2016 Vasario 22

Aukštojo mokslo bėdos

Nihilizmas, autokratinis valdymas – nevykstančios aukštojo mokslo reformos prielaida?

Veidas.lt

BFL / Š.Mažeikos nuotr.

Lietuvą krečia valdančiųjų partijų narių skandalai, vešinti politinė korupcija, kyšininkavimas,  Lietuvos piliečiams suprantamas teisės aktų pažeidimų vertinime skirtingų standartų taikymas eiliniam mirtingajam ir Lietuvos politinių partijų „elitui“.  Žiniasklaidos „karščiausiuose“ pranešimuose visuomenė pastoviai informuojama, o kartais ir dezinformuojama, apie neva visiškai nevykstančią sveikatos sistemos reformą, kaip skaudžiausiai paliečiančią kiekvieną šalies gyventoją. Kalbant apie švietimo sistemą, dažniausiai visos kritikos strėlės nukreipiamos į mokyklas, dalinai aplenkiant aukštojo mokslo „klaną“ – universitetus ir jų lyderius.

Prof., hab. dr. Irena Misevičienė

Galbūt į antraštėje užduotą klausimą  „Nihilizmas, autokratinis valdymas- nevykstančios aukštojo mokslo reformos prielaida?“, reiktų pabandyti paieškoti atsakymo kitokio pobūdžio klausimo atsakyme, t.y. ar deklaruojamos aukštojo mokslo reformos ir ypač „lyderystė“ universitetų struktūrinių (ne kokybės) pokyčių ir konsolidacijos procesuose nėra nukreipta į norą išlaikyti vienasmenio valdymo  piramidę, neatnešančią pokyčių ir  vedančią į sustabarėjimą? Atsakymą galima bandyti rasti visuose universitetuose, bet  detaliau verta paanalizuoti  vieną, biomedicinos mokslo sritį atstovaujantį universitetą – Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (toliau – LSMU), buvusį Kauno medicinos universitetą (toliau- KMU) ir Lietuvos veterinarijos akademiją bei  buvusią Kauno medicinos akademiją ir buvusį Kauno medicinos institutą.
Tteisės aktų nepaisymas universitete, rengiančiame būsimųjų specialistų ir inteligentų kartą, atrodytų turėtų būti neįmanomas. Bet pasirodo, kad tikrovėje yra visai kitaip.

Blaiviai mąstant ir gyvenant nepriklausomoje Europos sąjungos valstybėje, atrodytų, kad autokratinis valdymas akademinėje bendruomenėje nepriimtinas dėl pačios institucijos struktūros, t.y. įvairiapusės jos misijos bei įvairialypės akademinės bendruomenės – studentai, dėstytojai, tyrėjai ir mokslininkai, sveikatos sistemos praktikoje dirbantys darbuotojai (gydytojai , slaugytojos ir kiti specialistai)  bei kiti universiteto darbuotojai, ar/ir kitose sistemose dirbantys asmenys,  dėl būtino tarpusavio susikalbėjimo bei komandinio darbo. Apskritai teisės aktų nepaisymas universitete, rengiančiame būsimųjų specialistų ir inteligentų kartą, atrodytų turėtų būti neįmanomas. Bet pasirodo, kad tikrovėje yra visai kitaip. Tai galima pademonstruoti vienasmenio valdymo  ir siekimo valdžios pavyzdžiais keliuose universitetuose, o  taip pat  pateikti  įrodymus apie  Lietuvos universitetų nepaisymą teisės aktų, formuojant universitetų tarybas, turinčias visus įgaliojimus rinkti, ar net kelis kartus perrinkti tą patį rektorių.

Visiems yra prieinama informacja apie universitetų valdymą,  pirmojo asmens – rektoriaus – rinkimus, jo teises ir pareigas, apibrėžtas Aukštojo mokslo įstatyme (toliau – AMĮ), priimtame Seime  2000 m. ir Mokslo ir studijų įstatyme (toliau -  MSĮ), priimtame 2009 m. Iki MSĮ priėmimo rektoriaus rinkimai universitetuose buvo labiau demokratiški, nes jį rinkdavo universiteto bendruomenės išrinkti senatoriai (30-45 asmenys), atstovaujantys dėstytojus, mokslininkus, studentus, bei kitus darbuotojus, kurie slaptu balsavimu išreikšdavo nuomonę apie tinkamiausią kandidatą rektoriaus pareigoms. Tuo metu rektoriaus rinkimų eigą mažai galėjo įtakoti ir politinės partijos, nes išrinkti senatoriai dažniausiai buvo įvairių politinių pažiūrų.

