2015 Kovo 23

Ar raktas nuo JAV ginklų sandėlio ukrainiečiams yra Vokietijoje?

veidas.lt

Obamos doktrina. Nepaisant vis didėjančio spaudimo Baltiesiems rūmams, abejotina, ar JAV prezidentas Barackas Obama sutiks teikti paramą ginklais Ukrainai. Nebent pasikeistų sąjungininkų Vakarų Europoje pozicija.

„Aš tikiu sumanesne Amerikos lyderyste. Mes esame priekyje, kai sujungiame karinę galią ir stiprią diplomatiją; kai savo galią atsveriame kurdami koalicijas; kai neleidžiame mūsų baimėms užstoti galimybių, kurias suteikia šis naujasis amžius. Tai yra būtent tai, ką mes darome dabar visame pasaulyje. Tai yra skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – per savo metinį kreipimąsi į Kongresą sausio pabaigoje sakė B.Obama.

Žvalgybai pateikiant vis daugiau duomenų apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje ir baiminantis, kad pavasarį prasidės naujas puolimas Mariupolio kryptimi, Baltieji rūmai sulaukia vis naujų raginimų ne tik antklodėmis, bet ir ginklais paremti Ukrainos armiją.

Kovo pradžioje Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, Atstovų rūmų daugumos lyderis, taip pat respublikonas Kevinas McCarthy kartu su demokratų atstovais nusiuntė laišką prezidentui B.Obamai, kuriame paragino nedelsiant suteikti mirtinas gynybines ginkluotės sistemas Ukrainos kariuomenei.

„Mes neturėtume laukti, kol rusų pajėgos ir jų separatistai užims Mariupolį ar Charkovą, kad imtumės veiksmų sustiprinti Ukrainos vyriausybės galimybes sulaikyti juos ir apsiginti nuo tolesnės agresijos“, – rašoma Kongreso narių laiške.

„Gerai suteikti tokią įrangą, kaip naktinio matymo prietaisai, tačiau ukrainiečiams turėti galimybę matyti ateinančius rusus, o ne ginklų jiems sustabdyti, nėra atsakymas“, – pareiškė praėjusią savaitę įtakingas demokratas Senato užsienio reikalų komiteto narys Robertas Menendezas.

Skilimas, o tiksliau – spaudimas B.Obamai ateina ir iš jo vyriausybės. Naujasis gynybos sekretorius Ashtonas Carteris bei Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsey viešai parėmė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Į šį būrį įsiliejo ir JAV žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis.

„Kiek žinau, kiekvienas JAV vyriausybės departamentas, nuo Valstybės iki Gynybos departamento, pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, kad ši galėtų apsiginti. Tačiau prezidentas, Baltieji rūmai sako „ne“, – dar prieš kelias savaites viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete teigė Serhijus Plochijus, elitinio Harvardo universiteto profesorius.

Nuošalyje nelieka ir autoritetingi ekspertai, tokie kaip buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis ir kiti. Dar vasario pradžioje net aštuoni buvę aukšti pareigūnai, diplomatai, o dabar įtakingų analitinių centrų atstovai pateikė ataskaitą „Išsaugant Ukrainos nepriklausomybę, pasipriešinant Rusijos agresijai: ką Jungtinės Valstijos ir NATO privalo padaryti“. Dokumente griežtai pasisakoma už ginklų tiekimą ir kitokią karinę paramą Ukrainai.

„Rusijos sėkmė – tai pražūtis Ukrainos stabilumui, paskatinsianti Kremlių toliau peržiūrėti Europos saugumo santvarką. Tai prezidentą Vladimirą Putiną gali paskatinti panaudoti savo doktriną ginti rusus ir rusakalbius siekiant teritorinių pokyčių kitose kaimyninėse valstybėse, tarp jų – ir Baltijos šalyse, metant tiesioginį iššūkį NATO, – sakoma ataskaitoje. – Išlaikyti Vakarų sankcijas svarbu, bet to nepakanka. Vakarai turi sustiprinti Ukrainos galimybę atgrasyti, padidinant rizikas ir kainą, bet kokį naują Rusijos puolimą.“

Būtent šių argumentų laikosi dauguma ginklų tiekimo Ukrainai šalininkų.

