2010 Kovo 15

Juozas Aputis

Apučio Lietuva po šimto metų

veidas.lt

Sulaukęs 73 metų vasario 28-ąją mirė žymus Lietuvos rašytojas Juozas Aputis. Mus palikusio rašytojo mintys liko užfiksuotos režisieriaus, rašytojo Vytauto V.Landsbergio interviu, kurį pateikiame savo skaitytojams.

– Kokią Lietuvą Jūs norėtumėte matyti po šimto metų? Ir kokie visuomenės raidos principai galėtų padėti to siekti?

– Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, ateitis ne tik po šimto, bet ir po dešimties metų priklausys nuo daugybės atsitiktinumų ir būtinybių. Ne racionaliai, o nuojautomis man ateityje driekiasi tokia pasaulio eigos perspektyva: jei neatsiras ypatingos prigimties, ypatingo proto ir ypatingos valstybinės ar visuomeninės padėties žmonių (kaip Sovietijoj Sacharovas), išdrįsiančių pasipriešinti savo laiko sukurtiems globalizacijos ir standartizacijos stabams, gali ištikti baisi katastrofa, kurios sulaukusi didžiuma pasaulio žmonių gal šito net ir nesuvoks, tiktai paskiri individai spindinčiomis akimis galės gręžtis į praėjusių laikų (t.y. mūsų laikų) istoriją, kai žmoguje dar ruseno grožio, natūralios darnos, atjautos jei ir ne visai tvirti pavidalai, tai bent tų pavidalų ilgesys.

Toms šalims, tarp jų ir Lietuvai, visuomenei, kur dar šiek tiek užsilikę autentiškumo, gali pagelbėti tik pastangos kuo tvirčiau spirtis prieš standartizaciją ir prieš savo pilvus glostančių išminčių sukurptus gyvenimo modelius. Juk dabar labiausiai perša būtinybę kuo greičiau kaip kokią naują religiją priimti ir materialinio (ir dvasinio!) gyvenimo standartus tie, kurie iš to į kišenes kraunasi šėtoniškas išmokas!
Paremti savigarba, ne standartizuoti, iš savo krašto patirčių išvyniojami įstatymai ir sprendimai tikrai galėtų sužadinti, sujudinti visuomenės kraują.

Lietuva po šimto metų? Kai pradėjome naują tūkstantmetį, esu sau prasitaręs, kad Europos Sąjunga tvers neilgai, jeigu globalizacijos “bombų” kūrėjai neatsikvošės ir patys tų “bombų” nepradės laidoti. Jei vadinamasis civilizuotasis pasaulis vidumi nepajus, kad jis yra kaltas dėl kasdien iš bado mirštančių dešimčių tūkstančių žmonių, dėl žudomų tų, kurie tokios civilizacijos pasaulio nepripažįsta ir mirtinai nekenčia, ištiks dar klaikesnė katastrofa už tą, kurią lydėtų civilizacijos ir globalizacijos pergalės.

Jei lydės pastarosios pergalės, po šimto metų gal tik kas dešimtas žmogus galės suprasti (ir mokės perskaityti), kas parašyta dabartiniame didžiajame Lietuvių kalbos žodyne.

– Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti: aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi?

– Jaučiuosi esąs nemažos bendruomenės dalies narys, didžiuojuosi, kad daug kam skauda dėl tų pačių dalykų, dėl ko skauda ir man, didžiuojuosi, jog ir tarp jaunų žmonių dar yra tokių, kuriems irgi skauda, kad tiesiog gėdingai, kvailai, tamsuoliškai, ubagiškai, vergiškai klaupiamės prieš standartus, džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems brangi dar kol kas apyšvarė kokia upė ar ežeras, kuriems iš paskutiniųjų norisi išsaugoti tai, ką grobuoniškai puola naikinti pirštu į civilizuotąją Europą, kaip į pavyzdį, rodantys įvairaus plauko biznieriai.

– Ar Jus tenkina šio laikmečio Lietuvos valstybės kultūros politika?

