2016 Gegužės 06

Adas Jakubauskas

A.Jakubauskas: „Musulmonas – tai pirmiausia išsilavinęs, tolerantiškas žmogus“

veidas.lt

 

Adas Jakubauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Nuo pat XIV a. pabaigos, kai totoriai pasirinko Lietuvą savo tėvyne, vilniečio Ado Jakubausko gimi­nė­je nėra buvę nė vieno kitataučio. Saugomas bendruomenės grynumas padėjo jai išlikti per am­žius, bet dabartinė karta atsidūrė arti išnykimo ribos.

Išsaugoti tapatybę, nepamesti islamo vertybių – tokie kertiniai uždaviniai gula ant Lietuvos totorių pečių. „Ir Lietuvoje, ir visoje Europoje norėčiau matyti tokį islamą, kai gyvenant kitoje šalyje gerbiamos jos vertybės, bet puoselėjamos ir savosios“, – sako Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.

– Ištvermingi, narsūs, puikūs kariai – taip įsivaizduojame totorius dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Jei paprašyčiau keliais žodžiais nupiešti šiuolaikinio Lietuvos totoriaus portretą, koks jis būtų?

– Išsilavinęs, mokantis valstybinę kalbą, motyvuotas žmogus. Lietuvos patriotas, pozicionuojantis ją kaip savo tėvynę. Jis siekia atgaivinti savo protėvių tradicijas, kurias sovietinės okupacijos metais buvo draudžiama puoselėti, turi viziją, kaip tvarkytis asmeninį gyvenimą, bendruomenės reikalus.

Bet tai jaunesniosios kartos atstovo portretas. Vyresnių žmonių gyvenimo dalį sugriovė buvusi sistema – iš jų buvo atimtas bendruomeninis gyvenimas, nusistovėjusi bendruomenės vystymosi tvarka. Nežinau, ar šie žmonės dar spės susigrąžinti prarastą laiką.

– Istorinė atmintis totorius amžiams susiejo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Ar šiandien jis vis dar svarbus jūsų tapatybei?

– Senuosiuose rankraščiuose užfiksuota, kad totoriai maldų metu minėjo ne tik islamiškojo pasaulio vadovų –  kalifų vardus, bet ir Vytauto Didžiojo. Pagarbos šiam Lietuvos valdovui tradicija, gyva visais laikais, ypač buvo palaikoma prieškariu. 1930 m. minint 500-ąsias jo mirties metines totoriai sumąstė laikinojoje sostinėje pastatyti mečetę. Savo jėgomis to padaryti nepavyko. Trūkstamas lėšas – 70 proc. visos sumos – skyrė tautininko Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos Vyriausybė. Mečetės atidarymo iškilmės Kaune įvyko 1933 m. liepos 15-ąją   minint Žalgirio mūšio dieną.

Ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai.

Vytauto Didžiojo portretas kiekvienuose totorių namuose kabojo net ir sovietinės okupacijos metais. Jo kultas mūsų bendruomenėje išlikęs iki šių dienų. Bet tebėra gyvi ir istorinius faktus iškraipantys stereotipai. Ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai. 1396–1397 m. nuverstasis Aukso ordos chanas Tochtamyšas kreipėsi į Vytautą su prašymu padėti sugrįžti į sostą, mainais pasiūlydamas paramą kovoje su kryžiuočiais.

Kartu su Tochtamyšu į Lietuvą atvyko 40 tūkst. totorių kariuomenė. Skaičiuojant ir karių šeimas, totorių bendruomenė galėjo siekti 100 tūkst. žmonių. Per amžius buvo gyva legenda, kad chanas į Lydos pilį, kurioje iš pradžių buvo apgyvendintas, atsivežė visą Aukso ordos iždą. Dar ir XIX a. istoriniuose šaltiniuose buvo rašoma apie 40-ia gurguolių atgabentą Tochtamyšo lobį, kurio jau keli šimtmečiai ieško vietos gyventojai. Jeigu jis būtų surastas šiandien, Baltarusija labai praturtėtų.

