2016 Gegužės 07

Veido archyvas

Akademija, žemdirbių Lietuvos sostinė

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Prieš žengiant per Dotnuvos žemės ūkio mokslininkų buveinės slenkstį pirmiausia pėda pataiko į  beveik 4 cm duobelę, išmintą akmeniniuose laiptuose, ir prieš šimtą metų vedusiuose į šios srities mokslo įstaigą.

Aušra LĖKA

Keliaujant per Lietuvos miestelius ir kaimus kartais belieka aikčioti klausantis apie jų europinio lygio istoriją, iš kurios šiandien belikęs garsus vietovardis istorijos knygoje ir, geriausiu atveju, kokia ankstesnę šlovę menanti plyta ar medis senolis. Akademija – išimtis.

Nedideliam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui centrinėje Lietuvoje dalyje pavyko praktiškai be pertraukų net karų ir okupacijų metais jau antrą šimtmetį išlikti žemdirbiškos Lietuvos sostine. Simboliška, kad net dabartinis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto rūmas pastatytas ant senosios žemės ūkio Alma Mater pamatų. O keli laipteliai į dabartinį pastatą numinti kelių kartų žemdirbystės mokslų eruditų, tęsiančių pirmtakų pradėtus darbus.

Painiava dėl miestelio pavadinimo

Bet pirmiausia būtina patikslinti, apie kurį miestelį bus rašoma, mat painiavos pasitaiko neretai. Instituto darbuotojai pasakoja, kaip kartą naktį miestelį pasiekė  vilkstinė su traktoriais – užsieniečiai ieškojo, kur čia vyks arimo varžybos. Juos ištiko šokas paaiškėjus, kad atvyko į Akademiją, bet ne tą – taip pat vadinasi ir pakaunės miestelis, kuriame įsikūrusi taip pat žemdirbystės mokslo institucija – Aleksandro Stulginskio universitetas. Ką jau kalbėti apie supainiotus laiškus ir siuntinius.

Anksčiau miestelis vadinosi Dotnuva, paskui Dotnuva-Akademija, paskui liko tik Akademija, o Dotnuvos vardas liko gretimam miesteliui. Maža to, dar yra atskiras kaimelis – Dotnuvos geležinkelio stotis, nors ji iš tikrųjų arčiau Akademijos nei Dotnuvos.

Tad, kad būtų aiškiau, net tarptautiniuose forumuose įprasta sakyti, kad Lietuvos žemdirbystės institutas – Dotnuvoje. Beje, riba tarp Dotnuvos ir Akademijos (kaip ir kai kurių kitų seniūnijos vietovių) simbolinė: ant to paties stulpelio lentelė žymi vieno miestelio pabaigą, o kito pradžią.

Dotnuvos seniūnija – net 132 kv. km, 6 tūkst. gyventojų, ji apima net 6 miestelius ir didesnius kaimus. Kiekvienas turi savo bendruomenę, rengia savo renginius. Bet visai atskirti gyvenimus sunkoka, nes, pavyzdžiui, Dotnuvos įstabaus grožio bažnyčios su vienuolynu, kur dar plazdena jos ganytojo Tėvo Stanislovo aura, parapijai priklauso ir Akademija, mat čia bažnyčios nėra. Joje išlikę tik ratu susodinti medžiai, juosę cerkvę, tarpukariu perstatytą į katalikų bažnyčią, paties Maironio pašventintą.

Sovietinės okupacijos metais bažnyčios pastate buvo Žemdirbystės instituto sandėlis. Institutas prašė pinigų bažnyčios remontui, bet sulaukė įsakymo ją nugriauti.

Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Seniūnijos administracija – irgi Dotnuvoje, bet per visuotinį balsavimą pritrūko tik šešių balsų, kad ji būtų perkelta į Akademiją. Užtat Dotnuvos dvaras – Akademijos teritorijoje. Vienos stambiausių ir turtingiausių vietos įmonių, modernia žemės ūkio technika ir sėklomis prekiaujančių „Dotnuvos projektų“, administracija – Akademijoje, o įmonės teritorija – jau Dotnuvos ribose. O nemažai Žemdirbystės instituto darbuotojų gyvena Vainotiškėse, kurių riba su Akademija irgi telpa ant vieno stulpelio. Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Akademija, žinoma, turi panašumų su kitais nedideliais Lietuvos miesteliais: sovietinės architektūros palikimas – aikštė su parduotuvėmis, vaistine, kredito unija, ambulatorija, netoli – pirmas po ilgų ginčų pradėtas renovuoti daugiabutis. Kaip ir kituose miesteliuose, centrinėje aikštėje karaliauja prekeivių sendaikčiais palapinės, kuriose vietiniai dairosi ir „Prados“ juodo prekės ženklo, mat Akademija į jį įnešusi savo indėlį – vietinė mergaičiukė Rasa Žukauskaitė, vaikštanti pasaulio mados sostinių podiumais, yra „Prados“ reklamos veidas.

