2014 Gruodžio 19

Arūnas Brazauskas

Ar kas nors ginčijasi su kalėdiniais linkėjimais?

veidas.lt

Atėjo metas, kada darbų bei lūkesčių išvarginti tautiečiai gali atsipūsti, apžvelgti, ką per metus nuveikė, nusipirko, ir staiga suvokti, kad artimuosius nori matyti iš meilės, o ne iš reikalo.

 

Mieli „Veido“ ir Kristijono Donelaičio skaitytojai, nesunku nustatyti, kada, anot mūsų raštijos klasiko, žiema turėtų būti panaši į žiemą.

 

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė

Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.

 

Kadangi atpentai – dabartine kalba, adventas – „nor poryt pasibaigt“, kalbama apie gruodžio 22 d. – išties, Šv. Kūčios tądien „poryt“. Ne itin sotus keturių savaičių metas su  jo priedermėmis: santūrumu, įvairiais draudimais artėja prie pabaigos.

 

Šiais laikais adventas, lotyniškai reiškiantis atėjimą, labiau įsimena, kaip masinės vaikštynės po parduotuves. Ten išties galima įsigyti daugybę dalykų, išskyrus šaltį ir sniegą, kuriuos galėtume išsineši į lauką, kad Kalėdos būtų kaip atvirukuose.

 

Šios eilutės iš „Žiemos rūpesčių“ nusako, kokie „standartiniai“ orai žadindavo mintis apie sotesnį, įvairesnį kalėdinį stalą.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Net ir surinkę milijoną parašų iš tų, kurie protestuoja prieš klimato kaitą, vargu, ar prisišauksime gruodą. Dėl to, kad orai elgiasi nederamai, galima piktintis, tačiau nei rinkodara, nei vadyba nepadės, jeigu Kalėdos pasirinks rudeninį stilių:

 

Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams

Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.

 

Vis dėlto Kūčios ir Kalėdos – ne lauko šventės kaip Užgavėnės, o pageidautinai ramūs pavalgymai ir persivalgymai, apsikeitimai dovanomis bei palinkėjimais, pasižaidimai prie kalėdinės eglutės. Tad ir blogas orų elgesys ne toks jau svarbus, juolab į sniegą galima paspoksoti šaldytuve ir televizoriuje.

 

Iš vartotojiškos Kalėdų pusės nemažai šaipomasi. Tikrai žinome, kada tas „poryt“, kai baigiasi adventas. To nepasakysi apie pirkimus. Kai kam Kalėdos – tiktai trumpa pertrauka keliaujant prekybos tinklų labirintais. Mat kalėdinės nuolaidos vilios ir kitąmet, tad kaip gi sustosi? Vis tiek atsiras poreikis, kurį galima tenkinti pigiau. Pirkimas yra nuolatinis adventas – atėjimas – be atomazgos. Visokiausi daiktai ateina ir praeina – galo tam nematyti.

 

Taigi nuo vartojimo niekur nepabėgsi. Ypač nuo valgymo. Galima ginčytis, kas svarbiau: ar ką įsidėsi į burną, ar kaip? Kartais apsunkinančią, o kartais svaiginančią priklausomybę nuo maisto žmonės nuo senų senovės įsigudrino apipinti apeigomis. Valgymo ritualai šiam fiziologiniam veiksmui suteikia dvasingumo.

 

Besižvalgant internetuose lieka įspūdis, kad kalėdinių valgių receptų daugiau nei kalėdinių palinkėjimų, kurie, išsispausdinus perskaitomi prie vaišių stalo, ar net išmokstami mintinai. Tai gali reikšti vien tai, kad negausūs žodžiai kitąkart pakelia ar sugadina nuotaiką labiau nei gausus maistas.

 

Kad ir kaip besisuktume, tenka pripažinti, kad maistas, kuris netgi valstybiniu lygiu pristatomas kaip tradiciškai lietuviškas, labiausiai tinka vegetariškoms  Kūčioms. Ruginė duona, kvietinis pyragas, grikinė boba, blynai, kleckynė – būrų maistas, pasakytų K.Donelaitis. Bet ar jis pats dėdavo į burną vien tokią nuobodybę? Su kleckyne„atpentai nor poryt pasibaigti“. O užporyt bus visai kitas meniu – pavyzdžiui, Kalėdų eglutė iš mėsos. Kadangi internetas viską pakenčia, Pekino antis ar maskarponės sūrio skanėstas gali atsidurti „lietuviškų patiekalų“ sąraše.

 

Ši kalėdinė „Veido“ laida praplečia Jūsų, mielas skaitytojau, akiratį – lietuviai skanavo ne vien ruginę duoną pirmam patiekalui ir grikinę bobą desertui.

 

Geras žodis svaresnis už gardų kasnį. Ištrauka iš visiems prieinamo kalėdinių linkėjimų elementoriaus: „Tesusitaiko susipykusieji. Žadėkime sau ir vykdykime pažadus. Gyvenkime. Džiūgaukime. Ir puoselėkime pačias fantastiškiausias viltis. Tikėkime. Stebuklai atsitinka tiems, kurie jais tiki. Ir ne tik Kalėdų naktį…“

 

Imanuelis Kantas, K.Donelaičio amžininkas ir tų pačių karalių valdinys, po ilgų ir labai nuoseklių apmąstymų priėjo išvadą, kad vienintelis tikrai geras dalykas yra gera valia.  Su Kantu neįmanoma ginčytis kaip ir su kalėdiniais linkėjimais.

 

Metų pabaiga – šurmulingas laikas. Geros valios daugelis turi su kaupu, tačiau „pagardai“ – dovanėlės bei vaišės užgožia krikščioniškų Šv. Kalėdų esmę: Išganytojo gimimą. Todėl į būtinų kalėdinių darbų sąrašą linkime įtraukti tokį – neužmirškite pasveikinti Jėzų Kristų.

 

Mieli skaitytojai, „Veidas“ linki Jums ir Jūsų šeimoms linksmų Šv. Kalėdų ir labai gerų 2015 metų.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Arūnas Brazauskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...