– Kokia kalba kalbėjo Lietuvos totoriai? Ar iš jūsų bendruomenės kas nors dar ją moka?

– Pirmieji totoriai, atėję į Lietuvą pačioje XIV a. pabaigoje kartu su chanu Tochtamyšu, buvo iš Didžiosios ordos, o XVI a. ir pirmąjį XVII a. dešimtmetį čia kėlėsi vien tik Krymo totoriai. Būtų labai įdomu paanalizuoti jų kalbinius santykius.

Mokslininkai teigia, kad tauta, praradusi gimtąją kalbą, pasmerkta išnykti. Mano protėviai kalbėjo senąja čegatajų kalba. Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos totoriai ją prarado prieš 400 metų, bet mes vis dar neišnykome. Galime tik spėlioti, ar esame šios teorijos išimtis, ar turime kažkokį papildomą apsauginį geną.

– Ar jūsų paties protėviai buvo vien tik totoriai? Su kokiais sunkumais bendruomenė susiduria šiais laikais siekdama išlaikyti tautos grynumą?

– Taip, mano giminaičiai – visi iki vieno totoriai.

Mišrios santuokos kaip fenomenas atsirado pokariu, kai buvo kuriami kolchozai, žmonės buvo priversti palikti kaimą, keltis į miestus. Iki tol mūsų bendruomenė buvo homogeniška, mišrių santuokų nepasitaikydavo. Tiesa, jau nuo XVI a. pradžios totorių didikai, nenorėdami išsiskirti iš luomo ar darydami karjerą, sudarydavo mišrias sąjungas. Bet paprasti žmonės stengėsi išlaikyti bendruomenės grynumą.

Prieš šimtą metų buvome homogeniška kaimo bendruomenė, gyvenanti pagal savo papročius ir tradicijas. Dabar ji judri, besimaišanti su visu pasauliu.

Dabar totoriui tuoktis su kitos tautos atstovu yra visiškai normalu. Mus veikia tie patys procesai, kurie keičia ir visos Lietuvos situaciją: atviros sienos, migracija, skalsesnės duonos paieškos. Vis daugiau netradicinių santuokų – su airiais, britais, Afrikos tautų atstovais, o dar prieš kelis dešimtmečius tai buvo vietos arealo gyventojai lietuviai, rusai, baltarusiai.

Ir XX a. pradžioje, ir dabar totorių buvo beveik tiek pat – apie 3500. Bet prieš šimtą metų buvome homogeniška kaimo bendruomenė, gyvenanti pagal savo papročius ir tradicijas. Dabar ji judri, besimaišanti su visu pasauliu.

Šiandien mišrių santuokų galbūt nėra labai daug, bet tendencija – grėsminga. Šeimose, kuriose vienas iš sutuoktinių yra kitos tautos atstovas, vaikai beveik visada krikštijami bažnyčioje ir auginami ne kaip totoriai, ypač jei kitatautis yra tėvas.  Pažįstu vos kelias šeimas, kuriose taip nėra. Taigi mišrioje šeimoje totoriška tapatybė prarandama labai greitai, toje pačioje kartoje. Tie žmonės paprastai išeina iš mūsų bendruomenės, prisideda prie kitos.

– Ar tai – grėsmė išlikimui? Ką galima padaryti, kad per šimtmečius išlikę Lietuvos totoriai neišnyktų iš mūsų žemėlapio?

– Rusijai okupavus Krymą, siekiame paskelbti Vilnių, kuriame gyvena istorinė Krymo totorių bendruomenė, vienu iš pasaulio totoristikos centrų. Prašome Vyriausybės, kad mums suteiktų patalpas, kur būtų puoselėjamas folkloras, amatai, būtų įkurtas kalbos rekonstravimo, istorijos studijų centras. Vilnius tam puikiai tinka geografiškai, visiems nesunku jį pa-siekti. Be to, 1397 m. Trakuose gimė Krymo chanato įkūrėjas Chadži-Girėjus, jo dinastija valdė Krymą iki pat 1783 m. Taigi Lietuva – Krymo totorių valdovų gimtinė.

