2011 Rugpjūčio 22

Ar eurui tikrai ateina galas

veidas.lt

REUTERS
Europoje ir Amerikoje žemyn nepaliaujamai čiuožia viskas – valiutų, akcijų, bankų vertė. Ar dar egzistuoja būdas, kaip išgelbėti euro zoną nuo visiško kracho, o Ameriką – nuo recesijos?

2008-ųjų pasaulinę finansų krizę išpranašavęs JAV ekonomistas Nourielis Roubini ir vėl negailestingas. Savo komentare “Financial Times” jis reiškia nuogąstavimus, kad išvengti naujos recesijos gali būti “misija neįmanoma”, o jos tikimybę Amerikoje kitais metais vertina daugiau nei 50 proc.
Europoje liūdnasis pranašas yra žinomas finansinių naujienų portalas “Huffington Post”, cituojantis dešimtis pesimistiškai euro ir euro zonos atžvilgiu nusiteikusių ekonomistų. “Akcijų rinkos abiejose Atlanto vandenyno pusėse neatmeta ne tik recesijos, bet ir labai agresyvios recesijos galimybės”, – nuotaikas apibendrina Ianas Harnettas, “Absolute Strategy Research” Europos rinkos investicijų strategijos vadovas. Mat situacija finansų rinkose pastarosiomis savaitėmis išties kritiška.
Nemenku praėjusios savaitės griaustiniu tapo gandas, kad ties praraja neva atsidūrė dalis Prancūzijos bankų. Rimtu pavojaus ženklu galima laikyti ir oficialius pranešimus apie bankų akcijų vertės kritimą. Tarkime, “Société Générale” vertė smuktelėjo 21 proc., “Credit Agricole” – 13 proc., o “BNP Paribas” – 10 proc.
Savo ruožtu tarptautinė reitingų agentūra “Standard & Poors” perspėjo, kad Prancūzijos skolinimosi reitingą gali sumažinti nuo AAA iki AA. Mat iš visų aukščiausią reitingą turinčių valstybių Prancūzijos skola yra pati didžiausia ir artėja prie 85 proc. BVP.
Šios žinios prezidentą Nicolas Sarkozy grąžino iš atostogų Rivjeroje į pasitarimų kambarį prezidentūroje, kur visą praėjusią savaitę tartasi dėl skubių priemonių, siekiant subalansuoti padėtį šalies finansų rinkoje.
Panikuoja ir Italija, kurios bankų vertė praėjusią savaitę smarkiai krito, o centro dešinioji Silvio Berlusconi vyriausybė buvo priremta prie sienos, kai Europos centrinis bankas (ECB) pareikalavo staigiai ir drastiškai sumažinti valstybės išlaidas.
Tačiau reitingų agentūros ten dabar sutrikusios: užuot pačios dariusios spaudimą vyriausybei, dvi Milane įsikūrusios agentūros – “Moody’s” ir “Standard & Poor’s” skundžiasi persekiojimu, mat jų biuruose buvo atliktos kratos, o šalies politikai agentūrų ekspertus apkaltino pateikus klaidingas išvadas apie šalies finansinę padėtį.
Vis dėlto bandymai išvengti reitingų mažinimo tokiomis priemonėmis nepadės ir vienintelė Italijos viltis – nuo rugpjūčio 24-osios įsigaliosiantis naujas biudžeto įstatymas.
Tačiau pavienių valstybių pastangų jau seniai nebepakanka. “Rinkas reikia gelbėti greitai ir organizuotai. Pavienės priemonės dabar jau nebegelbės”, – neabejoja Didžiosios Britanijos ekonomistas Ambrose’as Evansas Pritchardas.
Jis pabrėžia, kad JAV padėtis tiesiogiai lemia Europos reikalus, o čia vienos šalies problemos bemat suduoda smūgį kitai euro zonos valstybei. “Prancūzijos bankai vien į Italijos bankus yra “įmerkę” per 410 mlrd. eurų. Kai nesiseka vienai šaliai, automatiškai nesiseka ir kitai – euro zonos rinkos yra tarsi sulipusios”, – komentuoja analitikas.

