2012 Kovo 23

Antrasis pasaulinis karas istorijoje išsiskyrė civilių aukų skaičiumi

veidas.lt


Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje bombarduojant miestus ir miestelius žuvo milijonai niekuo kaltų civilių. Dauguma bombardavimų vyko A.Hitlerio nurodymu, tačiau karui įpusėjus bombos ėmė kristi ant pačios Vokietijos miestų. Prieš 70 metų, 1942 m. naktį iš kovo 28 į 29-ąją, anglų karališkoji aviacija įvykdė pirmą vadinamąjį kiliminį oro antskrydį virš didelio vokiečių miesto Liubeko.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugybę kartų buvo paskelbtas dokumentas „Karo taisyklės“, kurį 1922 m. parengė Vašingtono ginklavimosi apribojimo konferencijos dalyviai. Jame teigiama: „Bombardavimas iš oro siekiant terorizuoti civilius gyventojus arba griovimas ir gadinimas ne karinės paskirties privačios nuosavybės, arba kenkimas asmenims, nedalyvaujantiems kariniuose veiksmuose, draudžiamas.“
Čia derėtų priminti, jog 1939 m. rugsėjo 2 d. Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad bombarduojami bus griežtai tik kariniai objektai. Pirmajame karo etape Vokietijos oro pajėgos iš tiesų, prieš pradėdamos bombarduoti Varšuvą, iš anksto perspėjo civilius gyventojus ir pasiūlė jiems palikti miestą.
Praėjus pusmečiui, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas patvirtino anksčiau prisiimtą įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių tiktai tam, kad juos terorizuotų.“
Kaip buvo įgyvendinamos Vašingtono konferencijos nuostatos bei Anglijos ministro pirmininko pažadas, liudija šie statistiniai duomenys: per Pirmąjį pasaulinį karą 95 proc. visų aukų buvo kariškiai ir 5 proc. – civiliai, o per Antrąjį kariškiai sudarė tik 33 proc., o civiliai – net 67 proc. aukų.
Iš tiesų Didžiosios Britanijos vadovybės humaniška koncepcija gyvavo tik iki 1940 m. gegužės 10-osios, tai yra tos dienos, kai po N.Chamberlaino mirties Anglijos ministru pirmininku tapo Winstonas Churchillis. Tai jo nurodymu anglų lakūnai subombardavo Vokietijos pietvakariuose esantį Freiburgo miestą. Anglijos aviacijos ministro padėjėjas Speightas Freiburgo bombardavimą pakomentavo šitaip: „Mes, anglai, pradėjome objektų bombardavimą Vokietijoje anksčiau, negu vokiečiai pradėjo bombarduoti objektus Britų salose. Tai istorinis faktas, kuris buvo viešai pripažintas… Tai puikus sprendimas.“
1940 m. liepos 8 d. W.Churchillis davė nurodymą bombarduoti Trečiojo Reicho miestus, nes surengti Vokietijos blokados nepasisekė. Po aštuonių anglų aviacijos antskrydžių virš Vokietijos miestų ši buvo priversta suduoti atsakomąjį smūgį: 1940 m. rugsėjo 7 d. 625 vokiečių lėktuvai pradėjo Londono bombardavimą, o lapkričio 14 d. – Koventrio. Kitaip tairiant, kariaujančios pusės ėmėsi tokios taktikos, nuo kurios labiausiai kentėjo būtent civiliai gyventojai. Anglai manė, kad toks bombardavimas demoralizuos civilius gyventojus ir privers Vokietiją kapituliuoti.

