2010 Rugsėjo 02

Armėnija

Armėnija – paslaptingas, keliautojų be reikalo pamirštas kraštas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Vis daugiau masinio turizmo malonumais persisotinusių keliautojų iš naujo atranda Armėniją. Juk ši šalis nuo seno garsėja nepaprasto grožio kalnais, gydomųjų savybių turinčiu Sevano ežero vandeniu, krikščionybės pradžią menančiais vienuolynais ir itin svetingais vietiniais gyventojais.

Lankytinų vietų Armėnijoje iš tiesų daug, tačiau lygumų gyventojus bene labiausiai vilioja didingi kalnai: taip ir norisi įkopti į kiekvieną snieguotą viršūnę, nuo kurios atsiveria vis kitokia kvapą gniaužianti panorama. Tiesa, karštis ir aukštis keliautojams tampa rimtu išbandymu ir priverčia iš naujo įvertinti savo ištvermės bei smalsumo ribas.

Kita vertus, pavargus nuo kepinančios saulės galima pasprukti į vėsius požemius. Lastivero urve, nuo atėjūnų paslėptame už senovinės sienos, tyvuliuoja mažutis ežerėlis, į kurio galbūt net keleto tūkstančių metų senumo vandenį taip ir norisi įmerkti sukaitusias rankas. O Anapato urvo sienos saugo prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių pėdsakus ir kultūrų sankirtas – šalia ikikriščioniškų žmonių ir gyvūnų figūrų piešinių puikiuojasi kryžiai bei altorius.

Iš senovinių šventyklų ir vienuolynų gausos sunku išsirinkti, kur užsukti, tačiau tikrai verta aplankyti Sanahino ir Hachpato vienuolynus, įkurtus dar X a. ir įtrauktus į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat nereikėtų praleisti progos pasigrožėti XI–XIII a. Hagarcino vienuolynu ar VII a. uoloje iškaltu Gehardo vienuolynu.

"Veido" archyvas

Antikinės kultūros gerbėjai būtinai kops prie tobulų formų puikiai išsilaikiusios saulės dievo Helijo šventyklos, esančios netoli Garni miestelio. Na, o istorinių kovų žinovai galės įsivaizduoti žiaurias kovas šalia galingos XI a. Amberto tvirtovės, prigludusios Aragaco kalno papėdėje.

Šiuo metu kaip iš gausybės rago pasipylė lietuviškų kelionių agentūrų pasiūlymai keliauti į Armėniją. Agentūros turistus vilioja romantiškais aprašymais ir stebėtinai mažomis kainomis – kai kurios kelionės kainuoja vos per 2 tūkst. Lt. Tačiau atidžiau panagrinėjęs tokius pasiūlymus supranti, kad tikroji kelionės kaina dvigubai ar trigubai didesnė – papildomai reikia mokėti už lėktuvo bilietą, vizą ir kt.

Truputį pigiau keliauti savarankiškai: lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Rygą, iš Rygos į Jerevaną pirmyn ir atgal kainuoja apie 2 tūkst. Lt, už šešių dienų turą vietinėje agentūroje teks sumokėti apie 1,5 tūkst. Lt. Viešbučiai turistinėse vietovėse brangūs, už nakvynę vienam žmogui teks pakloti 200–300 Lt, tačiau galima rasti ir pigių, jaunimo pamėgtų nakvynės namų. Turistai, apkeliavę Armėniją autostopu, džiaugiasi nepaprastu vietinių žmonių paslaugumu: armėnai klajūnus ne tik paveža, bet ir padeda susistabdyti kitą automobilį, suranda nakvynės vietą.

Tikrasis Armėnijos kvapas

Paprastai vieni keliautojai pažintį su Armėnija pradeda nuo jos istorinių įvykių, kiti – nuo politinių intrigų, treti atidžiai išsinagrinėja kuo sudėtingesnius kalnų maršrutus. Giedrė Rein, menininkė ir fotografė, pasirinko netradicinį būdą susipažinti su Armėnija – prisidėjo prie grupės moterų, keliaujančių rinkti kvapiųjų žolelių ir mokytis distiliavimo paslapčių: kaip paimti iš augalo kvapą ir jį išsaugoti.

