2011 Birželio 27

Amžinas Dariaus Mockaus nerimas

veidas.lt

"Veido" archyvas

D.Mockus: “Krizės negali savaime patikti, tačiau jos išgrynina procesą. Gali pamatyti, kas yra kas. Kai viskas gerai, tada daug kas vyksta automatiškai”

Pakilimo metais “MG Baltic” savininkas dairėsi, iš kur laukti smūgio, o šiandien susirūpinęs, kaip nepražiopsoti augimo galimybių.

Prieš trejetą metų, per patį ekonomikos pakilimą, kada optimizmas liejosi per kraštus, vos susėdus pokalbio Darius Mockus pareiškė: “Man ramesni periodai – nesakau, kad kelia susierzinimą, tačiau kelia nerimą, nes tai atrodo nenatūrali būsena. Nuolat turi būti įtampėlė.”

Šiandien tos “įtampėlės” per akis, tad vėl susėdus tame pačiame elegantiškame kabinete “Victoria” biurų pastato aukšte su vaizdu į Nerį ir idilišką Žvėryną, taip ir knieti paklausti, ar dabar verslininkas patenkintas, – juk krizė davė tokią adrenalino dozę, kad tik laikykis. Bet netenka ilgai galvoti, kaip čia pernelyg neįžeidžiant patraukti per dantį vieną turtingiausių Lietuvos žmonių, – jau trečiu sakiniu jis paaiškina, kad ekonomikos leidimosi stadija reikalauja daug daugiau proto, patyrimo. O ketvirtuoju rėžia iš peties: “Man asmeniškai labiau patinka ne kilimo periodas, o kritimas, kada reikia suvaldyti situaciją. Jis prasmingesnis ir vaisingesnis. Žinot, tos visos pergalės, labai geros situacijos svaigina, būna didelė euforija, tai apakina, numuša orientyrus, o kai ateina sunkumas, tada grūdinasi tikrasis charakteris. Tada gali pamatyti ir pamatuoti tiek žmones, tiek sistemas, pamatyti tikrąjį organizacijos tvarumą.”

Regėdamas mano išpūstas akis, verslininkas šiek tiek sušvelnina: “Krizės negali savaime patikti, tačiau jos išgrynina procesą. Gali pamatyti, kas yra kas. Kai viskas gerai, tada daug kas vyksta automatiškai.”

Kada laikas kelti burę

Keturiasdešimt šešerių koncerno “MG Baltic” prezidentas ir vienvaldis savininkas D.Mockus kaip visada žvalus, nenustygstantis vietoje. Laisvas, sportiškas, apsitempęs marškinėliais – juk penktadienis, sako, kam kaustytis į oficialią aprangą. Tik garbanoti plaukai trumpesni nei įprasta – vasara. Sakytum, beveik laisvo menininko tipas. “Aš nesu menininkas, – atremia. – Aš jaučiuosi pakankamai laisvas viduje.” Tai gal lošėjas? Juk ir vienas laisvalaikio užsiėmimų – keletas valandų bridžo kas savaitę? Ir verslas jam pirmiausia galimybė būti pačiame įvykių sūkuryje.

Dar studentas įkūrė konsultavimo kooperatyvą “Litas”, netrukus išbandė investicinio fondo galimybes – sutelkęs investicinius čekius mėgino privatizuoti “Litexpo” parodų rūmus, bet Seimui atšaukus privatizavimą liko be turto, tik su įsipareigojimais. Įsipareigojimus įvykdė, bet daugiau niekada iš žmonių pinigų nesiskolino, tai siaubinga rizika, aiškina. Tik po dešimties metų intensyvaus bėgimo prisipažįsta pirmą kartą atsigręžęs atgal. “Kai tave suka, neša, turi žiūrėti tik į priekį”, – paprastai paaiškina.

Ko niekada sako nesiėmęs – tai gamybos. Ir ateityje nežadąs ten sukti, jam ta sritis neatrodo Lietuvoje perspektyvi. (Alkoholinių gėrimų gamykla “Stumbras”, galima sakyti, nesiskaito – akcizinė gamyba pernelyg specifinė sritis.)

