2012 Kovo 03

Akmeniniai klevai

veidas.lt


Šiomis dienomis knygynus pasieks prozininkės Lenos Altang romanas „Akmeniniai klevai“, pelnęs autorei Naujosios rusų literatūros premiją. Siūlome ištrauką iš šios knygos, susidedančią iš trijų dienoraščių.

Sašos Sonli dienoraštis 2008

Mes – tai, kuo bandome apsimesti.
Atsargesni turėtumėm būti.

Birželio trisdešimtoji.
Perskaičiau šiandien Defo: daktaras Stefanas Chrizolitas pastebėjo, kad norint apsisaugoti nuo maro rytais dera valgyti virtas ir keptas razinas; jis praneša apie tai dėl visuomenės labo.
Matyt, mama bus skaičiusi tą pačią knygą, nes vaikystėje buvau maitinama razinomis – nuo bendro nuosilpio, kaip sakydavo mūsų tarnaitė. Ant stalo virtuvėje visuomet stovėjo medinis dubenėlis išbrinkusių nuo karšto vandens rudų uogų, naudojau jas, kai lipdydavau molines lėles, jų visada būdavo rusvos akys ir raukšlėta saldi burna.
Keista vis dėlto skaityti tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų puslapių, apsiskelbia – štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo plona permatoma nosimi šitas eilutes!
Viešpatie, kaip aš norėčiau ją pamatyti, tik dar vieną kartelį. Tomas Moras raudonais viršeliais prakalbino mane sifograntais – taip mama vadindavo ypač skandalingus gyventojus, ir hitlodėjum – taip būdavo pavadinamas tėvas, kai leisdavosi į ilgus eismo nelaimių apsakinėjimus, užmiršęs ataušusią sriubą.
Natanielis Hotornas pažadino pažįstamą tobulybė žudo, tėvas visada patraukydavo pečiais, kai išgirsdavo taip sakant mamą, besiskundžiančią dėl suskrudusios pyrago, Deidros pamiršto krosnyje, luobelės. Pasirodo, tie žodžiai iš alegorinio pasakojimo – apie gražuolę, kuriai nuo veido buvo pašalintas apgamas. Jinai mirė todėl, kad ji nebebuvo ji: nebegalėjo atpažinti savęs veidrodyje ir mirė iš siaubo.
O mama mirė todėl, kad nukrito geležinė iškaba.
O tėtis mirė todėl, kad Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui. O Jaunėlė nemirė, nors visi ją seniai palaidojo. Ji tiesiog perskilo pusiau – tarytum kalbantis akmuo Lechas Lavaras, bandęs įterpti žodelį svetimon laidotuvių kalbon.
Mirtis – tai vienas iš dalykų, ant kurių laikosi pasaulis, joje nėra nieko nežmoniška. Kad šitai suprastum, nebūtina net sėdėti ant aukšto.
Aš sėdžiu ant aukšto todėl, kad čia sausa, čia šilta, po sienas lando medvabalis, o šiaudinis kilimėlis kvepia juodžolėmis, ašuotėmis ir grižažolėmis. Sėdžiu čia todėl, kad namie triukšmas, o stoginėje drėgna po ilgos liūties – keturias dienas lijo ir šniokštė taip, jog verandoje atplyšo siauras drobinis markizės skivytas ir pakibo lyg pašautos kregždės sparnas.
Beje, apie mirtį. Liko dar vienas mamos posakis, jo taip ir nebuvo nė vienoje knygoje, manau, mama pati jį išgalvojo.
Karalienė Ona pasimirė.

[...]

