2010 Liepos 18

Philip Roth

Apmaudas

veidas.lt

“Baltų lankų” leidyklos išleista Philipo Rotho knyga “Apmaudas” skaitymo gurmanams turėtų sukelti nuostabą: kodėl iki šiol buvome nepažįstami su šiuo puikiu rašytoju?

"Veido" archyvas

Maždaug pustrečio mėnesio po to, kai gerai treniruoti Šiaurės Korėjos daliniai, apginkluoti sovietų ir Kinijos komunistų, 1950 m. birželio 25 d. kirtę 38 lygiagretę, įžengė į Pietų Korėją ir prasidėjo alinantis Korėjos karas, aš įstojau į “Robertą Trytą”, nedidelį koledžą Niuarko centre, pavadintą XVII amžiaus miesto įkūrėjo vardu. Buvau pirmasis savo šeimos narys, siekęs aukštojo išsilavinimo. Nė vienas mano pusbrolis nesimokė ilgiau nei gimnazijoje, o mano tėvas ir trys jo broliai nebaigė net pradinės mokyklos. “Užsidirbau duonai, – sakydavo tėvas, – nuo dešimties metų.” Jis buvo mūsų rajono mėsininkas, jo prekes visus gimnazijos metus išvežiodavau dviračiu, išskyrus beisbolo sezoną ir tas popietes, kuriomis turėdavau eiti į tarpmokyklines debatų varžybas, mat priklausiau komandai. Kone tą pačią dieną, kai išėjau iš krautuvės – dirbdavau pas jį po šešiasdešimt valandų per savaitę nuo sausio, kai baigiau gimnaziją, iki koledžo mokslo metų pradžios rugsėjo mėnesį, – kone tą pačią dieną, kai pradėjau lankyti paskaitas “Roberte Tryte”, mano tėvas ėmė baimintis, kad aš mirsiu. Galbūt jo baimė buvo susijusi su karu, į kurį netruko stoti JAV daliniai, priklausą Jungtinėms Tautoms, mėginančioms pagelbėti prastai parengtai ir visko stokojančiai Pietų Korėjos kariuomenei; galbūt baimę kėlė didžiulės netektys, kurias mūsų daliniai patyrė nuo komunistų ugnies; o dar jis nerimavo, kad mane pašauks į kariuomenę, jei konfliktas užsitęs tiek, kiek Antrasis pasaulinis karas, ir man teks kariauti ir žūti Korėjos mūšio lauke, kaip žuvo Antrajame pasauliniame kare mano pusbroliai Eibas ir Deivas. O galbūt jis jaudinosi dėl pinigų: prieš metus vos už kelių kvartalų nuo mūsų šeimyninės košerinės mėsinės atsidarė pirmasis rajono prekybos centras ir pardavimas ėmė sparčiai kristi, iš dalies todėl, kad prekybos centro mėsa ir paukštiena buvo daug pigesnė negu mano tėvo, o iš dalies dėl to, kad po karo apskritai sumažėjo šeimų, kurios stengtųsi paisyti košerinių reikalavimų buityje ir pirktų tokią mėsą ir vištieną iš rabinų patvirtintų krautuvių, kurių savininkai priklauso Naujojo Džersio košerinių mėsininkų federacijai. O galbūt baimintis dėl manęs jis pradėjo todėl, kad baiminosi dėl savęs, mat, sulaukęs penkiasdešimties metų ir visada buvęs puikiausios sveikatos, šis tvirtas žmogelis ėmė nepaliaujamai sausai kosčioti, ir nors mano motinai tai kėlė nerimą, jis vis tiek visą dieną lūpų kampučiu spaudė degančią cigaretę. Kad ir kokia priežastis ar priežasčių sangrūda pakurstė netikėtus jo (ligi tol malonaus) tėviško elgesio pokyčius, toji baimė pasireiškė tuo, kad jis ėmė dieną naktį mane persekioti. Kur buvai? Kodėl ne namie? Iš kur man žinoti, kur tu valkiojiesi? Tavęs laukia šviesi ateitis – kas garantuoja, kad nekiši nosies ten, kur gali žūti?

