėje ir Seime. Tik gili ir rimta analizė gali pagrįsti būsimus sprendimus.

Net ir paaiškėjus, kad elektrinę statyti verta, tačiau, jei vėl liksime izoliuoti, vienui vieni, be jokių partnerių, teks pripažinti, kad mes esame per silpni ir bejėgiai prieš galingesnį priešininką. Neišeina panešti didesnės už save naštos. Tai reikš, kad mes jau nesame nepriklausomi, kad mūsų sąjungininkai paliko mus Rusijai. Tai reikš, kad ir patys su tuo susitaikėme.

O per vakaro žinias Naglis Šulija žaismingai pasakoja apie vis gražėjančius orus. Pranašaujamas visiškai giedras dangus. Mus lepins šiluma. Debesų, o ypač žadančių audrą ir su blogu oru ateinantį liūdesį, niekur nesimato.

JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS

literatūra ir menas.lt

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Niekas Niekas rašo:

    Kai bandoma kalbeti apie energetika, apkaltinami zmones beveik Tevynes isdavyste. Niekas su
    jais nesikalba, net neindormuoja objektyviai, apie diskusijas tik pasvajoti galima.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...