– Ar kviečiatės savo tautiečių iš kitų šalių, kad žmonės galėtų užmegzti santykius, kurti šeimas?

– Anksčiau Lietuvos totoriai labai dažnai kurdavo šeimas su tautiečiais iš Baltarusijos. Dabar, kai mus nuo kaimyninės valstybės skiria siena, vizų režimas, daug dažnesnės santuokos su Lenkijoje gyvenančiais totoriais.

Potencialas milžiniškai, vien Krymo totorių bendruomenės labai gausios, skirtingose šalyse siekia dešimtis, šimtus tūkstančių, o Turkijoje jų gyvena net penki milijonai.

Atnaujinti bendruomenės genetinį fondą, atšviežinti kraują, kad ji būtų sveika, gyvybiškai svarbu. Todėl santykiai su kitais totoriais turėtų būti artimi, nesunkiai užmezgami. Mes netgi propaguojame totorišką vedybų portalą, kuriame visi suinteresuoti žmonės galėtų skelbti apie save, taip pat ir mūsų bendruomenė galėtų informuoti apie savo narius. Mums būtų labai sveika, jeigu būtų kuriami santykiai tarp žmonių, kurių nesieja jokia giminystė. Potencialas milžiniškai, vien Krymo totorių bendruomenės labai gausios, skirtingose šalyse siekia dešimtis, šimtus tūkstančių, o Turkijoje jų gyvena net penki milijonai.

Portalo projektas dar tik mano galvoje, bet netrukus jis bus įkurtas. Per jį žmonės galės bent jau susipažinti ir bendrauti, geriausiu atveju – kurti šeimas.

Adas Jakubauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

– Ar savo bendruomenės, priskiriamos prie Krymo totorių, santykius su kraujo broliais – Kazanės totoriais skatinsite taip pat?

– Be abejo, mūsų genetinės šaknys tos pačios, nors susiformavus atskiriems etnosams atsirado pasaulio suvokimo, kalbos skirtumų. Labai daug Kazanės totorių gyvena Rusijoje, vien tik Maskvoje – milijonas. Po rusų jie yra gausiausia tos šalies tauta.

Tatarstano istorija labai sunki ir pamokanti. Ši tauta carinėje Rusijos imperijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje tam tikra prasme buvo pasmerkta. Nuo tada, kai Kazanės chanatas buvo užkariautas, vyko jos regresas, totoriai buvo intensyviai rusinami, nors būdami atsparūs nepasidavė.

Aš pozicionuoju Tatarstaną kaip okupuotą teritoriją, man skauda širdį, kad jo gyventojai neturi savo valstybės. Šiuo laiku jis išgyvena ekonominį pakilimą, kurį  užtikrina naudingosios iškasenos, ten sukoncentruota gamyba – sunkvežimių, lėktuvų, sraigtasparnių, chemijos pramonė. Iš viso to Tatarstanas gana gerai verčiasi, bet 70–80 proc. savo pajamų turi atiduoti Maskvai. Tai pusiau kolonijos statusas.

Nuo tada, kai Kazanės chanatas buvo užkariautas, vyko jos regresas, totoriai buvo intensyviai rusinami, nors būdami atsparūs nepasidavė.