Numatė sunaikinti 43 miestus

Mintis bombarduoti didelius Vokietijos miestus Didžiosios Britanijos karinės vadovybės galvose gimė 1941 m. rugsėjį. Planas numatė 43 miestų, kuriuose gyveno 15 mln. gyventojų, visišką sunaikinimą. Bombarduojamajai aviacijai konkrečias užduotis oro pajėgų štabas suformulavo 1942 m. vasario 14 d. direktyvoje.
1942 m. vasario 21 d. naujuoju Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų (RAF) bombarduojamosios aviacijos vadu buvo paskirtas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“. Šis vaizdingų posakių mėgėjas iškart pažadėjo „išbombinti“ Vokietiją iš karo. Būtent A.Harrisas pasiūlė atsisakyti konkrečių taikinių naikinimo praktikos ir pradėti mėtyti bombas į gyvenamuosius kvartalus. „Mes turime nužudyti kuo daugiau fricų iki tol, kol šis karas pasibaigs“, – mėgo sakyti „Bomberis“.
Pirmuoju rimtu taikiniu tapo senovinis Liubeko miestas. 1942 m. naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją 234 bombonešiai ant miegančio miesto numetė 400 tonų bombų, taip pat 25 tūkst. padegamųjų užtaisų. Nedidelis kiekis priešlėktuvinių zenitinių baterijų leido priešo lėktuvams mėtyti bombas nusileidus iki 600 m aukščio. Iš pradžių bombonešiai numetė fugasines bombas, kurios sugriovė namų stogus, po to į atsivėrusias angas – padegamąsias: dėl to 1468 pastatai buvo sugriauti, 2180 – rimtai apgadinta. Žuvo 301 žmogus, 783 buvo sužeisti, o daugiau nei 15 tūkst. neteko būsto.
Gegužės 30–31 d. RAF vadovybės nurodymu vykdyta operacija „Millenium“, per kurią subombarduotas didžiausias Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės miestas Kelnas. Šis miestas Vokietijoje užėmė ypatingą vietą: jis buvo išsidėstęs prie Reino pusiaukelėje tarp Diuseldorfo ir Bonos. Kelnas buvo vienas iš miestų, turėjusių geriausią priešlėktuvinę gynybą. Mieste bei jo prieigose buvo išdėstyta daugiau nei penki šimtai sunkių ir lengvų priešlėktuvinių pabūklų bei apie 150 zenitinių prožektorių.
Pirmą kartą antskrydyje dalyvavo keturgubai daugiau lėktuvų, negu bombarduojant Liubeką: 1047 „Halifax“ ir „Lancaster“ bombonešiai. Jie numetė 1459 t griaunamųjų ir 8300 t padegamųjų bombų. Tikėtasi, kad tokio masto bombardavimai, dalyvaujant tūkstančiams lėktuvų, privers Vokietiją kapituliuoti arba bent moraliai palauš pasipriešinimo dvasią.
Čia svarbu paminėti, kad dar 1941 m. britai į savo ginkluotę įtraukė 1816 kg svorio aviacinę bombą „Block-Buster“ („namų kvartalų griovėjas“). Jai sprogus 150 metrų spinduliu nelikdavo nė vieno pastato, o toliau stovintys virsdavo griuvėsiais. Taigi sunkieji RAF bombonešiai, nešini „blokbasteriais“, tapo Vokietijos miestų siaubu. Šie bombonešiai ant Kelno numetė tiek daug bombų, kad kilo vadinamoji ugnies audra: išdegė 240 ha miesto. Įsiplieskė 2500 ugnies židinių, žuvo 474 civiliai gyventojai ir 58 kariškiai, 5027 buvo sužeisti, 45 tūkst. žmonių liko be pastogės. Sunaikinta 3300 pastatų, 2090 pastatų apgadinta. Prie karinės paskirties nuostolių buvo priskirtos tiktai zenitinės artilerijos kareivinės. O karališkosios oro pajėgos neteko 43 lėktuvų.
Po šio teroristinio antskrydžio Kelno gyventojus apėmė žmogiškas solidarumas: visi vieni kitiems padėjo, rėmė, palaikė. Tai liudija, kad britams nepavyko pasiekti tikslo ir morališkai palaužti miesto gyventojų. Neišsipildė planai, kad naikinamieji antskrydžiai pasės nesantaikos grūdą tarp nacionalsocialistinės vadovybės ir visuomenės. Žiūrint į mylimo miesto griuvėsius, į gimtųjų namų degėsius, į žuvusių ir sudegusių kaimynų palaikus, stiprėjo tik neapykantos jausmas ir noras kovoti iš paskutiniųjų.
Vokiečių priešlėktuvinės gynybos naikintuvų lakūnų priesaikos tekste buvo tokie žodžiai: „Įsipareigojame kiekvienos misijos metu sunaikinti bent vieną priešo bombonešį taranuodami jį, jeigu pasibaigs amunicija.“ Buvo siūlomi du būdai: tūpti ant B-17 sparno ir nulaužti jį savo lėktuvo svoriu arba sunaikinti bombonešio galinį vairą propeleriu.

Atpildo nebuvo

1942 m. buvo reikšmingi dar ir tuo, kad į Didžiąją Britaniją nuolatiniam bazavimuisi atskrido JAV armijos karinių oro pajėgų (USAAF) bombarduojamoji aviacija. Jau tuo metu JAV karinis potencialas atrodė gan įspūdingai: 11 tūkst. lėktuvų, 200 tūkst. apmokytų įgulos narių ir milijonas mechanikų.
Jungtine britų ir amerikiečių bombonešių ataka Europoje buvo ketinama „sunaikinti bei sutrikdyti Vokietijos karinę, pramoninę bei ekonominę sistemą ir palaužti vokiečių tautos dvasią“. Kiekvienai tonai bombų, kurias vokiečių lėktuvai numetė ant Didžiosios Britanijos, tenka 315 t bombų, rusų „sąjungininkų“ numestų ant Vokietijos.
Vokietijos federalinė statistikos valdyba skelbė, kad žuvusiųjų per priešo bombardavimus skaičius Vokietijos teritorijoje siekė 653 tūkstančius. Naujausi skaičiavimai nurodo, kad Vokietijos miestų bombardavimo aukų būta net 1,8 milijono.
Čia svarbu paminėti, kad bombarduoti beginklius gyventojus nebuvo karinio būtinumo, – tiesiog buvo iškeltas uždavinys sunaikinti kuo daugiau vokiečių, nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties. Antroje karo pusėje amerikiečiai pritarė Vokietijos civilių gyventojų naikinimui ir patys šiame nusikaltime dalyvavo. Anglai taikių vokiečių miestų naikinimą teisino tuo, kad tai revanšas už subombarduotas Didžiosios Britanijos gyvenvietes. O apie kokį revanšą galėjo kalbėti amerikiečiai, ant kurių šalies nenukrito nė viena vokiečių bomba?
Nors iš tiesų anglų ir amerikiečių vykdytas vokiečių miestų bombardavimas buvo karinis nusikaltimas, vertas bet kurio tribunolo, niekas šio bombų lietaus nei prie karo nusikaltimų, nei prie genocido nepriskyrė. Kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia, taigi ir tribunolo šiems nusikaltimams ir jų užsakovams bei vykdytojams nebuvo.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. t t rašo:

    ir vel Veidas naciu simpatiko Stankero straipsnius publikuoja(nors si karta straipsnis anoniminis,bet stilius aiskus) Butu smagu jei ir apie naciu nusikaltimus ka nors ispausdintumet. Del tokio tendencingumo netenkant skaitytoju

  2. aidas aidas rašo:

    ka tu cia pezi.gal tu nacis koks?kam tu teisini tuos shvaines?tai jie kara pradejo tai tegu ir srebia.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...