2011 Birželio 18

Atgimimo ir Nepriklausomybės dienų rokas. 1985–1990–2010 metai

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šį kartą “Skaitinių” skaitytojams siūlome ištrauką iš gana nostalgiškos knygos “Lietuvos rokas. Ištakos ir raida”. Ši knyga netrukus turėtų pasirodyti knygynuose.

1960–1961 m. itin svarbūs lietuviškos muzikos raidai. Tuo laiku kūrėsi vokaliniai instrumentiniai ansambliai, džiazo kolektyvai, už Atlanto Jurgis Mačiūnas, gerai pažinojęs žymiausią pasaulyje roko muzikantą Johną Lennoną, įkūrė “Fluxus” – judėjimą, padarysiantį įtaką viso pasaulio kultūrai, kartu, be abejo, ir lietuviškai muzikai. Gimsta nauji, atgimsta senesni stiliai, tačiau kad ir kaip keistųsi aplinka, instrumentai, techninės galimybės, roko muzika išlieka tokia pati: maištinga, bet atpalaiduojanti, sunki, bet kartu lengva, kerštaujanti kitiems stiliams, bet draugaujanti su visais be išimties. Rokas – tai ir gyvenimo būdas, ir įvaizdis, ir besikeičianti muzika, kurios esmė – draivas, “vežantis” mus kažkur palei šio pasaulio pakraštį, ten, kur svajonės…

Lietuviška muzika turtinga. Žinoma, galime skųstis, kad mums toli iki tam tikrų grupių ir atlikėjų, kad mažai turime pasaulinio lygio muzikantų. Iš dalies būsime teisūs. Tačiau atidžiau panagrinėję daugiau kaip 1200 (!) Lietuvoje grojusių ir grojančių roko (įvairiausių jo atmainų) grupių ir muzikantų kūrybą, galime drąsiai daryti išvadą: mūsų muzikantai nė kiek ne prastesni už bet kokios kitos tautos. Be abejo, savo roko muzika gali pasididžiuoti ir mūsų broliai latviai, estai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai, rusai, ir tolimesni europiečiai. Tačiau Lietuva – ypatingas kraštas. Čia senos tradicijos, etnika, čia ir inovatyvus džiazas bei bliuzas, lengvesnis ir sunkusis rokas, metalas, o apie lietuvišką pankroką galima rašyti atskirą epopėją – jis toks pat įvairus kaip, tarkime, slovėniškasis. Taip pat turime ir krikščioniškojo roko, ir nuostabių bardų, audiopoezijos kūrėjų, plačią paletę eksperimentininkų, Lietuvoje klesti neofolkas ir gotikinis rokas bei metalas, alternatyvusis rokas (indie), fankas, ska, intelektualioji elektroninė muzika ir daugybė kitų roko rūšių bei porūšių. (…)

Tarybiniai laikai iš Lietuvos daug atėmė, bet daug ir davė. Jei kalbėsime apie muzikinį pogrindį, tarybinių laikų sąlygos buvo idealios maištingo jaunimo kūrybai.

1979 m. vykusiame pirmajame festivalyje “Opus” pirmąsyk paminėtas žodis “rokas”. Kaip roko grupė tuomet grojo ką tik įsikūręs “Saulės laikrodis”. 1981 m. festivalyje “Baltijos jaunystė 1981″, rengtame Lietuvos filharmonijos, ši grupė taip pat buvo pristatyta kaip roko. Andrius Mamontovas pasakoja šį koncertą prisimenantis kaip pirmąjį roko koncertą savo gyvenime.

Po maždaug trejus metus trukusios tylos (1982–1985) Atgimimas pagaliau atėjo, ir 1985 m. gegužę Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose Lietuvos komjaunimo Vilniaus miesto komitetas ir interklubas “Lituanika” suorganizavo pirmąjį festivalį “Lituanika”. Jame dalyvavo 15 grupių iš įvairių TSRS miestų, grojo ir roko, ir džiazo kolektyvai. Laureatais tapo “Ad Libitum” iš Vilniaus ir “Metro” iš Minsko.

