2014 Balandžio 08

Ar Lietuvos mediena bus išvežama į Kiniją, ar liks perdirbimui Lietuvoje?

veidas.lt

BFL

Metų pradžioje Seimo Aplinkos apsaugos komitete buvo svarstytas klausimas dėl pirmumo teisės įsigyti žaliavinės medienos. Šalies medienos perdirbėjai nuolat skundžiasi, kad didelė dalis mūsų medienos iškeliauja į Kiniją ir kitas valstybes, o vietinė pramonė dėl to kenčia. Medienos perdirbėjai, kurių indėlis į šalies BVP sudaro kelis milijardus litų, norėtų turėti lengvatų įsigydami vietinės medienos.

Kyla teisinių diskusijų, ar galimos lengvatos, kurios nepažeistų ES konkurencijos, sąžiningos prekybos įstatymų.
Praėjusiais metais Lenkijos baldininkai kreipėsi į šalies ekonomikos ministrą Januszą Piechocinskį, kad jis uždraustų parduoti medieną Vokietijai. Dėl nuolat didėjančio medienos eksporto lenkų verslininkai priversti medieną vežtis iš kitų Lenkijos regionų ar net importuoti, o tai didina gaminių savikainą.
Latvijos medienos perdirbėjai yra susikūrę uždarą pirkėjų klubą, kuris, veikiant pagal užkulisines taisykles, leidžia latviška mediena pirmumo teise apsirūpinti Latvijos perdirbėjams.
Lietuvos miškininkai, Generalinė urėdija, urėdijos šią problemą siūlo spręsti pakeičiant prekybos mediena taisykles, suteikiant tam tikrų privilegijų seniems, nuolatiniams bei patikimiems medienos pirkėjams ir pasirašant ilgalaikes sutartis su šalies medienos perdirbėjais.
“Veido” surengtoje diskusijoje apie šias problemas diskutavo Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas, Generalinės miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga, Nemenčinės miškų urėdijos urėdas Eligijus Ryškus, Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, Medienos prekybos įmonių asociacijos vadovas Robertas Ašmonas, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas ir advokatų kontoros LAWIN vadovaujantysis partneris advokatas Rolandas Valiūnas.

A.Šindeikis: Šiandienos tema – Lietuvos medienos perdirbėjų apsirūpinimas miško žaliava. Daug metų diskutuojama, bet nepasiekiama abi puses tenkinančio sprendimo. Viena vertus, labai skaidriai, europietiškai galvota, kad pirkti medieną turi teisę tie, kurie už ją moka daugiau (dėl to mediena iškeliauja svetur). Kita vertus, Lietuvos perdirbėjai tvirtina, kad jei pakankamą kiekį medienos už įkandamą kainą gautų vietinėje rinkoje, prie Lietuvos BVP prisidėtų daugiau, kasmet sukurdami dar kelis milijardus litų vertos produkcijos.
Konfliktas brendo seniai, bet tik šiemet pirmąkart Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje svarstyta galimybė sukurti įstatymą, kuris mūsų perdirbėjams suteiktų pirmumo teisę įsigyjant medienos. Taigi ar tokia tvarka teisiškai apskritai įmanoma ir ar tai būtų ekonomiškai logiška? Juk traktuojama, kad jei į užsienį eksportuojama apvalioji mediena, tai yra problema, nes rimta valstybė žaliavas visada stengiasi perdirbti, kurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir tik tada juos eksportuoti.
K.Dieninis: Europos Sąjungos rinkoje yra vienodos prekybos taisyklės, taikomos visoje ES. Dėl to negalime saviems medienos perdirbėjams suteikti geresnių sąlygų ar privilegijų, palyginti su kitų ES šalių pirkėjais.
Kitas dalykas – bent jau šiame etape kalbama apie prekybą valstybiniais miškais, tai yra valstybine žaliava, tad normalu, kad valstybė nori gauti didžiausią įmanomą naudą. Vis dėlto turime tikrai neblogas prekybos mediena taisykles, kurios skaidriai sureguliavo situaciją, kaip kas turi pirkti, ir visiems buvo sukurtos vienodos sąlygos. O dabar bandoma sugalvoti saugiklių, kurie gal nediskriminuotų tiesiogiai, bet padėtų mūsų pramonei. Kiekvienam jų reikia pagrindimo, bet ne ekonominės logikos, nes tokiais kriterijais remtis ES teisėje negalima. Reikalingas nediskriminacinis, proporcingas pagrindimas.
