2015 Vasario 12

Atsakymas A.Kubiliui apie „solidarumo filosofiją“

Algimantas Šindeikis

 

„Veidui“ išspausdinus komentarą „Ar verta pavydėti teisėjų pensijų?“  (http://www.veidas.lt/ar-verta-pavydeti-teiseju-pensiju), Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius, būdamas įsitikinęs, kad esame demokratiška ir kitai nuomonei atvira redakcija, parašė atvirą laišką, kuris buvo įkeltas į „Veido“  tinklalapį (http://www.veidas.lt/andriaus-kubiliaus-atviras-laiskas-a-sindeikiui).

 

Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (nepainioti su Rusijos Didžiąja Spalio revoliucija, kurios idėjų yra akivaizdžiai paveiktas lygiavos ir niveliavimo šalininkas A.Kubilius) daugumoje Vakarų Europos šalių valstybių, o kartu ir valdovų bei valdytojų (tuometinių politikų) atsakomybės problema nebuvo aktuali, nes galiojo principas „karalius negali daryti žalos ar kito blogio“. Valstybė buvo tapatinama su monarchu, o monarchas laikomas neliečiamu.

Vėliau šis principas virto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė, kaip aukščiausias suverenas, buvo pripažįstama esančia už teisinės atsakomybės ribų, todėl jai negalėjo būti taikomi tokie patys atsakomybės principai, kokie buvo taikomi piliečiams.

Bėgant amžiams valdžios institucijų bei privačių asmenų santykiai darėsi liberalesni. Taip pamažu susiformavo naujas viešosios atsakomybės principas „karalius pats savarankiškai nusprendžia, kas yra teisinga, o kas ne“. Tai reiškė, kad valstybės teisinė atsakomybė pripažįstama, tačiau pati valstybė nusprendžia, ar traukti atsakomybėn žalos padariusias jos institucijas bei pareigūnus, ar ne.

XX a. Olandijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos valstybėse daugiausia dėl teismų sprendimų įsigaliojo valstybės teisinės atsakomybės principas, įtvirtinęs nuostatą, kad „karalius yra paprastas ir teisingas vaikinas“. Principo turinys reiškia, kad valstybė privalo visiškai paklusti teisės viešpatavimui ir atlyginti neteisėtais valdžios institucijų bei pareigūnų veiksmais piliečiams padarytą žalą.

Antrojo pasaulinio karo košmare suvokta, kad valstybės, veikiančios per savo net ir laisvuose bei demokratiniuose rinkimuose išrinktus politikus, teisėtai ir demokratiškai suformuotas institucijas ir paskirtus tarnautojus bei pareigūnus, gali padaryti milžinišką žalą piliečiams, todėl valstybės imuniteto nuo teisinės atsakomybės idėja tapo nebepriimtina. Daugelyje Vakarų Europos valstybių buvo priimti teisės aktai, pagal kuriuos valstybė, jos politikai yra atsakingi už teisės pažeidimus, ir tokia teisingumo patikra perduota trečiajai nepriklausomai nuo įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai – teismams (po nepriklausomybės atkūrimo ir stojant į ES bei derinant savo teisinę sistemą prie ES teisės tokia nuostata įtvirtinta ir Lietuvoje).

Taigi šis civilizacinis Vakarų demokratijų pasiekimas XX a. pabaigoje, nors labai pavėluotai (visų mūsų laimei), pasiekė ir Lietuvą. Lietuvos politikai pamažu, jų talentui ir intelektualiniam lygiui prieinamu tempu įspraudžiami į demokratiniu, teisės viršenybės principu grindžiamą naują gyvenimą. Jiems tenka susitaikyti su tuo, kad per rinkimus nėra suteikiamas monarcho titulas ir absoliutaus sprendimų imuniteto statusas. Tenka pripažinti, kad jų politinei veiklai ir „solidarumo filosofijai“ galioja Konstitucijoje ir tarptautinėse sutartyse įtvirtinti teisės principai, tokie kaip nuosavybės apsauga, teisėti lūkesčiai, teisė į kokybišką administravimą ir kt.

Tai sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Tai suprantant tenka atkreipti dėmesį į A.Kubiliaus laiške esančius netikslumus. Matyt, sėdėjimas opozicijoje atpalaiduoja ir sukelia tingulį. Taip pat ir intelektualinį.