Daugeliui Lietuvos universitetų iki AMĮ įstatytmo priėmimo vadovavo dar sovietmečiu išrinkti rektoriai, kurie buvo puikiai įvaldę manipuliavimo žmonėmis metodus bei vadovavosi „valdomos demokratijos“ principais.  Tie patys rektoriai, susibūrę į Lietuvos rektorių konferenciją, sukūrė struktūrą, tapusią  pagrindiniu svertu, įtakojančiu aukštojo mokslo ir švietimo sferos veiklą bei buvo šią sritį reglamentuojančių teisės aktų rengėjais ir kritikais. Per savo statytinius, patekusius į Seimą, įvairiose partijose jie turėjo  galią pakoreguoti jiems patiems priimtinus ir naudingus sprendimus, įteisinamus  įstatymuose.

Autokratiniam valdymui įtvirtinti ir sudaryti teisinę galimybę formuoti administraciją ir vadovaujančius padalinių asmenis, AMĮ buvo įtvirtinta nuostata, kad tik rektoriaus pateiktos senatui asmenų, pretenduojančių į vadovaujančias pareigas kandidatūros, galėjo būti svarstomos senate. AMĮ 22 str. numatyta, kad  ne tik kandidatai, pretenduojantys užimti vadovaujančias pareigas jam artimiausioje  aplinkoje (prorektoriai), bet ir visi kiti  asmenys, bet pretenduojantys užimti  netgi į mažiausiuų  padalinių vadovų pozicijas, galėjo būti svarstomi senate, tik rektoriaus teikimu, t.y. senatas „rektoriaus teikimu tvirtina prorektorius, fakultetų dekanus, katedrų vedėjus, institutų direktorius, kitų statute numatytų padalinių vadovus, išrinktus ar paskirtus į pareigas statute nurodyta tvarka“.

Nors MSĮ bandė šį AMĮ straipsnį „demokratizuoti“  (MSĮ  21 str.nurodyta, kad senatas, „vadovaudamasis tarybos nustatytais universiteto darbuotojų parinkimo ir vertinimo principais, tvirtina dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką“, ir taip  leisti patiems universitetams savo statutuose numatyti, kokią reiktų pasitvirtinti supančios rektorių aplinkos formavimo tvarką.  Pavyzdžiui, KMU ir LSMU savo statutuose paliko privalomą nuostatą, kad visos asmenų, pretenduojančių užimti vadovo pozicijas bet kuriame universiteto padalinyje, kandidatūros  svarstomos senate tik rektoriaus teikimu. Atsitikdavo ir taip, kai buvo teikiama tik vieno  iš kelių pretendentų arba visai neteikiama kandidatūra, nepaaiškinus kodėl.

Taigi sukūrus puikią „valdomos demokratijos“  piramidę su rektoriaus teikimu patvirtintais padalinių vadovais rektorius gali būti ramus dėl savo ilgalaikės ateities.

Abu įstatymai, tiek AMĮ, tiek MSĮ numatė išskirtines teises nusipelniusiems universiteto profesoriams, suteikiant jiems senate profesoriaus emerito vardą.  ASĮ  32 straipsnis teigia, kad  „ vyresniems kaip 65 metų profesoriams ir vyriausiesiems mokslo darbuotojams, aktyviai dirbusiems mokslinį ir pedagoginį darbą universitete, už ypatingus nuopelnus mokslui ar menui senatas gali suteikti profesoriaus emerito vardą. Profesoriui emeritui universiteto statuto nustatyta tvarka sudaromos sąlygos dalyvauti universiteto mokslinėje ir kitoje veikloje. Profesoriui emeritui aukštosios mokyklos nustatyta tvarka mokama universiteto senato nustatyto dydžio profesoriaus emerito mėnesinė išmoka“.