A.Šindeikis: Vis dėlto iš principo tai įmanoma? Kadangi tai yra valstybės išteklius ir valstybė gali turėti tikslą parduoti ne pirminį produktą, o galutinį produktą už konkurencingą kainą?
K.Dieninis: Turbūt ne. Juk bent jau pagal dabartines taisykles valstybė nežino, kas bus daroma su nupirkta mediena, tai yra ar kažkokia pridėtinė vertė bus sukurta. Jei suteiksime pirmenybę Lietuvos pirkėjams, išlieka klausimas, ar jie patys nepradės vežti šios medienos į Kiniją ar dar kur. Vis dėlto, jei valstybė nori (ir tai jau įtvirtinta taisyklėse), jog būtų suteikiama tam tikra garantija, kad aukcionai nebus iškreipiami, tam yra pirkėjo patikimumo patikrinimas. Tokį kriterijų vertiname kaip objektyvų. Tai iš tikrųjų leidžia valstybei įsitikinti, kad sąlygos yra sąžiningos, o tai, kas deklaruojama, kad bus perkama, ir bus nupirkta. Šiuo metu tai yra tinkamos sąlygos, o kokių gali būti papildomų kriterijų, sudėtinga įvertinti.
R.Valiūnas: Gyvename pasaulyje, kuriame dominuoja interesai, kurie ir lemia sprendimus. Ar jie teisingi, ar neteisingi, čia jau kitas klausimas. Lietuvoje, matyt, interesai taip pat dominuoja. Nežinau, kokia yra urėdų pozicija, bet nenustebčiau, jei jiems svarbiausia – didžiausia kaina. Nematyčiau čia nieko blogo, juolab jei jų veikla finansuojama iš parduodamos medienos. Vis dėlto, kadangi kalbame apie valstybinius miškus ir valstybės poziciją, valstybė turėtų įvertinti, koks čia pagrindinis jos interesas. Manyčiau, svarbiausia sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę. Jei parduodama mediena iškeliauja į užsienį, aišku, kad tiek pardavimo marža, tiek tam reikalingas darbas – nedideli. Akivaizdu, kad žaliavų eksportas niekada nesukūrė didžiausios pridėtinės vertės, tad žiūrėčiau, ką galima padaryti daugiau. Tarp didžiausios ir mažiausios pridėtinės vertės skirtumas labai didelis, o kadangi valstybė turėtų siekti didžiausios vertės, sveikas protas sako, kad miško pardavimą reikėtų reguliuoti taip, jog vietinė pramonė, sumokanti daugiausiai mokesčių ir toje veikloje įdarbinanti daugiausiai vietos darbuotojų, būtų absoliutus prioritetas.
Teisė man nėra tikslas, teisė tėra įrankis, tad sakyti, kad žmonės tarnauja teisei, o ne teisė žmonėms, būtų neteisinga. Jeigu apsisprendžiame, kad mūsų tikslas yra kuo daugiau perdirbti vietoje, tada jau turėtume žiūrėti, ar teisė tai leidžia. Vis dėlto protinga ne sakyti, kad ji kažko neleidžia, o visas pastangas nukreipti į tai, kaip būtų galima sukurti visas tikslui pasiekti reikalingas prielaidas. Užsienio valstybės deda daug pastangų kurdamos tai įvairiais būdais. Vieni iš jų teisėti, kiti balansuoja ties riba.
Kalbėdami apie balansavimą ties riba turime “airBaltic”, Latvijos nacionalinės oro linijų bendrovės, pavyzdį: balansuodama ties riba (ar net ją peržengdama), ji vis dar skraido ir sukuria Latvijai milžinišką pridėtinę vertę. Dėl to valstybės politikai ir pareigūnai neturėtų užimti prieštaravimo pozicijos, o dėti visas pastangas, kaip būtų įmanoma rasti teisėtą būdą valstybės ekonominiams tikslams pagrįsti. Jeigu gryno būdo nerandama, pasakyti politikams, kad balansuosime ties riba, ir spręskite jūs.