Kita vertus, akademiniuose sluoksniuose netrūksta ir Ukrainos apginklavimo priešininkų. Autoritetingas „Foreign Affairs“ žurnalas surengė ekspertų apklausą, pateikdamas klausimą, ar Jungtinės Valstijos turėtų suteikti karinę pagalbą, kurios Ukrainos vyriausybei reikia kovojant su Rusijos remiamais sukilėliais. Apklausoje dalyvavo 27 tarptautinių santykių ir Rusijos politikos ekspertai. Tik keturi iš jų „tvirtai sutinka“ su šia idėja, penki „sutinka“, o net dešimt „tvirtai nesutinka“, aštuoni „nesutinka“. Tai yra didžioji dalis yra prieš tokį Baltųjų rūmų sprendimą.

„Pirma, V.Putinas neatsitrauks, kad ir kas nutiktų. Ginklų siuntimas Ukrainai pateisintų jo teiginius Rusijos visuomenei, kad konfliktas išties vyksta su JAV ir NATO, kurios bando pažeisti Rusijos interesus ir suverenumą. Tai vėl pakels jo reitingus ir suteiks pretekstą atvirai Rusijos karinei intervencijai, kurią parems Rusijos visuomenė. Antra, nėra aiškaus plano, ką Vašingtonas darys toliau, jei ginklų siuntimas tik eskaluos konfliktą. Jungtinės Valstijos gali įsitraukti į konfliktą be aiškaus išėjimo iš jo tikslo. Trečia, nesiunčiant JAV kariškių į konflikto vietas Ukrainoje, Vašingtonas negalės kontroliuoti, kaip tie ginklai naudojami. Pavyzdžiui, JAV prieštankiniai ginklai gali būti naudojami tiek kovotojų, kuriuos kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, tiek Rusijos agentų Ukrainos kariuomenėje. Bet kokiu atveju tai neatitiks JAV interesų. (…) V.Putino noras laimėti Ukrainoje, be abejonės, yra didesnis nei Amerikos visuomenės noras ginti Ukrainą dalyvaujant JAV armijai ir tiesiogiai kovojant su Rusija. JAV ginklų siuntimas prailgins, padarys intensyvesnį ir eskaluos karą – visa tai kartu padidins V.Putino reputaciją namuose“, – priežastis, kodėl „tvirtai nepritaria“ Ukrainos apginklavimui, vardijo viena „Foreign Affairs“ apklausos dalyvių Kimberly Marten, politikos mokslų, Rusijos, Eurazijos ir Rytų Europos ekspertė iš Kolumbijos universiteto.

Kiti ginkluotės tiekimo priešininkai piešia dar labiau apokaliptinius scenarijus, neatmesdami branduolinio karo galimybės.

Patys Baltieji rūmai viską aiškina paprasčiau. „Rusija yra sukaupusi didžiulius ginkluotės ir karinius pajėgumus prie pat sienos su Ukraina. Jei mes pradėtume tiekti ginklus, Rusija imtųsi dvigubai, trigubai ar net keturgubai didesnio atsako“, – dėstė valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas.

Vis dėlto dar yra kelios papildomos aplinkybės, kurios dažnai praslysta pro akis. Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Santykius tarp B.Obamos ir respublikonų kontroliuojamo Kongreso taip pat galima įvardyti ne kuo kitu, o karu. Kiekviena prezidento iniciatyva sulaukia didžiulio pasipriešinimo. Net ir jo partiečiai demokratai negaili kritikos prezidentui (JAV prezidento rinkimai jau 2016-aisiais). B.Obama irgi nelieka skolingas, imdamasis vienašališkų veiksmų.

Ar kalbėsime apie imigracijos politiką, ar apie naftotiekio „Keystone“ projektą, ar apie derybas dėl Irano branduolinio nusiginklavimo, – visur Baltųjų rūmų ir Kongreso nuomonė išsiskiria ir kiekviena pusė bando kišti pagalius į ratus priešininkams. Ne išimtis ir ginklų paramos Ukrainai klausimas.