Visos išeitys – abejotinos

ECB ir G-7 šalių vadovai aiškina, kad padėtis nėra beviltiška, o eurą išgelbėti dar įmanoma. Žinoma, drastiškomis priemonėmis, kurios nebūtinai pasiteisins.
Pavyzdžiui, ECB yra pasirengęs imtis iki šiol rizikingiausio žingsnio, bandant suvaldyti euro zonos krizę, ir pradėti pirkti Italijos bei Ispanijos obligacijas. Tačiau tai reikštų didžiulę finansinę naštą, kuri būtų nuimta nuo vienų pečių ir užkrauta ant kitų ir tik laikinai sušvelnintų padėtį. Tobias Blattneris, buvęs ECB, o dabar “Daiwa Capital Markets Europe” ekonomistas, skaičiuoja, kad norėdamas reikšmingai paveikti finansų rinkas ECB turėtų supirkti 200 mlrd. eurų vertės Italijos ir 60 mlrd. eurų vertės Ispanijos obligacijų.
Savo ruožtu G-7 lyderiai praėjusią savaitę pažadėjo imtis bendrų veiksmų, siekdami stabilizuoti chaotišką padėtį rinkoje. Bet analitikai ir tokius ketinimus vadina utopija. Hiroaki Muto, “Sumitomo Mitsui Asset Management Co.” vyresnysis ekonomistas, perspėja, kad galimybes imtis koordinuotų veiksmų riboja infliacija, valstybių išlaidų mažinimo programos, rekordiškai mažos palūkanos JAV ir Japonijoje.
Kaip parodė pastarųjų kelių savaičių įvykiai, padėtį menkai gelbsti ir JAV sprendimas pakelti vadinamąsias skolos ribas. Iš esmės tai tik trumpam apsaugojo JAV nuo visiško nemokumo, nes jokio esminio pagerėjimo priėmus šį sprendimą neįvyko: JAV dolerio vertė jau kitą dieną nukrito žemiausiai nuo 2009-ųjų, o reitingų agentūros sumažino JAV skolinimosi reitingą.
Panašūs reikalai ir Europoje. Liepos pabaigoje, matydamos, kas darosi Graikijoje, euro zonos šalys kartu su kreditoriais nutarė šiai į beviltišką padėtį patekusiai valstybei skirti naują 159 mlrd. eurų finansinio gelbėjimo paketą. Ir nors teigiama, kad ši drastiška priemonė gali apsaugoti nuo skolų sukeltos krizės išplitimo pasaulyje, tačiau kartu tai naujai kasama duobė ir pačiai Graikijai, kuri klimpsta dar giliau į skolas bei artėja prie bankroto, ir skolintojoms.
Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad dėl sprendimo prisidėti prie euro zonos lyderių pateikto naujo Graikijos finansų gelbėjimo plano Prancūzijos valstybės skola iki 2014 m. padidės apie 15 mlrd. eurų. “Prancūzijos kaina, kaip netiesioginis šio susitarimo rezultatas, gali būti smarkiai išaugusi valstybės skola”, – vertina Prancūzijos premjeras Francois Fillonas.
Tokiomis aplinkybėmis sunku rasti kokį nors visiškai teisingą sprendimą. Kaip sako buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas, Europos politikai tiesiog praleido momentą ir, kad ir ką dabar darytų, jau yra per vėlu.
“N.Sarkozy ir A.Merkel trypčiojo vietoje ir kartojo savo “ne” tiradą skęstančiai Graikijai: neleisti spausdinti pinigų, neleisti devalvuoti, ir daugiau jokių pinigų iš šono. Tačiau ši jų klaida buvo padaryta dėl to, kad sprendimai buvo paremti klaidinga krizės priežasčių analize”, – savo versiją, kodėl Europos padėtis yra kone beviltiška, aiškina G.Brownas.
Jo tikinimu, esminė klaida buvo padaryta nusprendus, kad Europos krizė kilo dėl mažųjų, periferinių euro zonos šalių silpnumo. Kita klaida buvo versti jas vis labiau taupyti ir veržtis diržus, nors esą būtų reikėję elgtis priešingai. “Ir dabar paskutinę akimirką skiriami pinigai Graikijai nieko neišspręs, nes tai reikėjo padaryti kur kas anksčiau, kai palūkanos nebuvo tokios didelės”, – samprotauja G.Brownas.
Jis įsitikinęs, kad tokios pačios klaidos daromos ir JAV, kur nuolat kartojama – jokio mokesčių didinimo, jokio esminio taupymo, jokio ekonomikos skatinimo ir jokių investicijų į infrastruktūrą. Esą būtent tai lemia, kad JAV ekonomika yra tokia anemiška ir neįvyksta jokio reikšmingo proveržio, nors tam esančios visos sąlygos.