Jelcino laikais jis buvo įgavęs tam tikrų valstybingumo požymių, su Rusija buvo susieta tik monetarinė, užsienio ir gynybos politika. Mačiau tų laikų, kai Tatarstanas buvo pasirašęs ypatingąją sutartį su Rusija, pasą – pirmajame jo puslapyje buvo įrašai totorių kalba. Atėjus į valdžią Putinui šis puslapis panaikintas, viskas liko tik rusiškai. Tatarstano prezidentas anksčiau buvo renkamas, dabar skiriamas Maskvos. Einama link to, kad visoms autonominėms respublikoms būtų atimtas šis ir suteiktas gubernijos statusas, paliekant labai nedaug įgaliojimų.

– Kokie jūsų santykiai su Krymo totoriais dabar, kai jų žemės okupuotos Rusijos? Ar įmanomas pagalbos teikimas?

– Su Krymu tradiciškai esame labai artimi. 1989 m. gegužės 19 d., minint 45-ąsias totorių deportacijos iš Krymo metines, Kalnų parke surengiau didelį mitingą. Jis sulaukė didelio atgarsio pasaulyje. Kai nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai Maskva paskelbė ekonominę blokadą, Krymo totoriai, patys vos prieš metus sugrįžę į savo gimtinę, atsiuntė į Vilnių paramą. Prisimenu tą jaudinantį momentą,kai iš sunkvežimio buvo kraunami moterų rankomis siūti dailūs medžiaginiai maišeliai su kruopomis, ryžiais, pupelėmis. Viskas gražiai, su meile sudėliota. Tos gėrybės iškeliavo į vaikų, senelių namus. O Seimui totoriai paliko 500 litrų benzino, blokados metu tai buvo didelė parama.

Bendravimas su Krymo totoriais niekada nebuvo nutrūkęs. Spausdinome jiems laikraščius, žurnalus, net kai kuriuos vadovėlius.

Susitarėme dėl paminklo Salos pilyje gimusiam Krymo chanato įkūrėjui Chadži-Girėjui. Trakuose norėtume atidaryti ir Krymo totorių kultūros namus su tradicine virtuve, amatais, mokomaisiais seminarais ir pan.

Man teko didelė garbė – pernai buvau išrinktas Pasaulio Krymo totorių kongreso generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Prieš mėnesį Vilniuje, Seimo rūmuose, vykstant kongreso komiteto posėdžiui, priešiškai nusiteikusios jėgos bandė blokuoti konferencijos transliaciją į užsienį, buvo  surengta kibernetinė ataka. Bet šis išpuolis atkreipė dar didesnį dėmesį į totorių problemas okupuotame Kryme.

Beje, konferencijos metu lankėmės Trakų rajono savivaldybėje, susitarėme dėl paminklo Salos pilyje gimusiam Krymo chanato įkūrėjui Chadži-Girėjui. Trakuose norėtume atidaryti ir Krymo totorių kultūros namus su tradicine virtuve, amatais, mokomaisiais seminarais ir pan.

– Gal tada jus nustos painioti su karaimais, jau turinčiais Trakuose savo muziejų? Ar apskritai tarp Lietuvos totorių ir karaimų yra kokių nors sąlyčio taškų, išskyrus su Vytautu Didžiuoju siejamą istorinę atmintį?

– Man labai keista, kad mus plaka į vieną katilą. Tai dvi skirtingos tautos – su sava istorija, religija, skirtingu pasaulio suvokimu. Totoriai yra musulmonai sunitai, karaimai išpažįsta Senąjį Testamentą. Karaimai jau Aukso ordoje buvo tautinė mažuma, mes į Lietuvą atėjome iš savo valstybės, tik čia tapome tautine mažuma.

1319–1320 m. totoriai sudarė sąjungą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu kovoje prieš kryžiuočius. 2019-uosius, minint 700-ąsias metines, ketiname paskelbti totorių sąjungos su Gediminu metais. Gal tuomet pagaliau pavyks suteikti aiškumo tiems, kurie vis dar painioja totorius su karaimais.