Beje, derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo Baltiesiems rūmams daug svarbesnės nei Ukrainos reikalai. Priešingai nei Irano klausimas, Rytų Europa niekada nebuvo dabartinės Baltųjų rūmų administracijos prioritetas. Tik šiandieninės aktualijos per prievartą ją įtraukė į darbotvarkę. O štai Irano branduolinės programos nutraukimo klausimas buvo nuo pat pradžių kertinis B.Obamos administracijos palikimo akmuo (kaip ir vadinamasis „Obamacare“ sveikatos apsaugos projektas vidaus politikoje).

Praėjusią savaitę prasidėjusiose derybose Ženevoje dalyvauja ne tik JAV ir Iranas, bet dar keturios JT Saugumo Tarybos narės – Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija bei ne Saugumo Tarybos narė Vokietija. Apie Rusijos įtaką Iranui, o kartu jos galimybes sužlugdyti derybas tikriausiai nereikia daug pasakoti. Ir taip aišku, kad Maskva yra viena svarbiausių žaidėjų šioje diplomatijos partijoje. Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas – galbūt vienintelis JAV koziris šiame žaidime.

Be to, Prancūzija ir Vokietija taip pat yra griežtos ginklų tiekimo Ukrainai priešininkės. Dar prieš antrąjį Minsko susitikimą dėl konflikto Rytų Ukrainoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vašingtone ir nedviprasmiškai pareiškė, kad ginklai – „ne tai, ko Ukrainai reikia“. Vokietijos pozicija nepasikeitė.

„Manau, kad turėtume atidžiai įvertinti, ar šis sprendimas (ginklų tiekimo) nesuteiks Rusijai preteksto ir nesukels priešiškos Rusijos vadovybės reakcijos“, – praėjusią savaitę Berlyno poziciją pakartojo Vokietijos ambasadorius JAV Peteris Wittigas.

Ar Jungtinės Valstijos yra taip priklausomos nuo Vokietijos, kad negalėtų veikti vienašališkai? Ne, bet tik ne B.Obamos administracija. Dabartiniai Baltieji rūmai neturėtų palaiminti karinės paramos tiekimo Ukrainai, kol tam nepritars Vokietija ir kiti JAV sąjungininkai Vakarų Europoje, nes tai prieštarautų vadinamajai Obamos doktrinai arba, kaip minėta straipsnio pradžioje, – „sumanesnei Amerikos lyderystei“, kurios vienas iš pagrindų yra koalicijų kūrimas.

Paprastai tariant, dabartinės JAV užsienio politikos principas toks: Amerika imsis iniciatyvos suburiant regiono jėgas prieš tam tikrą iššūkį, bet neveiks vienašališkai.

„Klausimas – ne ar Amerika turėtų lyderiauti, bet kaip ji tai turėtų daryti. Užsienyje mes rodome, kad, veikdami ne vienašališkai, bet mobilizuodami kolektyvinius veiksmus prieš grėsmes ir gindami savo esminius interesus, mes esame stipresni. Būtent todėl mes vadovaujame tarptautinėms koalicijoms susidorojant su agresijos, terorizmo ir ligų iššūkiais“, – vasario mėnesį paskelbtoje JAV nacionalinės saugumo strategijos įžangoje rašo B.Obama.

Aktualusis interviu

Ambasadorius Ž.Pavilionis: „Taikos šaukliai provokuoja Rusijos konfliktą su NATO“

Į „Veido“ klausimus dėl Baltųjų rūmų pozicijos ginklų tiekimo Ukrainai klausimu atsako Lietuvos ambasadorius Vašingtone dr. Žygimantas Pavilionis.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Baltųjų rūmų pasipriešinimo ginkluotės tiekimui Ukrainai priežastys? Prezidento Baracko Obamos nesantaika su respublikonų kontroliuojamu Kongresu? Daug aistrų keliančios derybos dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija? Vakarų Europos su Vokietija priešaky pasipriešinimas sprendimui tiekti ginkluotę Ukrainai?

Ž.P.: Deja, atskirose ES šalyse bei atskirose JAV institucijose galioja klaidinga nuomonė, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti žodžiais, dialogu, civilizuotu įkalbinejimu, diplomatinėmis derybomis. Tačiau iš savo tūkstantmetės patirties žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik aiški ir nedviprasmiška jėga, nes šalis net ir XXI a. vadovaujasi iš esmės XX a. pirmosios pusės KGB mentalitetu ar net XIX a. carinėmis tradicijomis.

