Visos Kremliaus agresijos užkardymo priemonės, kurias taiko tiek Amerika, tiek Europa, yra labai atsargios, nes Vakarai žino: Rusija tokia silpna, kad sudavus pernelyg smarkiai gali tiesiog subyrėti

Tai sukurtų galios vakuumą Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose.

Ukrainos Rada priėmė įstatymus, suteikiančius ypatingą statusą Rusijos ~de facto~ okupuotai Donbaso daliai. Insurgentams suteikta amnestija (nors ne už visus nusikaltimus), jiems leidžiama išsaugoti savo ginkluotus būrius, turėti savivaldą. Ir taip iš Kijevo dotacijų mitęs, o dabar dar ir karo nuniokotas Donbasas galbūt ir toliau bus išlaikomas bei atstatinėjamas Ukrainos biudžeto pinigais. Už tai formaliai jis liks sudėtine Ukrainos dalimi.

Tokia kaina už taiką, nes skurdi Ukraina negali sau leisti ilgo karo, be to, jos prastai apmokyta ir prastai aprūpinta kariuomenė tiesiog nepajėgi veiksmingai kariauti su nuo pagrindų pertvarkytomis Rusijos pajėgomis.

Dalis Ukrainos visuomenės ir politikų supratingai priėmė šiuos prezidento Petro Porošenkos ir Rados sprendimus, dalis ėmė šaukti apie išdavystę ir reikalauti karo iki pergalės. Tačiau tiek vieni, tiek kiti pyksta, kad Vakarų valstybės – nei Europos Sąjunga, nei NATO – neatėjo Ukrainai į pagalbą, nors Rada ir Europos Parlamentas tą pačią dieną, kai okupuotai Donbaso daliai buvo suteiktas ypatingasis statusas, ratifikavo istorinę Asociacijos su ES sutartį.

Lietuvoje irgi girdėti priekaištų, esą Europos Komisija, metams atidėdama Asociacijos sutarties su Ukraina įgyvendinimą, padarė pavojingą precedentą, leisdama Rusijai, kurios reikalavimu tai buvo padaryta, paveikti ES santykius su Rytų partnerėmis.

Raudantys dėl neva įvykusios „Ukrainos išdavystės“ per formalumus ir detales nemato esmės: Ukrainos integravimosi į Europą procesas prasidėjo ir jo nepajėgė sustabdyti nei Rusijos agresija, nei nesugebėjimas iki galo išlaisvinti Donbaso, nei nemažos dalies Vakarų elito baimė leisti Ukrainai galutinai atsiskirti nuo Rusijos, taip pastūmėjant šią ar į Kinijos glėbį, ar į nevaldomą griuvimą, kaip prieš ketvirtį amžiaus nutiko Sovietų Sąjungai.

Norint suvokti, koks lūžis įvyko Vakarų požiūryje į Ukrainą, privalu prisiminti 1991-ųjų rugpjūtį ir tuomečio Amerikos prezidento George’o Busho (tėvo) vizitą į Kijevą, kur jis įkalbinėjo ukrainiečius neišeiti iš Sovietų Sąjungos. Ši G.Busho kalba, į įstoriją įėjusi kaip „Kijevo viščiuko (arba Kijevo kotleto) kalba“, apžvalgininkų buvo negailestingai sukritikuota ir įvertinta kaip pati blogiausia Amerikos vadovo kada nors pasakyta kalba. Tegu G.Bushas teisinosi, esą jis buvęs blogai suprastas, bet mes Lietuvoje gerai pamename, kaip tiek jis, tiek kiti Vakarų pasaulio lyderiai lygiai taip pat kaip ukrainiečius įkalbinėjo ir lietuvius „nekenkti Gorbačiovui“, būti nuosaikius ir rąžė rankas, kad „tie lietuviai viską sugadins“.

Per visą Euraziją nusidriekusi Sovietų Sąjunga penkis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, Vakarų požiūriu, buvo veiksnys, stabilizuojantis Balkanus, Rytų Europą, Kaukazą, Centrinę Aziją ir Tolimuosius Rytus. Nežinomybė, į kurią vedė branduolinės Sovietų Sąjungos subyrėjimas, baugino amerikiečius ir europiečius kur kas labiau nei komunizmas, su kuriuo visi jau buvo apsipratę ir ypač Europoje sukūrę gerus verslo ryšius.