Grėsmė euro egzistavimui
Pats blogiausias scenarijus, koks gali nutikti, jei Europos šalių lyderiams nepavyks stabilizuoti finansinės padėties ir suvaldyti skolų bei bankų krizės, – grėsmė eurui.
Buvęs ECB vyriausiasis ekonomistas Otmaras Issingas tiki, kad ta grėsmė – visiškai reali. Jo nuomone, pats pavojingiausias sprendimas – būtent pažadas, kad ECB supirkinės Italijos ir Ispanijos obligacijas. Pirmiausia tai pažeidžia euro zonos sutartį, antra vertus, tai nuosprendis bendrai valiutai, Europos centrinis bankas paverčiamas tiesiog “blogų paskolų banku” ir praranda savo tikrąją paskirtį.
Tokios pat nuomonės laikosi ir buvęs Vokietijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais Bertas Ruerupas, pridurdamas, kad ECB rizikuoja prarasti patikimumą, o tai – visiška katastrofa bendrai Europos valiutai.
Beje, garsiai kalbama, kad pirmoji euro zoną gali savanoriškai arba prievarta palikti Graikija. “Ką darytume, jei plauktume gelbėjimosi valtimi ir staiga paaiškėtų, kad vienu keleiviu yra per daug, nes nebeužtenka vandens arba maisto? Rodytume pirštais į silpniausią. Į Graikiją”, – rašo įtakingo Miunchene įsikūrusio L.M.Maximiliano universitetui priklausančio “Ifo” instituto prezidentas Hansas Werneris Sinnas.
Tuo tarpu Didžiosios Britanijos dienraštis “The Telegraph” euro zoną siūlo palikti pačiai Vokietijai. “Būtent Vokietija destabilizavo eurą tuo, kad, būdama didelė ir turtinga, elgėsi priešingai nei kitos valstybės. Kai Graikija skolinosi, Vokietija taupė. Kai Ispanija išlaidavo, ji mažino išlaidas. Kai Airijoje prasidėjo infliacija, Vokietijoje buvo defliacija. Ir būtent tai yra didžiausia problema. Nes einamosios sąskaitos perteklius yra toks pat žalingas dalykas kaip ir šios sąskaitos deficitas”, – tikina “The Telegraph” analitikas Edmundas Conway.
Vis dėlto, matyt, greičiausiai bus taip, kaip ta didžioji ir įtakingoji Vokietija pati norės. Jei šios šalies ekonomistai nuspręs, kad priklausyti euro zonai nebeapsimoka, gali būti, jog tą zoną ji ir paliks. Jei bus akivaizdu, kad eurui labiausiai trukdo Graikija, ji gali būti priversta trauktis nuo bendro stalo.
Ar teisiškai tai įmanoma? “Financial Times” dar gegužės mėnesį kėlė šį klausimą, ir atsakymas į jį nėra paprastas. ECB dar 2009-aisiais išleido atskirą dokumentą apie pasitraukimą iš euro zonos. Jame nurodoma, kad pasitraukti neįmanoma, bet kartu – kad pasitraukimas iš euro zonos reiškia ir pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Kitaip sakant, tame pačiame dokumente teigiama, kad pasitraukti ir įmanoma, ir neįmanoma.
Be to, “Financial Times” analitikai klausia, ar neturėtų keistis šios sąlygos, jei keičiasi kurios nors kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, šiuo atveju ECB tampa “blogų paskolų banku” – ar tai nereiškia, kad ir euras, užuot suteikęs kuo daugiau stabilumo, ima veikti priešingai ir didinti riziką jį įsivedusioms valstybėms?
Kitas klausimas: o jei nors viena valstybė pasitraukia iš euro zonos, ar tai nereiškia, kad rankos atrišamos ir kitoms? Galų gale taip, kaip buvo nuspręsta, kad reikalinga bendra valiuta, galbūt galima nuspręsti ir kad tos valiutos nebereikia.
Na, o šalys, kurios dar nėra įsivedusios euro, bet yra susiejusios su juo savo valiutą (pavyzdžiui, Lietuva), galbūt irgi gali imti svarstyti atsiejimo nuo euro klausimą, jei tai finansiškai saugiau?

Pasekmės Lietuvai

Lietuvos banko atstovų teigimu, teorinė atsiejimo galimybė esant ypatingoms aplinkybėms tikrai egzistuoja, nors šiuo metu ir nėra svarstoma. “Tai Lietuvos banko ir Vyriausybės kompetencijos klausimas. Lito patikimumo įstatyme nurodyta: “Bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe.” Įstatyme taip pat parašyta, kad toks sprendimas gali būti priimtas “tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą”, – teigiama Lietuvos banko paaiškinime.
Na, o kaip euro krizė atsiliepia mūsų kaimynės Estijos, įsivedusios šią valiutą nuo sausio, ekonomikai? Prieš savaitę šalies premjeras Andrusas Ansipas pareiškė, kad Estija dėl euro kol kas tik laimi.
“Estijai buvo labai svarbu įsivesti eurą, ir net turint omenyje dabartines aplinkybes tai buvo labai geras sprendimas. Turėjome lūkesčių, bet realybė juos netgi pranoko, – aiškina A.Ansipas. – Tapimas 17-ąja euro zonos nare padėjo pritraukti investuotojų, kapitalo, išauginti eksportą, sukurti naujų darbo vietų.”
Be to, premjeras pabrėžia, jog euras prisidėjo prie to, kad antrąjį ketvirtį Estijos ekonomika sparčiai augo, o bendras metinis augimas didės daugiau nei 5 proc. Vienintelis iššūkis – infliacija, bet ir ji esą turėtų lėtėti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...