MSĮ 63 straipsniu jau buvo pakoreguota formuluotė, nesuteikianti galimybės tik mokslinį darbą dirbusiems nusipelniusiems mokslininkams – vyriausiesiems mokslo darbuotojams – pretenduoti į profesoriaus emerito vardą, ir įstatyme jau nurodoma, kad  tik  „profesoriams, aktyviai dirbusiems mokslinį ir pedagoginį darbą aukštojoje mokykloje, už ypatingus nuopelnus mokslui ar menui aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) gali suteikti profesoriaus emerito vardą. Profesoriui emeritui aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka sudaromos sąlygos dalyvauti aukštosios mokyklos mokslinėje ir kitoje veikloje. Profesoriui emeritui aukštosios mokyklos nustatyta tvarka iš aukštosios mokyklos lėšų mokama aukštosios mokyklos tarybos nustatyto dydžio profesoriaus emerito mėnesinė išmoka“.

LSMU vėlgi yra „labai išradingas“ , užtikrindamas ramią senatvę „išskirtiniams“ profesoriams emeritams, įvesdami formuluotę – rektorius – emeritas. Šių formuluočių autorius, buvęs KMU rektorius pasirūpino taip pat, kad atsirastų kanclerio pareigybė KMU statute, kaip ir profesoriaus rektoriaus- emerito pareigomis, LSMU statuto 54 straipsnį pabaigdamas tokia “nekalta” formuluote: “Pasibaigus rektoriaus kadencijai, rektoriui Senato nustatyta tvarka gali būti suteiktas rektoriaus – emerito statusas”. O toliau kituose LSMU Statuto straipsniuose (152-155 straipsniai), aprašoma tvarka, kaip suteikiamas profesoriaus emerito vardas (rektoriumi visada renkamas profesorius) ir savaime aišku, jam nustatoma solidi profesoriaus emerito mėnesinė išmoka.

Taigi sukūrus puikią „valdomos demokratijos“  piramidę su rektoriaus teikimu patvirtintais padalinių vadovais, turint nemaža įtaką formuojant universiteto tarybą, kaip rektorius gali būti ramus dėl savo ilgalaikės ateities.

Lietuvos universitetų rektorių konferencijos ir jų narių – universitetų rektorių -  pastangos taip nenuėjo veltui keičiant tapimo rektoriumi tvarką. Buvo imtasi veiklos keisti buvusį AMĮ ir rengti MSĮ,  kuriame pasistengta įtvirtinti „palengvintą“, užtikrintą mechanizmą būti perrinktam antrai kadencijai arba į rektoriaus kėdę pasodinti buvusiajam palankų statytinį. Taip naujajame MSĮ buvo sukeistos valstybinio universiteto senato, kaip aukščiausios savivaldos institucijos funkcijos su buvusios tarybos, t.y. institucijos, atlikusios visuomeninę priežiūrą ir globą, funkcijomis.

Taryba tapo svarbiausiu aukštosios  mokyklos valdymo organu, kuris tvirtina visus dokumentus susijusius su universiteto plėtra (struktūra, finansai, darbuotojų parinkimo ir vertinimo principai ir panašiai),  o senatas tampa tik akademiniu reikalų valdymo organu.

Taigi, visa akademinė bendruomenė nušalinta nuo galimybės demokratiškai išrinkti rektorių ir teisė paliekama 9 ar 11 asmenų rinkti skaitlingų akademinių bendruomenių narius „atstovaujantį“ rektorių.

Negana to, labai ydingai MSĮ apibrežtas ir pačios tarybos formavimas, įgalinantis priimti politiškai užangažuotus sprendimus, tarp jų ir tinkamo, prognozuojamo rektoriaus išrinkimą. MSĮ 20 straipsnyje nurodoma, jog : „Taryba sudaroma iš 9 arba 11 narių. Aukštosios mokyklos statutas nustato tikslų tarybos narių skaičių. Aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka vieną tarybos narį skiria studentų atstovybė, jeigu jos nėra, – visuotinis studentų susirinkimas (konferencija); du arba, jeigu tarybą sudaro 11 narių, tris narius – dėstytojai ir mokslo darbuotojai; vieną – administracija ir kiti darbuotojai; vieną tarybos narį skiria švietimo ir mokslo ministras kartu su aukštosios mokyklos senatu (akademine taryba), kitus keturis arba, jeigu tarybą sudaro 11 narių, penkis narius siūlo juridiniai ir fiziniai asmenys iš asmenų, nepriklausančių aukštosios mokyklos personalui ir studentams, – šiuos tarybos narius skiria ir atšaukia švietimo ir mokslo ministras Aukštojo mokslo tarybos teikimu, išklausęs aukštosios mokyklos tarybos nuomonę. Tarybos sudėtį viešai skelbia švietimo ir mokslo ministras“.