Tik atvykusios į Jerevaną lietuvaitės išskuodė į stovyklą prie Aragaco kalno, ten klajojo po pievas, mokėsi pažinti ir užuosti augalus, prisirinkusios glėbius čiobrelių, šlamučių ir kitokių kvepiančių žolynų, čia pat prie tyro kalnų upelio, plukdančio vandenis nuo pat snieguotos viršūnės, puldavo distiliuoti. Taip ponia Giedrė visų pirma pažino tikrąjį Armėnijos kvapą, vandens skonį ir spalvas.

"Veido" archyvas

“Įsivaizdavau, kad kalnų pievos turi švytėti gražiomis, ryškiomis spalvomis. Tačiau tokių nebuvo, Armėnija yra natūralių – žalsvų, rudų, pilkų tonų šalis, tas natūralumas priverčia ieškoti, pamatyti ir įvertinti tikrą grožį”, – įspūdžiais dalijasi menininkė.

Beje, vaikštinėjant po kalnus verta pasižiūrėti, koks grožis plyti po kojomis – tokio tobulo alpinariumo niekada nesukurs žmogaus ranka: akmenys, vanduo, augalai harmoningai susilieja į tobulą gamtos paveikslą.

Atgal į biblinius laikus

Prisimėgavus gausiais gamtos turtais, Armėnijoje verta prisiminti ir žmogaus rankų darbo stebuklus – vienuolynus. Beveik visi vienuolynai čia yra kalnuose, jie tarsi muziejai po atviru dangumi: kur tik žengsi – visur akmenys ir archajiniai raštai pasakoja apie senovę, apie biblinių laikų pradžią. Armėnai mėgsta pasigirti, kad jų tauta kilusi iš Nojaus vaikaičio Haiko, kad per pasaulinį tvaną Nojus radęs vienintelį sausą plotelį savo laivui – Ararato kalno viršūnę. Tačiau nors šis biblinis kalnas puikuojasi Armėnijos herbe, juo galima pasidžiaugti tik iš tolo, mat jis stūkso Turkijos teritorijoje.

Na, o, ko gero, pats įspūdingiausias ir daugiausiai keliautojų sulaukiantis – Gehardo vienuolynas, iškaltas uoloje prieš 1400 metų, tai viena švenčiausių Armėnijos vietų. Pasak legendos, šiame vienuolyne turėjo būti saugoma ietis, kuria kareivis pervėrė Jėzui Kristui širdį. Gehardo vienuolynas visame pasaulyje garsėja puikia akustika, o čia apsilankę lietuviai neištvėrę užtraukė “Teka teka skaisti saulė”. “Jauti, kaip balsas, ištrūkęs iš balso stygų, atsimuša į sienas ir grįžta. Garso vibracija persmelkia kūną nuo galvos iki kulnų, kiekvieną kūno ląstelę, ir pasijunti patekęs į amžinybės srautą, atrodo, gauni palaiminimą”, – pasakoja ponia Giedrė.

Senųjų vienuolynų atmosfera, jų skliautų šešėlių ir saulės spindulių žaismas sukuria ypatingą nuotaiką, kai žmogus nejučiomis ima mąstyti apie savo ir pasaulio santykį. “Ten išgyvenau jausmą, kad aš esu dalis šios žemės, kad tai mano šaknys, mano kraujo ištakos. Kad iš čia pasklido kultūros, tautos ir net augalai”, – stebisi pašnekovė.

Armėnijos jūra

Svarbu paminėti, kad retas turistas, keliaudamas po Armėniją, neužsuka prie legendomis apipinto Sevano ežero, armėnų vadinamo jūra, mat šis ežeras užima net 5 proc. viso šalies ploto. Snieguotos kalnų viršūnės, ramus ežero vanduo sukuria ypač romantišką nuotaiką, todėl keliautojai bent trumpam sustingsta prie paminklo tragiškai meilei – merginos figūros, laikančios rankose ugnį. Sena armėnų legenda pasakoja apie nuostabią meilę – jūreivis ir mergina pamilo vienas kitą. Vaikinas išplaukdavo į ežerą, o mergina savo mylimojo sugrįžtant  laukdavo ant kranto su žiburiu rankose. Tačiau tai buvo neleistina meilė, ir užsirūstinę dievai užpūtė ugnį. Mylimasis, nematydamas kelio, atsitrenkė į uolas ir žuvo.

