2011 Rugsėjo 25

Artimuosiuose Rytuose didėja karo grėsmė

veidas.lt


Pastarosiomis savaitėmis įtampa tarp Izraelio ir arabų šalių pasiekė kritinį tašką: ir viena, ir kita pusė ėmėsi dislokuoti karinius dalinius pasienyje ir rengtis galimam karui.

Praėjusios savaitės įvykiai Artimuosiuose Rytuose priminė įtempto siužeto filmą.
Egipte atakuota Izraelio ambasada. Kita Izraelio ambasada Jordanijoje evakuota. Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas susitikinėja su Arabų Lygai priklausančių bei revoliucijas šiemet išgyvenusių šalių vadovais ir aiškina, kad jei Izraelis regione ims jaustis esąs šeimininkas, čia bemat gali atsirasti kariniai Turkijos laivai.
Izraelis savo ruožtu telkia karines pajėgas pasienyje – praėjusią savaitę šalies daliniai buvo dislokuoti prie Libano sienos. Analitikai vienas per kitą aiškino, kad įtampa baigia pasiekti kulminaciją, prie kurios prisideda ir stiprėjanti Sirijos opozicija, atvirai grasinanti Izraeliui karu ir randanti prieglobstį toje pačioje Turkijoje.
Lyg to būtų maža, praėjusią savaitę Irane paleista pirmoji ne tik šioje šalyje, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose Bušero atominė elektrinė, į kurią Izraelis reaguoja kaip į neabejotiną branduolinio ginklo grėsmę, su kuria kovoti esą reikia ginklais.
Vis dėlto didžiausia kibirkštimi Artimuosiuose Rytuose gali tapti palestiniečiai, kurie šią savaitę ketina kreiptis į Jungtines Tautas su prašymu pripažinti Palestinos valstybę.
Jei taip ir nutiks, tai, kad ir koks būtų JT sprendimas, karo rizika Artimuosiuose Rytuose išaugs iki aukščiausio laipsnio. “Karas tikrai bus. Klausimas – kada”, – neabejoja JAV analitikas, karo veteranas Gordonas Duffas. Anot jo, Artimuosiuose Rytuose tvenkiasi juodi karo debesys, o lietus prasidėti gali jau artimiausiomis savaitėmis.
Netgi buvęs JAV viceprezidentas Richardas Cheney praėjusią savaitę pripažino, jog padėtis tampa nepaprastai pavojinga, o jis asmeniškai galėtų laiduoti, kad Izraelis yra pasirengęs atakuoti pirmas – netgi Iraną ir netgi be sąjungininkų.
O sąjungininkus – ar bent tuos, su kuriais arabų šalių supamas Izraelis palaikė pakenčiamus santykius, jis vieną po kito spėjo išbarstyti per labai trumpą laiką.