Kaip išimtį būtina paminėti  Vilniaus universitetą, kuriame  pastarojo rektoriaus rinkimai buvo išskirtinai vieši ir iki paskutinės minutės tvyrojo įtampa, kas taps naujuoju rektoriumi.

Taigi,  iš anksto aišku,  kad universitetą geriausiu atveju gali atstovauti tik trečdalis narių,  išrinktų demokratiškai iš universiteto bendruomenės, o visi kiti nariai, ir svarbiausias narys -  tarybos pirmininkas, yra švietimo ir mokslo ministrui ar tuo metu valdančioje daugumoje esančiai partijai lojalūs žmonės bei  kartu švietimo ir mokslo ministrui ir esamam rektoriui parankūs asmenys. Taigi, visa akademinė bendruomenė nušalinta nuo galimybės demokratiškai išrinkti rektorių ir teisė paliekama 9 ar 11 asmenų rinkti skaitlingų akademinių bendruomenių narius „atstovaujantį“ rektorių. Taip suformuotos tarybos išrenkamą rektorių ar jo statytinį prognozuoti nesunku.

Ar ne todėl pastaruoju metu, paskelbus  konkursus rektoriaus pareigoms, dažniausiai kandidatuoja vienas ar daugiausiai trys kandidatai?  Kaip išimtį būtina paminėti  Vilniaus universitetą, kuriame  pastarojo rektoriaus rinkimai buvo išskirtinai vieši ir iki paskutinės minutės tvyrojo įtampa, kas taps naujuoju rektoriumi.

Beje, įsikišus Lietuvos Respublikos Konstitucinam teismui, pateikusiam 2011 gruodžio 22 d. išvadas apie  kai kurių MSĮ straipsnių neatikimą Lietuvos Konstitucijos nuostatoms, ypač liečiantiems rektoriaus rinkimų tvarką,  Seimas buvo įpareigotas padaryti MSĮ pakeitimus.

Taigi 2012 balandžio 24 d. Seimas pakeitė MSĮ 20 str. formuluodamas tarybos sudarymo tvarką taip: „Aukštosios mokyklos tarybą sudaro 9 arba 11 narių. Aukštosios mokyklos statutas nustato tikslų tarybos narių skaičių. Vieną narį skiria studentų atstovybė savo nustatyta tvarka, jeigu jos nėra, – visuotinis studentų susirinkimas (konferencija), kiti akademinės bendruomenės nariai aukštosios mokyklos nustatyta tvarka skiria atitinkamai ne daugiau kaip 4 arba 5 narius. Senato (akademinės tarybos) nustatyta tvarka atrenkami, skiriami ir atšaukiami atitinkamai 4 arba 5 nariai, nepriklausantys aukštosios mokyklos personalui ir studentams, iš jų vienas narys – studentų atstovybės savo nustatyta tvarka. Šie 4 arba 5 nariai atrenkami viešo konkurso būdu ir skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą kandidatų įvertinimą. Tarybos sudėtį viešai skelbia senato (akademinės tarybos) pirmininkas.“

Padarytomis pataisomis  lyg ir buvo pasistengta rektoriaus rinkimų procedūrą padaryti „demokratiškesne“,  nes Universitetą atstovaujančius asmenis buvo leista rinkti tik akademinės bendruomenės nariams, t.y. dėstytojams ir mokslo darbuotojams, panaikinant  teisę  administracijai bei rektoriui kartu su Švietimo ir mokslo ministru skirti po vieną asmenį. Tačiau įdomu tai, kad buvo palikta atseit labai „demokratiška“ galimybė tarybą papildyti nešališkais 4 arba 5 nariais, nepriklausančiais aukštosios mokyklos personalui ir studentams, atrenkant juos „viešo konkurso būdu“ ir skiriant  po  Aukštojo mokslo tarybos atlikto kandidatų įvertinimo.

Bet, visas įdomumas yra tame, kad paskelbus viešą konkursą rektoriai patys savo įsakymu sudaro komisijas, kurios atlieka „pirminį kandidatų „iš šalies rūšiavimą“ ir tik tinkamus, arba paprašytus kandidatuoti,  perduoda Aukštojo mokslo tarybai įvertinimui, ir kartais netgi tik tiek asmenų, kiek galima „atrinkti“, t.y. 4 ar 5 kandidatus.