1986 m. gegužės 23–25 d. tuose pačiuose rūmuose įvyko “Lituanika-86″. Prie organizatorių prisidėjo ir LTSR valstybinė filharmonija. Dalyvavo 16 kolektyvų, tarp jų legendinės Rusijos grupės “Akvarium”, “Arija”, “Bravo”, kaliningradiečiai “003″, latviai “Jumprava” ir “Sipoli”, kultinis estų muzikantas Gunnaras Grapsas (1951–2004), lietuvių “Antis”. Aukšto profesionalaus lygio pasirodymai festivalį “Lituanika-86″ pavertė pirmu ryškiu roko festivaliu TSRS po “Tbilisi-80″.

Puikiai pavykus pirmajam festivaliui, “Lituanika-87″ 1987 m. gegužės 19–24 d. jau vyko didelėje Vilniaus sporto rūmų salėje, kur tilpo 5000 žmonių. 1988 m. rugsėjo 13–18 d. Vilniaus sporto rūmuose įvyko “Lituanika-88″ – jau kaip tarptautinis Baltijos šalių festivalis. Jame dalyvavo 20 grupių iš Estijos, Latvijos, Leningrado, Lietuvos, VDR, VFR, Lenkijos, Suomijos, Olandijos, Vakarų Berlyno. Tarp jų – garsieji vokiečių pankai “Die Toten Hosen” (VFR), Vakarų Berlyno “Boom Operators”. Festivalio organiztorių prizą gavo “Foje”. Kitų laureatų nuspręsta neskelbti. Beje, šio festivalio metu Vilniuje vyko Sąjūdžio koncertas-mitingas Kalnų parke.

Iš viso 1988 m. Lietuvoje vyko net keturi stambūs roko festivaliai: Lietuviško roko šventė Kaune, “Kaunas 88″, “Rock forum”, “Lituanika-88″. Mažesni festivaliai vyko Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaišiadoryse.

Atgimimo laikais ypatingą vaidmenį atliko ne tik festivaliai “Lituanika”, vykę 1985–1989 m., bet ir lietuviškos roko muzikos šventės 1987–1988 m., vykusios Vilniuje ir Kaune.

Pirmasis roko klubas Lietuvoje susikūrė Kaune 1986 m. gruodžio pabaigoje (oficialus atidarymas įvyko 1987 m. vasario 6 d.).

1987 m. kovo 7–8 d. buvo atidarytas Vilniaus roko klubas. Šio išskirtinio įvykio proga buvo išleista nedidukė trijų puslapių brošiūra, kurioje gana aiškiai įvardyta, kad roko klubas yra būtinas, apibūdintos renginio grupės. Vilniaus roko klubo atidaryme dalyvavo grupės iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos. Lietuvai atstovavo “Tigro metai”, “Tu ir aš”, “Horoskopas”, “Dinda Polimantika”, “Komanda V”, “Ramybės skveras”, “Exlibris”, “Kvadratas”, “Roko laboratorija”, MF, “Seifas”, “Faktas”.

Iš Latvijos atvyko grupė “Lyviai” (taip ji tada buvo pristatyta; “Līvi”), iš Estijos – “Hetero”, iš Rusijos – “Avia”. Renginį organizavo Lietuvos roko klubų taryba, LTSR valstybinė filharmonija, Respublikiniai profsąjungų kultūros rūmai.

Pasak brošiūros, pirmasis roko klubas TSRS atsirado Leningrade 1981 m.: “Anuo metu ilgai ginčytasi dėl tokių klubų reikalingumo, tačiau jie patys įrodė turį teisę egzistuoti: muzikantai daugiau bendrauja tarpusavyje, roko atlikėjai nesijaučia beglobiais ir niekam nereikalingais – pagaliau jie pasijuto esą kultūrinio gyvenimo dalyviai. Impulsą tam suteikė socialinis, ekonominis ir kultūrinis persitvarkymas šalyje, demokratizavimo procesas, viešumas. Roko klubai įsižiebė Maskvoje, Rygoje, Minske, Odesoje, Kaliningrade, Kazanėje ir kituose miestuose.”

Tuo metu, 1987 m., Vilniaus roko klubas vienijo 23 grupes. (…)

Bene svarbiausias roko fenomenas Atgimimo laikais – “Roko maršas”, vykęs 1987–1989 m. (atnaujintas 1996–1997 m.). Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija, vėlyvieji skatino dalyvauti visuomenės gyvenime.

