2011 Lapkričio 10

Anais laikais jam lygaus Vilniuje nebuvo

veidas.lt

Taip apie didį teisininką, humanistą, bibliofilą Tadą Vrublevskį rašė žymus Vilnijos žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis. Ir tai buvo tiesa.

Šiuo metu, kai mūsų santykiai su lenkais gerokai įtempti, kai iš abiejų pusių pilasi emocijos, skamba pikti kaltinimai, yra gera proga prisiminti šį Vilniaus lenką, visą gyvenimą užjautusį ir gynusį įvairių valdžių persekiojamus, skriaudžiamus žmones – nepaisydamas nei jų tautybės, nei politinių pažiūrų.

Kelio pasirinkimas
T.Vrublevskio nuopelnai buvo tikrai dideli, o gyvenimo kelias įdomus, nes sunkus ir sudėtingas. Jis gimė 1868 m. lapkričio 8 d. Vilniuje, garsaus gydytojo revoliucionieriaus, politinio kalinio šeimoje, o jo dėdė Valerijonas Vrublevskis buvo vienas 1863 m. sukilimo vadų. Todėl tėvų namuose dažnai lankydavosi Zigmas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas, Jaroslavas Dombrovskis ir kiti būsimos kovos lyderiai. Tokia aplinka padarė lemiamą įtaką jaunuoliui renkantis gyvenimo kelią.
Dar viena charakteringa detalė: jis buvo vienas iš nedaugelio lenkų inteligentų, susidomėjusių lietuvių kalba, atrodo, dar besimokydamas Vilniaus gimnazijoje.
1877 m. baigęs gimnaziją aukso medaliu, Tadas išvyko į Peterburgą studijuoti medicinos ir ten iš karto įsitraukė į nelegalią veiklą. Tačiau policija ją greitai išaiškino. T.Vrublevskis bandė gelbėtis, 1879 m. persikeldamas į Varšuvą, bet tai nepadėjo: jis buvo suimtas, kalinamas ir 1881 m. ištremtas į Sibirą, Tobolsko guberniją. Jauno maištininko tas neįbaugino, priešingai, tremtyje jis galutinai pasiryžo savo gyvenimą skirti kovai prieš carizmą. Dėl to atsižadėjo minties kurti šeimą ir nutarė tapti teisininku: taip pagrįstai tikėjosi turėti daugiau galimybių kovoti legaliai, pasinaudodamas advokato tribūna.
Teisę T.Vrublevskis studijavo savarankiškai dar Sibire, o grįžęs iš tremties 1884–1886 m. kaip reta puikiai išlaikė visus egzaminus ir gavo juristo diplomą. Kurį laiką dirbo advokatu Peterburge, o 1891 m. mirus tėvams sugrįžo į Vilnių ir tuoj pasireiškė kaip puikus gynėjas politiniuose procesuose, kurių tuomet caro imperijoje pagausėjo.
1894 m. T.Vrublevskis kartu su kitais garsiais lenkų ir rusų advokatais be atlygio gynė ir, galima sakyti, apgynė žemaičius, kurie valdžios buvo kaltinami neteisėtai ir neleistinomis priemonėmis nuo uždarymo gynę Kražių bažnyčią (už tai, kad jie apjuosę saugojo bažnyčią ir krito po atjojančių kazokų žirgų kanopomis, valdžia juos norėjo ilgiems metams ištremti į kartogą). Byla buvo didelė ir sunki: 180 liudininkų, 70 kaltinamųjų, bet galinga gynyba valdžios planus pavertė niekais, be to, ją dar labiau sukompromitavo. Tam padėjo tiek visos Europos katalikų reakcija, tiek JAV lietuvių protestai.
Vis dėlto didžiausią žmonių pagarbą ir autoritetą T.Vrublevskis pelnė 1905–1907 m., gindamas revoliucinių įvykių dalyvius: draudžiamos spaudos platintoją Stanislovą Didžiulį, iš Suvalkų kalėjimo pabėgusį Vincą Mickevičių-Kapsuką, taip pat Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų platintojus, mūsų socialdemokratus, rengusius Šiaulių kalėjimo užpuolimą, siekiant išlaisvinti draugus. Tada gynėjas savo karšta, įtaigia kalba netgi pravirkdė karinio tribunolo narius – generolus, o publikos buvo apibertas gėlėmis…
Ilgainiui T.Vrublevkis tapo garsus visoje Rusijos imperijoje, gindamas baltarusių rašytojus Aloizą Paškevič-Ciotką ir Jokubą Kolasą, latvių socialdemokratus, važinėdamas į revoliucionierių – rusų, lenkų, žydų, armėnų, ukrainiečių ir kitų, iš viso apie 400 kaltinamųjų, teismus Peterburge, Maskvoje, Kijeve, Kazanėje, Rygoje, Varšuvoje, Gardine, Kaune, Minske ir kitur. Tada jis dalyvavo net 470-yje politinių bylų, o garsiausia tarp jų buvo surengta prieš sukilusius karo laivų „Potiomkinas“ ir „Očakovas“ jūreivius.
Vienas tos bylos liudininkų vėliau rašė, kad T.Vrublevskis „vietoje honoraro… atsivežė su savimi į Vilnių pasmerkto mirti leitenanto Šmito vaiką, kurį įsisūnijo. Panašaus advokato turbūt nebuvo visame pasaulyje“. 13 metų berniuką įtėvis užaugino, išleido į mokslus – baigęs Peterburgo universitetą jis taip pat tapo advokatu. Jo pavardė buvo Stanislovas Sadkovskis, o įsūnijimas pusiau slaptas, todėl atsirado bent keli leitenanto Šmito sūnūs apsišaukėliai…
Tapus garsiu advokatu, stipriai pagerėjo T.Vrublevskio finansinė būklė, tad jis galėjo imtis dar vienos svarbios ir jam labai mielos veiklos: ėmė kaupti vertingas knygas, rankraščius, meno kūrinius, supirkdamas ištisas nusigyvenusių dvarininkų, žymių kultūros veikėjų bibliotekas, rinkinius. Tarp jų buvo generolo Vaizenhofo kolekcija, masonų veiklos archyvas, istoriko Mykolo Balinskio, žymaus Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio, grafų Plioterių ir kitų rinkiniai po kelis tūkstančius tomų.
Labai greitai jie ėmė nebetilpti net erdviame bute, o jų priežiūra darėsi vis sudėtingesnė: juk jau 1912 m. buvo sukaupta 65 tūkst. knygų, apie tūkstantį žemėlapių, 5 tūkst. vienetų įvairių vertingų rankraščių. Tad teko įkurti Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugiją, su kurios narių parama, žinoma, įdėjus 40 tūkst. rublių savo pinigų, buvo pradėta specialių bibliotekos rūmų statyba dabartinėje Mindaugo gatvėje. Tačiau ją užbaigti sutrukdė karas.
Būtina paminėti ir dar vieną T.Vrublevskio nuopelną mums: XIX a. pab.–XX a. pr. į darbą savo padėjėjais jis priėmė ir pirmuosius žingsnius jurisprudencijoje žengti padėjo dar labai jauniems Jonui Vileišiui, Mykolui Romeriui, Augustinui Janulaičiui, Mykolui Biržiškai, vėliau tapusiems žymiais mokslo ir politikos žmonėmis.