Taigi, visai suprantama , kad dažniausiai Aukštojo mokslo taryboje vertinami tik rektorių pasiūlyti kandidatai, o kur tikrasis viešasis konkursas? Ar taip formuojamos visų universitetų tarybos, sunku pasakyti, bet paskutinioji LSMU taryba buvo tikrai taip suformuota.  Net keista, kad pirmame viešo  konkurso paskelbimo etape  LSMU nepavyko surinkti penkių kandidatų susidomėjimo arba galima manyti, kad  tiesiog  rektoriui nebuvo tinkamų kandidatūrų ir teko skelbti pakartotinį viešą konkursą. Kokie asmenys buvo patvirtinti  Aukštojo mokslo taryboje galima matyti jos posėdžio, įvykusio 2015 gruodžio  17 d. protokolo išraše, talpinamame Švietimo ir mokslo ministerijos tinklapyje.

Atsitiktinumas ar ne , bet posėdžio metu buvo teigiamai įvertinti visi LSMU rektoriaus teikimu pasiūlyti kandidatai ir atmestas vienas kandidatas, kuris pats išsikėlė, dalyvaudamas viešame konkurse. Be to, kažkaip „atsitiktinai“ ar ne viešame konkurse dalyvavo net trys nepriklausantys  aukštosios mokyklos personalui ir studentams asmenys,  jau buvę LSMU tarybos nariais (beje, į tai atkreipė dėmesį ir Aukštojo mokslo taryba posėdžio metu), t.y. tie patys asmenys, dalyvavę priimant neteisėtus sprendimus dėl išankstinių LSMU rektoriaus rinkimų.

Taip pat svarbu paminėti , kad net keturi buvę LSMU tarybos nariai, vėl universitete  buvo išrinkti į tarybą. Kas galėtų paneigti, kad tai nebuvo atsitiktinumas? Ir taip bendrame naujai suformuotos tarybos narių sąraše net 7 iš 11 asmenų yra  LSMU tarybos „senbuviai“, t.y. tiek, kiek pakanka balsų perrinkti tą patį ar „numatytą“ rektorių. Argi tai ne „mokslinė – akademinė toliaregystė“, jei planuoji įkurti naują  derinį susijungus keliems universitetams, pvz.,  Lietuvos universitetą . Tai jau skamba  lyg kaip ir „sąmokslo teorija“, bet panašių  pavyzdžių Lietuvoje galima rasti ir daugiau.

MSĮ 22  straipsnyje  nurodoma, kad: „Rektoriaus (direktoriaus) kadencija – 5 metai. Tas pats asmuo tos pačios aukštosios mokyklos rektoriumi (direktoriumi) gali būti renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės ir ne anksčiau kaip po 5 metų nuo paskutinės kadencijos pabaigos, jei paskutinė kadencija buvo iš eilės antra.“

Bet pasirodo, kad realybėje, nepažeidžiant įstatymų, išbūti rektoriumi galima vos ne ketvirtį amžiaus. Taip atsitiko  Mykolo Riomerio universitete, kai buvęs rektorius, „restruktūrizuodamas“ institucijas ir keisdamas jų pavadinimus, buvo daug kartų renkamas Mykolo Riomerio universiteto ir su jo ištakomis susijusių institucijų rektoriumi.  Šia „gerąja patirtimi“,  buvo pasinaudota ir Kaune.  KMU buvo restruktūrizuotas, prijungiant prie jo  Lietuvos veterinarijos akademiją ir sukuriant  naują struktūrinį darinį – LSMU.  Buvusi  LSMU taryba,  jau rinkusi  LSMU rektorių,  suskubo dar iki savo kadencijos pabaigos, paskelbti naujo rektoriaus rinkimus ir juos įvykdyti likus dviems mėnesiams iki rektoriaus  kadencijos pabaigos.