E.Šatas: Įdomu klausytis tokių stiprių argumentų, bet problema ta, kad kalbame teoriškai, o argumentai yra bendro pobūdžio, nors ir suprantami. Vis dėlto institucijos, dalyvaudamos šiame procese, susiduria su konkrečiais projektais. Tarkim, tai, kas iki šiol bandyta daryti (tie projektai vertinti ES Teisės departamento, Seimo Teisės departamento, Konkurencijos tarybos), buvo elementaru. Vietiniai perdirbėjai turi turėti pirmenybę nusipirkti medienos, nes bus sukuriama didesnė pridėtinė vertė, ir viskas. Tačiau Konstitucija sako, jog valstybė saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, ir akivaizdu, kad toks įsikišimas tam darytų įtaką. Kadangi norima sustiprinti vietinius medienos perdirbėjus, laikoma, kad sąžiningai konkuruojant jų padėtis nėra palanki, palyginti su kitų valstybių perdirbėjais, ir valstybė ieško priemonių, kaip konkuravimą paveikti vietinių perdirbėjų naudai.
Konkurencija turi viską sudėlioti į savo vietas. Jei norima nukrypti nuo šios nuostatos, aišku, tokia galimybė yra – juk valstybė ūkį turi reguliuoti taip, kad jis tarnautų tautos gerovei. Vis dėlto problema ta, kad tokių priemonių būtinumo ir proporcingumo nepagrindžia net patys suinteresuoti asmenys. Projektuose tokių skaičiavimų ar vertinimų nematėme – gal taip ir būtų geriau, bet, siekiant nukrypti nuo konstitucinio imperatyvo, visiems bendros taisyklės, bendrų samprotavimų neužtenka.
A.Šindeikis: Ar jums žinoma Latvijos ir Lenkijos praktika šioje srityje?
E.Šatas: Kiek man žinoma, Lenkijos praktika ir sistema identiška esamai Lietuvoje, o Latvijoje, kiek teko girdėti, balansuojama ties teisėtumo riba.
A.Šindeikis: Ties riba – tai ne už ribos, tad gal ir gerai?
RAšmonas: Ar matėte į lietuvių kalbą verstą latvių variantą? Ten nėra nieko panašaus, ką jie sako, tai yra kad Latvija labai gina savus.
A.Šindeikis: Vadinasi, taikoma paprotinė teisė, o ne rašytinė.
V.Vaičiūnas: Visų pirma Latvijoje nėra teisės akto, analogiško mūsų prekybos mediena taisyklėms. Yra tik principai, kuriuos savo veikloje taiko akcinė bendrovė “Latvijas valsts meži”, bet teisės akto nerasite.
R.Valiūnas: Lietuvos medienos perdirbimo pramonė irgi neprotestuotų, jei urėdai taikytų tokius principus ir be teisės akto. Bet mūsų urėdai sąžiningi, laikosi įstatymų raidės ir kitokių papročių.
A.Šindeikis: Vadinasi, latviai gudresni: nėra teisės akto – nėra ir pažeidimo. Prekyba tiesiog vyksta pagal protingą principą ir niekas dėl to negali prisikabinti. Ar taip yra?
V.Vaičiūnas: Latvijoje pirkėjų yra daugiau nei dvidešimt, o Lietuvoje – apie 850. Ten absoliučiai kitokia pramonės struktūra. Mūsų rinkoje vyrauja vidutinis ir smulkusis verslas, o Latvijos valstybinių miškų įmonė prekiauja išimtinai su stambiaisiais medienos perdirbėjais. Ten – pusiau uždaras klubas.
E.Šatas: Kokie kiekiai medienos eksportuojama iš Latvijos ir Lietuvos? Logiškai mąstant, iš Lietuvos turėtų būti eksportuojama daugiau.
V.Vaičiūnas: Tiek santykiniais, tiek absoliučiais dydžiais iš Latvijos ir Estijos apvaliosios medienos eksportuojama daugiau.
G.Visalga: Keturių penkių pastarųjų aukcionų duomenys rodo, kad 5–10 proc. apvaliosios žaliavinės medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, nenuperkama. Taigi žaliavos yra pakankamai ir Lietuvos pirkėjai turi visas sąlygas ja apsirūpinti. Antra, Lietuva yra viena mažiausiai apvaliosios medienos eksportuojančių šalių, o latviai ir estai jos eksportuoja pustrečio tris kartus daugiau.