Kai Rusija pagaliau atsikratys ją užvaldžiusio ir sužlugdyti baigiančio KGB režimo, kai Rusijoje įvyks demokratiniai pokyčiai, tada su ja ir bus galima kalbėti civilizuotame pasaulyje įprasta kalba. Kuo daugiau Rusijai rodome naivios pagarbos ar „supratimo“, tuo daugiau patys ją (tikiuosi, nesąmoningai) kviečiame imtis šiurkščių karinių sprendimų kaimynystėje.

Apibendrinant keliais žodžiais – Rusija yra vis dar atsilikusi šalis, ir dabartinė jos politika ją vėl nubloškė bent pusę amžiaus atgal (jeigu ne toliau), todėl jos ne tik nereikia, bet negalima sodinti prie padoraus stalo. Tokioms šalims visada reikia visų pirma stiprios lazdos ir gal tik atskirais atvejais (jeigu pradeda gražiau elgtis) – mažo meduolio.

Dabar jau kokius 15 metų augantį blogį, diktatūrą Rusijoje, maitiname tortais ir dar rafinuotuose Vakarų restoranuose ginčijamės, kieno receptas geresnis – su padažu, su kremu, su guliašu ar su makaronais.

VEIDAS: Ar galima numanyti, kad Vašingtonas vis dėlto turi užsibrėžęs raudoną liniją? Tam tikros žiniasklaidos priemonės praneša, kad raudonoji riba yra Mariupolio puolimas.

Ž.P.: Raudonos linijos peržengtos jau prieš 15 metų, kada visi Vakarų lyderiai leido Vladimirui Putinui iš esmės įvesti savo diktatūrą šalyje ir sunaikinti demokratijos likučius. Vakarų lyderiai, sąmoningai ar ne, leido gimti monstrui, kaip kažkada civilizuoti Vakarai leido gimti Hitleriui. Dabar šis monstras, susitvarkęs šalies viduje, tiesia rankas į visas kaimynines valstybes.

Raudona linija dar kartą buvo peržengta 2008-aisiais Gruzijoje, bet jau šiurkščiu kariniu būdu. 2014 m. nauja riba peržengta dar pavojingesniu – hibridiniu būdu, kai jau seniai ir nepastebimai kariaujama su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau karas iš karto arba iš viso neskelbiamas. Šiuo metu jau kiekvieną dieną ši riba peržengiama, kai iš esmės nuolat nuo V.Putino beprotybės žūva ukrainiečiai (ir patys rusai – tiek Ukrainoje, tiek Maskvoje), o Vakarų pasaulis reaguoja tik retoriškai, išdidžiai vaikšto savo gatvėmis su „Je suis Charlie“ užrašais, tačiau tik keli pagarbos verti Vakarų lyderiai prisideda prie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ES prezidento Donaldo Tusko „Je suis Ukrainien“ demonstracijoje per Maidano metines. Pavyzdžiui, už Debalcevės užgrobimą Rusija juk taip ir neliko nubausta. Negana to, Rusijos išlaikytiniai Vakaruose dar nori sušvelninti sankcijas savo šeimininkui Kremliuje – neabejotinai už gerą elgesį kur nors jaukiose salose ar kitose šiltose Europos vietose.

Privalome V.Putiną sustabdyti šiandien, o ne rytoj, nes rytoj su tokia politika gali nebelikti tų, dėl kurių V.Putiną reikėtų stabdyti. Tačiau tada visa atsakomybė už sukeltą chaosą pasaulyje ir V.Putino KGB džino išleidimą iš butelio teks tiems paties taikiems Vakarų lyderiams.

Paradoksalu, bet šiandien šie taikos šaukliai, patys to, matyt, nuoširdžiai nenorėdami, provokuoja Rusijos priartėjimą prie NATO sienų ir gal net konfliktą su NATO. Šio konflikto tikimybė didėja sulig kiekvienu „legitimizuotu“ V.Putinu užkariavimu.

