2011 Birželio 17

Ar dar liko vilties?

veidas.lt

"Veido" archyvas

Apie gedulą šiandien (šį rašinį skiriu neseniai praėjusiai Birželio 14-ajai – gedulo ir vilties dienai – J.J.) kalbama daug. Skaičiai, prisiminimai, įspūdžiai iš apsilankymų Taišete, Vorkutoje ir kitur… Juk tai – privaloma, nes tokia – neeilinė diena. Tačiau apie viltį užsimenama labai nedrąsiai ir abstrakčiai. O viltis prasideda nuo susivokimo, kur esame ir ką galime padaryti dabar, tuojau pat, nelaukdami kažkieno raginimo. Kiekvienas paragindamas pats save ir jausdamas kito petį.

Iniciatyvos ir sambūriai

Labiausiai mūsų dabartinėje situacijoje glumina visuomeninės veiklos susismulkinimas ir susiskaldymas. Štai prieš beveik dvejus metus įsteigtas tautinės tapatybės klubas “Savastis”. Įstatuose sakoma, kad klubas „vienija asmenis, veikiančius kultūros, švietimo, istorijos srityse, palaikančius lietuvių tautos ir valstybės, kaip aukštos humanitarinės kultūros ir demokratijos buvimo pamatą agresyvaus globalizmo ir antihumanizmo pasaulinėje erdvėje sąlygomis“. Vadovas – be galo veiklus žmogus, kurio patriotiškumu neįmanoma suabejoti, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis. Dalyvauja filosofai Romualdas Ozolas, Romualdas Grigas, rašytojas Jonas Mikelinskas ir kt. Tačiau scenarijus – labai panašus į daugelio pastaraisiais metais atsiradusių sambūrių: iš pradžių planuojama audringa veikla, bet po kurio laiko viskas aptyla. Žmonės pamažu skirstosi. Kai kurie dar sugrįžta. Ateina, bet ir vėl išeina nauji žmonės. Apie šį klubą, beje, nebuvo nė vieno reportažo net per LTV. Kodėl? Todėl, kad tiems, kurie žiniasklaidos kanalus valdo, neįdomu ir nereikalinga. Gal net pavojinga.

Buvo sukurta Lietuvos kaimo išlikimo taryba. Iš pradžių vienas po kito buvo keli tikrai neblogi renginiai. Visuomenė, deja, apie juos nesužinojo, nes informacija buvo blokuojama „visais lygiais“, pradedant LTV, baigiant rajonų laikraščiais. Jau nebeliko abejonių, kad žiniasklaida – seniai užvaldyta ir tarnauja ne Lietuvai.

Ne kartą kažką bandė daryti Darius Kuolys, pavyzdžiui, sukurdamas “Piliečių santalką”. Tai atrodė netgi šiek tiek komiškai: būdamas ministru, o vėliau Valdo Adamkaus patarėju, propagavo atvirą kosmopolitiškumą. Pilietinė, o juo labiau tautinė visuomenė jam nerūpėjo. Atleistas iš patarėjo pareigų pasidarė “tautiškas“ ir „pilietiškas”. „Santalkoje“ vyko audringi debatai… O paskui – keista tyla.

Visokias organizacijas kūrė ir visokias iniciatyvas kėlė prof. Vytautas Radžvilas. Kuria iki šiol, bet niekaip nesukuria. Pašūkauja, patyli, vėl pašūkauja, tarsi pusbrolis prie butelio.

Prieš dvejus metus garsiai, dideliais renginiais prabilo Zigmas Vaišvila – Persitvarkymo sąjūdžio klubo kūrėjas. Kuo tas klubas virto dabar? Dar vienu “Vilniaus veikėjų” klubeliu, kuris žinomas tik keletui jo iniciatorių?

O juk pasirodo iki šiol dar egzistuoja ir “Sąjūdis” su jo ilgamečiu, jau nežinia kieno paskirtu vadu –  Seimo nariu Rytu Kupčinsku, buvusio Kauno mero tėčiu. Tik kažin, ar jam pačiam aišku, kuria kryptimi tas užkonservuotas „Sąjūdis“ dabar juda. O gal jau seniai nebejuda.

Prieš porą metų Seime dar vykdavo audringos diskusijos apie paramos būtinybę Čečėnijai, genocido metodais naikinamai jos tautai. Dabar įvyko kažkoks posūkis 180 laipsnių kampu: Čečėnijos rėmėjus bet kada pačios Lietuvos saugumo struktūros gali apšaukti teroristais. Eglę Kusaitę daužo iš Rusijos atvažiavę smogikai, reikalaudami kažką išduoti ir rėkaudami apie planuojamus teroro aktus.

Kažkas pas mus “randa” JAV CŽV kalėjimus, tik neaišku, kas juose kalėjo. O gal kas nors dar ten kalės? Sunerimo net Leonidas Donskis, sako, kad ir jį dabar gali apkaltinti terorizmu, nes ir jis palaikė ryšius su Čečėnijos patriotais. Apsidraudė europarlamentaras aiškindamas, kad esąs ne potencialus teroristas, o žmogaus teisių gynėjas.