Nekeičia savo nuostatos nė dabar, kai po šios krizės vis garsiau pašnekama, kad gamyba yra ekonomikos stabilumo garantas. Jo įsitikinimu, tokio masto pramonės kaip sovietiniais laikais Lietuvoje niekada nebebus. Tiesa, prieš keliolika metų nupirko dabartiniame Verslo trikampyje išsimėčiusį bankrutuojantį “Viktorijos” batų fabriką, dar mėgino jį gaivinti, gamybą perkeldamas į Naująją Vilnią, bet nieko iš to neišėjo. Vienintelis fabriko prisiminimas – iškaba ant šešiolikaaukščio biurų pastato ir iki šiol spaudoje (tiesa, kaskart vis labiau periferinėje) pasirodančios publikacijos, kad D.Mockus specialiai paleido vėjais tokį puikų fabriką.

Tokia nuostata turi savo kainą: greitos paslaugos, ne pirmo būtinumo prekės, nekilnojamasis turtas, reklamos rinka buvo krizės labiausiai nuniokotos sritys. O juk koncernas ten daugiausia ir dirba. Tad ir nukentėjo ganėtinai stipriai: per krizę apyvarta smuko 20,6 proc., šimtamilijoninius pelnus pakeitė nuostoliai: 2008 m. – 33 mln., 2009 – 72 mln. Lt, tačiau baigiantis krizei 2010 m. – 40,6 mln. Lt. pelnas. Darbuotojų sumažėjo nuo 4127 2008-aisiais iki 2823 2010-aisiais, bet šiemet dešimtadaliu jau padaugėjo.

Tad šiandien itin smalsu, ko krizė išmokė. Nieko, atremia verslininkas. Jam ta krizė jau ketvirta ar penkta, tad, kaip kiekvienas verslininkas, turi išsiugdęs pavojaus jauseną: kai labai gerai, apima nerimas, kad kažko nematai, kažkur apsiskaičiavai. “Kai žaibas trenkia, pamatai, kaip viskas trapu, – vaizdingai aiškina verslininkas. – Gavau dar vieną patvirtinimą: kai viskas labai gerai, turi žiūrėti, kokios vietos yra silpnos, nes kas yra netikra, tos vietos iš karto ir pramušamos kaip kokia tarpinė.”

Bet jis nelinkęs pripažinti buvus kokių esminių klaidų – sako, tiesiog buvo pervertintos rinkos galimybės. Didžiausių smūgių ir sulaukta ten, kur labiausiai pervertinta. Tik, priešingai nei daugelis šios dienos išminčių, D.Mockus teigia, kad ta iliuzija buvo paremta realiu gyvenimu. Kad ir nekilnojamojo turto, statybų rinka: “Tai buvo realūs skaičiai, realus tiek vartotojų, tiek investuotojų tikėjimas.”

Anuomet buvo nuoširdžiai tikima susisiekiančių indų principu: kad prisijungus prie brandžios ES rinkos trisdešimties, keturiasdešimties procentų augimas yra natūralus, – juk esame vienoje sistemoje, tad turime palypėti iki bendro lygio. Deja, ištikus didelei krizei pasirodė, kad ta brandžioji rinka savo problemas sprendė pirmiausia nukarpydama pinigų srautus į mažiau išsivysčiusius regionus, ir tie patyrė itin didelį kritimą. Dabar tai visi mato, puola ieškoti kaltų, pirmiausia bankininkų, investuotojų, o po to ima dievažytis, kad daugiau taip nebebus, dabar jau pasimokėme.

D.Mockus, kaip ir dera patyrusiam žaidėjui, nedaro nei vieno, nei kito. Jis pripažįsta, kad buvo pražiopsotas momentas, kai derėjo atsitraukti, – aišku, geriausia pačiam aukščiausiam taške. Tik lyg tarp kitko priduria, kad bepigu konsultantams ar analitikams girtis: aš taip sakiau. “Jeigu jis prieš mėnesį dar prognozuoja kilimą, o po dviejų mėnesių paniškai skelbia, kad dabar ekonomika kris, ir labai smarkiai, – jam toks nuomonės pakeitimas nedaug kainuoja”, – su kartėliu sako verslininkas ir prisimena 2008 m. lapkritį surengtą bankų konferenciją, kurioje dar prognozuotas 4–5 proc. augimas 2009-aisiais. Kad jis baigėsi 16 proc. kritimu, visi žinome. Tuo tarpu drabužių pirkimo ciklas yra devyni mėnesiai, nekilnojamojo turto ciklas – bent dveji metai. Va tau ir prognozių bei verslo rizikos žirklės.