Gynė svetimus – nuo savų

Karas, vokiečių okupacija, valdžių kaita Vilniuje labai apsunkino T.Vrublevskio gyvenimą, bet jo nepalaužė. Beje, net ir būdamas lenkas jis visada smerkė Lenkijos kėslus bet kokiais būdais prisijungti Lietuvą. O lenkams užgrobus Vilniją, dalį Baltarusijos bei Ukrainos ir žiauriai persekiojant čia gyvenusius lietuvius, baltarusius, žydus, ukrainiečius, T.Vrublevskis teismuose vėl užtardavo valdžios skriaudžiamuosius. Žmonės kalbėjo: rusų laikais jis gynė savuosius nuo svetimų, o dabar reikėjo ginti svetimus – nuo savų… Iš tiesų 1907–1909 m. jam teko ginti slaptas lenkiškas mokyklas Vilnijoje nuo rusų, o 1924 m. tokias pat lietuviškas mokyklas Švenčionyse, Gervėčiuose – nuo lenkų valdžios persekiojimo.
1924 m. kovą jis gynė lietuvius gimnazijos abiturientus, įrodydamas, kad per tardymus jie buvo žiauriai mušami. 1925 m. gegužę kartu su kitais advokatais jis buvo gynėjas stambioje byloje, kurioje 22 lietuviai ir 50 baltarusių kaltinti rengę sąmokslą Vilniaus ir Gardino kraštui atskirti nuo Lenkijos. 1928 m. vasarį Suvalkų teismas nagrinėjo 28 lietuvių bylą, jiems grėsė mirties bausmė, bet gynėjo pastangomis teismas visus išteisino.
Amžininkai rašė, jog T.Vrublevskis taip gerai pasirengdavo gynybai, rasdamas nenuginčijamų argumentų, taip įtaigiai ir karštai, artistiškai juos išdėstydavo, kad prokurorai jo tiesiog bijojo, mat nenorėdavo neatsidurti kvailio vietoje. Beje, jo kalbų pasiklausyti, pasimokyti ar tiesiog pasigėrėti suvažiuodavo kolegos ir iš kitų miestų.
Žinoma, tokia T.Vrublevskio veikla labai nepatiko ir okupacinei valdžiai, ir nemažai daliai Vilniaus lenkų, kurie jį šmeižė spaudoje, vadino rusofilu, lenkų tautos dezertyru, lietuviškuoju nacionalistu ir t.t. Todėl jis, nors ir būdamas aukščiausios klasės specialistas, nebuvo pakviestas profesoriauti Vilniuje įkurtame Stepono Batoro universitete. Ir tuo saviškių buvo giliai įžeistas.
Tiesa, tai išėjo į naudą mūsų tautiečiams Vilnijoje: garsusis advokatas iki pat savo mirties dirbo svarbiausios jų organizacijos – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto juriskonsultu. O tai buvo labai svarbios pareigos, nes lietuviai Vilnijoje tada buvo valdžios persekiojami labiau nei kitos tautos. Suprantama, uždarbis čia buvo menkas, T.Vrublevskis skurdo, bet liko ištikimas savo principams.