Griežtos tam tikrų sektorių ekonominės sankcijos Rusijai, reali karinė pagalba Ukrainai – tai būtų Vakarų nubrėžta raudona linija, o dabar vis dar užsiimame retorika, simboliniais sąrašėliais, dalyvaujame Kremliaus surežisuotuose cirkuose Minske, juokindami jeigu ne pasaulį, tai bent jau Kremlių – tikrai. Be to, jį dar ir paskatiname tokiu savo elgesiu tolesniems užkariavimams.

VEIDAS: Baltųjų rūmų politika, o ir JAV žiniasklaidos dėmesio stoka Ukrainos atžvilgiu galbūt implikuoja, kad Ukraina nėra JAV interesų zonoje, kaip kai kurie apžvalgininkai tvirtina?

Ž.P.: Nesutinku su šia nuomone. Iš esmės vienbalsis – tiek kairės, tiek dešinės – pritarimas Ukrainos laisvės aktui Kongrese ir visoms būtinoms paramos Ukrainai priemonėms rodo, kad amerikiečių tauta (beje, ne taip kaip – Europos gėdai – daugelis kaimyninių Ukrainai tautų) puikiai supranta, kokiomis katastrofiškomis pasekmėmis gali baigtis sėkmingas V.Putino agresijos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie pačią Europą, bet ir apie pasaulinę tvarką, kuri net ir mums atnešė 25 metus laisvės ir kurios taip nekenčia KGB režimas Maskvoje, svajojantis apie fašistinės prievartos pasaulį, galiojusį iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau ar atskiri politiniai lyderiai arba atskiros Vakarų šalys ir toliau darys esmines istorines klaidas, nė kiek nepasimokydami iš skaudžių kovos su fašistine Vokietija (ar komunistine Rusija) pavyzdžių, pamatysime, manau, netrukus. Bent jau istorija juos tikrai tinkamai įvertins, o mes turime daryti savas išvadas Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Seimas, tik atšventęs atkurtos laisvės 25-metį, patvirtins išmintingą sprendimą dėl šauktinių gražinimo; kad ir vėl visos politinės jėgos susitelks, kaip Lietuvoje visada sugebėdavome svarbiausiais mūsų šaliai laikotarpiais.

VEIDAS: Po pranešimų apie penkių „Abrams“ tankų atsiradimą Lietuvoje kokios dar pagalbos Lietuva galėtų tikėtis iš JAV?

Ž.P.: JAV karinis buvimas Lietuvoje – štai čia pavyzdys raudonos linijos, kurį Maskva jau seniai suprato. Žinoma, kuo didesnis ir ilgesnis bus šis JAV bei kitų NATO sąjungininkų fizinis karinis buvimas, tuo aiškiau ši linija bus matoma Maskvoje.

Tačiau šiandien mes turime žiūrėti dar plačiau – Rusija prieš mus naudoja labai platų spektrą poveikio priemonių, todėl atitinkamai kuo daugiau JAV bus Lietuvoje, tuo lengviau bus šiuos Rytuose besikaupiančius debesis išsklaidyti. Tai yra šalia kuo didesnio JAV karinio buvimo Lietuvoje turime ir toliau siekti aktyvaus JAV kompanijų dalyvavimo mūsų ekonomikoje bei Lietuvos verslo – JAV.

Be abejones, todėl turime daryti viską, kad Rusijos propagandiniai šaukliai nesustabdytų derybų dėl ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties; siekti kuo aktyvesnio mūsų nevyriausybinių ir partinių ar politinių institutų bendradarbiavimo; paraginti visas Lietuvos ministerijas, žinybas, net savivaldybes ne tik sukurti, bet ir įgyvendinti savo tam tikrą „JAV planą“; pagaliau pastūmėti ne tik suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuriuo taip didžiuojamės, bet ir kitus energetikos projektus, kuriuose dalyvauja ir JAV kompanijos.

Jungtinės Valstijos tampa mums svarbiausiomis strateginėmis sąjungininkėmis bei partnerėmis ne tik teoriškai, bet ir vis labiau – praktiškai. Tai neseniai Vašingtone mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui patvirtino ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Tačiau šiame procese turime dalyvauti visi – ne tik valdžia ar atskiri politiniai lyderiai, nes tik tada ryšys su JAV bus tikras ir stiprus.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...