Kas galėtų paneigti,  kad skubos buvo imamasi dėl kelių priežasčių: palanki ir priklausoma rektoriaus valiai taryba išrinks tą patį esamą rektorių ar jo statytinį,  kuriuo dabartinis manipuliuos,  ir bus galima pasielgti kaip ir per praėjusius  rinkimus, kai iš trijų kandidatų buvo  išrinktas ne tas,  kuris atneštų permainas, nutrauktų autokratinio valdymo tradicijas, vadovautųsi demokratiniais valdymo metodais ir  komandiniu darbu, bet vėl bus galima pasinaudoti  „politiniu sprendimu“ ir perrinkti esamąjį ar jo statytinį, suderinus kandidatūras pačiuose  aukščiausiuose valdančiosios daugumos politinių partijų sluoksniuose.

Bet kad sėkmė lydėtų ir ketvirtoje kadencijoje toje pačioje aukštojoje mokykloje  ( KMU ir LSMU), svarbiausia „išvalyti aplinką“ nuo potencialių pretendentų  į rektoriaus postą.  2009 m. buvo pradėta „aplinkos valymo“ epopėja.  Grubiai,  pažeidžiant teisės aktus,  buvo atstatydinta   mokslo prorektorė iš pareigų. Skubiai, susitarus su tuometiniu ŠMM ministru, buvo pradėta ruoštis universiteto reorganizavimui bei formuoti palankią rektoriui universiteto tarybą, kurią medikui, buvusiam Medicinos universiteto rektoriui, bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministru, sudaryti – vieni juokai.

Ruošiantis ketvirtajai kadencijai būtina buvo pašalinti ir kitą labai potencialų kandidatą į rektorius – klinikinių reikalų prorektorių.  Čia puikiai pasitarnavo sena bičiulystė ir netgi šeimyniniai ryšiai su kairiųjų pažiūrų partijomis, ir ypač su Darbo partija.  Kauno klinikų generaliniam direktoriui, universiteto klinikinių reikalų prorektoriui buvo „nukirsta galva“ vienu smūgiu, vienbalsiai pareiškus nuomonę komisijai, sudarytai bendru sutarimu, aktyviai dalyvaujant esamam ir buvusiam rektoriui – kancleriui bei  buvusiam ir  išvykusiam į Briuselį senam socialdemokratų partijos lyderiui  Sveikatos apsaugos ministrui.

Į Kauno klinikų generalinio direktoriaus  kėdę buvo  pasodintas neturintis jokios patirties sveikatos priežiūros įstaigos, ypač tokios didžiulės, vadyboje, tačiau besąlygiškai  lojalus ir pavaldus rektoriui kardiologas, studijų  prorektorius.  Įdomu ir tai, kad neįtiko ir trečias buvęs pirmos dabartinio rektoriaus komandos narys, studijų prorektorius, triukšmingai baigęs Sveikatos apsaugos ministro  karjerą kaip Darbo partijos pirmininko pavaduotojas, kuris už nuopelnus universitetui,  deja, taip pat buvo „pažemintas“ pareigose, netekęs Kauno klinikų generalinio direktoriaus pavaduotojo  pareigų.

Kas vėlgi galėtų paneigti, kad geru patarėju ir globėju nebuvo buvęs ilgametis rektorius, dabartinis kancleris,  susikūręs sau „šiltą vietelę“,  pasiūlęs universiteto statute įvesti tokias pareigas kaip „kancleris“, „rektorius-emeritas“, įsitvirtindamas šiose pareigose  „iki gyvos galvos“, o tuo pačiu galimai užtikrindamas ir nueinančiam rektoriui tokias pat pareigas. Būdamas nepailstančiu Senato pirmininku jis dalyvavo priimant Senatui  neteisėtus sprendimus, nulėmusius sėkmingą esamo LSMU rektoriaus rinkimų baigtį.  Senato pirmininko pritarimu 2012 m.  Senate buvo patvirtinta buvusios sudėties tarybos sudėtis, nesilaikant MSĮ pataisoje nurodytos nuostatos, kaip ji turi būti keičiama.

Nors vienas iš kandidatų, dalyvavęs  paskutiniuose LSMU rektoriaus rinkimuose,  iki jų  kreipėsi į Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių (toliau –LRAEPK)  dėl galimai patvirtintos  LSMU tarybos sudėties neteisėtumo ir dėl nepagrįstai paskelbtų išankstinių rektoriaus rinkimų, tačiau dėl nežinomų tikrųjų priežasčių, skundo nagrinėjimas labai užsitęsė (netgi peržengdamas teisės aktuose nurodytą trijų mėnesių terminą) ir rektoriaus rinkimai, tiksliau to paties rektoriaus perrinkimas, įvyko. LRAEPK sprendimą paskelbė  viešai praėjus trims mėnesiams po rektoriaus rinkimų, t.y. tik  2016 sausį.