Pamatęs, kad rinka nebeveža, koncernas per dvejus metus atsikratė 240 mln. Lt skolų – tai apie 40 proc. visų įsipareigojimų. Ta proga verslininkas primena, kad valstybė eina priešingu keliu: nebegaudama pajamų, didina skolą; suprantama, valstybė, kitaip negu verslas, negali “atleisti” žmonių.

Neiškenčiu vėl negrįžęs prie to verslininką persekiojančio nerimo: galgi dabar jau ramiau – silpnosios vietos paaiškėjo, krizė išgyventa, lieka nusiteikti viltingam augimui.

Nieko panašaus, atremia verslininkas, dabar tas metas, kai turi spėti laiku pakelti burę ir pagauti augimą: “Ir vėl žiūrėti, nepamesti to momento, kai vėjas pasidarys per stiprus ir tavo burė gali tapti per didelė ir apversti laivą.”

Po poros metų pertraukos koncernas atnaujino nekilnojamojo turto projektus, plečia aprangos tinklą. Augimas, sako, nėra stulbinantis, bet tvarus ir sveikas. Jo matas: augti daugiau negu rinka, nes kitaip ką savo pridedi?

Barmenas ir jo puodeliai

D.Mockus paaiškina, kad krizę atlaikyti padėjo verslo diversifikavimas: jei būtų vien nekilnojamasis turtas ar vien apranga, kurios rinka krito apie 40 proc., būtų sunku atsilaikyti. Bet apskritai, kaip kadaise yra prisipažinęs šių eilučių autoriui, jam niekada nebuvo taip, kad va yra paskutinis litas, atėjau – raudona juoda pastačiau, ir jeigu būtų iškritę juoda, būtų viskas. “Gyvenime nesu užstatęs nei savo buto, nei savo mašinos ar dar ko nors. Net pačiais aštriausiais momentais mes savo verslą vystėm su pakankama atsarga”, – tvirtina verslininkas.

Vis dėlto mėginu suvokti: kai ištinka tokios krizės, kai vien uždarius “City” parduotuvę Gedimino prospekte Vilniuje prarandama dešimt milijonų litų – tai vos ne pusė viso “Aprangos” 2009 m. nuostolio, – turėtų kilti noras ką nors nuskalpuoti.

Koncerno prezidentas ir “Aprangos” valdybos pirmininkas sako, kad šiuo atveju neišeina ieškoti kaltų: jeigu ekonomika būtų vysčiusis kitu scenarijumi, sako, tas projektas būtų pasiteisinęs. Net jeigu kritimas būtų įvykęs ne 2008-aisiais, o kokiais 2012-aisiais, būtų kitokie rezultatai. “Kai klaidos įvyksta neišanalizavus situacijos, dėl aplaidumo arba iš savanaudiškų paskatų, tada baudimas ir visa kita yra privalomas, nes kiekviena klaida turi būti įvertinta. Šita klaida kito pobūdžio. Kai yra dešimt gerų sprendimų, viena kita, kad ir tokia brangi, klaida yra privaloma. Jų nepadaręs, nepadarysi gerų sprendimų”, – neabejoja.

Klausiamas, ar koncerne pasitaiko tokių savanaudžių, prezidentas iš karto atsiriboja nuo konkretybių, tik pabrėžia, kad išcentrinės jėgos, ypač jeigu joms toną duoda pirmasis asmuo, gali organizaciją sužlugdyti neįtikėtinu greičiu: “Tarkim, yra šimtamilijoninis objektas, kuris jau skaičiuojant nuostolingas, 60 proc. darbų sudaro subranga, nuo tų 60 mln. tu susirenki kokius 3 mln. kyšių, ir tai daro pirmas žmogus. Objektas baigiamas su minus dviem milijonais; vadovas iš subrangovų susirenka 3 mln. kyšių. Štai ir rezultatas.”

