Prie tėvynės gynybos karo atveju asmeniškai labiau prisidėtų tie, kuriems gera gyventi Lietuvoje.

42 proc. – tokia dalis Lietuvos žmonių, jei kiltų karas, eitų ginti tėvynės, 25 proc. asmeniškai prie šalies gynybos prisidėti neketina, o likęs beveik trečdalis nėra tikri, kaip elgtųsi. Tai atskleidė Baltijos pažangių technologijų instituto užsakymu prieš porą mėnesių „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa.

Aušra LĖKA

„Aktyvių tėvynės gynėjų skaičius iš pirmo žvilgsnio nėra įspūdingas, bet bendras vaizdas iš viso tyrimo pozityvus, net pozityvesnis, nei tikėjomės“, – sako Krašto apsaugos ministerijos inicijuoto tyrimo vadovė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė.

Ginklo imtųsi daugiausia jauni vyrai, įgiję karinį parengimą

Gal tie 42 proc. atrodo nepakankamai daug, bet, pasak A.Ramonaitės, žmonės į klausimą, ar asmeniškai gintų Lietuvą kilus karui, atsakinėjo labai blaiviai vertindami savo realią, o ne idealistinę galimybę ir pasiryžimą tą daryti, atsižvelgdami į savo amžių, lytį, sveikatą, pasirengimą dalyvauti karo veiksmuose. Tyrimo duomenų analizė rodo, kad klausimas akivaizdžiai traktuotas kaip gynyba ginklu, nes atsakymas labai priklauso nuo amžiaus ir lyties.

Atėmus vyresnio amžiaus žmones, kurie mano, kad gal nelabai pajėgtų dalyvauti kare dėl amžiaus, sveikatos, tas tėvynės gynėjų procentas susidaro visai nemažas. Analizuojant respondentus pagal lytį, daugiausia pasirengusiųjų ginti tėvynę – tarp jaunų vyrų: asmeniškai prisidėti prie šalies gynybos pasiryžę 66 proc. 16–29 metų vyrų, o tarp to paties amžiaus moterų arba tarp vyrų per 70 metų nusiteikimas asmeniškai užsiimti valstybės gynyba gerokai mažesnis.

Pasiryžimą ginti tėvynę didina karinis parengimas. Tarp jį turinčiųjų beveik 52 proc. pasiryžę asmeniškai imtis ginklo, jei to prireiktų. Tarp neįgijusiųjų karinių įgūdžių į karą pasiryžę eiti kur kas mažesnė dalis – 40 proc., net trečdalis nežino, kaip pasielgtų.

Pasiryžimą eiti į karą lemtų pojūtis, ar Lietuvoje gera gyventi

Pasiryžimas ginti tėvynę nelabai daug priklauso nuo išsilavinimo, pajamų ar to, kokį darbą žmogus dirba. „Nėra taip, kad tam tikrų socialinių grupių atstovai neitų ginti tėvynės, – eitų ir darbininkai, ir profesoriai. Yra tam tikras ryšys su finansine padėtimi, tačiau ne tiesinis: labiausiai pasiryžę ginti pasiturintys, bet ne patys turtingiausi. Vis dėlto daug labiau pasiryžimas ginti tėvynę koreliuoja su subjektyvia savijauta gyvenant Lietuvoje“, – tyrimo išvadas komentuoja A.Ramonaitė.

Net beveik 66 proc. žmonių, sakančių, kad jiems tikrai gera gyventi Lietuvoje, eitų į karą jos ginti. Tačiau tokių nebūtų nė trečdalio (30 proc.) tarp tų, kuriems Lietuvoje gyventi nėra gera.

Pasiryžimas ginti tėvynę stipriai koreliuoja su dalyvavimu Sąjūdyje. Gimusių iki 1972 m. respondentų klausta, ar jie, jų artimieji aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tarp sąjūdininkų ar jų šeimos narių net 59,5 proc. pasiryžę asmeniškai prisidėti prie Lietuvos gynybos, jei kiltų karas. Bet tarp tų, kurių artimieji Atgimimo metais liko nuošaly nuo Sąjūdžio, tokių gerokai mažiau – 40 proc.

„Tie, kurie kūrė dabartinę nepriklausomą Lietuvą, aktyviai dalyvavo Sąjūdyje, labiau jaučiasi ir atsakingi už ją. O tarp tų, kurie nedalyvavo, mažiau ir pasiryžusiųjų ją ginti. Visuomenėje tebėra ta skirtis, bet ji nėra gera. Gal buvo ir valstybės klaidų, kad nemaža dalis žmonių liko susvetimėjusi su dabartine valstybe, ir ne dėl savo blogos valios. Kažkas ne taip padaryta, kad jie neranda savo vietos valstybėje ne tik ekonominiu, bet ir moraliniu požiūriu“, – svarsto A.Ramonaitė, siūlydama galvoti, kaip tą susvetimėjimą panaikinti, nes jei tik bandysime pasmerkti, kad tai „nesusipratėliai“, vis dar sovietiniai žmonės, nuo to geriau nebus, taip tą skilimą tik gilinsime, supriešinsime tas dvi Lietuvas.

Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, jog apklausos neigia mitą, kad vos ne visa Lietuva dalyvavo Sąjūdžio veikloje: daugelis pripažįsta, kad nedalyvavo net mitinguose.

O atsakymai į apklausos klausimą apie pasitikėjimą kitais žmonėmis patvirtina Harvardo universiteto profesoriaus Roberto Putnamo socialinio kapitalo teoriją. Kalbėdamas apie pilietinę visuomenę jis sakė, kad vienas svarbiausių jos bruožų – pasitikėjimas vieni kitais, kurių tiesiogiai gal ir nepažįsti. Tokioje visuomenėje, kurioje stipresnis tarpusavio ryšys, lengviau mobilizuotis bendram tikslui. Tyrimas parodė, kad pasiryžimas ginti Lietuvą didesnis tarp tų, kurie labiau pasitiki žmonėmis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2017-m