“Roko maršo” idėja kilo grupės “Antis” lyderiui Algirdui Kaušpėdui po labai sėkmingo vieno pirmųjų ir kartu ryškiausių to meto koncertų “Kažkas atsitiko” (1986), kurio metu buvo filmuojamas to paties pavadinimo filmas, vėliau rodytas kino teatruose ir sulaukęs didelio populiarumo. Tai buvo pirmas kartas, kai iš pogrindžio išėjusios roko muzikos legaliai galėjo klausytis tūkstančiai žmonių.

Nors “Roko maršas” jau 1987 m. savo forma ir naujumu aiškiai išsiskyrė iš kitų to meto renginių, mintys tapatinti festivalį ne tik su muzikos laisvumu, bet ir su apskritai Lietuvos laisvės įdėjomis dar nebuvo išsakomos. 1987 m. visų masinių renginių ir susibūrimų organizavimas dar buvo akylai stebimas ir kontroliuojamas. Partiniai funkcionieriai, nuo kurių malonės ar priešiškumo priklausė pirmųjų muzikinių renginių likimas, suprato masinių susibūrimų grėsmę sistemai ir neabejotinai žinojo susirinkusiųjų nuotaikas, tačiau anuometinė biurokratija turėjo gerą dalyką – spragas, leidusias apeiti ją sukūrusią sistemą.

Pasak režisieriaus Rimo Bružo, net ir nekeldamas jokių politinių tikslų ar lozungų “Roko maršas per Lietuvą” 1987 m. buvo svarbus vien tuo, kad sutelkė žmones ir kūrė vadinamojo šventinio patriotizmo precedentą, tapusį didžiųjų Sąjūdžio mitingų repeticija.

Antrasis koncertų turas įvyko 1988 m. vasarą – tuomet jau buvo įsikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir pirmą kartą viešai sostinės Katedros aikštėje pasirodė trispalvė.
1989 m. “Roko marše” dalyvavę pankai neatsiribojo nuo politikos (kaip tai įprasta pankų ideologijoje). Taigi “Roko maršas” atvėrė iki tol ilgai užsklęstas muzikos ir laisvėjimo duris, išjudino jaunimą veikti ne tik už save, bet ir už Lietuvą prisidedant prie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Pasak subkultūrų tyrėjos dr. Egidijos Ramanauskaitės, 1987–1990 m. subkultūrinės bendrijos raiškiai įsiliejo į Lietuvos laisvės sąjūdį. Jaunimas kitokios gyvenamosios tikrovės poreikį, romantizuotą laisvės viziją išreiškė simboline kūryba.

1987 m. “Roko marše” grojo grupės “Ad Libitum”, “Už Tėvynę”, “Katedra”, “Bix”, “Foje”, “Antis”. (…)

Atgimimo laikai baigėsi, 1990 m. atkurta Lietuvos valstybė, prasidėjo naujas Lietuvos roko muzikos etapas.

Apie knygą ir autorius

Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – muzikologiniai straipsniai, interviu su garsiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1200 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai, gausybė nuotraukų ir netikėtų iliustracijų. Dėmesys skiriamas visoms roko plačiąja prasme atmainoms: kalbinami ir 1960, ir 2011 m. susikūrusių grupių atstovai. Esminė knygos idėja – roko muzikos negalima atskirti nuo jos ištakų.

Leidinio autoriai – melomanai. Knygos sudarytojas, daugelio tekstų ir idėjos autorius – rašytojas, žurnalistas Mindaugas Peleckis, daug laiko skiriantis naujausių roko krypčių, eksperimentinės muzikos tyrinėjimams. Kelių skyrių autorius muzikantas Lukas Devita – senojo roko, hipizmo, psichodelikos, pankroko, roko operų, plokštelių kultūros tyrinėtojas. Žurnalistas, dainų autorius ir atlikėjas Gediminas Kajėnas pateikia pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas įvertina Lietuvos kultūros padėtį. Knygoje spausdinama ir šviesaus atminimo Š.Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju “Kardiofonu”.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Rolas Rolas rašo:

    Kada ir kur bus galima isigyti sia nuostabia knyga? kokia kaina?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...