Konstitucinis Teismas (KT) apgynė ne tik teisėjų atlyginimus ir pensijas. Teisėjų Lietuvoje viso labo yra tik apie septynis šimtus. A.Kubiliaus Vyriausybės „solidarumo filosofija“ nuosavybės teises į atlyginimą pažeidė ne tik teisėjams, bet ir labai gausioms Lietuvos piliečių grupėms: valstybės tarnautojams, pareigūnams, pensininkams. A.Kubiliaus bandymas tai paversti tik „teisėjų asmeniniu reikalu“, švelniai tariant, yra politinė demagogija. A.Kubilius yra išklausęs VU Fizikos fakultete aukštosios matematikos kursus ir tikrai sugeba atskirti septynis šimtus nuo kelių šimtų tūkstančių asmenų, kuriems (neproporcingai) buvo sumažinti atlyginimai ir pensijos – pažeidžiant Konstituciją. Panašių nesusipratimų galima rasti ir tais atvejais, kada pagal A.Kubiliaus „solidarumo filosofiją“ buvo sumažinti prokurorų, kitų valstybės pareigūnų ir tarnautojų atlyginimai.

Manau, kad pavadindamas tokią filosofiją „lukašenkiška“ nesuklydau. „Valdovas“ savo geradariškumą realizuoja, kaip jam patinka. Kurie yra lojalūs ar šiaip kelia simpatijų, gauna daugiau, tie, kurie nepatinka, yra nelojalūs, – mažiau. Štai ir visa filosofija.

Atvirame laiške yra ir toks A.Kubiliaus teiginys: „… „solidarumo filosofija“ yra pagrįsta tuo pačiu ekonominiu solidarumo principu, kuriuo remiantis daugelyje pasaulio šalių yra taikomi progresiniai mokesčiai.“ Iš „solidarumo filosofijos“ kylantis mokestis, jo nuomone, neprieštarauja Konstitucijai. Į tokius teiginius jis pats atsakė savo „antikriziniu“ planu.

Kaip realybėje atrodė A.Kubiliaus „solidarumo filosofija“ (arba „progresinis krizės mokestis“ – kaip jis norėtų vadinti)? Pavyzdys. KT pirmininkas uždirbo tūkstančiu litų (apie 290 eurų) daugiau nei eilinis teisėjas, bet kažkodėl eiliniams teisėjams atlyginimai buvo sumažinti labiau nei pirmininkui. Ar čia paslėptas politinis kyšis KT pirmininkui už ateities lojalumą?

Kitas pavyzdys. Konstitucinio ir apylinkės teismų teisėjų atlyginimas skiriasi kelis kartus, bet sumažinta visiems lygiai – po 18 proc. A.Kubiliaus „solidarumo filosofija“ tarsi remiasi principu – kas daugiau uždirba, tam daugiau sumažinama. Bet de facto taip nebuvo daroma. Prezidentei atlyginimas nebuvo sumažintas (pati Prezidentė atsisakė dalies savo pajamų iš solidarumo su piliečiais), Lietuvos banko tarnautojams atlyginimai apskritai nebuvo sumažinti. KT nagrinėtų bylų dokumentuose pilna ir kitų „solidarumo filosofijos“ anomalijų ar politinių preferencijų.

Gerokai atsibodęs ir vaikiškas atrodo „teisinis“ argumentas, kad KT spręsdamas teisėjų atlyginimų ir pensijų klausimus buvo teisėjas savo byloje. Atsikirsti į tokį argumentą gali pirmo kurso teisės studentas. Jei tokia kompetencija yra numatyta Konstitucijoje, KT ne tik gali, bet ir privalo pasisakyti dėl atlyginimų ar pensijų sumažinimo teisėtumo. Jei Seimui tai nepatinka, jis gali priimti įrašyti pataisą Konstitucijoje.

KT taip pat A.Kubiliaus kaltinamas, kad, dėl neteisėto atlyginimų ir pensijų sumažinimo įpareigojęs kompensuoti neteisėtus praradimus, uždėjo papildomą naštą ateities kartoms. Belieka priminti, kad ne KT, o politikai priima sprendimus, pagal kuriuos piliečiams yra sukuriami niekuo nepagrįsti finansiniai ar gerovės lūkesčiai, kurie, kai yra legitimizuojami įstatymo leidėjo, tampa teisėtais ir teisinėmis priemonėmis ginamais lūkesčiais. Privalomos kompensacijos – tik smulkmena, palyginti su ateities kartų pareiga sumokėti papildomus 20 mlrd. Lt (5,8 mlrd. eurų) ir palūkanas, kuriuos ypač brangiai pasiskolino A.Kubiliaus Vyriausybė (bemaž dvigubai brangiau nei Latvija), siekdama pergyventi sunkmetį, taip ir neatliekant jokių rimtų ar esminių valstybės, jos viešojo sektoriaus valdymo efektyvinimo reformų.