– Gal negražu, bet kad nedaug ką apie tą kultūros politiką žinau. Aš tik matau, kokia kultūra Lietuvoj veržiasi ir jau įsiveržė į dienos (ir nakties) šviesą. Tai kaubojiška kultūra. Jei kokie šokiai (net mažučiai vaikai mokykloje taip mokomi), tai tempas ir ritmas tiesiog siaubingas, visai kaip filmuose. Dėkui Holivudui. Jei jau į kokią “Euroviziją” nusitaikėme – tai vėl taip “taikomės”, kad net koktu. Bet juk tokio meno tai “Eurovizijai” ir tereikia! Tad ką daryti? Protingai žiūrint – spjauti ir nemėtyti banalybėms pinigų.

Man gražus yra, bijau pasakyti, didžiosios kultūros vaizdas: orkestrai, teatrai, pagaliau – festivaliai, parodos (gaila, kad Šiuolaikinio meno centras taip dažnai toks tuščiaviduris), gana gausiai remiama knygų leidyba, kitokie kūrybiniai projektai.

Nesmagu dėl dailininkų, nes jų kūrybos valstybė įsigyja mažai, o gal ir visai kokiais metais neįsigyja. Kas nors dėl to, ką pasakysiu, užsigaus, bet pernelyg esame pamėgę pompastiškus, grandiozinius renginius. Jau net mokyklose silpsta kameriniai, jaukūs rašytojų susitikimai su moksleiviais.

– Jūsų vertinimu, ką reikėtų daryti, kad bent kiek sumažėtų emigruojančiųjų iš Lietuvos srautai ir kaip būtų galima susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

– Kad reikia didesnių uždarbių Lietuvoje, kiekvienam aišku. Tai bent kiek padėtų. Bet ar ne labiausiai padėtų ne tokie akivaizdūs ir kasdieniški dalykai? Jaunoji (tada jau bus vidurinė) karta gausiausiai ir pradės grįžti, o būsima jaunoji liks tėvynėje, kai čia imsime alsuoti pasitikėjimo, bendrumo, viršūnių ir apačių santarvės ir supratimo oru. Bet ar taip kada nors bus?

Jei sutiksime, kad žmonijos persimaišymo neišvengsime, neišvengsime ir emigracijos, ir imigracijos. Tiek politikams, tiek mokytojams, tiek kultūrininkams šiuo požiūriu grėsmė didėja. Tai nujausdami politikai visomis išgalėmis iš anksto prie tų grėsmių taikosi – taikosi menai, taikosi literatūra, pasigimdžiusi kaži kokį euroromaną. Sovietų laikais sąjunginiai literatūros kritikai (tokie ten ir kritikai!) džiūgaudavo, jei kokiame armėno, gruzino ar lietuvio romane rasdavo daug bendrybių – tai buvo laikoma sovietinės ideologijos laimėjimu. Dabar šit ir vėl kaži kas panašaus! Tad nėra čia ko pernelyg verkti ir dėl jaunuomenės kraustymosi: ar taip, ar kitaip – tas pats velnias! Būtų geriau, kad jie čia užsiliktų ir paleistų į svietą vaikų… Bet toliau matau dar baisesnių klausimų.

– Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Jūsų nuomone, kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

– Ar klausiama dėl žudynių, ar dėl savižudžių? Žudynes skatino ir skatina tam tikrų įstatymų, prievolių paviršutiniškumas. Nėra aiškaus, žmonių daugumos aprobuoto įstatymo taikytojo ir vykdytojo. Nesusikurta ir iš esmės nekuriama bet kokios niekšybės nepakenčianti aplinkuma. Ir kur ji bus, jei gana aukšti pareigūnai, net policijos viršūnės, nerausdami daro kas mažesnes, kas didesnes niekšybes – ir jau vien dėl to aišku, kad toks žmogus negali būti iki pašaknų nepakantus ir neatlaidus kito niekšybei. Taip tarsi koks snarglys ir tįsta baisiausių niekšybių šleifas. Padeda kaubojiška drąsos, kito žmogaus sutrypimo, sumenkinimo filosofija, skleidžiama visokiais regimais ir girdimais kanalais.

