2014 Kovo 25

Ar lietuviai atsparūs smegenų plovimui

veidas.lt

Kaip mus veikia nuosekli ir profesionaliai parengta Kremliaus smegenų plovimo ataka.

Amerikiečių lingvistas ir kairiųjų pažiūrų politinis veikėjas Noamas Chomsky viename interviu prancūzų radijui pateikė įdomų pavyzdį: 1930-aisiais Vokietija buvo labiausiai Europoje išsivysčiusi, meno, technikos, mokslo ir filosofijos srityse aukštumas pasiekusi šalis, tačiau netrukus per labai trumpą laiką įvyko staigus posūkis ir ji tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
Kaip tai galėjo atsitikti? Pasak filosofo Martino Heideggerio, vokiečių visuomenę pavyko „perauklėti“ kryptingai viešojoje erdvėje naudojant rinkodaros strategiją, ištobulintą amerikiečių reklamos kūrėjų: subtiliai skleidžiant baimę ir taip nuosekliai spaudant reikiamus pasąmonės mygtukus.
Propaganda – minkštoji ar kietoji – savo istoriją skaičiuoja nuo antikos laikų. Skirtingais istorijos etapais skirtingose šalyse ir dėl skirtingų tikslų būdavo naudojamos pačios įvairiausios priemonės, bet iš tiesų vadinamojo smegenų plovimo ir manipuliavimo aukštasis pilotažas prasidėjo atsiradus viešųjų ryšių ir reklamos industrijai: kaip neretai atsitinka pasaulyje, geriems tikslams sumanyti dalykai blogose rankose tapo galingu įrankiu.
Propagandos čempionėmis dažniausiai tampa religinės sektos ir totalitarinės valstybės. Tai mes kuo puikiausiai patyrėme sovietų laikais. Vėliau juokėmės kraipydami galvas, kaip Šiaurės Korėjos gyventojai gali tikėti visu tuo absurdu, kuris kišamas jiems į galvas. Pastaraisiais mėnesiais propagandos ir informacinių karų scenoje pirmuoju smuiku groja Rusija, vykdydama gana profesionaliai parengtą kelių lygių kampaniją, skirtą vidaus vartojimui ir Vakarų pasauliui. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad esame pakankamai protingi ir gerai informuoti, kad iš Kremliaus pilamas informacinis srautas į mus negali susigerti, kai kurie mąstymo ir požiūrio poslinkiai gali įvykti net nepajutus jokio trakštelėjimo smegenyse.
Tiesą sakant, kai kurie poslinkiai jau kuris laikas mūsų visuomenėje jaučiami: tai savos valstybės menkinimas ir net niekinimas, baubų kūrimas ir tiražavimas apie lietuvių vaikų atiminėjimą Skandinavijos šalyse (būtinai priduriant, kad jie atiduodami įsivaikinti homoseksualams), Vakarų moralinio supuvimo keiksnojimas, įtikinėjimas, kad mes niekam nereikalingi ir jeigu Rusija norės mus susigrąžinti, jai lengvai tai pavyks.
N.Chomsky atkreipia dėmesį į paradoksą: didesnė įtaka manipuliuojant informacija daroma labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui, o didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui. Kitais žodžiais tariant, tikslai pasiekiami pirmiausia veikiant šviesiausią visuomenės dalį, o masės tiesiog nueina iš paskos.