Laiške A.Kubilius siūlo išganingą išeiti – pareikalauti, kad KT teisėjai turėtų ekonominį išsilavinimą. Kodėl gi ne? Išsilavinimas dar niekam nesutrukdė. Ir šis TS-LKD lyderio pasiūlymas yra daug demokratiškesnis nei jo kolegos Vengrijoje Viktoro Orbano, kuris apskritai atėmė iš Vengrijos KT teisę spręsti su ekonomika ar šalies biudžetu susijusias bylas. Toks sprendimas vertinamas kaip Vengrijos žengimas diktatūros keliu.

Yra buvę ir dar „rimtesnių“ pasiūlymų. Antai 1989 m., pradėjus byrėti sovietiniam režimui, buvo įsteigtas TSRS konstitucinės kontrolės komitetas: „Komitet sostoit iz specialistov v oblasti politiki i prava“ (komitetas sudarytas iš politikos ir teisės srities specialistų). Ten komunistų partija galėjo paskirti, ką norėjo. Režimo tai neišgelbėjo.

Dar įdomesnis argumentas yra tai, kad A.Kubilius savo pozicijai patvirtinti remiasi savo politinio oponento Algirdo Butkevičiaus ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės autoritetu. Tikrai „stiprus“ argumentas teisinėje diskusijoje. Gal tada būtų galima pasiremti ir Rolando Pakso ar Viktoro Uspaskicho citatomis apie KT ir jo kompetenciją. Tikrai būtų labai paveiku. Miniai patiktų.

Teisybės dėlei dešiniųjų politinį lyderį vėl reikia patikslinti, kad KT nei Lietuvoje, nei Vakaruose nesprendžia ekonomikos ar biudžeto klausimų. Jie tokias bylas sprendžia tik tiek, kiek jose yra teisės taikymo ir įgyvendinimo klausimų. Bet A.Kubiliaus  „filosofija“ dėl KT teisėjų ekonominio išsilavinimo yra, švelniai tariant, nenuosekli ir kritikuotina. A.Kubiliaus Vyriausybės narys ūkio ministras Dainius Kreivys užėmė šį svarbų šalies ekonomikai postą neapgynęs ekonomikos magistro diplominio darbo. Gal ir pačiam A.Kubiliui (turinčiam neabejotinos vertės fiziko diplomą) vertėtų vėl eiti į universitetą ir bandyti susivokti savo „solidarumo filosofijos“ vertybiniuose ir matematiniuose paklydimuose.

Čia gana nepatogiai atsiveria Michailo Bulgakovo, pamačiusio Rusijoje įsigalinčio proletariško „solidarumo“ katastrofą, literatūrinė gelmė. Teisybės ieškančiam „Šuns širdies“ personažui Šarikovui skaitant Kautskio susirašinėjimą su Engelsu kilo panaši mintis kaip ir „solidarumo filosofijoje“ – viską iš visų atimti ir padalyti po lygiai. Kitam veikėjui – profesoriui Preobraženskiui teko išreikšti abejonę dėl savo sparčiai tobulėjančio fiziologinio kūrinio Šarikovo: kaip jis tai sugebės įgyvendinti, jei nesugeba išsivalyti dantų, neprisirydamas dantų valymo miltelių?

Pabaigoje tenka cituoti tuos Lietuvos stebėtojus ir analitikus, kurie supranta ir priima natūralius Lietuvos demokratizacijos procesus. Vienas jų – Vilniaus universiteto sociologas, kolegų ir „Veido“ pavadintas lietuviškuoju Maxu Weberiu, prof. Zenonas Norkus: „Tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva nuosavybės teisių koncentracija nedaugelio turtingiausių savininkų rankose skatina politinio kapitalizmo ir oligarchijos tendencijas. Tačiau Lietuvoje dar nepasibaigus pirmajam pokomunistinės transformacijos dešimtmečiui tokias tendencijas patikimai užblokavo prasidėjęs Lietuvos stojimo į ES procesas, kurio svarbiausios dalys buvo šalies institucijų europeizacija, priderinant jų veikimo tvarką prie ES taisyklių, taip pat nacionalinės ekonomikos kontrolės vietinių svertų laipsniškas išjungimas. Potencialiems oligarchams nebėra prasmės investuoti į valstybės užvaldymą, nes tolydžio siaurėja Lietuvos Vyriausybės ekonominės politikos diskrecinė erdvė. Svarbiausi sprendimai priimami Briuselyje. Net patys stambiausi Lietuvos verslininkai kapitalistai yra per silpni, kad pajėgtų daryti jiems įtaką. Be to, šie sprendimai labiau susiję su rinkų tvarkos, o ne potencialiais oligarchams įdomiausiais rinkose vykstančių procesų valdymo dalykais.“