Skelbiama, kad Sevano ežero vanduo gydo įvairius negalavimus, mat ežeras tyvuliuoja aukštai kalnuose, yra vienas aukščiausiai virš jūros lygio esančių ežerų visame pasaulyje. “Įbridus į vandenį apima jausmas, lyg per kūną pereitų kažkokia srovė, kūnas ima virpėti”, – pasakoja pašnekovė.

Tačiau ežeras yra nukentėjęs nuo neatsakingos žmonių veiklos. Sovietiniais laikais Sevanas buvo labai nusekintas, nes jo vanduo buvo leidžiamas kanalams bei elektrinėms, taip suardant ekosistemą. Dabar jau keleri metai vandens lygį stengiamasi po truputį grąžinti, pamažu taisoma žala, padaryta gamtai.

Tūkstantmetės maisto gaminimo tradicijos

Giedrė džiaugiasi, kad viešint Armėnijoje jai teko patirti armėnų vaišingumą ir ne tik pasimėgauti burnoje tirpstančiu gardžiu chorovacu (armėnišku šašlyku) ar lavašu (armėnų duona), bet ir susipažinti su senomis jų gaminimo tradicijomis. “Stebėdami, kaip kepamas lavašas, pasijutome tarsi gyvame muziejuje, juk tai labai archajiška tradicija, susiklosčiusi per tūkstantmečius”, – neslepia susižavėjimo pašnekovė.

O kepant lavašą, pasirodo, laikomasi griežtos hierarchijos: viena moteris daro paplotėlį, antra išsuka ir deda ant specialios pagalvės-maišo, užlašina kelis lašelius vandens, kad tešla priliptų prie krosnies sienos, o trečia po keliolikos sekundžių specialiu kabliu ištraukia iškepusį lavašą. Pasirodo, pats sunkiausias ir sudėtingiausias darbas – ištraukti lavašą iš krosnies taip, kad jis nesusigadintų, nesuplyštų, todėl tai atlieka vyriausia ir gerbiamiausia giminės moteris.

Na, o kepti šašlykus – vyrų darbas. Chorovacas kepamas iš įvairios mėsos ir žuvies. Vyrai ant iešmų suveria daržoves – paprikas, baklažanus, pomidorus – ir kepina ant atviros ugnies. Daržovės apskrudinamos ir atiduodamos moterims, kad nukrapštytų apdegusią luobelę, – ant stalo patiekiamas tik sultingas minkštimas. Tuo metu vyrai, suvėrę ant iešmo bulves ir mėsą, nuleidžia į duobę, kurią uždengia dangčiais bei vilnoniais dangalais ir palieka troškintis. Mėsa valgoma su žolynais – kalendromis, petražolėmis, svogūnais.

Giedrei su bendrakeleiviais buvo paruoštas didžiulis stalas. Beje, sėdama prie stalo pagal hierarchiją – gale stalo sėdasi šeimos galva, jo dešinėje garbingiausias svečias, toliau kiti svečiai, kiti šeimos vyrai, tada vyriausia moteris, dar viena kita jaunesnė, o visos kitos moterys rūpinasi maistu ir nešioja patiekalus.

“Šeiminkui labai svarbu, kad svečiai valgytų ir gertų. Jo svetingumo principas reikalauja siūlyti, o svečių svetingumo principas – valgyti. Tai nebuvo sunku, nes maistas nepaprastai skanus. Mus priėmė kaip savo kraujo žmones, kaip savo gimines”, – pasakojimą užbaigia Giedrė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Anonimas rašo:

    ?

  2. vaidas vaidas rašo:

    ka veiki duhe


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...