Ukraina: ką mes matome ir girdime

Gynybos eksperto Aleksandro Matonio manymu, į Krymo aneksiją ir padėtį Ukrainoje Lietuvos viešojoje erdvėje reaguojama tikrai išsamiai, paliečiant daugumą aspektų. „Pastebiu, kad žiniasklaida yra linkusi formuluoti spekuliatyvius klausimus dėl konflikto karinių perspektyvų, o to prognozuoti neįmanoma, todėl nuomonių spektre atsiranda daug spekuliacijų. Mano nuomone, per didelis populizmas, ypač bandant rasti V.Putino režimo veiksmų ar Rusijos tariamų interesų pateisinimą, yra neteisingas, tačiau, deja, iš šalies reikalauti riboti nuomonių įvairovę neįmanoma“, – aiškina A.Matonis.
Pasak jo, žiniasklaidos redaktoriai turėtų laikytis pilietiškesnės redakcinės pozicijos ir atriboti dalį „kalbančių galvų“ nuo sklaidos kanalų, tačiau to tikėtis sunku, nes dėl to kenčia žiniasklaidos skaitomumas, kuris, deja, yra lemiamas veiksnys.
Režisierius ir publicistas Jonas Ohmanas vis dėlto linkęs matyti dvi puses. Viena vertus, Lietuva yra ta šalis, kuri pakankamai gerai supranta, kas vyksta Rusijoje ir Ukrainoje, domisi tuo, todėl tiekiamas informacijos srautas, palyginti su JAV, Švedija ar Vokietija, yra didelis. Antra vertus, būtent šis interesas ir domėjimasis aiškiai parodo, kuri žiniasklaidos priemonė yra priklausoma nuo jai įtaką darančių veiksnių ar tiesioginių užsakovų. „Stengiuosi to nedaryti, bet dabar padarysiu – įvardysiu laikraštį, kuris elgiasi išskirtinai iškrisdamas iš konteksto. Tai „Respublika“, – sako pašnekovas.
Pasak J.Ohmano, Rusijos informacinėje erdvėje vyksta tikras košmaras – kai kuriuos epizodus net sunku vertinti, tačiau Kremliaus vykdoma informacinė kampanija siekia paveikti ne tik šios šalies gyventojus. „Lietuvoje stengiuosi bendrauti su įvairiais žmonėmis, daugeliui jų užduodu klausimų ir matau, kad gana nemaža dalis yra veikiami rusiškos propagandos. Bent jau kažkas jiems įsėda į sąmonę. Greičiausiai tai susiję su rusiškų televizijų žiūrėjimu. Mano mėgėjišku vertinimu, tokių žmonių Lietuvoje – iki trečdalio“, – svarsto J.Ohmanas.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, portalo „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė, paklausta, ar juntamas rusiškos propagandos suaktyvėjimas, atsako: tai ypač juntama iš komentarų po straipsniais ir socialiniuose tinkluose. „Akivaizdu, kad dirbamas darbas – suaktyvėjimą fiksavome per Lietuvos pirmininkavimą ES, per Sočio olimpiadą, bet toks provokavimas komentaruose dažniau buvo būdingas mūsų portalo rusiškai versijai. O dabar pradeda reikštis ir lietuviškame „Delfi.lt“. Tiesa, pastaruoju metu vis gauname pasipiktinimo laiškų, kad neteisingai nušviečiame padėtį Ukrainoje, kad ten banditai siautėja, bet visai gali būti, jog čia vieno ir to paties žmogaus darbas“, – pasakoja M.Garbačiauskaitė–Budrienė.
Jos tikinimu, redakcija, matydama, kad Lietuvos viešojoje erdvėje vis dėlto praslysta visiška prokremliška agitacija, tapo itin atsargi. „Dešimt kartų viską patikriname. Esame atsargesni ir dėl kai kurių autorių“, – teigia „Delfi.lt“ vyr. redaktorė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Pikasas Pikasas rašo:

    KAIP ATSIRANDA AGRESORIAI?

    Nenukrenta jie iš dangaus, nebūna vieniši savo sumanymais ir negauna reikiamo atkirčio savo nusikalstamos veiklos pradžioje. Visa tai vienareikšmiška ir sunkiai paneigiama. Tą rodo visa eilė istorijos pavyzdžių. Istorijos, kurios tėkmėje prievarta, smurtas ir grobimai ilgus šimtmečius buvo laikomi prioritetais, o asmenys su tuo susiję visaip šlovinami. Karinės jėgos panaudojimo principas būdavo toks reikšmingas, kad net ir pačios humaniškiausios religijos tam pritardavo. Dabartinė Rusijos imperija vėl demonstruoja Pasauliui, kad ji nori gyventi pagal senais tarpusavio santykių tarp valstybių standartais, eina revanšizmo keliu.

