2011 Rugsėjo 06

Apie demokratiją filosofiškai

veidas.lt

Per visą žmonijos istoriją, jokiai valdžiai pasaulyje dar nepakluso racionalaus proto pagrindas, nes demokratijos klausimas keliamas ne dvasinėje, o politinėje plotmėje.

Niekada per visą žmonijos istoriją, demokratijos idėja netriumfavo gryname jos pavidale, ir vargu, ar galimas toks triumfas. Pagal demokratijos sampratą aukščiausias demokratijos gyvenimo pagrindas yra daugumos valia – nepriklausomai, kur ji nukreipta, ko ji nori, koks jos turinys.

Šiandieninėje demokratijoje, daugumos valia kaip ir suverenitetas yra tik formalus, be ryšio su tikru demokratijos sampratos turiniu. Dauguma įtikėjo į demokratiją todėl, kad neteko tikėjimo į tiesą ir teisingumą. Jeigu dauguma būtų tikėję į objektyvią tiesos ir teisingumo būtį, tai tiesą ir teisingumą turėjo pastatyti aukščiau tautos daugumos valios ir tam pajungti daugumos valią. Tačiau pagal demokratijos sampratą tiesa ir teisingumas yra tai, ko pageidauja dauguma ir ką ji pasako. Tokiu atveju tiesa ir teisingumas atiduodamas daugumos sprendimui. Bet bėda tame, kad tiesa ir teisingumas išlieka mažumoje, o kai nėra tiesos ir teisingumo kriterijų, tai tiesa ir teisingumu yra tai, ką pripažįsta dauguma. Kol kas į demokratijos pagrindą dar nebuvo padėta daugumos valia, atgręžta į tikrą gyvenimo kokybę ir vertę, tikrąją tiesą ir teisingumą bei racionalumą.

Šiandienines valstybes drasko partijų kovos, nes partijoms atiduoti valstybių likimai, tautos niekada neturėjo ir neturi savo tikrosios demokratinės išraiškos. Tai, ką mes šiandien matome, tėra tik partijų tironija, partijos yra pagal interesus ir vertybes susiskaldžiusios, bet jos yra tos pačios visuomenės grupės, kuriose nevyksta geriausiųjų ir gabiausiųjų atranka. Mūsų gyvenime – perdaug individualių jėgų, turinčių savo interesus, o tai griauna visas demokratines sandaras. „Demokratija“ tokiu atveju gimsta per demagogiją, kurios pagrindas yra dvasinis melas, įsiteikimas masių interesams ir instinktams. Demokratija tapo žmonių interesų ir aistrų priemone, kovos dėl valdžios ir viešpatavimo arena, todėl kilnios idėjos demokratinėse visuomenėse miršta.

Demokratijos viešpatavimas reiškia įvairių visuomenės grupių interesų viešpatavimą ir jų kovą dėl valdžios, o tai yra demokratijos išsigimimo šaltinis. Demokratijos krizė nėra politinė krizė. Šioje krizėje išaiškėja demokratijos pagrindų apgaulė.

Klausimas – ar demokratija nėra beviltiška tautos valios paieška, nes demokratiniame atstovavime tautos valia visada iširsta į dalis, o dalys tarpusavyje vaidijasi? Demokratinis parlamentas yra kovos dėl interesų ir valdžios arena, kuriame sunku išgirsti vieningos tautos balsą priimtiną daugumai. Rinkimų teisė, kuri iki šiol tebėra daugeliui nenuginčijama dogma, kelia rimčiausias abejones, nes yra nukrypimas nuo kokybinio gyvenimo turinio. Ji nenori žinoti jokios kokybinės atrankos, todėl negalima sukurti aukštos kokybės daugumos interesų atstovavimo, nes nevykdoma geriausiu ir gabiausių atranka. Demokratijos sąlygos tiesiog nepalankios stiprioms, ryškioms, kūrybinėms asmenybėms iškilti.

Šalis, neturinti dvasinio ir moralinio pagrindo, neišvengiamai sulauks likimo visų kitų negrįžtamai į užmarštį iškeliavusių civilizacijų egzistencijos likimo. Šiandieninės demokratijos kaukė yra prisidengusi liberalizmo koncepcija, grindžiama vien tik materializmu, o tai yra didžiausia grėsmė mūsų pasaulio ir šalies egzistavimui. Dauguma žmonių nesuvokia, kad valdžia pilnai apsprendžia jų gyvenimą. Visi karai, krizės, finansų valdymas ir pan., t.y. politiniai ir ekonominiai sprendimai ir finansai – tai sistemos dalis sukurta ir kontroliuojama mūsų valdžios. Jų valdymas apsprendžia mūsų kaip gerbūvį, taip pat ir bėdas bei nelaimes.

