2011 Gegužės 12

Ar masinių protestų banga atsiris iki Pakistano?

veidas.lt

Scanpix

Praėjo keturi mėnesiai nuo protestų Tunise, išprovokavusių panašių įvykių bangą daugelyje arabų valstybių, pradžios. Politikos apžvalgininkai šiuos įvykius pavadino „arabų pavasariu“, o protestuotojams pasiekus pergalę Tunise ir Egipte, imta prognozuoti, kaip toliau klostysis šių valstybių politinis gyvenimas, pasitraukus dešimtmečius šalis valdžiusiems diktatoriams. Pesimistiškiau nusiteikę politikos komentatoriai nevengia ir „arabų žiemos“ metaforos, kuri puikiai iliustruoja protestuotojų ir Muammaro Gaddafio pajėgų kovos eigą Libijoje. Vis dėlto ne ką mažesnį susirūpinimą kelia ir pastarojo meto įvykiai Pakistane: jiems peraugus į masinius protestus pasekmės galėtų būti daug skaudesnės ir sunkiai prognozuojamos.

Pakistanas susiduria su panašiomis problemomis kaip ir arabų valstybės, kuriose kilo protestų banga: sparčiu gyventojų skaičiaus didėjimu, dideliu nedarbu, korupcija, infliacija, mažu uždarbiu, kylančiomis maisto bei žaliavų kainomis ir pan. Siekdamas spręsti šias problemas Islamabadas kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą, prašydamas 11 mlrd. dolerių paskolos, tačiau vyriausybės bandymai reformuoti šalies finansų sistemą sulaukė aršaus opozicijos pasipriešinimo. Pasaulio banko duomenimis, tik 2 proc. šalies gyventojų moka mokesčius ir tik ketvirtadalis valstybinių įmonių deklaruoja apmokestinamas pajamas, todėl, nesiimdama radikalių priemonių, Pakistano vyriausybė rizikuoja prarasti galimybę gauti paskolą ir pritraukti investicijų iš užsienio. Tačiau, kitaip nei Egipte, Tunise ar Libijoje, Pakistane nėra vienos valdančiosios partijos, kuri būtų uzurpavusi valdžią, o 2008 metais vyko laisvi parlamento rinkimai. Todėl, nors protestai, nukreipti prieš vyriausybės ar prezidento Asifo Ali Zardario politiką, yra tikėtini ir galimi, didžiausią nerimą kelia islamo fundamentalistų įtakos augimas ir antiamerikietiškų nuotaikų stiprėjimas visuomenėje.

Tai, kad Pakistane prasidėjus masinių protestų bangai situacija pasinaudotų ne liberaliosios, o radikaliosios islamistinės jėgos, rodo ir pastarojo meto įvykiai, susiję su šalyje veikiančiu įstatymu, numatančiu mirties bausmę už „šventvagiškas kalbas prieš pranašą Mahometą“. Šio įstatymo ištakos siejamos su 1860 metų Indijos baudžiamuoju kodeksu, kuriuo britų valdžia siekė išlaikyti taiką tarp skirtingų regione vyraujančių religijų ir kuris numatė piniginę arba įkalinimo bausmę. 1947 metais susikūrus Pakistano valstybei, įstatymo veikimas šalyje buvo paliktas, tačiau nuo devinto dešimtmečio pradžios jame ėmė daugėti teisinių išlygų, o 1986 metais buvo įvesta ir mirties bausmė už pranašo Mahometo įžeidimą. Šis įstatymas sulaukia daug liberaliųjų visuomenės sluoksnių ir religinių mažumų kritikos.

Šie sluoksniai siekia sušvelninti įstatymą, kuris dažnai yra taikomas persekiojant religines mažumas (Pakistane jos sudaro apie 3 proc. gyventojų). Apie galimas įstatymo pataisas prabilta praėjusių metų pabaigoje, kai Pendžabo provincijos gubernatorius Salmanas Tasiras ir tautinių mažumų reikalų ministras Shahbazas Bhatti (vienintelis katalikas Pakistano istorijoje, užėmęs tokias aukštas pareigas) pasisakė už įstatymo sušvelninimą ir katalikės Asia Noreen, nuteistos mirties bausme, amnestiją. Tačiau diskusijos dėl šio įstatymo pataisų tiek visuomenėje, tiek politiniuose sluoksniuose greitai nutilo, kai S. Tasiras ir Sh. Bhatti musulmonų ekstremistų buvo nužudyti. Nors prezidentas Asifas Ali Zardaris pasmerkė įvykdytus išpuolius, laidotuvėse dalyvauti atsisakė, o pati Islamabado vyriausybė stengiasi užgniaužti visas kalbas, susijusias su šiuo įstatymu ir jo pataisomis.