Kaip gimė Vrublevskių biblioteka
T.Vrublevskiui senstant reikėjo pasirūpinti ir savosios bibliotekos lobių, kurių vis gausėjo, likimu. 1925 m. joje jau buvo sukaupta apie 90 tūkst. tomų knygų, 1500 žemėlapių, daugiau kaip 20 tūkst. rankraščių, 10 tūkst. grafikos ir kitokių meno darbų, apie 18 tūkst. smulkių, bet svarbių spaudinių, 2500 Vilniaus istorijai reikšmingų fotografijų. Visas šis turtas įvertintas dviem milijonais JAV dolerių. 1924 m. Lenkijos švietimo ministerija pasiūlė T.Vrublevskiui perduoti visa tai valstybei ir perkelti į rūmus prie Neries, kuriuos ji nupirktų iš grafų Tiškevičių palikuonių ir pritaikytų bibliotekai.
Teko sutikti – kitaip apsaugoti sukauptų kultūros turtų, padaryti jų prieinamų žmonėms buvo neįmanoma. T.Vrublevskis tik pareikalavo, kad jo bibliotekos rinkiniai niekada nebūtų išgabenti iš Vilniaus – Lietuvos sostinės, kad jais galėtų nemokamai naudotis visi, kurie panorės. Biblioteka naujuose rūmuose įsikūrė tik 1932 m., jos įkūrėjui jau mirus.
Beje, 1939 m. ši biblioteka buvo žiauriai nusiaubta, Vilnių užėmus raudonajai armijai, kentėjo ji ir nuo vokiečių. Po karo biblioteka buvo atgaivinta ir gerokai išplėsta. Veikia ji ir šiandieną.
Na, o jos įkūrėjas mirė 1925 m. liepos 3 d. – sunkus gyvenimas, įtemptas darbas, prastas maistas pakenkė jo sveikatai. Laidotuvės buvo labai gražios: prie karsto Rasose savo kalbomis apie velionio nuopelnus, apie jo neišsenkamą humanizmą, inteligentiškumą jį pagerbė lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių oratoriai. Ypač jo gailėjo šimtai politinių kalinių Lukiškių kalėjime – juk mirė žmogus, kurio pagalbos daugelis jų dar tikėjosi…

Jonas Rudokas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. sol sol rašo:

    Idomi asmenybe, dar idomiau butu suzinoti kaip jis uzsirase savo pavarde gindamas Kapsuka, Vinca, Mickiewiciu? O kaip tai atrodytu uzrasyta romu kalba?
    Bet negaliu negerbti straipsnio objekto bei teksto autoriaus vien del siu zodziu {iskirpau ir idejau}:
    “Vienas tos bylos liudininkų vėliau rašė, kad T.Vrublevskis „vietoje honoraro… atsivežė su savimi į Vilnių pasmerkto mirti leitenanto Šmito vaiką, kurį įsisūnijo. Panašaus advokato turbūt nebuvo visame pasaulyje“.”

  2. Remis Remis rašo:

    Ne į temą. Norėjau paklausti ar Veidas daugiau nebeplanuoja leisti žurnalų apie istoriją (istorinių straipsnių rinkinių)? Seniau du buvo išleisti, buvo įdomu skaityti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...