LRAEPK  sprendime  konstatavo, jog du Tarybos nariai, tarp jų ir pats Senato pirmininkas,  2012 metais  Senato nutarimu buvo patvirtinti Tarybos nariais neteisėtai. Tai reikštų, kad nuo Senato priimto sprendimo  iki pat rektoriaus rinkimų ir rinkimų metu, rektorių rinko neteisėtos sudėties taryba. O juk tiems dviems, neteisėtiems Tarybos nariams nuo jų išrinkimo iki  kadencijos  pabaigos buvo mokėtos ir išmokos už atliekamą darbą, kitaip tariant ar tos lėšos neturėtų būti grąžintos universitetui?

LRAEPK tai pat neatsakė į klausimą ar visi iš šalies „atrinkti“ kandidatai buvo teisėtai patvirtinti tarybos nariais, pakeitus MSĮ nuostatas. LRAEPK savo sprendime  taip pat nurodė, kad „ įvertinus viešųjų konkursų rektoriaus pareigoms organizavimo terminų skirtumus ir jų (terminų) pagrįstumo stoką,  nors viešasis konkursas rektoriaus pareigoms užimti paskelbtas 2015 balandžio 24 d. – iki rektoriaus kadencijos pabaigos likus daugiau nei 7 mėn., ir rektorius antrai kadencijai išrinktas 2015 rugsėjo 18 d. – iki kadencijos pabaigos likus  daugiau nei 2 mėn., tai kad duomenys išrinkti rektorių antrai kadencijai, nesibaigus rektoriaus pirmai kadencijai, Tarnybai nebuvo pateikti, darytina prielaida, kad Tarybos 2015 balandžio 24 d. sprendimas Nr.3-3 „Dėl viešojo konkurso rektoriaus pareigoms eiti paskelbimo“ yra nepagrįstas.“

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad LRAEPK ne tik nustatė teisės aktų pažeidimus LSMU, bet paskelbė ir kitą  skandalingą faktą, kad „ įvertinus aukštųjų mokyklų pateiktus duomenis, nustatyta, kad 8 valstybinių universitetų (iš 13) ir 6 valstybinių kolegijų (iš 13) Tarybos buvo patvirtintos , nesivadovaujant MSĮ pakeitimo pataisų 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ta apimtimi, kurioje nustatyta, kad „Senatas (akademinė taryba), nesilaikydamas(nesilaikydami) šiame įstatyme nustatytos aukštosios mokyklos tarybos tvarkos, gali patvirtinti valstybinės aukštosios mokyklos tarybos narias  narius jau skirtus iš dėtytojų ir mokslo darbuotojų“. O tai reikštų, kad kaip ir   LSMU atveju, daugiau nei pusėje  Lietuvos  valstybinių aukštųjų  mokyklų suformuotose tarybose buvo neteisėtai paskirtų tarybos narių.

LRAEPK sprendimo išvada skamba  taip: „Informuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie Kontrolieriaus nustatytus procedūrinius pažeidimus.  Kontrolieriaus sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Čia natūraliai kiltų klausimas, ar buvo sureaguota į „nekaltą“ formuluotę „procedūrinai pažeidimai“, už kurios, gal būt, kaip LSMU ir kituose universitetuose slypi neskaidrūs „rektoriaus rinkimų žaidimai“.  Kodėl   „procedūriniai“ pažeidimai nesvarstomi akdeminėje bendruomenėje universitetuose ir kodėl tyli žiniasklaida?

Beje, reiktų atkreipti vėlgi dėmesį į tai, kad viešoje erdvėje nepasirodžius jokiai Švietimo ir mokslo ministerijos reakcijai (nestebėtina, žinant kurios partijos deleguota ministrė vadovauja ministerijos darbui ir siejant tai su LSMU), LRAEPK sprendimas  buvo matomai priimtas kaip „informacija“. Matomai vadovaudamasis LRAEPK išvada, LSMU visgi kreipėsi į Vyriausiąją  administracinių ginčų komisiją, dėl nesutikimo su LRAEPK sprendimu, tačiau minėta komisija savo sprendime teigė, kad „bylą pagal pareiškėjos VšĮ LSMU skundą nutraukti kaip nepriskirtiną Komisijai“ ir nurodė, kad  „sprendimą per 20 dienų nuo jo gavimo dienos  ginčo šalys gali skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui“. Abejotina, ar šis sprendimas bus skundžiamas.

