2011 Vasario 13

Lionginas Šepetys

Arti pučo, toli nuo savų

veidas.lt

"Veido" archyvas

Su “Žiemos skaitinių” rubrika siūlome savo skaitytojams ištrauką iš netrukus pasirodysiančios L.Šepečio atsiminimų knygos “Ar galėjau”. Šią knygą Vilniaus knygų mugėje pristatys Rašytojų sąjungos leidykla.

1991 metų rugpjūtį deputatai jautėsi nusipelnę politinės atokaitos. Rodės, kad kruvinoji žiema jau praeityje. Nutarėme su žmona pailsėti prie šilto vandens. Buvusios spec. poliklinikos vyriausiasis gydytojas Adolfas Berūkštis, pasinaudodamas senais ryšiais, “sukombinavo” kelialapius į Krymą, į prestižinę Foroso sanatoriją.

Vykome su senais diplomatiniais pasais ir nauja, gera nuotaika – esame laisvos Lietuvos žmonės, taigi užsieniečiai. O su jais šiuose kraštuose nuo seno įprasta skaitytis. Pasirodo, šis skaitymasis jau gavęs kitus parametrus: reikalaujama už viską mokėti papildomai ir plėšikiškomis kainomis. Tačiau valdininkai, pavartę jiems įprastus senuosius pasus, atlyžta: tarytum užsieniečiai, tačiau dar truputį ir savi. Ilsėkitės po senovei.

Gaila, bet nei senoviškai, nei naujoviškai ilsėtis beveik neteko – atsivijo politika. Kaip sąjungoje įprasta, iš pradžių pasirodė kariškiai, po to politikai. Sanatorija, kurioje gyvenome, turėjo du žymius kaimynus. Iš dešinės nedideliame iškyšulyje – Michailo Gorbačiovo vilą, iš kairės už kampo – Generalinio štabo poilsio namus. Vieną dieną, vos neužpildami paplūdimyje drybsančių poilsiautojų, tarp abiejų kaimynų pradėjo pirmyn atgal kursuoti nematyti laivai.

Net sunku pasakyti – plaukia jie ar skrenda, tik siaubingai kriokia. “Karo laivai ant oro pagalvių”, – pagavęs mano klausiamąjį žvilgsnį paaiškino treniruoto kūno poilsiautojas. “Kažkas bus”, – dar pridūrė vadovaujamu tonu. Ir iš tikrųjų po poros dienų buvo. Ne kažkas, o tikras dalykas.

Rugpjūčio 19-osios naktį Maskvoje prasidėjo perversmas – pučas. Jo rengėjų pagrindinis tikslas – sutrukdyti pasirašyti Suverenių valstybių sąjungos sutartį ir tokiu būdu išsaugoti Tarybų Sąjungą. Tam tikslui pasiekti reikėjo visų pirma iš TSRS prezidento posto jėga nušalinti M.Gorbačiovą. Tomis dienomis man suskaudo širdį dėl jo, užliejo tikras gailestis.

Įvykis poilsiautojus padalijo į dvi nelygias, bet vienodai piktas dalis: pučistus palaikančiųjų daugumą, juos smerkiančiųjų mažumą. Valgyklos stalai virto virtualių mūšių arenomis, niekas nebesidalijo už sanatorijos ribų nusipirktu jaunu vynu. Visi garsiai keikė M.Gorbačiovą ir patyliukais stebėjosi, kodėl Genadijui Janajevui dreba rankos. Seniai jį pažinojau, todėl manęs tai nė kiek nestebino, jam rankos visada drebėdavo, ypač rytais. Stebino kitkas – kaip M.Gorbačiovas tokią pilką žmogystą pasirinko viceprezidentu. Bet visa tai tik detalės, nerimastingo veiksmo anturažas.

Vyksmas baugino nežinia. Ryšys su Vilniumi nutrūkęs. Transportas nedirba. Televizijos ekranai nebylūs, juose tik “Gulbių ežeras” tyvuliuoja. Namie pasilikę nepilnamečiai sūnūs ir, reikia manyti, be perstojo posėdžiaujantys kolegos deputatai. Neabejoju, jie nepripažins marionetinės valdžios, bet kuo ji grasina mums – kiek dar prisidės smurto? Pasivys praėjusi žiema? Baugu pagalvoti.