– Ruošiantis Lietuvoje sutikti pabėgėlius, kurių dalis išpažįsta islamą, pasigirdo nuomonių apie būtinybę Vilniuje statyti mečetę. Ar ji būtų reikalinga ir totorių, dabar turinčių veikiančias mečetes Kaune, Nemėžio ir Keturiasdešimties Totorių kaimuose Vilniaus rajone bei Raižiuose Alytaus rajone, dvasiniams poreikiams?

– Dabartiniai įvykiai pasaulyje neturi absoliučiai jokios sąsajos su Lietuvos totoriais, kurie savo mečetę Vilniuje turėjo jau XV a. pradžioje. Ji sunaikinta sovietinių okupantų 1968 m., toje vietoje pastatyti LTSR mokslų akademijos institutai.

Todėl norėtume, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas – kad Lietuvos Respublika, kurios patriotai esame, atstatytų tai, ką sunaikino sovietai.

Islamo tradicija Lietuvoje labai sena. Žemaičiai dar nebuvo iki galo pakrikštyti, o jis jau buvo. Todėl norėtume, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas – kad Lietuvos Respublika, kurios patriotai esame, atstatytų tai, ką sunaikino sovietai. Tada kuo plačiau pasaulyje paskleistum savo pagiriamąjį žodį jai. Supratimas jau yra, ir aš labai viliuosi, kad Vilniuje turėsime vietą melstis. Galbūt tai bus atskira maldos salė mūsų kultūros centre, kuriame tilps ir klasės vaikams, būrelių patalpos, kavinė su tautiniais patiekalais, nedidelis viešbutis ir pan.

Išsaugoti istorinę bendruomenę, kuri gausiai palaistė Lietuvą savo krauju, yra būtina. Valdžios žmonėms sakiau: jeigu tai nebus padaryta dabar, dar po 50 metų paskutiniam totoriui teks mokėti atlyginimą už tai, kad jis yra totorius.

– Kuo musulmonai totoriai skiriasi nuo, tarkim, musulmonų sirų?

– O kuo filipiniečiai krikščionys skiriasi nuo lietuvių ar lenkų krikščionių? Ar juodaodis musulmonas – nuo Lietuvos totoriaus? Tai kiekvienam akivaizdu. Taip ir mes nuo sirų skiriamės pirmiausia religine tradicija. Taip, mūsų religija ta pati, bet mentalitetai skirtingi.

Per 1100 metų, nuo tada, kai totoriai priėmė islamą, totorės moterys niekada neslėpė savo veido. Korane tokios nuostatos nėra. Ten rašoma, kad moterys turi užsidengti plaukus ir nešioti padorius drabužius. O visa kita, ką mes dabar stebime kitų musulmoniškų tautų aprangoje, tėra gentinės tradicijos.

Totoriai 400 metų gyveno izoliuoti nuo likusio islamiškojo pasaulio. Nemokėdami liturginės arabų kalbos, neturėdami kontaktų su išore jie virė savose sultyse. Nepaisant to, sugebėjome išlikti musulmonais. Visi tiurkai pasaulyje yra hanafi mokyklos, pačios nuosaikiausios krypties, atstovai. Lietuvos totoriai taip pat jai priklauso.

– Ar jūsų bendruomenės nariai galėtų palengvinti Lietuvai to paties tikėjimo pabėgėlių integraciją? Galbūt totoriai galėtų prisiimti panašų vaidmenį kaip Latvijos sentikiai, iš kurių tikimasi pagalbos suartinant latvius ir tuos rusus, kurie Latvijoje atsidūrė sovietinės okupacijos metais?

– Karo pabėgėlių, kurių tikimės Lietuvoje, mes taip gerai nepažįstame. Jų kita kultūra, kitoks pasaulio suvokimas, nors kanonai, išpažįstama religija yra ta pati.

Bet mes, be abejo, esame pasiruošę ištiesti ranką pabėgėliams – būti jungiamąja grandimi tarp jų ir mūsų šalies visuomenės, čia susiklosčiusių tradicijų, papasakoti apie savo teigiamą patirtį, kurią sukaupėme Lietuvoje per šimtmečius.