Defido Monmuto laiškas 2005

… tavo aplinkybės visada su tavimi išvien.
Tu nusprendei vieną sykį, jog esi sukurta kankinamiems prisiminimams, tu sutvirtinta jų, tarytum muziejiniai plėšraus padaro griaučiai – vielos, ir tau atrodo, kad jeigu juos kas ištrauktų, tu subyrėtum į tūkstančius slankstelių ir smulkių kremzlikių. Prisiminimai nusėdo kaip kalkės tavo gyslose, Saša, ir neleidžia tavo kraujui tekėti, o tau pačiai neleidžia atsitiesti.
Tavyje gyvena mergaitė, draskoma nuojautų, ir tuo pat metu atžaroka senė. Kadaise aš pažinojau tą mergaitę visai neblogai, mokiau ją anglų ir lotynų kalbų, net mylėjau ją kaip mokėjau, tačiau senė… o taip, aš visada bijojau senės.
Užmarštis – gynybinis sielos mechanizmas, kai kurie stiklai turi apsinešti suodžiais, kad galėtum neapakti žvelgdamas rytdienon. Jei nebūčiau to padaręs su savo atmintimi, ar patikėsi, neįstengčiau netgi rašyti tau. O juk aš rašau tau.
Tu, žinoma, neprisimeni, kaip devyniasdešimt ketvirtųjų spalį, kai nusivežiau tave Londonan po mūsų sužadėtuvių, mus užklupo lietus Kensingtono soduose ir mes blaškėmės po begalines, lietaus užpiltas alėjas. Aš pasiūliau išsinuomoti numerį viename iš senovinių viešbučių, žvelgiančių langais į parką, ir praleisti ten naktį – apdžiūti, išgerti vyno, pasimylėti.
Aš taip norėjau tavęs tada, tokios vėsios, išblyškusios, susitaršiusios, kad būčiau įmanęs graužti nagus iš nekantrumo, tarytum alkanas berniūkštis, paliktas po pamokų.
Koks vaikiškumas, pasakei tu, gūžtelėjusi pečiais, mūsų juk atgaliniai bilietai pusę dešimtos. Tavyje jau tada glūdėjo baiminga atodaira, vėliau, sumišusi su vienatve ir atšiaurumu, ji virto neviltimi.
Tu galėjai išvaryti ją iš savęs, tavyje tiek daug gyvūniškos, natūralios jėgos, bet tu nė piršto nepajudinsi. Siela tavo skurdi, bet tik todėl, kartoju tau, kad gyveni ankštoje savo prisiminimų kamarėlėje, kaip kadaise gyvenai tėvų namų sandėliuke, išsilankstydama nakčiai seną spyruoklinę lovą.
Tu – visų geriausia ir visų pražūtingiausia, ką tik turėjau per daugelį metų, tau išėjus pradėjau įsižiūrėti į daiktus, į žmones, į savo paties išgyvenimus taip, kaip tai darydavai tu, tavuoju įdėmiu raganišku būdu.
Juokinga pasakyti, aš skaitau kaimo paaugliams Platoną ir Tomą Hardį, nors žinau, visa tai tik žodžiai, iš kurių buvo sukurtas jų – Platono ir Tomo Hardžio – pasaulis, papjė mašė iš savo pačių siaubo, kažin kas visiškai nenaudinga ir kitiems nepasiekiama.
Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi. O kodėl tau pačiai nepradėjus rašyti? paklausiau aš tada, ir tu atsakei nieko negalvodama: o aš viską turiu.
Kaip viskas sumišo tavo galvoje, mergaite mano.
Nieko tu neturi, ničnieko.
Kad ir kur tu eitumei, visur tavęs laukia dykra, apaugusi nirtingomis svėrėmis, bet ne todėl, kad tu ieškai jos, o todėl, kad ją nešiojiesi. Tu buvai palikta šitoje dykroje visai mergytė, aš prisimenu tave andainykštę, amžinai nepatenkintą, su dirbtine šypsena. Tu priminei man tą Kiplingo apsakymo berniuką, kurį tėvai atidavė Indijoje lyg ir giminaitės, lyg ir paikos tarnaitės valiai, ir jis apako, nes nieko nenorėjo matyti.
Žinojau, kad turiu ištraukti tave iš ten, nuplėšti tą plutą, kuria tu apauginai šiltą, gyvą Aleksandrą, tačiau „Akmeniniai klevai“ traukė tave į dugną tokia jėga, tarytum jūsų pensiono pavadinimas būtų „Akmeninis inkaras“.
Vis dėlto užteks pamokslų, rašau tau ne dėl jų, norėjau pasakyti, kad nepamiršau tavęs ir, klausydamasis kalbų apie jūsų šeimą, tikriau sakant, apie tai, kas iš jos liko, iki šiol jaučiu pažįstamą šiurpulį ir kurį laiką negaliu atgauti kvapo.
Ypač kai girdžiu istorijas apie tave ir Driną, žmonės kalba baisybes – bet baisiausia, kad manęs jos nestebina.
Visada žinojau, kad iš tavęs galima laukti visko, tu pilna gyvo, reto šiais laikais natūralaus žiaurumo. Dauguma žmonių žiaurūs svetimais žodžiais, jie skaito žiaurias knygas, klausosi žiaurių žinių pakeliui iš Bormuto į Rydingą, žiūri į krauju aptekusius ekranus, o tavo istorija kita – tu tiesiog kitaip negali, kaip ir negali pykti iš tikrųjų arba paklusti aistrai, tavyje tvyro tyla, kaip aikštėje įvykdžius bausmę.
Jeigu tu nužudei ją, žinok – aš tavo pusėje.

