2013 Balandžio 27

Atidaryk, kaimyne

veidas.lt

Šalies knygynuose netrukus pasirodys nauja Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato H.A.Čigriejaus kūrybos rinktinė “Atidaryk, kaimyne” su jo paties atrinktais eilėraščiais ir novelėmis. O “Veide” siūome ištrauką iš šios knygos.

Rudeniop žydintys augalai

Per visą naktį po negudrius sapnus prasigrūdinėjęs, išvargęs nebejaunas žmogus pagaliau nubudo. Atsikėlė ir niekam nė žodžio nesakęs išėjo. Namo.
Buvo gražus rugpjūčio rytas. Jis laukė būtent rugpjūčio, nes šis mėnuo taip neslegia kaip liepa. Su liepa – kaip su labai artimu ar pažįstamu, ar laukiamu žmogum, kuris ilgam atsisveikina. Liepa – vasaros atsisveikinimas ant slenksčio: čia dar yra, bet tuojau nebebus. Kai nejučiom pagalvoji: kad jau taip, tai greičiau, ko čia dar trinies?
Rugpjūtis kas kita – su išsiskyrimu ir susitaikyta, ir apsiprasta. Ramiai verčiasi dar šiltos dienos, blėsta su didžiausia atida, neužgaudamos ir nesierzindamos.
Miestą stengės palikt kuo greičiausiai, pykdė ne tik mašinos, pykdė viskas, net reklamos ir iškabos, dergliojančios ir taip neskoningus visokio verslo namus.
Dar atostogų metas, tai šen, tai ten stypso arba slampinėja kietais džinsais ir šutinančiais kedais pasipuošę paaugliai. Vienas kitas su auskaru, o kai kas ir su noskaru. Jie vis ištaria po tokį trumpą žodelį, paskui prie to dar kokį gražesnį, paskui dar ir dar.
Ar išdrįsi ką tokiems pasakyti? Bent jau jis neišdrįso, o tik skubinos kuo greičiau atsitolinti.
Atsitolinti tai atsitolinti, bet prie ko prisiartinti? Reikia manyti, bėglys tai žinojo. Kad ir apytikriai.
Toks Poviliukas nuo Vabalninko į Vilnių yra ėjęs pėsčiom. Į vieną pusę per penkias dienas.
Ir šis jau pagyvenęs keliauninkas, pernakvodamas viešbutėliuose, o kartą šieno kupetoj, irgi tik penktą dieną pastebėjo, kad dangaus spalvos viršum galvos kaip tik tokios, kokios būna vien vaikystės laikais. O net ir didieji nebyliai – šiekštai ir pakelės akmenys – jau kažką šnibžda. Gimtąja tarme. (…)
Išsukdamas iš plento, peršoko gana gilų griovį ir įžengė į pievą. Didelę ir apleistą. Žolė jau gelto ir vietomis net čežėjo, vėjūkščio paliesti siūbavo aukšti kiečiai. Praeinanti vasara švelniai lietė saviškius. Nuo stiebelio prie stiebelio šaudė žiogai. Jam pasirodė, kad žiogeliukai tyčia prieš jį taip dūksta. Žmogus, einantis namo per karčiuosius pelynus, jiems matėsi nė kiek nepavojingas.
Kai jis ir jo brolis dar buvo vaikai, smagu būdavo rudeniop žiogelius vaikyti ir gaudyti. Sugaudavo, pavoždavo po stikline ir žiūrėdavo, kaip blaškosi. Bet kartą brolis, mažesnis ir gailestingesnis, pasakė: “Nebekiškim po stikline – tas durnius gali iš proto išeiti.”
Ir jie taip nebedarydavo.
Didžiojo žaliojo žiogo buvo baisu, nors tas buvo ir naudingas – sako, nukąsdinėdavęs bjaurias karpas. O einantysis dabar per pievą kitados tokią turėjo. Tarp smiliaus ir nykščio. Bala žino, gal susidariusią iš trynės – juk atšipėlio peilio iš rankos nepaleisdavo niekad. Bet žaliojo paslaugom pasinaudot vis dėlto neišdrįso. Kaip tokį suimsi, kaip žiūrėsi, kai jis savo žobtais ės tave gyvą. Ne, karpą jis pats su plokščiosiom rovė ir išsirovė. Aišku, nei tėvui, nei motinai nė žodeliu neprasitaręs.
O galėjo baigtis nekaip.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...