Pratęsiant Z.Norkų galima tvirtinti, kad ne tik verslas, bet ir – dėl mūsų narystės ES – politikai nebegali pajungti sau valstybės ir jos piliečių. Jų kompetencija taip pat apribota tos teisinės valdžių padalijimo sistemos, kurią gavome kartu su savo Konstitucija ir naryste ES bei Europos Taryboje – prisiėmę pareigą paisyti žmogaus teisių. To visiems reikia mokytis. Kuo greičiau išmoksime, tuo greičiau pajudėsime į priekį tempu, kurio norėtume, nors prie spartos neprisideda pasiklydusieji įvairiose „solidarumo filosofijose“.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Nepritariu Nepritariu rašo:

    Nepritariu autoriaus bandymui sumenkinti A. Kubiliaus Vyriausybės pastangas išvesti šalį iš krizės. Suprantama, ne visas buvo tobula, bet reikėtų pagalvoti, kieno dėka netapome antra Graikija. Dabar kiekvienas protingas aiškinti, kaip reikėjo daryti. Kur jūsų išmintis buvo anuomet?
    O Konstitucinis Teismas tik supykdė mažiau uždirbančius žmones. Kad neatrodytų, jog nutarimą priėmė tik sau, prikergė dar ir valstybės tarnautojus, kad mažesnes pajamas gaunantys asmenys savo strėles nuo teisėjų nukreiptų ir į kitus. Ar dabar smagu girdėti “Vagys! Vagys!”? Toli gražu nemiršta badu nei teisėjai, nei valstybės tarnautojai ir nebuvo jokio reikalo kelti tokio žmonių nepasitenkinimo, turint galvoje neramumus aplinkui, nemeilę bet kokiai valdžiai, nusivylimą valstybe apskritai, didelę migraciją. Ar dėl šalies gerovės taip sunku susiturėti nuo savo pinigų troškulio, net jei tai būtų įstatymiškai teisinga? Atsikuriant valstybei žmonės nešė į bendrą fondą savo atlyginimus, pensijas, papuošalus.
    Priimant tokius sprendimus pirmiausia reikėtų vadovautis moralės principais.

  2. Ufo to Nepritariu Ufo to Nepritariu rašo:

    Kaip anksčiau rusai sakydavo, kad jei Lietuva nebūtų tapusi tarybine, tai dar ir šiandien ji būtų neraštinga, be asfalto, mokyklų ir darželių, taip dabar konservatoriai įsitikinę, kad jei ne Kubilius, tai jau tikrai būtumėm antra Graikija. Nežinau, kaip dėl tų KT algų, bet Kubiliaus gerbėjų piešiamas paveikslas, jog esą jis Lietuvos gelbėtojas, didvyris, karžygys ant balto žirgo (nu ne mažiau, kai ten jų paklausai), taip pat kelia tokį paprastą vidinį nepasitenkinimą ir argumentais pagrįstą pyktį.

  3. Rimvydas Rimvydas rašo:

    Nepritariu p. Šindeikiui, užsiimaqnčiu asmens užsipuolimais vietoje argumentuoto pasisakymo.

  4. Konstitucinis teismas Konstitucinis teismas rašo:

    yra lobistų šaika, labai įtakinga, ginanti savo klano interesus ir yra nepakaltinami kaip kos Popiežius. Po Rusijos krizės buvo panašų teismų, bet kadangi tai lietė ne teisėjus, tai buvo kreiptasi į Europos teismą – atsakymas, kad sumažinimai – adekvatūs ir teisėti. To niekas nekomentuoja. Ir prisidengdami, visų kas gali išdulkinta Konstitucija, gina savo interesus. Šis portalas, pasikeitus kiek žinau savininkams, paidarė marionetinis.

  5. kubilistanas kubilistanas rašo:

    Dedules ispera kubilas ir jo gauja yra didziausia LT nelaime…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...