[...]

Luelino dienoraštis

elderberry, šeivamedis, kiaurmedis, runa fehu – jo žiedų arbata valo kraują, o žievės nuoviras ramina širdį, taip Saša parašė tą vakarą, kai sudaužiau jos sodo lempą, ji nuėjo savo miegamajan ir parašė tai, kol maudžiausi duše, dėliojau ant kėdžių šlapias drapanas ir žiūrėjau pro langą į juodą rifiuotą daržinės stogą – man buvo duotas kambarys, iš kurio nematyti jūros, šitoks dešimčia svarų pigesnis
ką ji galvojo apie mane, kai gulėsi miego, išsipindama plaukus, žvelgdama pro langą į liepų šakas, lankstomas šlapio vėjo?
nuo to laiko, kai perskaičiau – skubomis, įsiklausydamas į žingsnius ant laiptų, į žvirgždo gurgždesį – nuo to laiko, kai šitai perskaičiau, negaliu nurimti, londono butas atrodo man kaip tamsi valų ola, pilna stalaktitų, aš kliūnu už dėžių ir dėžučių, iš vienos dėžės aš išsiėmiau bernodžonso albumą ir jau pusvalandis sklaidau jį kaip nevisgalvis
panašu, kad jis buvo sutikęs nemažai moterų, panašių į sašą sonli! pažvelkim kad ir į jo basąją pavargėlę, ne – į andromedą, palinkusią prie šaltinio, tfu, kuo čia apskritai dėti prerafaelitai! visa klevuose matyti per sodo sumaištį, va kuo, visur kur opiumiškas išglebimas ir rūstumas sau, visų ginklai apsiviję gervuogėmis, juodi ratilai po akimis, sunki galva, susiraizgę tankūs plaukai – va kuo
ar rašo ji apie mane dabar, kai išvažiavau? noriu tai skaityti, o daugiau nieko skaityti nenoriu, apie mane niekas niekad nieko nerašė, aš nė nežinojau, kad mano kairioji akis žydrai pilka, kaip šlapios samanos saulėj
įsivaizduoju jos dienoraštį, diena po dienos prirašomą rašalinių paukščiukų: gerai būtų, kad luelinas e. atvažiuotų dar kartą, matau šią frazę, tarytum ji būtų parašyta ant karalių menės sienos, įsižiūriu į ją, lyčiu ją ir jaučiuosi ulisas odisėjas prie penelopės vartų, susivokiantis kariavęs tik dešimtį metų, o kitus dešimtį metų, kaip paskutinis kvailys, siekęsis namo

Lena Eltang

Apie autorę

Lena Eltang gimė tuometiniame Leningrade. 2003 m. išėjo pirmas jos eilėraščių rinkinys (jo įvadą parašė Tomas Venclova), vėliau dar keli, veikiai poetė ėmėsi ir prozos. Kaip prozininkę ją išgarsino jau pirmas romanas „Gervuogės ūgis“, patekęs į premijos „Nacionalinis bestseleris“ trumpąjį sąrašą, o parašiusi antrą – „Akmeniniai klevai“, autorė tapo pirmąja premijos „Naujoji rusų literatūra“ laureate.
Nuo 1991 m. L.Eltang gyvena Vilniuje. Iki šiol Lietuvoje skelbta tik jos eilėraščių ir jų vertimų – „Poetinio Druskininkų rudens“ ir „Magnus Ducatus Poesis“ almanachuose.
L.Eltang proza – unikalus Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinys. Savita romano „Akmeniniai klevai“ kalba, kalbėsena, daugiasluoksnės poetinės aliuzijos tai praskleidžia pridengdamos, tai pridengia praskleisdamos – grakščiai tiesiog skaitytojo akyse kloja vienas ant kito apžavius gyvenimo ir sąmonės realybės siužetus, laiškų ir dienoraščių kiauraraščius, nutviekstus skaudaus ir skaidraus ilgesio. Romanas „Akmeniniai klevai“ – ne iš tų, kuriuose aprašomas gyvenimas. Jis iš tų retų, kuriais rašomas pats gyvenimas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...