Čia ir prieiname vieną jautriausių klausimų – statybos bendrovės “Mitnija” pirkimą, po trejų metų virtusį teismo procesais ir jos buvusio savininko Antano Gurecko savižudybe. Ar ne apie tai verslininkas kalba? Tiesiai klausiamas, D.Mockus tiesiai ir atsako: kadangi yra iškeltos baudžiamosios bylos, pareikšti ieškiniai (beje, kaltinimas dėl privedimo prie savižudybės po devynių mėnesių tyrimo neseniai atmestas), jis negalįs komentuoti – tuo labiau kad našlė aktyviai komentuoja, o čia išeis, kad ir galingas koncernas įjungė žiniasklaidos mašiną… Tik tiek pasako: “Tai labai skaudi, su tragiška baigtim patirtis, kuri mums davė labai brangią, turbūt pačią brangiausią per visą istoriją pamoką, tikrai brangesnių nesam turėję, kaip “Mitnijos” pirkimas.”

Visa kita jis linkęs palikti prokuratūrai, nors per ilgą pašnekesį ne kartą purto galvą niekaip nepajėgiąs suvokti, kaip galėjo klaidingai suveikti didžiulio patikėjimo mechanizmas. Galiausiai prieina išvadą, kad čia “barmeno sindromas”: jeigu perki barą kartu su barmenu, nesitikėk, kad jis tau dirbs. Ir jau konkrečiau: koncernas turėjo aštuonis restoranus, ir tik pastatę skaitiklius sužinojo, kad barmenas parduoda ne dvidešimt, o du šimtus puodelių kavos…

Verslininko tikinimu, čia grynai turtinis ginčas, ir matyti, kad išties nemažai jam kainavęs: veide įsispaudę nuovargio ženklai, smilkiniai žilstelėję.

Klausinėju kitų verslininkų, ką jie mano apie “Mitnijos” istoriją. Visi, net ir tie, kurie ne itin mėgsta D.Mockų, gana santūrūs, tik kartkartėmis prasprūsta: čia “Status” mokykla.

Priminsime: daugiau nei prieš dešimtmetį D.Mockus kartu su liūdno atminimo Vladu Bieliausku buvo įkūrę “Status” ir partneriai” – ši bendrovė iš smulkiųjų akcininkų supirko daugiau kaip trečdalį koncerno SBA akcijų. Po ilgų ir triukšmingų teismo procesų SBA tas akcijas atsipirko.

Klausiamas apie šį epizodą, D.Mockus nemato ko gintis. Taip, sako, turėjome 50 proc. “Status” ir partneriai” akcijų, taip, sako, supirkome iš smulkiųjų akcininkų akcijas ir jie tapo didžiausiais laimėtojais. Nieko neteisėto, tik kad buvo labai liguista didžiojo akcininko reakcija. “MG Baltic” tai buvo smulkus sandoris, tad kai pamatė, kokia kyla nepasitenkinimo banga, savo dalį pardavė V.Bieliauskui. Tačiau ir šiandien D.Mockus tame sandoryje nemato nieko nedoro, tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje toks verslas egzistuoja, tik tiek, kad jį daro inteligentiški jaunuoliai baltom apykaklėm, o V.Bieliauskui buvo patogu kabinti kagėbisto uodegą.

PPP pakasynos

D.Mockus ne kartą kaltintas turįs įvairių kėslų, dažniausiai – kad norįs nusigriebti kokį monopolinį infrastruktūros gabalą. Jeigu būtų norėjęs, sako, per tuos dvidešimt metų tikrai ką nors būtų įsigijęs – puikiai supranta, kokie ekonomiškai patrauklūs monopoliniai verslai. Tačiau lygiai taip pat supranta ir emocinę už juos mokamą kainą – būti visų nekenčiamam, ir tas garantuotos rinkos mokestis jam neatrodo patrauklus. “Mes visą gyvenimą konkuravome atviroje rinkoje, – dėsto verslininkas. – Niekada neturėjome monopolinių verslų, kasdien kovėmės dėl kliento, kasdien tikrinome savo pajėgumus. Mūsų tokia verslo praktika.”