Mūsų dvasininkai galėtų padėti atlikti religinius patarnavimus, juk žmonės ir gimsta, ir miršta. Patys siūlytis negalime, bet jeigu valstybės institucijos kreiptųsi, mes padėtume.

Esame pasiruošę tęsti bendradarbiavimą – ne tik aš, bet ir mūsų dvasinis lyderis muftijus Romas Jakubauskas.

Galėtume pasitarnauti ir mūsų valdininkams, padėti jiems pažinti tuos žmones, kurie atvyksta. Jau skaičiau paskaitas policijos pareigūnams ir tyrėjams, sulaukiau įdomių klausimų, į kuriuos jiems buvo labai svarbu gauti atsakymus. Esame pasiruošę tęsti bendradarbiavimą – ne tik aš, bet ir mūsų dvasinis lyderis muftijus Romas Jakubauskas. Tai būtų savotiškas mūsų bendruomenės indėlis, tam tikras tiltas tarp žmonių, turinčių skirtingos patirties.

– Galbūt šakniniai musulmonai galėtų būti ideologinė atsvara musulmonų bendruomenėms, kurios kelia grėsmę visam vakarietiškam pasauliui?

– Įvertinus mūsų tradiciją, per 600 metų, kai gyvename čia, konfliktų, galima sakyti, nebuvo. Vienintelis buvo kilęs XVII a. pradžioje, bet ir jį įžiebė ne musulmonai. Tada Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, pasisakęs už krikščionybės grynumą, kariavo su protestantais ir iš didelio uolumo užsimojo ir prieš žydus, karaizmo išpažinėjus, musulmonus. Po to, kai 1609 m. liepos 10 d. fanatikų minia sugriovė Trakų mečetę, keliolika tūkstančių totorių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukė į osmanų valdomą Dobrudžą, žemes, kurios dabar padalytos tarp Rumunijos ir Bulgarijos. Totoriai, LDK išeiviai, gyvena ten iki šių dienų. Neseniai lankydamasis Rumunijos Kons­tancoje nustebau, kad jie turi visiškai tokių pat patiekalų kaip totoriai čia, Lietuvoje.

Jei kalbame apie ideologinę atsvarą, norėčiau prisiminti Vytauto Didžiojo paminklo atidengimo iškilmes Raižiuose 2010-aisiais. Yra nuotraukų, kuriose dviejų Bažnyčių hierarchai – musulmonų muftijus ir katalikų vyskupas – eina apsikabinę ir broliškai šnekučiuodamiesi. Tai gražus tolerancijos pavyzdys. Jį verta transliuoti šiuolaikinei Europai.

Yra nuotraukų, kuriose dviejų Bažnyčių hierarchai – musulmonų muftijus ir katalikų vyskupas – eina apsikabinę ir broliškai šnekučiuodamiesi.

Stebėjau įvykius Prancūzijoje prieš 5–8 metus. Prancūzijos vyriausybė priėmė ydingą sprendimą apgyvendinti žmones getuose, palikti juos pačius sau, be valstybės globos. Jie ten vegetavo porą dešimtmečių – neišmoko prancūzų kalbos, negalėjo gauti darbo, tapdami išlaikytiniais. Tai kelias į kriminalizaciją. Prancūzai suvokė padarę klaidą, dabar atvykstančiuosius jie išsklaido po visą šalies teritoriją. Tą patį yra numačiusi ir Lietuva. Mano galva, labai teisinga, kad pabėgėliai bus išskirstomi po visas šalies savivaldybes.

– Kiek esant dabartinei įtampai galėtų būti svarbios euroislamo idėjos? Ar reformuotas islamas galėtų būti tas kelias, kuris sujungtų du nesusikalbančius pasaulius?