Kol mes žaisime pagal mums primetamas „žaidimo taisykles”, sistemos pakeisti neįmanoma. Nes ši sistema – tai save balansuojantis mechanizmas, kuris priverčia žaisti pagal savo taisykles arba „suvirškina“ ir išspiria. Tačiau net ir tada mes pasitarnaujam jos balansavimui. Taip veikia sistema. Visa kita yra tik įrankiai sistemai balansuoti. Norint, jog kažkas pasikeistų, reikia nustoti žaisti šios sistemos žaidimą. Reikia nutraukti balansavimą, kurį taip sėkmingai atlieka priskirti ir paskirti, ar taip vadinami demokratiškai išrinkti valdytojai. Situacija pasikeis tik tada, kai atsikratysite visų tų gelbėtojų, „dievų ir dievaičių“, kai patys tapsite situacijų žinovais ir valdytojais.

Piliečiai nusivylė demokratija – būtent tai yra žemo visuomenės politinio aktyvumo priežastis. Rinkimai akivaizdžiai parodo mūsų demokratijos ydas, kurios sukelia žmonių nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą valdžia.

Atsiranda klausimai:

Tai kas gi yra ta demokratija? Kaip mes ją suprantame? Ką turime omenyje, kai kalbame apie demokratija? Atsakymas atitinkantis demokratijos sampratas lygtais įvardintas ne tik wikipedijoje. Dabar bandome gryninti situaciją toliau ir galime teigti, kad šiuolaikinė mūsų demokratija yra atstovaujamoji demokratija, o atstovaujamoji demokratija yra klasikinės demokratijos forma. Čia kaip ir viskas tvarkoje. Bet kaip tada su tais demokratija nusivylusiais? Gaunasi, kad tie, kurie nepatenkinti ja, tiesiog klaidingai supranta jos esmę.

O gal problemos esmė yra tame, kad demokratija neturi jokių taip deklaruotų šiuolaikinių principų orientuotų į dvasingumą, tiesą, teisingumą, racionalumą, tikrą gyvenimo kokybę ir vertę? Šiuolaikinėje demokratijoje realiai nepalikta jokių realių kontrolės ar poveikio priemonių, todėl ji peraugo į autoritarinę demokratiją (renkamąją diktatūrą), nes nesimato jokios demokratizacijos procesų evoliucijos. Todėl ji nesiekia politinės lygybės, laisvės, bendro intereso, asmenybės saviraiškos, visuomenės naudos ir pasitenkinimo.

O kaip su kritine demokratijos riba – piliečių perduodamų galių riba, kai ja peržengus demokratija išnyksta? Manau sutiksite, kad šiandien išrinktų atstovų sprendimai netenkina daugumos piliečių lūkesčių, tautos dauguma yra nepatenkinta ir nieko negali taikiomis priemonėmis padaryti. Tai akivaizdžiai parodo, kad buvo peržengta kritinė demokratijos riba ir demokratijos neliko. Ar ne apie tai byloja žemas piliečių politinis aktyvumas, ar ne dėl to tauta tiesiog evakuojasi. Klausimas – nuo ko ji bėga? Ar ne tas kritinės ribos peržengimas tautos daugumai sukelia beviltiškumo jausmą?

Pamatinis demokratijos principas yra visuotinai lygiateisiai rinkimai. Lietuvių tauta savo apsisprendimą gyventi demokratinėje santvarkoje ir pasirinkta jos modelį išreiškė priimdama Konstituciją. LR Konstitucijos 1 straipsnis teigia, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, suverenitetas priklauso tautai. Tai reiškia, kad valdžia priklauso tautai – demokratija mūsų šalyje yra tautos valdžia. 4 straipsnyje tauta apsisprendė, kad aukščiausią suverenią galią vykdys tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Vadinasi, išrinkti atstovai yra rinkėjų valios išreiškėjai. Jų sprendimai turi remtis rinkėjų nuomone. 59 st. skelbdamas, kad „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“, tai reiškia – ir partiniu. Vadinasi, išrinktieji atstovai nėra rinkėjų tarnai ar nuomones reiškėjai, o savarankiškai priima sprendimus, prisilaikydami nurodytų suvaržymų. Tai reiškia, kad, tauta savo valia tam tikrą galios dalį gali perduoti savo demokratiškai išrinktiems atstovams, pasilikdama tam tikrus poveikio svertus.