Prarado visus draugus

Dar prieš metus Izraelis su Turkija buvo vadinami kone geriausiais draugais. Izraelis neabejojo, kad Turkija bus ne kitų arabų šalių, o būtent Izraelio pusėje dėl savo siekio tapti Europos Sąjungos nare. Tuo tikėjo ir pati Turkija.
Tačiau prieš metus šalys rimtai susikirto: Turkija nusprendė gabenti humanitarinę pagalbą palestiniečiams blokuojamame Gazos ruože, o atsakydamas į tai Izraelis atakavo Turkijos flotilę. Turkija tai suprato kaip karinę ataką, ir nuo to laiko situacija tik blogėja, o abipusis tonas aštrėja. Pasak Turkijos premjero R.T.Erdogano, vienintelė susitaikymo galimybė – Izraelio atsiprašymas, o jo, savaime suprantama, tikrai nebus.
Pasak Vašingtone įsikūrusio Artimųjų Rytų politikos instituto vyr. analitiko Sonero Cagaptay, tai reiškia ne vien Turkijos ir Izraelio konfliktą, bet ir Izraelio konfliktą su visomis regiono valstybėmis. Mat Turkija tampa tokia valstybe, kokia anksčiau yra buvęs Egiptas, tai yra regioniniu opozicijos Izraeliui centru.
O juk dar visai neseniai tikėtasi, kad galbūt Turkija perims iš Egipto tarpininkavimą palestiniečių ir Izraelio taikos derybų procese. “Viltis, kad Turkija taps tarpininke, žlugo. Dabar ši šalis yra agresorė”, – teigia Tel Avive esančio Bar Ilano universiteto politologas Geraldas Steinbergas.
Taigi Turkija jau visai atvirai grasina Izraeliui karu ir, matyt, jaučiasi pakankamai užtikrintai. ES, kurioje kalbama apie valstybių bankrotą ir bendros valiutos žlugimą, Turkijai beveik nebeturi ko pasiūlyti. Priešingai, Turkija daug kuo lenkia ne vieną ES valstybę. Visų pirma tai ekonomiškai stipri ir didelė valstybė, o technologijų pažanga atsilieka tik nuo Vokietijos. Bet svarbiausias Turkijos pasitikėjimo savimi koziris yra jos armija – didžiulė, mobili, garsėjanti disciplina ir žiaurumu. Ji galėtų vykdyti karines operacijas visuose Artimuosiuose Rytuose. Be to, Turkijos kariškiai palaiko glaudžius ryšius su Irako, Irano ir Egipto karinėmis pajėgomis.
Su Egiptu Izraelio reikalai irgi labai prasti. Analitikų vertinimu, nuo tada, kai rugpjūčio 18 d. Izraelio pajėgos, gaudydamos kovotojus netoli Egipto pasienio, nušovė penkis egiptiečių policininkus, Izraelis ir Egiptas dabar išgyvena didžiausią krizę per pastaruosius 30 metų.
Priminsime, kad Gazos ruožo kovotojams palestiniečiams per Egipto dykumą prasiskverbus į Izraelį ir surengus išpuolį, kilo susišaudymas, pareikalavęs ne tik aštuonių izraeliečių, bet ir penkių Egipto karių gyvybių.
Netrukus po to Kaire buvo atakuota Izraelio ambasada, ir nors Izraelis išreiškė apgailestavimą dėl Egipto karių žūties, Egipto ministrų kabinetas pareiškė, kad to nepakanka ir reikalingas atsiprašymas. Kaip ir Turkijos atveju, tokio, žinoma, nesulauksime.
Apskritai Egiptas, daugelį metų tarpininkavęs Izraelio ir palestiniečių derybose, po šių metų revoliucijos užima vis agresyvesnę poziciją Izraelio atžvilgiu. Mat anksčiau Egiptą už pavadėlio gana patikimai laikė Vakarai, o dabar, žlugus diktatūrai, didžiulę įtaką įgijusiems Egipto kariškiams Vakarų jausmai mažai terūpi.
Jei imtume Turkijos ir Egipto tandemą, suprastume, kad neutralizuoti jo agresiją Izraelio atžvilgiu gali siekti vienintelė likusi Izraelio draugė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir ne todėl, kad joms rūpėtų pats Izraelis, o dėl to, kad joms reikalingos su niekuo nekariaujančios Turkija bei Egiptas. Juk Egiptas su savo Sueco kanalu ir Turkija, kuri yra naftos iš Centrinės Azijos bei Šiaurės Irako vartai, abi yra tiesiog gyvybiškai svarbios JAV.
Vis dėlto padėtis tampa vis mažiau valdoma. Ir svarbiausią vaidmenį šiame jėgų balanso žaidime žaidžia palestiniečiai.