Kad jo padaugės, jaučiu iš savo besikeičiančio statuso. Iš pusiau užsieniečių virstame pusiau įtartinais svetimšaliais, įtartinu būdu atsidūrusiais netinkamu laiku netinkamoje vietoje – tarp nuverčiamo prezidento ir verčiančiųjų. “Kažin kaip dabar jaučiasi pabaltijiečiai – sąjungos griovėjai”, – gali išgirsti lyg netyčia pro aplinkinių dantis išsprūdusias frazes.

Po poros dienų iš televizijos ekranų dingo šokančios gulbės. Stalo kaimynas Ukrainos mokslų akademijos akademikas pastatė pilną ąsotį jauno vyno. Kito poilsiautojo, anot jo paties, karinės gamyklos vyriausiojo gydytojo ir stiprios rankos šalininko, apskritai nebesimatė. Pučas pakratė kojas, nupūsdamas šalin ir jo rėmėjus.

Vargais negalais pavyko prisiskambinti į Aukščiausiąją Tarybą. Telefono ragelį pakėlusiam reikalų valdytojui Algimantui Samajauskui pasakiau, kad jis praneštų Aukščiausiosios Tarybos vadovybei, jog aš balsuoju taip, kaip dauguma, kaip reikalauja Lietuvos padėtis. Iš valdytojo spėjau sužinoti keletą “pučistinių” naujienų: apie šarvuočių apsuptus Aukščiausiosios Tarybos rūmus, TSRS kariškių užimtą Kauno radijo ir televizijos redakciją. Ir kas nepalyginamai džiugiau – keletą popučistinių naujienų: Lietuvos Respublika jau perėmė užimtus Radijo ir televizijos rūmus, televizijos bokštą. Vilniaus įgulos kariškiai išsivežė ypatingosios padėties komitetininkus, žodžiu, mes išsitiesiame visu ūgiu, perversmo ir agresijos gūduma sklaidosi.

Sunkiai sekėsi susirasti sūnus: namų telefonas veikia, neužimtas, bet niekas neatsako. Galop išgirdęs sūnaus balsą paklausiau, kodėl jie neatsiliepė, kur buvo dingę. “Prie mūsų namų stovėjo kariškas rusų “gaziukas”, todėl mes namie nenakvojome.” Ir dalykiškai pridūrė: “Žinai, tėveli, mes matėm, kaip nuvertė Lenino statulą.” Jiems nė motais, kad jų tėvas dalyvavo tuos paminklus statant. Ir man.

Dieve tu mano: nejaugi mano gyvenimo ratas apsisuko? Būdamas jų metų, aš mokiausi politinės geografijos iš laikraščių ir radijo pranešimų apie karus Ispanijoje, Suomijoje. Jie politinės patirties semiasi iš čia pat esančios karštos aplinkos.
Širdį užliejo geras pasididžiavimo jausmas: subrendo vaikai.

Neturiu tiek žinių ir noro, kad čia pučistinių laivų išniekintame paplūdimyje skrosčiau perversmo anatomiją. Prie M.Gorbačiovo vilos karo laivų nebesimato. Vadinasi, ji tuščia. Ramu ir priešingoje pusėje – genštabistų viloje. Tai grėsmingų įvykių skeveldros, fragmentai. Kam jie įdomūs? Man, toli nuo tėvynės atsidūrusiam šių fragmentų įkaitui.

Jie dažnai nusako visumą. Rembrandto paveiksle “Sėdintis senis” rankos, laikančios lazdą, pasako daugiau nei jo veidas. Tai labai švelnaus ir darbštaus žmogaus rankos. Buvusią M.Gorbačiovo buveinę supanti nykuma asocijuojasi su jo nauja politine padėtimi.

Kiekviena civilizacija – tai atskirų žmonių siekių ir veiksmų paliudijimas.