Tie klausimai buvo absurdiški, nes gimnazijos metais buvau išmintingas, atsakingas, uolus, darbštus, geras mokinys, draugavau tik su pačiomis geriausiomis mergaitėmis, stropiai dalyvavau debatuose, buvau mokyklos beisbolo komandos atsargos gynėjas, nesiskundžiau savo rajono ir mokyklos paauglių gyvenimo tvarka. Be to, tie klausimai tiesiog siutino – atrodė, kad tėvas, su kuriuo šitiek metų buvome tokie artimi, kurio krautuvėje suaugau tiesiog jo akyse, staiga nė nebesupranta, kas yra jo sūnus. Krautuvėje pirkėjai džiugindavo jį ir mano motiną šnekomis apie tai, kaip miela matyti mažėlį, tą, kuriam nešdavo sausainių dar tuomet, kai tėvas leisdavo jam žaisti su taukais ir raikyti juos kaip “dideliam mėsininkui”, nors ir atšipusiu peiliu, matyti jį, tiesiog jų akyse suaugantį ir tampantį mandagiu, maloniu jaunuoliu, kuris mala mėsmale jautieną ir barsto bei šluoja pjuvenas ant grindų, kuris uoliai peša paskutines plunksnas nuo kaklų negyvoms vištoms, kabančioms ant kablių sienoje, kai tėvas jam šūkteli: “Marki, nešk čion dvi vištas poniai Tokiai ar Anokiai!” (…)

Mūsų krautuvė buvo Liono aveniu Niuarke, vos už kvartalo nuo “Bet Izraelio” ligoninės, o vitrinoje užtekdavo vietos ledui – plati lentyna, mažumėlę pasvirusi į priekį. Atvažiuodavo ledo vagonėlis ir parduodavo grūsto ledo, mes sukraudavome jį ten, o tuomet dėdavome mėsą, kad žmonės įeidami matytų. Septynis mėnesius, kai iki koledžo visą dieną dirbdavau krautuvėje, padėdavau papuošti vitriną. “Markas – menininkas”, – sakydavo tėvas, kai kas nors ją pagirdavo. Labai stengdavausi. Sudėdavau ten pjausnius, vištas, ėrienos kulšis – viską, ko tik turėdavome, sudėstydavau raštais ir “meniškai” sukraudavau vitrinoje. Papuošdavau paparčiais, kurių gaudavau gėlių parduotuvėje priešais ligoninę. Ir ne vien kapojau, pjausčiau ir pardavinėjau mėsą bei puošiau vitrinas; per tuos septynis mėnesius, kai tėvui prie šono pavadavau motiną, vykdavau su juo į didmeninį ankstyvo ryto turgų ir mokydavausi dar ir pirkti. Jis ten keliaudavo sykį per savaitę, penktą ar pusę šešių ryto, nes jei pats atvykdavo į turgų, išsirinkdavo mėsą ir parsiveždavo, o tada sukraudavo į šaldytuvą, sutaupydavo pristatymo mokestį. Mes nusipirkdavome visą jautienos ketvirtį, priekinį ėrienos ketvirtį pjausniams, pirkdavome veršiuką ir jautienos kepenų, pirkdavome vištų ir vištų kepenėlių, o kadangi pora klientų pageidaudavo, pirkdavome ir smegenėlių.

Krautuvę atidarydavome septintą ryto ir darbuodavomės iki septintos ar aštuntos vakaro. Man buvo septyniolika metų, buvau jaunas, smalsus ir energingas, ir penktą jau vos pastovėdavau ant kojų. O jis nė nepailsęs užsimesdavo ant pečių šimtą svarų sveriantį ketvirtį, nueidavo ir pakabindavo jį šaldytuve ant kablio. O jis pjaustydavo ir raikydavo peiliais, kapodavo kapokle, net septintą valandą ruošdavo užsakymus, kai aš jau griūdavau. Tačiau mano darbas buvo, kai jau viską pabaigdavome, prieš išeinant mums namo, nuvalyti mėsininko trinkas, pabarstyti jas pjuvenomis, o tuomet nušveisti geležiniu šepečiu; tad sutelkęs paskutines jėgas iššveisdavau kraują, kad krautuvė liktų košerinė.