Aikštės kampe – švelniai tariant, ne itin išvaizdus kebabų vagonėlis, šalia – aptriušęs stalas ir suolas, bet po stogeliu. Tačiau kebabinės darbuotoja sukasi kaip vijurkas, sako, nuo ryto iki antros valandos nestabtelėjusi nė minutei. Ji kebabais vietinius, pravažiuojančius, o ir specialiai iš gretimų miestelių, kaimų ar net Kėdainių atvažiuojančius žmones maitina jau 9 metai. Kebabai tikrai skanūs.

Turi ir Žemės ūkio ministeriją, ir ministrą

Vis dėlto, nepaisant sovietinės masinės architektūros reliktų ir šiandieninių second hand realijų, iš kurios pusės beatvažiuotum į Akademiją, ji iš karto keliautojui prisistato ne kaip koks bažnytkaimis, o prie carienių, profesorių, net ministrų pratęs miestelis.

Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – kryžiuočių kronikose dar 1372 m. paminėta Dotnuva (Datinen) vien šiandieninės Akademijos ribose turi net 32 paveldo objektus. Miestelis gali puikuotis, kad Dvaro, dar vadinamuose Salos ar Baltuosiuose, rūmuose net dukart svečiavosi Rusijos carienė Jelizaveta. Iš karto dėmesį patraukia raudonų vietinės plytinės plytų (šimtas metų, ir nė viena nesubyrėjusi) senųjų žemės ūkio mokymo įstaigų, karo ligoninės pastatai. Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja. O parko gilumoje baltuoja Žemdirbystės instituto rūmai. Nuo Piotro Stolypino nusižiūrėtos vietos laikų čia sukosi Lietuvos žemės ūkio mokslo istorija.

Į Akademiją visais laikais iš Lietuvos ir iš kitų kraštų važiuota semtis žemdirbystės mokslų žinių, mokslo centrą pagerbė visi prezidentai, pradedant Antanu Smetona, kurio pasodintas ąžuolas čia tebeveši. Tik Dalia Grybauskaitė, kai lankėsi Dotnuvoje, aplankė modernius slaugos namus, bet į Akademiją neužsuko.

Akademija turi net savo Žemės ūkio ministeriją ir savo ministrą joje: Nikitos Chruščiovo laikais užsimota valdžią priartinti prie liaudies, tad Akademijoje buvo pastatytas pastatas ministerijai, o šalia 1967 m. užtvenktos Dotnuvėlės tvenkinio – penki vienodi namai ministerijos darbuotojams.

Keli darbuotojai buvo atvažiavę, pasisukinėjo Akademijoje mėnesį kitą ir vėl išvyko į Vilnių. Dabar ministerijai statytame pastate įsikūrusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kuriai vadovauja 1998–2000 m. žemės ūkio ministru buvęs Edvardas Makelis.

Akademijoje daug įstaigų, susijusių su žemės ūkiu. Už tai, pasak Žemdirbystės instituto direktoriaus doc. Vytauto Ruzgo, Akademija turėtų būti dėkinga carinės Rusijos premjerui P.Stolypinui, XIX a. pab.–XX a. pr. pagarsėjusiam Rusijos žemės ūkio reforma, kurią bandė diegti ir carinei imperijai anuomet priklausiusioje Lietuvoje.

Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Jam kilo idėja įsteigti labai aukšto lygio, aukštosios mokyklos statuso Kauno gubernijos žemės ūkio mokyklą. P.Stolypinas turėjo Kalnaberžės dvarą netoli Dotnuvos, kuriame mėgdavo ilsėtis, tad gretimai, dabartinėje Akademijos teritorijoje, 1911 m. ir įsteigė mokyklą. Vietos pasirinkimą lėmė ir netoli miestelio esanti geležinkelio stotis. Tiesa, Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausomai, imta galvoti mokyklos veiklą pratęsti. 1919 m. prof. Viktoras Ruokis ėmė vadovauti čia įsteigtam Žemės ūkio technikumui. Tuo metu vietos gyventojai, daugiausia vadinamieji tuteišiai, nelabai šnekėjo lietuviškai, tad dėstytojai ir studentai vaikščiodavo po kaimus ir mokė lietuviškai. Vienas kaimas iš dėkingumo net pavadintas Kemėšiškiais, kraštą lietuvinusio technikumo dėstytojo kunigo Fabijono Kemėšio vardu. Dabar tik seni lenkiški užrašai kapinėse primena kraštą buvus lenkakalbį.

Istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis.

Buvo didelė laimė ir Akademijai, ir visai Lietuvai, kad atsikviesta lietuvių profesūros  iš Peterburgo, Maskvos. Stasys Nacevičius, Dionizas Rudzinskas atvažiavo, net nemokėdami lietuviškai rašyti. „Tai buvo aukščiausio lygio inteligentai, grįžę į Lietuvą dirbti technikumo dėstytojais, nors tai buvo gal kokiais dešimt laiptelių žemiau nei tai, ką jie turėjo svetur. Vėliau dalis jų išvažiavo į Kauną, į laikinąją sostinę, bet impulsas jau buvo duotas. Kaip sakė buvęs Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis“, – kodėl daug kitų šlovingų Lietuvos centrų nunyko, o Akademija per visas valdžias, visas santvarkas liko žemės ūkio mokslo centru, aiškina Žemdirbystės instituto direktorius V.Ruzgas.

Jis pasakoja, kaip gavę paskyrimus jie su bendrakursiais Rimantu Dapkumi ir Zenonui Dabkevičiumi atpoškėjo į Akademiją. Visi trys vienu ar kitu laiku buvo šio instituto direktoriai, prof. dr. Z.Dabkevičius dabar vadovauja taip pat Akademijoje besibazuojančiam ir Žemdirbystės institutą apimančiam Agrarinių ir miškų mokslų centrui.

V.Ruzgas neslepia: iš pradžių buvo liūdna, ne tas peizažas. Tai lygiausia Lietuvos vieta – kur jau jai prilygti jo gimtojo Adutiškio kalvelėms ir ežeriukams.

Ne jam vienam čia trūko peizažo įvairovės: į Akademiją atlikti praktikos kviesdavęsi tuomečio Dailės instituto studentus. Šie bėga šen, bėga ten ir skundžiasi, kad nėra ko tapyti, mat pratę tai daryti kur Dzūkijoje, ten širdis lipa iš krūtinės nuo gražumo. Bet tuometis instituto direktorius Antanas Būdvytis sakydavo: ten gražumas sukurtas gamtos, o čia žmogaus rankomis. Jei apleisi, gamtos grožį rasi ir po 100 metų, o žmogaus sukurtą reikia puoselėti nuolat.

V.Ruzgas prisimena, kad atvažiavę kaip jauni absolventai jie čia rado neeilines asmenybes – Leoną Kadžiulį, Kazį Leistrumą, Henriką Černiauską: „O kai gyveni tokioje dvasioje, ją tarsi įtrauki, įčiulpi, kaip ir jie ją perėmė iš savo pirmtakų. Yra nematoma gija, siejanti šimtametę instituto tradiciją.“

Mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Tuometis instituto direktorius A.Būdvytis, nors buvo kompartijos CK narys, bet apie sovietinę valdžią sakydavo ne „aukščiau stovintis“, kaip buvo priimta to meto terminijoje, o „aukščiau gulintis“. Institute visuomet vyravo disidentiška dvasia. Jo vadovai ieškojo gabiausių mokslininkų, nepaisydami jų politinių pažiūrų ar priklausymo kompartijai, įdarbindavo net iš tremties grįžusius mokslininkus. Rinktis buvo iš ko, juolab atlyginimai buvo didžiuliai: mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Per visus sovietinės okupacijos metus instituto parke, tiesa, apžėlusiame krūmais, išliko ir paminklas Klaipėdos krašto vaduotojams, mat Dotnuvos dėstytojai ir studentai 1923 m. vyko Klaipėdos vaduoti. Iš Dotnuvėlės tarsi metais atritintą akmenį su įrašais, kad trūko vergovės pančiai, sovietmečiu siūlyta susprogdinti, bet instituto vadovai sugalvojo būdą jį išsaugoti: esą sprogdindami tik dėmesį atkreipsime.

