R. Šeškaičio nuotr.

Muzika. Po penkerių metų pertraukos su trečiu studijoje įrašytu albumu ir atsinaujinusiu skambesiu grįžta dainininkė Alina Orlova.

Jau žinoma, kad naujasis dainininkės albumas vadinsis „88“. Galbūt tai tiesiog  aliuzija į jos gimimo datą – 1988-uosius. Naujausiame albume taip pat galima atrasti nemažai šio laikmečio muzikos stilistinių bruožų. 88 klavišus turi ir pianinas – instrumentas, be kurio neįsivaizduojama nei Alinos Orlovos karjera, nei jos muzika. Arba, kaip sako pati muzikantė, tai tiesiog įdomiai atrodo grafiškai.

Šiuo metu atlikėja su kolektyvu studijoje baigia paskutinius įrašymo darbus. Jų rezultatą – naujausius kūrinius pirmieji galėjo išgirsti tradicinės Talino muzikos savaitės dalyviai ir lankytojai. Lietuvoje naująjį dainininkės repertuarą balandžio 9-ąją bus galima įvertinti Vilniaus menų fabrike „Loftas“, o dar po savaitės ji svečiuosis Kaune. Pasak A.Orlovos vadybininko Lauro Lučiūno, pamažu dėliojasi ir rudenį numatytų koncertų užsienyje grafikas – ketinama aplankyti Ukrainą, Rusiją, Prancūziją ir kitas šalis.

Pastarasis studijoje įrašytas dainininkės albumas „Mutabor“ išleistas 2010-aisiais. Netrukus A.Orlova tapo aktyviausiai užsienyje koncertuojančia šalies muzikante, ypač dažnai lankėsi Prancūzijoje ir Rusijoje. 2010 m. pabaigoje rusų žurnalas „Kommersant Weekend“ išrinko Alinos dainą „Лихорадка“ įsimintiniausia metų rusiška daina, o įtakinga Prancūzijos kompanija „Fargo“ šioje šalyje perleido atlikėjos debiutinį albumą.

Penkeri metai – ilga pertrauka net ir labiausiai pripažintiems užsienio muzikantams. Tiesa, prieš keletą metų buvo išleista gyvos muzikos kompaktinė plokštelė, kurioje sutilpo per koncertą „LRT Opus“ radijuje skambėjusios dainos. A.Orlovos teigimu, dainų, įvairių jų versijų ar tiesiog motyvų per šį laikotarpį sukurta tikrai daug, tačiau norint imtis įrašinėti albumą reikia didelio susikaupimo, susitelkimo bei atokvėpio nuo dažnų koncertų ir kelionių. Todėl naujam albumui atsirasti ir prireikė šitiek laiko.

Naujausi kūriniai, kaip ir anksčiau, įrašyti dirbant su prodiuseriu, grupės „Siela“ lyderiu Aurelijumi Sirgedu. Jis prodiusavo visus kol kas išleistus A.Orlovos kompaktinius diskus, o per koncertus talkina ir kaip garso inžinierius. „Su juo dirbu jau labai seniai, susipažinome, kai man buvo gal aštuoniolika metų. Tam tikra prasme jis man kaip giminaitis, nes kartu dirbame ir studijoje, ir per koncertus, nemažai laiko praleidžiame kelionėse. Muzikiniu požiūriu jis turi tam tikrą savo braižą, kurį nusakyti sunku, bet tai man palieka labai daug erdvės, jis turi kažkokio naivumo ar žaidimo elementą. Žinau, kad jis simpatizuoja gotikai, nors dabar „Siela“ jau groja šiek tiek kitaip, bet yra ir tos tamsos. Kadangi mes viską darome kartu, tai jis yra kaip mano ranka. Pati nemoku įrašyti, sukarpyti ar sudėlioti“, – pasakoja iš Visagino kilusi dainininkė.

Šįkart skyrėsi ir pats albumo įrašinėjimo procesas. A.Orlovos žodžiais tariant, naudota daug įvairių kompiuterinių tembrų, su kuriais buvo galimybė eksperimentuoti ir žaisti, dėlioti vienas linijas ant kitos ir montuoti. Įrašų sesijos prasidėjo pernai rudenį ir iš viso truko maždaug pusę metų. Į albumą pateko dainos lietuvių, anglų ir rusų kalba, parašytos per pastarąjį laiką – metus, daugiausia dvejus.

Šių pokyčių rezultatas – pastebimai pakitęs dainininkės kūrinių skambesys. Girdėti daugiau elektroninių motyvų, turtingesnės ir įvairesnės dainų aranžuotės. Kaip jau buvo galima įsitikinti išklausius pirmą paskelbtą dainą „Sailor“, kamerinę, „vienišos merginos prie pianino“ stilistiką keičia sintezatoriai ir atmosferiška bendra nuotaika. Visa tai buvo populiaru 1988-aisiais.

O kadangi muzikinės mados kur kas dažniau kartojasi ir atgimsta, nei kuriasi naujos, nostalgija tampa bene pagrindiniu šiuolaikinės muzikos varikliu, panašiu keliu pasuko ir A.Orlovos kūryba. „Neįsivaizdavau, kaip tai turi skambėti, nes tiesiog turėjau melodijų ir įvairių motyvų su pianinu, tačiau kaip tai turi atrodyti, supratimo nebuvo. Taip nutiko, kad pasirinkome būtent tokią formą. Aš pati laikui bėgant klausausi įvairios muzikos, labiau ją pažįstu, ir tai, žinoma, veikia. Be to, kaip ir išaugi iš to kamerinio skambesio, norisi pabandyti kitaip. Nebesinori rašyti vien pianinui, nors jo, aišku, nemažai yra ir šiame albume. Skambesys keičiasi natūraliai, su laiku ir su manimi. Nuo pirmo ir netgi nuo antro albumo praėjo tikrai nemažai laiko“, – sako atlikėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.