Tuos septynis mėnesius prisimenu kaip nuostabų metą – nuostabų, neskaitant vištų darinėjimo. O iš dalies net ir tai buvo nuostabu, nes reikėjo padaryti, ir gerai padaryti, net jei nesinori. Tad tai buvo pamoka. O pamokas aš mėgau – kuo daugiau, tuo geriau! Ir mylėjau savo tėvą, o jis mylėjo mane, daug stipriau negu kada iki tol. Krautuvėje paruošdavau pietus sau ir jam. Mudu ne tik ten pietaudavome, bet ir gamindavome valgį, mažutėje kepsninėje užpakaliniame kambarėlyje, ten pat, kur pjaustydavome ir ruošdavome mėsą. Pakepdavau mudviem vištos kepenėlių, pakepdavau nedidelių jaučio papilvės išpjovų, ir mudu buvome laimingi kaip niekad. Tačiau visai netrukus prasidėjo pražūtinga mudviejų kova. Kur buvai? Kodėl ne namie? Iš kur man žinoti, kur tu valkiojiesi? Tavęs laukia šviesi ateitis – iš kur man žinoti, kad nekiši nosies ten, kur gali žūti?

Tą rudenį, kai pradėjus lankyti pirmą “Roberto Tryto” kursą, mano tėvas užrakindavo paradines ir užpakalines namų duris, ir aš gaudavau baladotis į kurias nors iš jų, jei grįždavau namo bent dvidešimt minučių vėliau, negu, jo galva, turėčiau, kaskart pamanydavau, kad jis išsikraustė iš proto.

Taip ir buvo: išsikraustė iš proto nuo rūpesčio, kad brangusis jo vienturtėlis nepasirengęs gyvenimo pavojams, kaip ir visi, tampantys vyrais, išsikraustė iš proto, su siaubu suvokęs, kad berniukai suauga, ištįsta, užgožia tėvus, ir kad tuomet jų nebesulaikysi, kad teks perleisti juos pasauliui.

“Robertą Trytą” mečiau vos po metų. Mečiau, nes tėvas staiga nustojo kliautis net mano sugebėjimu savarankiškai pereiti gatvę. Mečiau, nes nebeištvėriau tėvo persekiojimo. Nuo minties apie mano nepriklausomybę šis ramus, retai pratrūkstantis žmogus atrodė pasiryžęs smurtauti, jei drįsčiau jį nuvilti, o aš – mano šalta galva ir loginiai sugebėjimai labai pravertė mokyklos debatų komandai – kone kaukiau iš nevilties dėl jo paikumo ir neracionalumo. Man reikėjo nuo jo pasprukti, kad jo nepasmaugčiau – taip įsiutęs dėsčiau nusiminusiai savo motinai, staiga lygiai taip pat praradusiai bet kokį sugebėjimą jį paveikti…

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė

Apie autorių

"Veido" archyvas

“Apmaudas” – tai pasakojimas apie jauno žmogaus augimą siaubingų atsitiktinumų ir keistų kliūčių kupiname pasaulyje. Tai istorija apie nepatyrimą, kvailumą, intelektinį atsparumą, seksualinius atradimus, drąsą ir klaidas. Tai istorija, papasakota, kaip būdinga Philipui Rothui, labai išradingai ir meistriškai. Ph.Rothas (g. 1933 m.) už romaną “Amerikietiškoji pastoralė” 1997-aisiais buvo apdovanotas Pulitzerio premija, o 2002 m. – aukščiausiu Amerikos meno ir literatūros akademijos apdovanojimu – aukso medaliu. Šiam rašytojui taip pat tris kartus buvo skirta PEN / Faulknerio premija. Ph.Rothas – vienintelis autorius, kurio kūryba dar jam gyvam esant išsamiai pristatyta Amerikos bibliotekos leidiniuose.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...