Dotnuviškiai mokslininkai nuo seno garsėjo selekcininkų pasiekimais. Ir dabartinio instituto direktoriaus V.Ruzgo pavardė – prie 17 kartu su kolegomis sukurtų veislių, kurių garsiausia – ir plačiausiai ne tik Lietuvoje naudota „Ada“. Jaunystėje jam atrodė, kad selekcininku dirbs, jei jau jokio kito pasirinkimo neliks, mat Žemės ūkio akademijoje ši disciplina dėstyta labai jau nuobodžiai.

Paskui V.Ruzgas pats ją dėstė studentams, tad stengėsi ja sudominti jaunimą. Nors tai nelengva – jaunimas nekantrus, o čia reikia laiko.

Direktorius prisimena, kaip A.Būdvytis sakydavo: selekcija – tai biologija, agronomija, darbštumas, sėkmė ir komercija, nes nauja veislė turi būti konkurencingas produktas. Jis sutinka: jei mokslas nereikalingas verslui, tai kam jis tada reikalingas, tad kiek daugiau nei pusę veiklai reikalingų pinigų Žemdirbystės institutas užsidirba iš užsakymų.

Veislei sukurti reikia maždaug dešimtmečio: selekcininkas ima didžiulį genofondą veislių, skaičiuoja kryžminimo kombinacijas. Vienus kuokelius pašalina, įdeda kitus ir sukryžmina. V.Ruzgas juokauja, kad vienai mamai parūpina kitą tėvą, ir aiškina, jog tai kažkas panašaus į nusikaltėlių fotoroboto sudarinėjimą: yra kažkiek nosių, kažkiek ausų rinkinių, jos kompiuteryje sustumdomos ir padaromas fotorobotas. Taip ir čia: vienas javas akuotas, kitas ne, vieno lapeliai vienaip, kito kitaip atrodo. Padarai kryžminę kombinaciją ir sėji į vieną eilutę. Vienai veislei sukurti reikia per rankas perleisti maždaug 20 tūkst. linijų – 7–8 metus  persėjinėji, kad nebūtų skilimo, nes genomas nėra stabilus. Ir vis tiri pagal daugybę parametrų – atsparumą klimato kontrastams, ligoms, derlingumą ir kita.

Atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime.

Mūsų selekcininkų pranašumas prieš kitus europiečius buvo šalčiui atsparios veislės, bet dabar klimatas toks kontrastingas, o pasaulinis atšilimas reiškia ir naujas javų ligas, kenkėjus, todėl institutas daug dirba ties naujai atsirandančiomis problemomis, gilinasi į augalų apsaugos sistemas.

Taip, sutinka V.Ruzgas, selekcininkui reikia ir paburti, tad jei su ponu Dievu gerai sutari, galbūt pavyks išlošti šiek tiek laiko, bet tikimybė tai padaryti – mažesnė, nei išlošti aukso puodą.

„Būna, atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime. Sakau – ne penkerius, o 10 metų, ir tai, jei pasiseks. Kai buvau studentas, sakydavo, kad greitai bus revoliucija – genetikos mokslai selekcijos procesus smarkiai pagreitins. Bet mano barzda pražilo, o ta revoliucija neatėjo“, – šypsosi selekcininkas, pridurdamas, kad genetika, technologijos – tai tarsi miegantis milžinas, bet kas žino, kada jis pabus.

O kol kas visame pasaulyje juokaujama, kad pirmus 9 metus selekcininkas dirba susirietęs: apsėja laukelius, nuima derlių, pasveria, daro genetinio originalumo testą. O štai technologinių mokslų srityje mokslo darbas atliekamas per 3–4 metus. Bet kai jau sukuri vieną naują veislę, paskui kiekvienais metais tos veislės padeda kurti naujas.

Selekcijos stotis Dotnuvos Akademijoje įsteigta dar 1922 m. Didžioji dalis selekcijos vykdoma tuose pačiuose laukuose kaip ir tarpukariu. Darbai nebuvo sustabdyti net karo metais, tik šiek tiek sumažintas jų mastas. Dabar institutas turi 500 ha selekcinių laukų, daugiausia javų.