Žiūrint į valstybės vidų, eksportas iš valstybinių miškų sudaro apie 10–12 proc., o privačių miškų sektorius eksportuoja apie 50 proc. visos savo pagamintos medienos. Jiems čia jokių svertų nėra. Valstybinių miškų sektoriuje yra ilgalaikiai įsipareigojimai, ir nebūna taip, kad vieną dieną parduosime vienam, kitą – kitam. Parduodame pagal sutartis, kurios sudaromos nuo pusės iki dešimties metų laikotarpiui.
Trečia, yra apvaliosios medienos prekybos sistemos. Lietuva ir Lenkija prekiauja analogiškomis sąlygomis ir būdais, ko negalima pasakyti apie Latviją. Pagal registruotų pirkėjų iš valstybinių miškų skaičių turime jų apie 850. Daugiausia – smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų. Kitaip tvarkomasi Latvijoje, kur yra vadinamasis dvidešimtuko klubas, o apvalioji mediena iš valstybinių miškų nėra perkama – tiesiog susėdama ir tam tikromis kainomis bei kiekiais pasidalijama. Tai jau įvardytume ne balansavimu ties riba, o kriminaliniu balansavimu.
E.Ryškus: Pridurčiau, kad tokia sistema skatina tik stambųjį verslą, tad atsirasti vidutiniam bei smulkiajam verslui sąlygų kaip ir nėra. O Lietuvoje tam yra visos sąlygos: bet kas panoręs užsiimti medienos verslu turėtų tik užsiregistruoti medienos pardavimo sistemoje. Būtų tik viena sunkesnė sąlyga: pirmus metus tokiems pirkėjams privalomi išankstiniai mokėjimai, bet tapus nuolatiniu pirkėju jau būtų galima gauti mokėjimo atidėjimą.
O į teiginį, kad galėtume paveikti pardavimą, atsakyčiau, kad priėjimo prie sistemos neturime. Viskas vyksta virtualioje erdvėje, ir urėdija, pateikusi tam tikrą kiekį medienos parduoti aukcione, tik jo pabaigoje sužino, kas dalyvavo, kokias kainas teikė ir kas laimėjo.
A.Šindeikis: Kokia yra urėdijų pozicija: ar norite parduoti siūlančiajam daugiausiai, ar kaip valstybinių miškų urėdijų atstovai žiūrite į didesnį tikslą?
E.Ryškus: Juk kiekviena įmonė siekia pelno.
V.Vaičiūnas: Nebuvo ginčų, kad Lietuvos, o ypač valstybinių miškų, mediena turi būti parduodama su didžiausia nauda valstybei, ypač vertinant platesniame kontekste: kad būtų sukuriama kuo didesnė pridėtinė vertė, darbo vietos, čia sumokami mokesčiai ir kt. Tik visą laiką, keičiant ir tobulinant taisykles, kildavo klausimas, kokių teisinių instrumentų turime savo dispozicijoje, kad nediskriminuodami atskirų ūkio subjektų galėtume suteikti prioritetus, kurie tarsi būtų logiški. Buvo sudarytos Vyriausybės, tarpinstitucinės darbo grupės, bet konkurencijos bei ES teisės aspektai nuolat iškildavo visu rimtumu.
Vis dėlto negalima nematyti, kad pagal dabartines taisykles medienos perdirbimo pramonei ir taip suteikta daug galimybių bei išlygų. Visų pirma – galimybė sudaryti ilgalaikes, iki dešimties metų trukmės, medienos pirkimo iš valstybinių miškų sutartis. Tokias sutartis gali sudaryti tik nuolatiniai patikimi pirkėjai (nuolat iš urėdijų perkančios, visada tvarkingai atsiskaitančios stabilios įmonės). Taip parduodama apie 60 proc. medienos. Visada raginome medienos perdirbėjus pirmiausia pasinaudoti šiomis galimybėmis, netgi iš pradžių aukcione sumokėjus didesnę kainą, kuri jau po pusmečio išsilygins pagal tuometines rinkos kainas. Taigi saugiklių yra. Turime ir Konkurencijos įstatymą, kuriame esama nuostatų, kad už pažeidimus gali būti taikomos baudos, siekiančios procentus nuo apyvartos.
R.Ašmonas: Pardavėjai nėra tik valstybiniai miškai. Šiuo metu jie pagal medienos pasiūlą sudaro apie pusę. Taigi bet koks pasikeitimas pas juos smarkiai atsilieptų ir privatiems pardavėjams. Jei kalbėsime apie pirkėjus, Latvijos metodika smarkiai profiliuoja į stambų perdirbimą, tačiau nesiryžčiau sakyti, kad smulkieji ir vidutiniai perdirbėjai būtų nereikalingi miškų ūkyje, ypač mūsų miškuose. Vėlgi ne kartą kėliau klausimą, kas Lietuvos stambiesiems perdirbėjams trukdo įsigyti medienos iš valstybinių miškų.