Bet Lietuvoje tauta taip pasitikėjo savo išrinktais atstovais, kad jiems suteikė nevaržomą veikimo laisvę, nes nenumatyti išrinktų atstovų veiklos apribojimai, kurie yra esminiai bei nebuvo nustatytos jos veikimo procedūros ir pasekmės. Realiai tai liko tik norais. Kai nėra numatyta, kas tai turi vertinti? Kai nenumatytos jokios poveikio priemonės, tai išrinkti atstovai jais ir nesivadovauja. Todėl Seimas priėmė nemažai įstatymų, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, bet – jokių pasekmių. Tas pats ir dėl valstybės interesų. Kiek išrinkti atstovai priėmė valstybei nenaudingų sprendimų? Vertinimo ir poveikio – jokio. O ką kalbėti apie Seimo nario sąžinės vertinimą? Absurdiška situacija, kai Konstitucinis teismas nustato, kad Seimo narys grubiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką. O kas toliau? Toliau – nieko.

Piliečiams palikta tik teisė rinkti. Valstybės klausimų sprendimai perėjo į partijų rankas, rinkimai paverčiami brangiai kainuojančiais šou ir panašiai. Pasekmės – partijos tapo ne tik biurokratinėmis organizacijomis, bet sėkmingai politiką pavertė verslu, suaugo su oligarchinėmis struktūromis. Faktiškai galima konstatuoti, kad valdžia susikoncentravo nedaugelio partinių bosų ir oligarchų rankose, dažnas piktnaudžiavimas valdžia, korupcija ir nebaudžiamumas, atsirado nepasitikėjimas partijomis ir valdžia, smuko žmonių politinis aktyvumas. Piliečiai neturi jokių galimybių ir svertų įtakoti priimamus sprendimus. Tokiu būdu realiai šiandien egzistuojantis lietuviškos demokratijos modelis neužtikrina demokratijos, nes aiškiai peržengta kritinė demokratijos riba. Todėl galime konstatuoti, kad Lietuvoje demokratijos nėra.

Taip pat galime konstatuoti, kad partijos, pažeisdamos LR Konstituciją, uzurpavo tautos savo išrinktiems atstovams perduotas galias. Sprendimai priimami elitinių partijų vadovų aplinkose ir tik formaliai įteisinami Seime. Nes LR Konstitucija politinėms partijoms tokių galių nesuteikia. Jei kam nors kažkas neaišku dėl partijų, tai LR Konstitucijos 35 straipsnis numato galimybę piliečiams laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas ir tiek. Daugiau apie partijas Konstitucijoje nekalbama. Vadinasi, realiai Lietuvoje veikiantis demokratijos modelis yra dar ir neteisėtas, antikonstitucinis.

Kalbant apie partijas, tai šiomis sąlygomis politinės partijos tampa biurokratinėmis organizacijomis su griežta drausme. Išrinkti sprendimų priėmėjai verčiami remti partijos liniją ir tampa gerai disciplinuota balsuojančia banda. Sprendimu priėmimas faktiškai persikelia į partinę politiką. Konkuruojančiu partijų formavimasis pakeičia parlamentinės politikos pobūdį, partijos įsitvirtina kaip ištikimybės reikalaujantys centrai, tapdami svarbiausia valstybinės politikos atrama. Partijos sukuria galingus mechanizmus, kurie kaupia dideles pinigines lėšas, daro poveikį rėmėjams ir rinkimų rezultatams. Partijos valdo parlamentą, o lyderiai valdo partijas ir virsta renkamąja partine diktatūra.

Ką ir kaip daryti?

Pirmiausiai mes turime susigražinti tai, ką neteisėtai pasisavino partinė sistema. Pirmiausia reikia susidoroti su Konstitucijos pažeidimais. Mes turėtume apsispręsti dėl savo galių kiekio perdavimo savo išrinktiems atstovams. Tikslinga numatyti aiškią kontrolės ir poveikio sistemą. Pavyzdžiui, tiksliai nusakyti, ką reiškia “vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine” – nurodyti, kokia struktūra nustato pažeidimus ir kokios jų pasekmes.

Turi būti numatytas Seimo veiklos vertinimo mechanizmas, pvz., jei dauguma piliečių nepritaria Seimo veiklai, jis paleidžiamas ir skelbiami nauji rinkimai. Konstitucijoje turėtų būti patvirtintas Seimo darbo reglamentas. Nenormalu, kai „seimūnai“ sprendžia klausimus, tiesiogiai liečiančius juos. Reikėtų plačios diskusijos, kuri įgalintų tautą apsispręsti dėl savo išrinktų atstovų kontrolės ir poveikio priemonių.

Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis šalies įstatymas ir visiems privalu ja vadovautis. Kas galėtų padėti tautai susigražinti prarastas galias? Tik gerai organizuoti ištikimi Konstitucijai piliečiai. Juos turėtų kažkas organizuoti ir vadovauti jų veiklai. SVARBIAUSIAS DALYKAS, Į KURĮ MAŽAI KAS ATKREIPIA DĖMESĮ: 59 STR. SKELBDAMAS, KAD „PAREIGAS EIDAMI SEIMO NARIAI VADOVAUJASI LIETUVOS KONSTITUCIJA, VALSTYBES INTERESAIS, SAVO SĄŽINE IR NEGALI BŪTI VARŽOMI JOKIU MANDATU“, TAI REIŠKIA – IR PARTINIU. VADINASI TAPĘS SEIMO NARIU, ASMUO TURI ATSISAKYTI PARTINIO MANDATO.