Akademijoje įsikūrusi dar ne viena su žemės ūkiu susijusi įstaiga – čia veikia ir Dotnuvos eksperimentinis ūkis. Akademijoje yra unikali įstaiga – Lietuvos augalų genų bankas. Čia saugomi 3179 visos Lietuvos augalų sėklų pavyzdžiai. Už sėklas atsakinga Birutė Markevičienė aiškina, kad norint jas saugoti pirmiausia reikia išdžiovinti. Paskui kiekvienos rūšies pavyzdžiai pakuojami į vieną didesnį ir 4 mažesnius pakelius.

Tada jie dedami į standartinių lietuviškų „Snaigių“ šaldymo kameras. Didesni pakeliai saugomi nuolat, o iš mažų sėklos reguliariai imamos jų daigumui patikrinti, duodamos selekcininkams atnaujinti. Toks genų bankas – nacionalinis turtas, saugantis esamą ir sudarantis pagrindą naujai įvairovei kurti.

Mokslininkų teorinį darbą į gyvenimą diegia čia pat veikiantys „Dotnuvos projektai“. Čia dirba beveik 200 darbuotojų, jie turi 5 filialus Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje. Įmonės sėklų ruošimo fabrikas per metus gali paruošti 15 tūkst. t sėklų, o siūloma žemės ūkio technika atitinka paskutinį šios srities naujovių žodį.

„Dotnuvos projektai“ – iš dalies Žemdirbystės instituto kūdikis, nes ne tik bendradarbiauja su juo sėklų gamybos srityje, bet ir įsteigtas buvusių instituto darbuotojų.

O vos baigus nuimti derlių Žemės ūkio konsultavimo tarnyba Akademijoje atveria Agroakademijos mokslo metų sezoną. Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Asta Šakickienė vedžioja po moderniausias mokymo sales, ir sunku patikėti, kad dar neseniai čia buvo apleisti sovietinės okupacijos metų kultūros namai, kur paukščių mėšlo buvo tiek ir tiek.

Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją.

Konsultavimo tarnyba – nebiudžetinė įstaiga, paslaugos čia mokamos, tad tarnyba uždirba iš žinių. O jų ūkininkams reikia, nes naujovių šioje srityje daug. Ūkininkai mokosi, kaip vykdyti reikalavimus, susijusius su tiesioginėmis ES išmokomis (tiesa, šie mokymai ir finansuojami iš ES, valstybės biudžetų), kaip pasirengti gauti licenciją vienoje ar kitoje žemdirbystės srityje, kaip tvarkyti finansinę apskaitą.

„Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją. Juolab kad šiandien visa žemės ūkio technika, kombainai ar melžimo robotai išmanūs, sumanūs, kompiuterizuoti, bet ko jiems valdyti nepaimsi“, – pasakoja A.Šakickienė, rodydama modernią karvių melžimo mokymo klasę. Mat jei svetimas ateis mokytis į fermą, sumažės produktyvumas, tad mokomasi su dirbtinėmis karvėmis.

Konsultavimo tarnyba turi ir tris mobiliąsias laboratorinių tyrimų laboratorijas, sumontuotas autobusiukuose, kuriais važinėja tiesiai į ūkius ir ekstra atlieka reikalingus tyrimus.

Daug paslaugų Konsultavimo tarnyba perkelia į elektroninę erdvę: suvedus savo duomenis galima juos analizuoti ir priimti sprendimus. Čia galima stebėti pasėlių gamybos savikainos pokyčius, sudaryti kompiuterines tręšimo programas ar pildyti įvairių privalomų žurnalų formas.

A.Šakickienė džiaugiasi, kad daug mūsų ūkininkų pagal naudojamas technologijas, kitus parametrus jau prilygsta europiniam lygiui, tad dabar jie ieško būdų, kaip sumažinti vidines sąnaudas. „Žemdirbių verslo elitas šiandien tikrai ir turtingas, ir išsilavinęs. Kurie suprato tendencijas, nepabijojo prarasti autoriteto, kad sukišo rankas į žemę, tie išlošė. Tokių yra ir buvusių mokytojų, ir architektų. O technologijos, kurios atėjo žemės ūkį, pakėlė jį į aukštesnį lygį“, – sako A.Šakickienė.

Beje, Konsultavimo tarnyba rūpinasi ne tik atvykstančiųjų čia mokytis, bet ir savo darbuotojų mokymu. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas – būtinas. Rūpinasi ir gera savijauta: Agroakademijoje per pertraukėles darbuotojai gali ir biliardą pažaisti, ir prie treniruoklių pasportuoti, šaškių ar šachmatų partiją sulošti.