194-oji valstybė

Rugsėjo 20-ąją, prasidėjus JT Generalinės Asamblėjos sesijai, palestiniečiai rengiasi pateikti oficialų prašymą, kad jų valstybė taptų 194-ąja Jungtinių Tautų nare. Taigi svarbiausias klausimas – ką dabar nuspręs Jungtinės Tautos ir kokie scenarijai galimi po kiekvieno iš dviejų galimų sprendimų.
Neverta minėti, kad palestiniečių pusėje yra kone visos arabų šalys. Praėjusį pirmadienį tai buvo patvirtinta ir oficialiai: arabų šalių užsienio reikalų ministrų grupė, vadovaujama Kataro diplomatijos vadovo, sutiko palaikyti palestiniečių siekius. “Palestiniečių valstybės pripažinimas yra ne galimybė, o pareiga”, – daugelio arabų valstybių poziciją apibendrina ir Turkijos premjeras R.T.Erdoganas.
Palestiniečių nepriklausomybės siekį per balsavimą JT palaikys ir panašiai galvojanti Rusija: nors palestiniečiams palanki jos pozicija žinoma jau seniai, artėjant lemiamai akimirkai tai dar kartą oficialiai patvirtinta Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpomis.
Visai kitas klausimas – Vakarų valstybių pozicija. Jų nuomonės išsiskiria kardinaliai. Jungtinėms Valstijoms, kurioms, kaip minėta, svarbiausia išlaikyti taiką Artimuosiuose Rytuose, palestiniečių ambicijos kelia siaubą. Juk jeigu Jungtinės Tautos pripažintų Palestinos valstybę, Izraelis beveik neabejotinai su tuo nesutiktų, o nesutikimas reiškia karinius susirėmimus. Štai kodėl JAV laikosi pozicijos, kad Palestina gali atsirasti tik kaip taikos derybų su Izraeliu rezultatas, o ne JT nuosprendis.
Pasak JAV prezidento Baracko Obamos, palestiniečių kreipimasis į JT yra tik “dėmesio išblaškymas”, ir bet kuriuo atveju tai neužtikrins stabilaus palestiniečių valstybingumo.
Taigi, regis, beveik nėra abejonių, kad per balsavimą JAV vetuos palestiniečių nepriklausomybės siekį.

Karas vis dar išvengiamas

Kas tada? Prognozuoti, kad po balsavimo JT Artimuosiuose Rytuose karas neišvengiamas, linkę daugelis analitikų. Pasak G.Duffo, jei balsavimas apskritai bus (tai yra palestiniečiai paskutinę minutę neapsigalvos), bus mesta pirštinė, kurios nepakelti Izraeliui tiesiog neleistų ambicijos.
Sakyti priešingai – kad tokiu atveju konfliktas nekils, drįsta mažuma. Tačiau atsižvelgiant į tai, ką karinis konfliktas regione reikštų visam pasauliui (vien turint omenyje kad ir mažytę, bet nepaneigiamą branduolinio karo, išgyvenamo tik vieną vienintelį kartą, grėsmę), verta ruoštis blogiausiam, bet tikėtis geriausio.
Kas gali išgelbėti Artimuosius Rytus nuo karo? Pirmiausia – sveikas protas, kurio dabar, regis, labiausiai stinga ir Izraelyje, ir palestiniečių stovykloje, ir arabų šalyse.
Jei jo vis dėlto atsirastų, idealiausias scenarijus būtų Izraelio ir palestiniečių kompromisas bei taika. Ir nors JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton praėjusią savaitę duotą nurodymą pasiųsti du pasiuntinius į Artimuosius Rytus derėtis su Izraeliu ir Palestinos autonomija galima vadinti paskutinės minutės desperacija, vis dėlto dabar jau viso pasaulio reikalu tampa siekis, kad Artimuosiuose Rytuose nekiltų karas, tad užsienio spaudoje pasigirsta nuomonių, kad kompromisų paieškoms Artimuosiuose Rytuose gali imti talkininkauti net Kinija ar Indija.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. :) :) rašo:

    Tai tipo dabar jau Turkija agresorė? :D DD oi…juokas pro ašaras čia…

  2. pekla pekla rašo:

    Anksčiau ar vėliau arabų-žydų karas bus. Arabai tikrai nenurims neatgavę žemes, pagrobtas 1967 metais. O musulmonų valstybės stiprėja, tuoj sukurs branduolinį ginklą, o tada bus pragaras visam pasauliui.
    Deja deja…

  3. Artojas Artojas rašo:

    Stalinas irgi turėjo “patarėjus”

  4. Kregždutė Kregždutė rašo:

    O kuris iš Jų buvo geresnis ?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...