Jam apskritai slogus tas visuotinis susipriešinimas. Prasitaria dar stipriau: “Tai man šlykštu. Pažiūrėkit: politikų nekenčia visi; verslininkų nekenčia visi; žurnalistų nekenčia visi. Išlaikytinių nekenčia tie, kurie moka mokesčius, pensininkai gauna mažas pensijas… Ir tas neapykantos ratas sukasi tarp visų socialinių grupių.”

Būtent dėl to – kad bus didelis visuomenės susipriešinimas – prieš trejus metus, kai buvo gimdomas dabar jau miręs trigalvis slibinas “Leo LT”, išplatino erdvius skelbimus su antikos išminčių citatomis. Platono: “Tobula valstybė yra išmintinga, narsi, nuosaiki ir teisinga…” Ir Horacijaus: “Viskam yra saikas…” Tais skelbimais D.Mockus sakėsi norėjęs iš anksto pareikšti savo poziciją, nes “tokio masto neteisingumas visuomenėje gilina tam tikrus procesus, už kuriuos po to reikės atsakyti mums visiems”.

Šiandien trigalvis miręs, užtat Lietuvos pašonėje, Kaliningrade ir Baltarusijoje, statomos atominės elektrinės. Kaip dabar, klausiu verslininko, su tuo teisingumu? O jis: “Atkreipkit dėmesį, kad po AE projekto nė vieno PPP projekto nebuvo.” (PPP – “Public Privat Partnership”, lietuviškai “privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas”.)

Štai ir rezultatas: dar didesnis nepasitikėjimas, įtarumas, valstybės ir verslo, visuomenės ir verslo susipriešinimas. “Jeigu geriausi verslininkai neturi pasitikėjimo, tai visiems kitiems nėra ten ko galvos kišti”, – liūdnai konstatuoja D.Mockus. – Dabar verslininkai negalės kurį laiką nieko pasiūlyti. Tai visai ekonomikai, visai visuomenei žala – tas didelis nepasitikėjimas.”

O blogiausia, kad ir politikai dabar įgudo girtis kuo? – kad jie nieko neturi, kad pajamų deklaracijoje nulis. “Žmogus, kuris nieko neturi, kitaip tariant, žmogus, nesugebantis pasirūpinti savimi ir šeima, – na kaip jis gali pasirūpinti visuomene? – rodos, labai paprastai klausia D.Mockus. Paprastai ir atsako: – Aš netikiu tokiais dalykais.”

Tokios tendencijos tikrai neskatina visuomenės kūrybingumo, veržlumo. Šiandien matyti, kad verslininkai vėl darosi uždaresni, vengia pasakoti apie savo siekius, svajones. O juk į ką būsimiems lyderiams orientuotis – negi į tuos, kuriems nesiseka ar, dar blogiau, kurie nieko nenori?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Ateitis Ateitis rašo:

    Priestai ne ta ikeliau

  2. Vistiek jam neidomu Vistiek jam neidomu rašo:

    Tamsta Draiu Mockau ar jus nesijauciate visiskai vienas visose siose straipsniuose? Vistiek as manau, kad jus apsistates baltomis figurelemis kurios neturi jokiu ideju, tik moka linkseti galvom.

  3. none none rašo:

    vienas geriausiu MG Baltic “biznio” pavyzdziu manau yra Stumbro privatizavimas.
    neaiskiais keliais pasalini is konkurso konkurentus, tada pasiskolini is banko pinigu, “nusiperki” imone kurios saskaitoje yra daugiau negu bankui esi skolingas, is karto grazini bankui skolas ir turi sau pelninga akcizini versla.
    kad dar labiau pelningas butu – uzdarai nereikalingas gamyklas, (kuriose spiritas buvo varomas is naturaliu madziagu – pvz bulviu ar grudu) ir pradedi veztis neaiskios (chemines dazniausiai) kilmes spirita is Rusijos ir Baltarusijos ir naudodamasis senais prekiniais zenklais toliau sau pardavineji.
    kai tik MG Baltic Stumbre atsirado, gaminiu kokybe labai nukrito, nei vienoje trauktineje neliko naturaliu uogu ir pan. – viskas miltukais pagaminima.
    svarbiausia pelnas, na ir raso po to apie tokius kaip apie pavyzdinius verslininkus – geda turetu buti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...