– Aš nesu teologas, todėl negaliu apie tai kalbėti, bet norėčiau, kad islamas sugrįžtų prie savo ištakų. Pirmasis apie euroislamą prabilo totorių mąstytojas Mardžani dar XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje. Paskui jį pasigriebė lenkų profesorius Selimas Chazbijewiczius. Vienas iš mūsų lyderių doc. Romualdas Makaveckas taip pat kalbėjo apie tai, kad islamas turėtų būti išgrynintas, pritaikytas XXI amžiui.

Dabar pasaulyje vyksta būtent tai – kariaujant prisidengiama religija. Būtina griežtai atskirti, kas yra religija ir ką žmonės daro menkindami islamą, prisidengdami juo pačiu.

Kiek tai gali duoti praktinės naudos, aš nežinau. Bet akivaizdu, kad religija turi žengti koja kojon su visuomene. Beje, islamas niekada nebuvo priešiškas mokslui. Jo aukso amžius buvo nuo islamo atsiradimo praėjus keliems šimtmečiams, kai į arabų kalbą buvo išversti visi senovės graikų rankraščiai, suklestėjo matematika, astronomija, medicina. Vienas iš Pranašo chadisų sako: jeigu tu kažkurią dieną negavai naujų žinių, vadinasi, ji prabėgo tuščiai. Pagal kitą chadisą: jeigu turi galimybę šviestis, bet neturi galimybės melstis, švieskis, nes Dievui bus labiau priimtina, jei būsi išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Šie akcentai sudėti pačioje mūsų religijos doktrinoje.

Dabar islamas pozicionuojamas kažkaip keistai, nors iš tiesų tai labai lanksti, tolerantiška religija. Tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose prisidengiant tikėjimu, yra jo sumenkinimas. Nedenkite savo juodų darbų religija – tai dar vienas Pranašo chadisas. Bet dabar pasaulyje vyksta būtent tai – kariaujant prisidengiama religija. Būtina griežtai atskirti, kas yra religija ir ką žmonės daro menkindami islamą, prisidengdami juo pačiu.

Džihado, suvokiamo kaip karinė agresija, prasmė labai suvulgarinta. Islame pirmiausia kalbama apie dvasinį džihadą – savo sielos apvalymą, nuodėmių atsisakymą, kovą su savo ydomis. Karinis džihadas minimas tik kelioliktoje vietoje, imtis ginklo leistina tik tuomet, kai užpuolama tavo tauta, valstybė. Dabar viskas išverčiama siekiant religija pridengti niekdarių veiksmus. Tokių tendencijų neturėtų būti.

Man didžiausia šventė yra skirtingoms kultūroms atstovaujančių  išsilavinusių žmonių dialogas, religijų bendravimas.

Kai kalbama apie euroislamą, labai svarbi būtų nuostata, apie kurią dažnai galvoju, – tai sąžiningumas. Islamas neleidžia apgaudinėti, meluoti. Tai vienas šios religijos pagrindų. Aš asmeniškai stengiuosi laikytis principo, kuris išsakytas dar viename Pranašo chadise: atsiskaityk su darbininku iki to laiko, kol ant jo kaktos neišdžiūvo prakaitas. Tai labai aukštos prabos moralinės vertybės, norėčiau, kad jos atgimtų ir įsiviešpatautų.

Euroislamo įtvirtinimo kryptimi sąmoningai nėra dirbama, bet pažįstu žmonių, siekiančių įtvirtinti musulmono, kaip išsilavinusio, toleruojančio kitų kultūrų vertybes žmogaus, įvaizdį. Man didžiausia šventė yra skirtingoms kultūroms atstovaujančių  išsilavinusių žmonių dialogas, religijų bendravimas. Tokį islamą, kai gyvenant kitoje šalyje yra gerbiamos jos vertybės, bet puoselėjamos ir savosios, norėčiau matyti ir Lietuvoje, ir visoje Europoje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...