Vadovai ir balsuotojai

Susidaro vaizdas, kad mes turime labai daug “vadovų”, bet labai mažai gabių, atkaklių vykdytojų. Kaip juos visus suvienyti į kažką panašaus, kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė? Kol to nėra, piliečiai balsuoja kojomis iš Lietuvos. Vieni čia nebeturi darbo ir pragyvenimo, kiti nori pamatyti pasaulį, treti, gerokai pagėrę, rėkia: “Maunam iš to durnių laivo!”, bet patys niekur „nemauna“, nes jiems čia … geriausia: dirbti nereikia, pašalpų užtenka. Jiems taip patinka savinieka, tautos ir valstybės koliojimas, kad net pragertos galvelės suvokia, jog taip gerai kitur nesurastų. Kitur dirbti reikėtų, o Lietuvoje nereikia: aprūpinimo „minimumas“ ir taip garantuotas.

Nebėra Kęstučio Čilinsko. Tikrųjų Lietuvos valdytojų ratelis labai atsipūtė: be jo dabar bus daug ramiau. Jų strategija – vienadienė: grobk, ką tik gali, griebk pilna sauja ir burna. Žinoma, jei užkliudysi kitą griebiantį ir nesugebėsi su juo pasidalinti, suveiks „Kalinausko gatvės sindromas“: lyg tai nušovė, lyg tai nudūrė, „yra kelios versijos“, bet … kaltinamieji-liudininkai randami per akcijas „Darom“ arba paskęsta kelių centimetrų gylio grioveliuose.

Prezidentė nebeištvėrusi riktelėjo: „Tampame  nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybe!“. Keli žurnalistai pakartojo, bet kažkaip labai greitai nutilo. Taigi su korupcija kovosime … lankstinukais už devynis milijonus, su emigracija – URM parengta „Globalios Lietuvos strategija“, pagal kurią išeitų, kad Lietuva galima vadinti bet kurią pasaulio vietovę, kurioje įsikurs keli lietuviai. O jei kas nors perdaug įkyriai pradės teirautis, kiek iš tikrųjų mūsų čia dar liko, o kur iškeliavo ir įsikūrė kiti, bus galima atsakyti universalia fraze: “Tikslių duomenų nėra…“ Antai prabilo bene žymiausia Lietuvos demografijos tyrinėtoja, prof. Valda Stankūnienė, kad šioje situacijoje bus sunku išlaikyti ir du su puse milijono gyventojų, kai netrukus ji iš ekranų pradingo. Ko gero ilgam, nes dar prisišauks bėdos su savo analizėmis ir prognozėmis. Juk Briuselis gali sumažinti tų mistinių „ES struktūrinių fondų“ paramą, jei paaiškės, kad dainelė apie tris milijonus jau atgyveno. Kažkaip kažkas staiga išaiškino, kad trys milijonai jau yra, o nesurašyti gyventojai dar tebeskaičiuojami. Taigi, aliarmas buvęs klaidingas?

Tuo tarpu kaimas, užimantis per 97 procentus Lietuvos – be mokyklų, be kultūros centrų, be sveikatos priežiūros įstaigų ir, aišku, beveik be gyventojų. Jame netrukus karaliaus tik keletas stambių „žiemeliautojų“. Tiesa, už ES pinigus dar vienur kitur bus pastatyti „daugiafunkciniai centrai“ su modernia įranga, nors aplink keliolikos kilometrų spinduliu paskutines dienas baigia banditų dar ne visai pasmaugtos močiutės ir vos lazdą bepavelkantys senučiukai. Kažkas naktį padegė jų tvartelį, kažkas „keturračiais“ išvažinėjo miežių plotelį ar paskutinės karvutės ganyklą, kažkas prie Ventos, Virvytės ar Minijos paūžavo per savaitgalį ir paliko kalną šiukšlių bei didžiulę, dar teberusenančią laužavietę. Pragariško triukšmo pergąsdinti paukščiai pakilo iš lizdų, o kai galėjo sugrįžti – suprato, kad mažylių nebesulauks, nes lizdai jau buvo seniai atšalę.

Kas dar neišvogta ir nesunaikinta?