Ramu, bet nenuobodu

Vis dėlto vidudienį vaikštinėdamas po Akademiją sutinki vos vieną kitą žmogų. Bene didžiausia koncentracija – prie autobusų stotelės, kur keliskart per dieną sustojantis autobusas nurūksta palikdamas mojuoti vaikus ir anūkus į didesnius miestus palydinčius Akademijos senbuvius.

Bet vakarop su europine pagalba įrengtoje krepšinio ir žaidimų aikštelėje jau bumbsi kamuoliai, klastingoje Akademijos penkių gatvių sankryžoje rikiuojasi po kelis automobilius, iš Žemdirbystės instituto pabyra grupelės visai į solidžius mokslininkus nepanašaus jaunimo.

„Ne visas jaunimas nori gyventi Vilniuje. Kai įstojau į doktorantūrą, institute buvau jauniausia, jaunų žmonių buvo nedaug. Bet padidinus doktorantūros stipendiją jaunimas ėmė labiau domėtis žemės ūkio mokslu, doktorantų yra ir klaipėdiečių, ir iš Marijampolės, ir kėdainiečių, grįžusių į gimtąjį rajoną. Dabar institute jų apie 26, kasmet naujų ateina apie 12“, – pasakoja Vita Tilvikienė.

„Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita.

Jauna mokslininkė juokiasi prisiminusi, kai į ekskursiją institute atvykę kolegos iš Vilniaus, pamatę, kaip čia atliekami tyrimai, kaip atrodo genetikos laboratorija, stebėjosi – visai kaip Vilniuje. „Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita. Ji sako tikrai nesijaučianti atskirta nuo pasaulio, juolab kad institutas sudaro sąlygas jauniems mokslininkams važinėti po konferencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Doktorantė į Akademiją atvažiavo baigusi inžinerijos studijas A.Stulginskio universitete. Anksčiau čia nebuvo buvusi. Įspūdį padarė dvaras, bet labiausiai žmonės – labai mandagūs, tolerantiški, šilti. Jos vadovė Žydrė Kadžiulienė buvo pradėjusi eksperimentus su naujais energetiniais augalais biodujoms gaminti – ieškojo, ką auginti, kad gautume kuo didesnę energetinę vertę su mažesnėmis panaudomis. Dabar ir Vita atlieka tyrimus ir su tradiciniais augalais – pavėsiniais kiečiais, ir su naujais Lietuvoje – drambliažolėmis, sidais, geltonžiedėmis legestomis, kurie jau paplitę gaminant biokurą Vokietijoje.

Mokslininkė pasakoja, kad ir mūsų ūkininkai jau bandė sėti ir sidų, ir drambliažolių. Kol kas – dar tik sunki pradžia, bet vis daugiau jų suvokia, kad investuoti į naujoves apsimoka. Štai vienas ūkininkas planuoja finansuoti vienus energetinių augalų pirminius tyrimus, kad iš gautų rezultatų būtų galima teikti paraiškas tolesniems tyrimams.

Akademijos katilinė kūrenama biokuru – šiaudais. Anksčiau kūrenta mazutu, todėl sniegas būdavo juodas, skalbinių lauke negalima buvo padžiauti, o dabar – švaru, gražu. Tik gaila, kad kaina nesumažėjo, nes visame Kėdainių rajone už šilumą mokama vidutinė kaina.

Vita su vyru ir dviem vaikučiais dabar įsikūrė nuosavame name kaime, kuris vadinasi Dotnuvos geležinkelio stotis. „Visi juokiasi, kai pasakau, kad gyvenu stotyje“, – apie lietuviškų vietovardžių keistenybes pasakoja Vita.

Pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės.

Ar jaunam žmogui Akademijoje nenuobodu? Ne per tylu? „Kam ko reikia. Jei reikia triukšmo – čia jo tikrai nėra. Bet kam reikia, kad galėtum laisvai automobilį pasistatyti, – problemų nekyla. O ir pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės. Renginių gal nėra labai daug, bet bendruomenės organizuoja jų vis daugiau. Buriasi jaunimas, yra krepšinio aikštelių, yra saviveiklos kolektyvų, vyksta aerobikos užsiėmimai, šokių pamokos, yra teniso kortai, tiesa, jie prašosi remonto“, – vardija Vita.