Kokias galime padaryti išvadas apie šiuolaikinę demokratija?

Manau, kad demokratija niekada nebuvo, nėra ir vargiai ar gali būti tokia, kokią mes įsivaizduojame, apie kokią skaitome wikipedijos enciklopedijoje, nes ji visada atstovauja ne daugumos, o ekonomiškai dominuojančių grupių interesus, t.y., kaip mes šiandien įpratę vadinti, oligarchinio kapitalo interesus. Daugumos viešas interesas, kaip ir samdomų darbuotojų interesai, visada buvo, yra ir bus gniuždomi, ir nesvarbu kiek šalyje yra demokratijos bei kiek darbuotojų atstovų yra Seime. Turime suprasti ir niekada neturime pamiršti, kad nežiūrint į šiuolaikinės demokratijos formas bei formalumus, kol dominuoja kapitalo dėsniai, mes visada privalėsime įvairiomis formomis kovoti su socialine nelygybe, už daugumos viešuosius interesus, už savo asmeninę laisvę, nesitaikstyti su „feodalų ir vasalų“ savivale ir padėti labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms kovoti su jų išnaudojimu, kol vėl netapome beteisių vergų ir visagalių vergvaldžių visuomene. Situaciją pakeisti gali tik jungtinė nepartinių jėgų koalicija, bet svarbiausia, kad tie junginiai butu panašių idėjų, vertybių ir pažiūrų.

Galima nesutikti su šia nuomone, tik lieka klausimas, kodėl ši eilinė demokratijos kaukė didžiajai daugumai sukuria beviltiškumo jausmą, verčiančia vienus susitaikyti, kitus priešintis.

 

Rimas Armaitis

 

Doc. dr. Jono Jasaičio paaiškinimai:

1. Politika ― tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Sąvoka „politika“ nurodo valstybės gyvenimą. Senovės graikų kalbos žodis „polis“ reiškia miestą – valstybę, o iš šio žodžio sudarytas būdvardis „politikos“ reiškia visa tai, kas susiję su valstybe ir jos gyvenimu.

 

2. Politika pagal Aristotelį:

- viešosios valdžios formavimo technologija;

- viešųjų reikalų tvarkymo procesas: žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles visuomenėje arba tarp valstybių. Mūsų kasdienybėje ji reiškiasi valdymo, valdžios santykių pavidalu;

- menas valdyti valstybę (Aristotelis);

Pagal Davin Easton:

- autoritetinis, privalomas vertybių paskirstymas visuomenėje.

Politikos vadovėlinis apibūdinimas: valstybės reikalų tvarkymo, valstybinės valdžios teorija ir praktika. Skiriama vidaus, užsienio politika.

 

3. Kairiosios pažiūros – partijos ar politiko orientaciją ir planus nusakantis terminas. Paprastai kairieji atstovauja liberalizmui, socializmui, gamtos apsaugai (žaliesiems), anarchizmui, komunizmui, socialdemokratijai ir progresyvizmui. Klasifikavimas į kairę ir dešinę politikoje nėra tikslus ir neretai prieštaringas. Galima rasti teiginių jog kairieji atstovauja tik kai kurioms liberalizmo kryptims (socialiniam liberalizmui).

Laikoma, kad kairieji tradiciškai oponuoja dešiniesiems. Kairės ir dešinės kaip politinių terminų opozicija atsirado Prancūzijos parlamente, kadangi ten iš parlamento pirmininko pozicijų žiūrint, dešinėje sėdėdavo konservatyvūs deputatai, o kairėje – liberalai ir socialistai.

 

4. Buitiškos politikos sampratos

Politika yra kažkas šventa. Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis visuma. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savo paties gerove, bet bendruoju gėriu. – M. Krupavičius (profesorius, politologas)

Pirmoji pamoka – laikytis kuo toliau nuo politikos. Versle viskas aišku: yra susitarimai, žodis, darbai, rezultatai, pelnas, nuostolis, – politikoje viso to nėra. Ten visą laiką verda intrigos… padariniai nenuspėjami. — A. Janukonis (stambiojo verslo atstovas).

 

5. Aforizmai iš užsienio šaltinių

Politika mus įveikia jėga; mes visi į ją pasinėrę, norime to ar ne. – F. Moriakas.

Politikoje, kaip ir gramatikoje, klaida, kurią daro visi, įteisinama kaip taisyklė. – A. Malro.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...