Dviprasmišką pareiškimą padarė ir vidaus reikalų ministras Rehmanas Malikas: jis išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems, tačiau pridūrė, kad ir pats „susidorotų su kiekvienu, kuris išdrįstų šventvagiškai kalbėti“. Dar keistesnę poziciją užima kariuomenė, atsakinga ne tik už aukštų pareigūnų, bet ir visos valstybės, kurios branduolinių ginklų arsenalas, „The Washington Post“ duomenimis, pastaraisiais metais išaugo ir galėtų siekti iki 100 užtaisų, saugumą. Pakistano karinių pajėgų vadas Ashfaqas Kayanis susilaikė nuo viešo įvykių vertinimo teigdamas, kad kariuomenėje yra nemažai pasikėsinimus prieš S. Tasirą ir Sh. Bhatti įvykdžiusių asmenų šalininkų. Visuomenės nuotaikos taip pat rodo, kad daug didesnių simpatijų ir palaikymo sulaukė ne aukų artimieji, o išpuolius įvykdę asmenys ir ši tendencija ima plisti ne tik atokiuose Pakistano rajonuose, bet ir tarp išsilavinusių, neblogas pajamas gaunančių didžiųjų miestų gyventojų. Situaciją dar labiau paaštrino sausio mėnesį įvykęs incidentas, per kurį Lahore dirbęs CŽV darbuotojas Raymondas Davisas savigynos tikslais nušovė du asmenis, kurie, anot jo, siekė jį apiplėšti ar įvykdyti užpuolimą. Nors Pakistano teismas R. Davisą paleido į laisvę, o žuvusiųjų artimieji jam suteikė atleidimą, pasinaudoti šia situacija suskubo radikaliosios politinės partijos. Jos nepasiekė, kad teismas amerikiečiui paskirtų mirties bausmę, tačiau joms pavyko suorganizuoti demonstracijas ir sustiprinti antiamerikietiškas nuotaikas šalyje.

Šis incidentas paaštrino Islamabado ir Vašingtono santykius, kartu atskleidė ir tuos nesutarimus, dėl kurių abi pusės ginčijasi jau seniai. Po R. Daviso paleidimo Pakistanas pareikalavo, kad JAV koordinuotų savo veiksmus su šalies karinėmis ir saugumo pajėgomis, sumažintų CŽV agentų skaičių ir nepilotuojamų lėktuvų atakas pasienyje su Afganistanu, kurios pažeidžia šalies suverenitetą ir dažnai pareikalauja daug civilių aukų. Savo ruožtu JAV spaudžia Pakistano pajėgas imtis naujų operacijų Vaziristano provincijos šiaurėje, kur telkiasi pagrindinės „Al Qaeda“ ir talibų kovotojų pajėgos. Kita vertus, tiek JAV, tiek Pakistanui dvišalis bendradarbiavimas yra naudingas, o jo pablogėjimas ar nutraukimas abiem pusėms atneštų daugiau nuostolių nei laimėjimų. Pakistanas užima svarbią vietą Baracko Obamos strategijoje Afganistane, o Islamabado vyriausybė gauna didelę karinę ir finansinę paramą, be kurios šalis bankrutuotų. Apibendrinant galima būtų teigti, kad nors politinė sistema Pakistane yra silpna, aukšti pareigūnai neužima aiškios pozicijos vertindami pastarojo meto įvykius, o šalis susiduria su sunkiomis ekonominėmis problemomis, vis dėlto vargu ar joje išvysime panašią protestų bangą, kokia kilo Tunise ar Egipte.

Lygiai taip pat galima tvirtinti, kad neišsipildė ir skeptikų prognozės, pranašavusios, jog R. Daviso paleidimas į laisvę sukels masines demonstracijas šalyje, kurios baigsis perversmu ir radikaliųjų islamistų atėjimu į valdžią. Nors Pakistano politinė sistema daug metų yra silpna, tiek kariuomenė, tiek valstybinis aparatas nėra suinteresuoti didelėmis politinėmis permainomis ar santykių su Vakarais nutraukimu. O visuomenė yra susiskaldžiusi ir nevieninga.

Kita vertus, šalyje, kuri turi branduolinį ginklą, tačiau nekontroliuoja savo teritorijos pakraščių, nesiima veiksmų prieš „Al Qaeda“ ir talibų kovotojų grupuotes ir neužkerta kelio tolesniam islamo fundamentalizmo plitimui šalyje, kilusios masinės demonstracijos gali turėti daug rimtesnių padarinių. Įvykus blogajam scenarijui, demonstracijomis pasinaudotų ne demokratinės jėgos, o ekstremistai: jie sukeltų gilią politinę ir karinę krizę ne tik šalies viduje, bet ir visame regione, pirmiausia Afganistane ir Indijoje.

Stanislovas Stasiulis

www.technologijos.lt

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...