M.Gorbačiovas prieštaringai liudija mūsų metą. Norėjo savo politinei sistemai žmogiško veido – prarado ją visiškai. Inicijavo viešumą, pertvarką – gavo iš drumzlinų įsisenėjusių gelmių išnirusį perversmą. Galop prarado dominuojantį populiarumą, visus postus, bet išlaikė demokratinių valstybių palankią atmintį. Jo pirmtakų okupuotos valstybės išslydo iš imperijos gniaužtų, tapo nepriklausomos. Nežinau, ar jis supranta, kad pagal seną Rusijos tradiciją, norėdamas ką nors pastatyti, reformuoti, jis visų pirma privalėjo sugriauti.

Šitą griovimo darbą užbaigė pučas. Po jo “Sojuzas” subyrėjo į šipulius. Ne kartą, permetant mintyse esmingiausią M.Gorbačiovo veiklos atkarpą ir pridedant nemažą fantazijos dozę, nejučiomis gali kilti klausimas – ar neorganizavo pučo ir jis? Ar kada nors neatsiras istorinis detektyvinis filmas “Gorbačiovo ir Janajevo duetas”? Valstybės archyvai sklidini neįtikėtinų, mistiškų dalykų… Daug ką pasako ir iš JAV vadovaujančių sluoksnių prasiskverbusi pučo metu mesta frazė: “Janajevas nėra toks blogas, tik neturi svorio.”

Visais atvejais Maskvos pučas – Lietuvai realus slenkstis. Jį peržengę atsisveikinome su padėtimi, kai buvome galvos skausmas Maskvai, Vašingtonui, Paryžiui, Romai. Jau priimame sveikinimus iš tų pačių ir kitų valstybių sostinių ryšium su mūsų valstybingumo pripažinimais, pasipylusiais kaip iš gausybės rago.

1991 m. rugsėjo 26 d. pagal frakcijas sudaryta tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupė. Pasiūlyti 39 deputatai. Neįeinantys į frakcijas delegavo į sąjungą Kazimierą Antanavičių, Medardą Čobotą, Romą Gudaitį, Antaną Karoblį, Mečį Laurinkų, Liudviką Sabutį, Lionginą Šepetį, Aurimą Taurantą.

Žmogaus patirtis – tai jo sąlyčio su gyvenimu grandinė. Dvi nežinios dienos Forose – gūdi, neišdildoma grandis ir mano patyrimų pynėje.

Apie autorių ir knygą

"Veido" archyvas

Naujoje atsiminimų knygoje vyrauja pasakojimai apie reikšmingą visai Lietuvai 1990–1992 m. laikotarpį, kai atsiminimų autorius buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Vertinami lemtingi to meto įvykiai, dėstoma jų faktinė ir žmogiškoji autentika, prisimenamos tų metų politinės scenos veikėjų nuotaikos ir charakteriai. Svarbaus istorinio veiksmo gija pinasi su asmeniškomis įžvalgomis, būdingomis kultūros žmogui.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Turėtų būti įdomūs memuarai. Gal reikės nusipirkti, man, kaip istorijos mėgėjui, bus įdomu.

  2. zanavykas zanavykas rašo:

    jo, zinant tu laiku itemta padeti, ,,po blatu” neva gauta kelialapi i Kryma, kur CK, GENSTABO IR CEKISTU sanatorijai ir apie tai girtis–jau Sepetys pavirto marazmatiku.
    slykstu.

  3. VAPM VAPM rašo:

    Manau ,kad jis nomenklatūrininkas “neįsikerta” kokias marazmas rašo, o gal greičiau atbudusia sąžine it kokia išklotine išdėsto.
    “Telefono ragelį pakėlusiam reikalų valdytojui Algimantui Samajauskui pasakiau, kad jis praneštų AT vadovybei, jog aš balsuoju taip, kaip dauguma, kaip reikalauja Lietuvos padėtis. Iš valdytojo spėjau sužinoti keletą “pučistinių” naujienų:”…
    Matai patriotiškumą siuva ant savo karakulinės ,apykaklės , galėjo burokui ar jarmalai paskambinti ar gelbachui ,padėti geriau būtu išdėstę.
    “Gulbių ežeras” tyvuliuoja – gulbino silpstanti giesmė…

  4. Kelmas Kelmas rašo:

    Pasirodo [visų garbinama] AT parodė pavyzdį,kad galima BALSUOTI būnant Ukrajinoje.
    Dabar už tokius darbus [blogame Seime],kuriais ,,didžiuojasi” Šepetys,keliamos apkaltos.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...