O savižudybes skatina neviltis. Vis dažniau nepaleidžia mintis, kad šitą baisybę, šalia kitų, nuo pat naujųjų Lietuvos laikų pradžios skatino ir lengvabūdiškas visokių homo sovieticus etikečių lipdymas, tos pačios sovietinės materialinės sistemos griovimas, pagaliau – taip sparčiai prieš daugelio akis stojusi šiurpoka kapitalistinio gyvenimo būdo pamėklė: negailestingai nustumti ar suminti silpnesnį, pagaliau iš to paties taško atsiradusi niekada iš arti nematyta turtinė nelygybė, ypač kai dažniausiai dar čia pat, dar tebesančių žmonių akimis buvo regėta tos nelygybės pradžia, niekšinga, kartais ir krauju apšlakstyta turto atsiradimo įžanga. Tai žmones varė ir tebevaro į tamsią neviltį – reikės keleto šiukšlynų gyventojų kartų, kol dabartiniai
akis badantys pavyzdžiai taps gyvenimo norma…

– Ką manote apie tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Aplink gyvenimas toks bjaurus ir purvinas (o gal toks jis atrodo iš dalies ir dėl žiniasklaidos kaltės?), kad dažnam rūpi ne tas pateikimas ar suvokimas, o pati esatis.

Kita vertus – kur yra Lietuvos pateikimo ir suvokimo įnagis, toji žiniasklaida? Visi dirba materijos ir dvasios rinkai! Liūdniausia, kad ir tos žiniasklaidos vartotojai, bent jau nemaža jų dalis, nieko kito ir nebenori, tik tokio pašaro, kurio pagamina čia minima žiniasklaida.

Gal čia tiktų ir nugirstas pokalbis: “Teisybės nėra kur dėti”.

– Įdomu, kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios – ne itin.

– Savųjų niekada pernelyg negiriu, o papeikti (ir pasipeikti) galėčiau dėl negražaus mūsų žmonių pataikavimo svetimiems, svetimoms madoms – šit dar dėl ko sunku (jei istorija nepamėtės sukrėtimų) įsivaizduoti ką nors panašaus į Lietuvą po šimto metų. Pikta, kad nemažai visiškų bestuburių yra tarp jaunuomenės: mėgdžioja svetimus tiesiog… susiriesdami (nesakau čia kito žodžio!), tik žvilgtelėkim, kokiomis žodžių baisybėmis aplipome pagyvenę “po ruskiu”, o kad šiandien persiimame netgi svetimomis eisenomis, galime pamatyti akį metę į bet kurį kokios nors ministerijos klerkelį ar kokios užsienio firmos parankinį: jie vaikšto ne kojų pėda, o kulnu, dėl to kojos atrodo kaip iš vieno kaulo…

Liūdna, bet šiandien, galima nujausti, patriotizmo daugiau parodytų tie, kurie geruoju mini sovietinius laikus – jų ligonines, sanatorijas, dykai gautus narvus daugiabučiuose. Tiems, kurie vaikšto ant kulnų, patriotizmas nusakomas ne anglišku, o rusišku žodžiu, prasidedančiu priešdėliu “po”…

– Darius ir Girėnas. Todėl, kad jų poelgio prasmingumą ir grožį suvokiau pačioje vaikystėje. Be galo prasminga beprasmybė. Nenuginčijamas pavyzdys, kad mirtis, kaip sakė Rilkė, iš tikrųjų didi. Ir kad didžiausi, gražiausi darbai lieka tų, kuriuos ponas Dievulis laiku pasiima.

– Jūsų vertinimu, kokiais moraliniais principais derėtų vadovautis savo gyvenime?

– Viską užsidirbk savo penkiais pirštais!

Apie rašytoją Juozą Aputį

Su J.Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas 7–8 dešimtmetyje. Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J.Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis.

1986 m. J.Apučio novelių rinktinė “Gegužė ant nulūžusio beržo” buvo įvertinta Nacionaline premija, apdovanojimus pelnė jo apsakymas “Erčia, kur gaivus vanduo”, knygos “Smėlynuose negalima sustoti” ir “Vieškelyje džipai”. Beje, J.Aputis laikytinas dar ir vertėju, nes išvertė V.Bykovo, A.Čechovo, V.Šukšino, D.Grigorovičiaus, J.Trifonovo kūrinių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...