Daug būrelių gimnazijoje – vaikai ir šoka, ir dainuoja, jiems nereikia važiuoti į muzikos mokyklą Kėdainiuose, nes jos mokytojai čia atvažiuoja. Dotnuvoje belikusi pagrindinė mokykla, o Akademijoje – 600 moksleivių gimnazija. Vaikų netrūksta, tad dabar šalia mokyklos dygsta naujas priestatas. O Akademijos vaikų darželis ir pradinė mokykla – vieni pažangiausių, darželis dirba pagal Montessori programą.

Akademija garsėja ir žirgynu, į kurį treniruotis vaikai važiuoja ir iš Kėdainių. Žirgynų čia būta jau nuo seno, dabar – net du. Beje, šiomis dienomis Dotnuvėlės slėnyje vyksta tradicinis jojimo turnyras. Vietos Ulonų klubo 4 treneriai čia pristatys ir savo auklėtinius.

Žirgyno savininko duktė Greta Nargelavičiūtė pasakoja, kad tai – šeimyninis verslas. Tėvas jaunystėje jodinėjo, šeima važiuodavo žiūrėti varžybų, sodyboje laikė ponį. Bet Greta sako buvusi užimtas vaikas – lankė muzikos mokyklą, karatė, kitus būrelius ir apie jojimą nesvajojo. Buvo gal šešiolikos, kai atvažiavo čia pas vietos ūkininką Jeronimą Karosą pajodinėti.

„Taip patiko, kad tėčiui teko nupirko man žirgelį. Tėčiui verslas sekėsi, tad nusipirko žirgą ir sau, paskui dar kelis žirgus, kad ir Akademijos vaikai galėtų ateiti pajodinėti. Paskui reikėjo maniežo jodinėti žiemą. Taip pamažu išsiplėtėme, dabar turime 24 žirgus“, – pasakoja Lietuvos konkūrų mėgėjų čempionė G.Nargelavičiūtė.

Jie žirgus veisia, jaunus žirgus išmoko būti paklusnius, šokinėti per kliūtis ir parduoda, tiesa, dalį pasilieka varžyboms. Ūkininkas J.Karosas paremia pašarais, o vaikai ateina ne tik treniruotis, bet ir padėti prižiūrėti žirgus.

Gyvenimas taip nebeverda

Vis dėlto Akademijos senbuviai sako, kad anksčiau gyvenimas čia kur kas labiau virė.„Petro Vasinausko, A.Būdvyčio laikais kiek saviveiklos kolektyvų buvo, šokiai geriausi Kėdainių rajone – trys keturi šimtai susirinkdavo, kultūros namuose visokių renginių. Salė Akademijoje buvo net geresnė nei Kėdainiuose, tad juos buvo nukonkuravę, Akademija buvo centras“, – prisimena Žemdirbystės institute kelis dešimtmečius dirbęs selekcininkas prof. Antanas Svirskis, ypač Lietuvoje išpopuliarinęs galvotį.

Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais.

Jo žmona tebelanko etnografinį ansamblį, geras čia ir šokių kolektyvas, bet štai dūdų orkestro, kuriame tiek metų grojo, nebėra. Dabar, A.Svirskio vertinimu, viskas suprastėjo: „Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais. Anuomet mokslo žmonės nebuvo užsidarę tik moksle, bet buvo ir inteligentai, visuomenės atgimimo puoselėtojai.“

A.Svirskis Žemdirbystės instituto duris pravėrė 1965-aisiais. Po tarnybos sovietinėje armijoje, dar su uniforma atvažiavo į institutą. Tuometis jo direktorius A.Būdvytis sakęs – gal prigysi. Prigijo.

Tuomet jaunam mokslininkui čia atrodė kaip rojaus kampelis: du ežeriukai, kultūrinis gyvenimas verda, autobusas kas valandą į Kauną važiuoja, traukiniu lengvai pasieksi Vilnių. Anksčiau kelis vagonus dotnuviškiai užpildydavo, o dabar traukinys stabteli tik savaitgaliais. Tikėjosi, kad čia eis „Rail Baltica“, bet ji Dotnuvą aplenks.

„Viską turėjome – savą lentpjūvę, nuo Antano Smetonos laikų garsią pieninę, prie sovietų sviestą eksportuodavusią į Kubą, o kokiam baliui pagamindavusią pieno šampano. Galėjo būti ir šiais laikais kooperatyvas, bet atgimimo laikais pieninė buvo privatizuota, uždaryta ir tebestovi užmūrytais langais“, – apgailestauja A.Svirskis.