R.Valiūnas: Matyt, absoliučiomis kainomis įsigyti galima, bet jiems kliudo, kad negali įsigyti šiek tiek pigiau. Įsigydami pigiau, jie galėtų efektyviau reguliuoti gamybą.
R.Ašmonas: Pridėčiau – ar galime aukoti valstybės sistemą, išskirdami tam tikras grupes ir jas kažkaip subsidijuodami?
R.Valiūnas: Jei konkurencinė sistema būtų vienoda visoje Europoje ar net geriau – visame pasaulyje, šios diskusijos apskritai galėtų nebūti. Vis dėlto, nekalbant apie Kiniją, kurios galimybes visi žinome, net Latvijoje yra visokių savotiškų taisyklių ir greta turime jau ne tokią skaidrią aplinką. Taigi didžiosios įmonės Latvijoje turi galimybę medieną pasidalyti namie ir dar konkuruoti čia. Aišku, nepalaikyčiau idėjos, kad tik stambioms įmonėms būtų teikiama pirmenybė, – vienodas galimybes turėtų turėti visos Lietuvos perdirbimo įmonės, įvertinamos pagal kažkokius kriterijus. Tačiau jei galime parduoti milijoną kubinių metrų (bet kokį skaičių paėmiau), o Lietuvos galingumai yra du milijonai, tai proporcingai tą milijoną ir paskirstai.
E.Ryškus: Galime parduoti apie septynis milijonus.
V.Kraujalis: Noras, kad nupjautas medis būtų perdirbtas Lietuvoje, visiems suprantamas, tačiau pažiūrėkime, kaip susiklostė situacija Lietuvoje ir Latvijoje. Latvija nuėjo stambių medienos perdirbėjų keliu, o Lietuva – vidutinių ir smulkiųjų. Europos rinkoje smulkieji perdirbėjai išsikovojo didžiausią dalį, tai ir suteikė galimybę perdirbti daugiau lietuviškos medienos. Mūsų medienos, lyginant procentiškai, išvažiuoja labai nedaug, ir tas smulkiųjų įmonių buvimas leidžia labai racionaliai išnaudoti medieną. Asortimentavimas Lietuvoje yra vienas geresnių, tad jau patys miškininkai sukuria nemažą pridėtinę vertę. Svarbu, kad pramonininkai sugebėtų visą tą stiebą perdirbti, nes dabar dalis medienos išvažiuoja, nes mūsų pramonė neturi kam jos panaudoti.
S.Besagirskas: Žinome žemės ūkio sistemą, kai pradinė grandis subsidijuojama, tai yra ūkininkas remiamas, bet visos kitos grandys kuria gana nemažą pridėtinę vertę, nes pradinė dalis palyginti pigi. Valstybei ta subsidija atsiperka: ir produktas tampa konkurencingas, ir uždirbama per kitas grandis. Matau tendencijas, kad kitos šalys šitą mechanizmą pasigauna ir ima, gal ne taip akivaizdžiai kaip žemės ūkyje, jį taikyti ir kitose srityse. Tada visa gamyba ir paslaugos lieka šalyje ir kuriama kur kas didesnė pridėtinė vertė, jei skaičiuojama visa grandinė.
K.Dieninis: Na, su subsidijavimu būtų labai sudėtinga.
S.Besagirskas: Tai sąlyginis žodis.
K.Dieninis: ES teisė neleistų subsidijuoti miškų sektoriaus, nes tai būtų valstybės pagalba, o kažką paslėpti šiame atvirame pasaulyje būtų sudėtinga. Turėčiau kitą pasiūlymą: jei Latvijoje iš tiesų egzistuoja kone korupcinė sistema, kažkoks susitarimas tarp stambiųjų perdirbėjų, iškart sakėme – tai skųskite. Čia suveikė lietuviškas mentalitetas – nebūsime skundikai. Na, atsiprašau, jei norime vienodų konkurencinių sąlygų, kodėl neturėtume to pasakyti?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Martynas Martynas rašo:

    Nepardokit medžių užsieničiams!!!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...