Tai ar dar yra vilties? Nuo ko pradėti? Gal nuo paprasčiausių dalykų? Nuo to, kad vieną rytą suvoksi, jog Lietuvos nepriklausomybė tų, kurių rankose – verslas ir pinigai, jau seniai išduota, o jos kuklus turtelis – išparduotas „prichvatizuotas“, įkeistas arba sunaikintas. Bet gal dar liko kai kas, ko negalima pagrobti ir praryti? Gal dar liko širdyje nuojauta, kad valstybė net iš tokio nuopuolio gali pakilti, jei žmonės suvoks, kad būtina gerbti jos pagrindus: gimtąją žemę, gimtąją kalbą ir savąją kultūrą. Jei žemė – mano tautos namai, tai juk negaliu pro automobilio langą mėtyti „bambalių“ ir „skarbonkių“, o iš bagažinės ridenti į mišką nudėvėtų padangų. Negaliu parko pakraštyje išversti statybinio laužo. Jei tautos kalba man dar kažką reiškia, tai neteršiu jos nei šimtamečiais keiksmažodžiais, nei nereikalingais moderniaisiais svetimžodžiais, o kiekvienas sakinys bus taisyklingas. Niekada nesakysiu, pavyzdžiui, taip: „Du tūkstantis vienuoliktais numatomas progresas eksporto srityje, ko pasėkoje vėl iškils debatai dėl minimalios algos“. Suvoksiu, kad kalbos kultūra yra neatskiriama nuo dvasinės kultūros.

O tada gal ir vadinamojoje „švietimo ir mokslo“ ministerijoje kažkas suvoks, kad nei mokslas, nei švietimas nėra tik paslauga, kuri turinti būti tik kuo pigesnė. Kad nei švietimo, nei mokslo neįmanoma plėtoti be pašaukimo ir talento. Gal kažkas nutrauks absurdiškas universitetų „rinkodaros“ pjautynes dėl „krepšelių“, „paraiškų“ ir „projektų“, nes pagaliau susigaudys, kad mokslo pažanga matuojama ne „įsisavintomis ES lėšomis“, o tikromis naujovėmis, kurias įmanoma sukurti tik ramioje dalykiškoje aplinkoje, o ne „žiurkių lenktynėse“.

Vilties kol kas nedaug. Nes turime Seimą, kuris pats tyčiojasi iš Konstitucijos, kuris išsityčiojo iš bandymų atkurti savivaldą, o dabar kurpia planus kaip kuo greičiau išparceliuoti pamiškes. Nes turime Vyriausybę, kurios narių nemažą dalį sudaro „interesų grupių“, pasivadinusių partijomis, statytiniai, kurie apie savo kuruojamą sritį išmano tiek pat, kiek ir ožys apie naujus vartus. Nes turime žiniasklaidą, kuri nemato jokio reikalo (o gal ir nebesugeba) informuoti apie svarbiausius valstybės pasiekimus ir piliečių teigiamas iniciatyvas, tačiau kasdien, kas valandą mėgaujasi paskalomis ir „kriminalais“. Nes turime tokią augančių kartų ugdymo programą, kad jaunimas jau visai nebesuvokia, kas ta nepriklausomybė ir kaip ji buvo atkurta. Ko čia stebėtis, kai magistro diplomą šiomis dienomis gaunantis vyriokas atsainiai meta: „Po Lietuvą gal ir pavažinėsiu, kai į pensiją išeisiu ir pinigų tikroms kelionėms nebeturėsiu…“

Tiesa, gal be reikalo aš čia taip griežtai apie tą vadinamąją „žiniasklaidą“. Šiomis dienomis ir porą įdomių naujienų pranešė. Antai Kaune naujoji taryba ėmė ir pasižadėjo savivaldybės administracijos darbuotojų skaičių labai smarkiai sumažinti: dabar ten triūsia gerokai daugiau, nei aštuoni šimtai tarnautojų, o liks tik šiek tiek daugiau kaip septyni šimtai. Šiaulių miesto savivaldybėje nebereikės vargti su „opozicija“, nes „poziciją“ sudarė net šešios „partijos“. Yra ten ir du nepartiniai, beje, gavę daugiausiai rinkėjų balsų, bet jie plačiajai „koalicijai“ – neįdomūs. Va, tik Vilniuje gali kilti neramumų, jei nuolatinė TV „žvaigždė“ Viktor Uspackich lieps savo kolonai atšaukti paramą merui. Koks scenarijus ten numatytas, netrukus visiems praneš LNK „peliukai“. Bet gal įdomiausiai pareiškė neseniai generaliniu tapęs policijos komisaras. Girdi, policininkų bus mažiau, bet policija dirbs nepalyginamai geriau, t. y.  operatyviau, taupiau, profesionaliau.

Bet nejaugi tik tokių vilčių reikia turėti šiandien – šią atmintiną dar bent daliai tautos dieną?

(Jonas Jasaitis – socialinių mokslų daktaras, Lietuvos sociologų draugijos vykdomosios tarybos narys, buvęs JAV lietuvių savaitraščio „Dirva“ redaktorius)

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Rasa Rasa rašo:

    labiausiai gaila, kad nutilęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Klubas. Kita vertus, ką gali padaryti keletas ar keliolika organizatorių, jei žmonėms (juk be remėjų, palaikytojų ir aktyvių tautiečių jokia organizacija nesišgyvens) į viską nusispjaut- jiems niekas neįdomu ir neaktualu…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...