    Carinės Rusijos vykdomas kolonijinis karas ir genocidas Čečėnijoje neturi analogų pasaulio istorijoje. Čečėnija 1859 metais praranda nepriklausomybę po beveik 100 metų trukusio Rusijos kolonijinio karo, kai iš trijų milijonų čečėnų liko apie 116 tūkstančių. Tuo tautos tragedija nesibaigė. 1944 m. vasario 23-25 d. sovietai ištrėmė į Kazachstaną, Sibirą ir Vidurinę Aziją virš pusės milijono likusių čečėnų. Šioje trėmimo operacijoje dalyvavo apie 200 tūkst. Raudonosios armijos, NKVD ir KGB karininkų ir kareivių. Per trylika tremties metų žuvo apie 70 proc. ištremtųjų. 1991 m. lapkričio 1 d. Čečėnijos tauta atkuria nepriklausomybę. Išrenka Prezidentą, Parlamentą, sudaroma Vyriausybė. 1994 m. gruodžio 11 d. Rusija prieš Čečėniją pradeda kolonijinį karą, trukusį dvejus metus.
    1996 m. balandžio 21 d. Rusija, sukūrusi naujausias žudymo technologijas, nužudo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos pirmąjį prezidentą Džocharą Dudajevą. 1997 m. gegužės 12 d. Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidentas A.Maschadovas Maskvoje pagaliau pasirašė Taikos ir tarpusavio santykių sutartį tarp Rusijos Federacijos ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos.
    Tačiau Rusijoje atsiranda interesų grupių, siekiančių destabilizuoti padėtį ir sugrąžinti Čečėniją į imperiją.
    B. Jelcinas paskiria KGB pulkininką V.Putiną premjeru ir paveda įvesti ,,tvarką“. V.Putino karjeros pradžioje pradėta buvo nuo čečėnų tautos genocido. Verta suvokti, kad teroristais buvo laikoma netgi visa tauta. V. Putino ,,žygdarbiai“ Čečėnijoje tampa tramplinu į prezidento kėdę. Šimtatūkstantinė kariauna Čečėniją pavertė kolonijinio karo veiksmų placdarmu. Čia mėginama naujausia Rusijoje sukurta ginkluotė ir tarptautinėmis konvencijomis uždrausti ginklai, buvo naudojamas cheminis ginklas. Nuo 1999 m. gruodžio Rusija išžudė apie 300 tūkstančių čečėnų, padarė žalos maždaug už 300 milijardų JAV dolerių. Sunaikinti miestai, miesteliai, kaimai. 80 proc. žmonių tapo pabėgėliais. Naikinamas istorinis ir kultūrinis paveldas. Genocidas, smurtas, prievartavimas, sadizmas, vagystės, šantažas, pasityčiojimas – tai buvo kasdieniai Rusijos kariaunos veiksmų principai ir metodai.

    Rusijos valdžia už karą Afganistane 300 kariškių apdovanojo Didvyrio žvaigžde, o už kolonijinį karą ir genocidą Čečėnijoje jau 500 kariškių gavo Didvyrio žvaigždes. Netgi Rusijos ir Maskvos patriarchas Aleksijus II apdovanojo bažnytiniais ordinais čečėnų tautos budelius ir laimino juos karui. Tolesnę čečėnų tautos priespaudą vykdo Maskvos statytinio “jaunėlio” Kadyrovo režimas.

    Štai kokia įspūdinga buvo V.Putino karjeros valdžioje pradžia. Kai aukščiausioje šalies valdžioje esantis politikas naudoja dar ir kalinių žargoną, tai jo asmenybė tampa gan vientisa. Tenka tik apgailestauti, kad didžiulė, įvairią patirtį turinti rusų tauta vėl ir vėl pasitikėjo asmeniu, kuris kartą jau vykdė tautos genocidą. Demokratinės šalys, nors ir kritikavo čečėnų žudynes, nesugebėjo reikiamai įvertinti tokios veikos ir įvardinti jas kaip tautos genocidą, t.y. nusikaltimą neturintį senaties termino. Tenka pripažinti, kad dėl to dalis kaltės tenka visoms šalims, kurios dėl įvairių pragmatinių sumetimų nesielgė ryžtingai ir sąžiningai pagal visuotinai pripažintas teisines normas.

    Po tokios “įspūdingos” KGB pulkininko V.Putino karjeros pradžios sekė kiti agresijos aktai, palietę buvusio sovietinio lagerio šalis Gruziją ir Ukrainą. Tokiems agresoriams būtina bendromis demokratinių jėgų pastangomis uždegti raudoną šviesą, jei Pasaulis nenori sulaukti kokio “naujo fiurerio” sukelto pasaulinio karo. Ir visai nesvarbu, kaip tas didžiarusiškasis neonacismas bus pavadintas. Tai – pasaulinis blogis bendrąja šio žodžio prasme.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...