Žavieji salos rūmai, kuriuose svečiavosi Rusijos carienė, tapo dviejų verslininkų nesutarimų objektu. O kiek čia žiemą užšalus kanalui čiuožinėta, kiek žuvų prižvejota.

Vainotiškių bendruomenė turi naują pastatą, čia įsirengė laidojimo biurą, o Akademija tokio neturi – gal būsime nemirtingi, liūdnai juokauja A.Svirskis.

Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus.

Gerai, kad išlaikyta bityno tradicija, bet neliko nei kažkada bene didžiausios Lietuvoje kaktusų kolekcijos, nei Akademijos pasididžiavimo gėlyno su 600 tulpių, 400 narcizų, svaiginamo kvapo hiacintų eilėmis, kurio pažiūrėti pavasariais plūsdavo žmonės iš visos Lietuvos. Institutas ištisus metus turėjo gėlių – kas gimė, mirė ar vestuves kėlė, buvo aprūpinti savomis gėlėmis.

Šiemet miestelis amžinojo poilsio palydėjo gėlyno tėvą 92 metų sulaukusį Joną Tarvydą, bet gėlynas mirė anksčiau – taip ir neatsirado kas Tarvydą pakeistų.

A.Svirskis apgailestauja, kad daug kitų Akademijos mokslininkų tokio garbaus jubiliejaus nė nesulaukė. Kas dirbo su cheminėmis medžiagomis, nepaisė savęs, susirgo onkologinėmis ligomis. Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus. O kad patys nuodais kvėpuoja, nekreipė dėmesio.

Akademijos senbuvis prisimena, kaip direktoriaujant P.Vasinauskui ar A.Būdvyčiui net senieji mokslininkai buvo kviečiami į posėdžius. Dabar jis 7 metai pensininkas, bet jo dar niekad neprireikė. Nebėra ryšio tarp jaunų ir buvusių mokslininkų.

„Menu tuos laikus, kai Akademija skambėjo ne tik Lietuvoje. Važinėdavome po visą Lietuvą, turėjome priskirtus rajonus, ten konsultuodavome žemdirbius. Dabar vis mažiau mokslininkų pažįsta ūkininkus, o ūkininkai – mokslininkus. Buvo daugiau ir seminarų, ir ekskursijų. Bet gal senstu, todėl viskas, kas buvo anksčiau, atrodo gražiau“, – savikritiškai sako A.Svirskis.

A.Būdvytis sakydavęs: jei stataisi nuosavą namą, tai ne mokslininkas, nes mokslininkas turi gyventi kukliai. A.Svirskis lig šiol gyvena mokslininkams pastatytame daugiabutyje. Vėliau nutarta bent jau skirti kolektyvinius sodus. A.Būdvyčio sugalvota, kad atskiri sklypai būtų suremti galais: pusė teritorijos – sodui, kita – daržui, kurie išsidėstę juostomis, o jas kasmet kolektyviai išaria ir suakėja, kad nereikėtų kastuvais mojuoti.

Nors daug Akademijos gyventojų – mokslo žmonės, bet, pasak A.Svirskio, visokių yra: ir asocialių asmenų, ir vagiliautojų – žiūrėk, kolektyviniuose soduose aguonas nupjausto, vieną kitą agurką nugvelbia. Bet visi daugmaž vieni kitus pažįsta, o negi iš pažįstamų vogs?

Miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

Arba, kaip pastebi Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja A.Šakickienė, sporto aikštelei – dveji metai, ir dar niekas nieko nesugadino. Girdėti, kai jaunimas vieni kitus ragina nepalikti šiukšlių. Kitoje pusėje pastato – socialiniai būstai. Bet iškirtus krūmynus ir sutvarkius aikštelę dingo žmonės, kurie čia nežinia ko rinkdavosi, neliko besimėtančių butelių, negirdėti muštynių.

Dotnuviškė mato šviesią Akademijos ateitį: miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

A.Šakickienė tiki, kad žemdirbystės sostinės Lietuvai visuomet reikės. Ir tuo, kad Lietuva turi agrarinę ateitį, juolab kad jokių iškasenų mūsų šalyje nėra, o palankaus žemdirbystei dirvožemio – į valias, kai kitos šalys, kaip kokia Airija, ant uolų stovi. Tad antrą šimtmetį skaičiuojančio agrarinio centro slenksčio akmenyje bus verta ir toliau gilinti lietuviškos žemdirbystės pėdą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. rugpjūčio mėnesį.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...