Taigi čia galima būtų  ir baigti posakiu:   „Skaldyk ir valdyk“ , jei nebūtų galvojama ne tik apie didžiulę moralinę žalą,  padarytą nukentėjusiems  LSMU rektoriaus buvusios  komandos nariams, bet  ir apie universiteto iššvaistytas didžiules lėšas, išmokėtas   kompensacijomis asmenims,  nesusitaikiusiems su neteisėtai rektoriaus asmeniniu spaudimu priimtais sprendimais atleidžiant juos iš pareigų,  o po to   laimėjusiems teisminius ginčus,  lėšas išmokėtas neteisėtai taryboje dirbusiems nariams iš universiteto bendrųjų lėšų.  Esant galimybei  tik teismuose surasti teisybę, visgi  gal vertėtų panagrinėti ar  panašių situacijų nebuvo ir  kituose universitetuose, kuriuose, gal būt,  taip pat nukentėjo nemažai asmenų, o  jų tylėjimas ar „nutildymas“ neiškilo į viešąją erdvę.  Bet matomai asmenys nusivylę „akademine etika“ nuleidžia rankas, nes dažniausiai aplinka, nuo kurios slepiama tiesa, juos tiesiog įvardina donkichotais, kovojančiais su vėjo malūnais…

Šiandien žymiai svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kad  gyvenant teisinėje valstybėje, kurioje tiek daug įvairių valstybinio pavaldumo įstaigas kontroliuojančių  ir prižiūrinčių institucijų, niekam nekyla klausimas,  kodėl universitetai, rengiantys būsimą inteligentiją, puoselėjantys akademinės etikos principus, patys pažeidinėja teisės aktus, ką juose veikia  išrinktos tarybos, kaip jos valdo universitetus , ar kas jas valdo?  Kokie stimulai ar interesai skatina  tarybas galimai pažeisti teisės aktus ir perrinkinėti tuos pačius rektorius? Ar kas nors pasidomi  kokias metines išmokas gauna rektoriai,  o ypač kokio dydžio išmokos (o gal paskatos už teisingai priimamus sprendimus?) skiriamos tarybos nariams pamečiui už jų ne itin intensyvų darbą (kai kuriuose universitetuose tarybos susirenka keturis kartus ar dar rečiau metuose į posėdžius)? Ar svarstomi tarybose užsienio ekspertų atliekami universitetų vertinimai (pvz. MOSTA išvados ir kitos) ir ar daromos kokios nors išvados,  ar priimami sprendimai? Ar viešai skelbiamos nepriklausomų auditų pastabos apie universitetų veiklą? Ar valstybinių universitetų autonomija reiškia tai, kad “ką norime , tą ir darome”, ir dar daug kitų klausimų…

Būtų apmaudu, jei straipsnyje išdėstytos mintys skaitytojams sukeltų neteisingus jausmus, jog bandoma išreikšti nukentėjusiųjų nuoskaudas, bet tai būtų tikra netiesa, nes turėtume pripažinti, kad  nepagarba kitaip  galvojantiems neturėtų virsti persekiojimu, atleidimais iš einamų pareigų, o taip pat   neturėtų likti terpės   teisinio nihilizmo apraiškoms akademinėje bendruomenėje.  Prezidentė  praėjusiais metais savo metiniame pranešime labai taikliai pasakė, kad “tikrasis patriotizmas, tikroji lyderystė ir yra nestovėti nuošalėje. O veikti ir padėti savo šaliai, savo bendruomenei. Užkirsti kelią neteisingumui, žalojančiam mūsų gyvenimą”. Norėtųsi tikėti, kad šios mintys padės skaidriau gyventi ir dirbti unversitetų bendruomenėms.  Anot Prezidentės, privalome tikėti, kad atsiras daugiau žmonių, kurie turėtų “imtis iniciatyvos, būti novatoriumi ar savanoriu ir tam tikrai  reikia drąsos” , priduriant – nepaprastos drąsos, ypač jei bandoma būti išgirstu viešoje erdvėje, išlikti oriu, nors ir pažeidžiamu.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...