Praėjęs ketvirtis amžiaus vakariečių požiūrio į Ukrainą ir jos santykį su Rusija nė kiek nepakeitė. 2008 m. “The Washington Post” redaktorius Davidas Ignatius išleido pasikalbėjimų su Zbigniewu Brzezinskiu ir Brentu Scowkroftu knygą „Amerika ir pasaulis: pokalbiai apie Amerikos užsienio politikos ateitį“. Atkreipiu dėmesį – tai jau po Oranžinės revoliucijos, kurios metu ukrainiečiai aiškiai parodė, kad jiems labiau pakeliui su Europa, bet ne su Rusija.

O apie ką kalbasi du buvę prezidentų patarėjai saugumo politikos klausimais? Kad Ukrainą galima integruoti į NATO ir ES tik kartu su Rusija, nuolat palaikant įspūdį Maskvoje, kad ši kontroliuoja situaciją savo kaimynystėje. Priešingu atveju kils problemų, juo labiau kad Rusijos narystė Aljanse būtina kaip atsvara Kinijos galiai ir kaip garantija, kad Rusija nežlugs ir nesukurs galios vakuumo musulmoniškoje Centrinėje Azijoje.

Lietuvos, kaip ir kitų nedidelių Rusijos paribio valstybių, visuomenės dažnai nesupranta to iš pirmo žvilgsnio keisto Vakarų politikų tupinėjimo aplink šį aziatišką monstrą, darant viską, kad tik nepakenktų Kremliaus šeimininkams, tuo pat metu kalbant apie Didžiąją Rusiją ir jos neįveikiamą galybę.

Neretai tai suprantama kaip pataikavimas ir bailumas, nors iš tikrųjų yra atvirkščiai: viena, ko bendraudami su Rusija bijo Vakarai, – kad tik netrinktelėtų jai per stipriai, nes Rusija visados buvo ir yra daug silpnesnė, nei atrodo. Europa ir Amerika, kelis kartus kėlusios Rusiją iš visiškų griuvėsių, žino tai geriau už bet ką.

Pirmą kartą europiečiai Habsburgų asmenyje atkūrinėti tuomet dar Moskoviją ėmėsi po jai itin nesėkmingų XVI–XVII amžių karų su Lietuva ir Lenkija, kai Maskvos sostas tik per plauką neperėjo į Varšuvos ir Vilniaus statytinio rankas (šiemet kaip tik minime 500 metų nuo Oršos mūšio, kuriame Moskovija buvo visiškai sutriuškinta jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų).

Antrą kartą Europa gelbėjo jau Petro I valdomą Rusiją nuo Švedijos invazijos XVIII amžiaus pradžioje. Trečią kartą europiečiams Rusijos imperiją teko gelbėti nuo Napoleono XIX amžiaus pradžioje, kai Anglija ne tik atitraukė į save trečdalį visų Prancūzijos imperijos pajėgų, bet ir apginklavo Rusiją bei savais pinigais apmokėjo didelę dalį jos sąskaitų.

Ketvirtą kartą gyvybės į Rusijos liekanas europiečiai kartu su amerikiečiais įpūtė po Pirmojo pasaulinio karo, kada, regis, milžinišką imperiją Vokietija sunaikino viena kairiąja ranka, nes Antantei nepavyko sukurti kelio, kuriuo būtų galima aprūpinti caro armiją ginklais. Visa garsioji Sovietų Sąjungos industrializacija, pavertusi agrarinį kraštą pramonine, iki dantų ginkluota valstybe, buvo įvykdyta pagal Amerikos specialistų parengtus planus, Amerikos pramonės technologijomis ir Amerikos bankininkų pinigais. Nepaisant to, jei ne lendlizas, kuris užtikrino Stalino kariuomenei trečdalį visų šūvių ir visą Raudonajai armijai reikalingą maistą viso karo metu, Antrajame pasauliniame kare Sovietų Sąjunga būtų buvusi Vokietijos sutriuškinta lygiai kaip Rusijos imperija Pirmajame.

Šaltasis karas irgi baigėsi Vakarų pergale jiems visai netikėtai, nes vieno stipresnio Ronaldo Reagano stuktelėjimo pakako, kad, regis, antroji pasaulio galybė, kokia tapo Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo, subyrėtų ir išnyktų iš geopolitinio žemėlapio vos per trejus metus. Jei ne visuotinė Amerikos ir Europos pagalba, Boriso Jelcino Rusija vargu ar būtų išgyvenusi kaip vieninga valstybė.

Tad svarbiausias Europos ir Amerikos žaidimo Ukrainoje tikslas buvo sudaryti galimybę Vladimirui Putinui atsitraukti, išsaugant veidą ir pagrindą aiškinti saviškiams apie „Rusijos pergalę“, nerizikuojant smogti jam per stipriai – taip skatinant Rusijos Federacijos byrėjimo procesą.