Miškininkystės specialistai tikina, kad miškams nepakenktų ir dar intensyvesnis jų kirtimas.

Autoritetingo Jeilio universiteto kasmetiniame Aplinkos gerovės indekse pagal miškų išsaugojimą Lietuvai tapus pasaulio lydere, tradiciškai lietuviškai ne puolėme didžiuotis, bet abejoti, gal išvados padarytos pagal netikslią statistiką. Juk iš tiesų keliaujant po Lietuvą kasmet vietoj išlakių miškų atsiveria vis daugiau kirtaviečių, o atsodinti plotai neretai netrunka užželti savaiminiais lapuočiais ir krūmais, tad labiau primena džiungles. Privačių miškų savininkai prismaigstė lentelių „Privati valda“, tačiau, žiū, po metų iš miško telieka kelmynas. O kur dar Lietuvos nepasigailinčios vėtros, su šaknimis raunančios šimtamečius medžius. Maža to, vis garsėja nuogąstavimai, kaip pučiantis biokuro bumui į skiedras sutrupinsime ir gražiausius medynus.
Vis dėlto miškų statistika tik gražėja, skelbiama, kad jų kasmet daugėja ne tik dabar, bet daugės ir toliau.

„Tikro“ miško – mažiau nei trečdalis Lietuvos
„Pasauliniame kontekste atrodome gerai: miškingumas didėja kaip niekur, turime gerą biologinę įvairovę, apie 80 proc. natūralios kilmės ar artimos natūraliai miškų“, – vertina Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto profesorius dr. Edvardas Riepšas.
Oficiali statistika skelbia, kad dabar net trečdalį, 33,3 proc., Lietuvos ploto užima miškai, o 1991 m. Lietuvos miškingumas siekė 30,1 proc. Per pastaruosius dešimt metų Europoje miškų padaugėjo apie aštuonis, o Lietuvoje – per 10 proc. Mišku apaugę 2055 tūkst. ha teritorijos, miškingumas viršija Europos vidurkį.
2020-aisiais miškų bus apaugusi dar daugiau – 34,2 proc. Lietuvos teritorijos. Jei kas dešimtmetį miškų padaugėja apie 53 tūkst. ha, panašios tendencijos suplanuotos ir Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus programoje iki 2020 m., tai kur bus riba?
„Miškų galime turėti, kiek norime: geografai Lietuvą priskiria prie mišrių miškų geografinės zonos, o tai reiškia, kad aplinka, klimatas, dirvožemis jiems augti labai tinkami. Tą ir patys matome: kur tik nenaudojamos žemės lopinėlis – ten ir formuojasi jaunuolynas. Jei nieko nedarytume, Lietuvoje mišku gali apaugti visas sausumos plotas. O kiek jo turėsime, priklauso nuo ekonominių ir politinių sprendimų. Mokslininkai nustatė, kad miškai turėtų užimti apie 35 proc. Lietuvos teritorijos“, – aiškina Valstybinio miškotvarkos instituto direktoriaus pavaduotojas miškotvarkos klausimais Šarūnas Bėčius.
Taip, į miškų ploto statistiką įeina ir kirtimų plotai (iškirstą brandų mišką per trejus metus privaloma atkurti), ir vos sprindį nuo žemės pasistiebę sodinukai ar sudygę savaiminiai jaunuolynai, jei jie miškininkų jau inventorizuoti. Jaunuolynai iki 10 metų sudaro apie dešimtadalį miškų ploto. Taigi realiai „tikras“ miškas, ne statistikos ar miškininkų, bet paprasto žmogaus akimis, sudaro ne trečdalį, o kiek daugiau nei ketvirtadalį Lietuvos teritorijos. Ar tai tikrai pagrindas mušti pavojaus būgnus?

Ekonominės naudos galima gauti daugiau
Stebint kertamų plotų, ypač privačių miškų, tendencijas atrodytų, kad nerimauti yra pagrindo. Statistikos departamentas skelbia, kad vien 2011 m., palyginti su 2010 m., plotas, kuriame vykdyti kirtimai, padidėjo 13 tūkst. ha (visa miško žemė pagal valstybinę miškų apskaitą – 2173 tūkst. ha). Kirtimo normą siūloma dar kiek didinti.
Tiesa, didėja ir įveistų naujų miškų plotai: užpernai jie sudarė 4,3 tūkst. ha, po poros metų turėtų siekti 15 tūkst., o 2020-aisiais – 30 tūkst. ha. Tačiau, kaip žinome, kol sodinukai virsta mišku, tenka luktelėti ne metus ar kelerius, o keliasdešimt. Plėtros ambicijas dar stabdo ir vis nesibaigianti žemės reforma. O gal mišku verta užsodinti ar leisti augti savaiminiams miškams ir apleistuose žemės ūkio paskirties plotuose? „Tai ekonomikos ir politikos dalykas: jei labiau apsimokės auginti mišką, kodėl ne, juolab kad apleistos žemės vis dar labai daug“, – samprotauja Š.Bėčius.
Apie 71,4 proc. Lietuvos miškų priskiriami prie ūkinių. Tai svarbi Lietuvos ūkio šaka: miškų sektoriuje (kartu su medienos pramone) sukuriama pridėtinė vertė pastaruosius dešimt metų siekia apie 3–4 proc. BVP, vien miškų ūkyje – 0,5–0,6 proc. BVP.
Miškų kirtimai ir medienos prieaugis siekia 44 proc. Š.Bėčius aiškina, kad, palyginti su išsivysčiusiomis Europos šalimis, mūsų miškų naudojimo intensyvumas net per mažas. Net atmetus rekreacinius ir draustinių miškus, skaičiuojant tik tų apie 71,4 proc. ūkinių miškų kirtimų ir medienos prieaugio procentą, jis siektų apie 70–80, o, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Austrijoje – 95, Vokietijoje – apie 90 proc. Galimybę uždirbti daugiau iš valstybės atima ir nesibaigianti žemės reforma, nes maždaug 11,8 proc.  miškų ploto rezervuoti nuosavybei atkurti, todėl jie nekertami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.