2015 Gruodžio 08

Politika

5 dalykai, kuriuos privalo žinoti kitas JAV (ir ne tik) prezidentas

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.
Pasak Harvardo universiteto profesoriaus Stepheno M.Walto, būsimas JAV prezidentas turi gaudytis geopolitikoje, gebėti atpažinti politines kvailystes ir esant reikalui kietai žaisti su sąjungininkais.

“Foreign Policy” pateikiamas profesoriaus straipsnis, kuriame įvardijamas 5-tukas dalykų, kuriuos privalo išmanyti būsimasis JAV prezidentas (ir tikėtina kitų šalių vadovai).

Dalis kandidatų į JAV prezidentus, pvz., Donaldas Trumpas, mano, kad prezidentui užteks apsistatyti savo reikalą išmanančiais profesionalais. Tačiau negali suburti geros žmonių komandos, jei neturi supratimo, ką jie turi daryti. Kita vertus, prezidentui nebūtina įsiminti visų pasaulio lyderių vardus ar suprasti kiekvieną sutartį, kurią JAV ratifikavo.

Vis dėlto prezidentas privalo suvokti kelis paprastus šiuolaikinės užsienio politikos dalykus ir užsienio politikos procesus, kad sugebėtų reaguoti esant nenumatytoms situacijoms, atskirti blogą patarimą nuo gero ir kurti ilgalaikio poveikio strategijas.

Taigi, prezidentas privalo žinoti:

"Scanpix" nuotr.

1… geopolitikos ABC.

Negalima sėkmingai vadovauti užsienio politikai, jei neturite geopolitikos pagrindų. Vykdyti užsienio politiką ir naudotis negirdėtomis idėjomis apie esmines tarptautinės politikos jėgas yra tas pats, kas konstruoti lėktuvą, neatsižvelgiant į gravitaciją. Neklausykite tų, kurie teigia, jog tarptautinė politika tėra blogis prieš gėrį, neišvengiamas civilizacijų susidūrimas ar Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.

Kalbant konkrečiai, prezidentas turi žinoti, ko siekia kitos valstybės ir tai, kad jos retai elgiasi iš altruistinių ir kilnių paskatų. Saugumas – tai pagrindinis daugumos valstybių rūpestis. Net didžiosios valstybės jautrios teritoriniais klausimais ir visada nerimauja, jei kažkas vyksta jų kaiminystėje. Jei JAV ir ES diplomatai tai suvoktų, tuomet jie nebūtų tokie nustebę dėl Rusijos kieto elgesio Ukrainoje, Gruzijoje ir Sirijoje.

Prezidentas, kuris supranta geopolitiką, suvoks tikrąjį Amerikos išskirtinumą. Tai nėra JAV konstitucija, kultūra ar gebanti integruotis visuomenė. Išskirtinumas – tai JAV saugumo laipsnis, kurį suteikė Amerikos geografinė izoliacija. Neturėdama šalia galingų priešų JAV gali sakyti kitoms valstybėms, kaip elgtis, kištis į kitų šalių reikalus ir įsitraukti į įvairius idealistinius “kryžiaus žygius”.

Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Tuo metu kitos šalys susiduria su pavojais, kuriuos JAV gali ignoruoti. Dalis valstybių dėl to tikisi JAV paramos, bet kita dalis – baiminasi, kad JAV lyderiai gali kelti joms grėsmę. Ir net jei prezidentas įsivaizduos, kad elgiasi iš pačių kilniausių paskatų, jis turi suprasti, kad kitos šalys tikrai nemanys taip pat. Nesvarbu kiek kartų JAV pareigūnai sakys Rusijai, kad NATO nėra grėsmė Maskvai, ši netikės. Nesvarbu kiek amerikiečiai tikins, kad JAV buvimas Azijoje nėra nukreiptas prieš Kiniją, Pekinas vis tiek įžvelgs grėsmę.

Prezidentas, kuris to nesuvokia, kaltins kitų šalių lyderius paranoja ar dar kažkuo, vietoj to, kad įžvelgtų neišvengiamai konkurencinę tarptautinės politikos prigimtį. To pasekmės: kuo Amerika labiau įsitrauks į pasaulio reikalus, tuo kitos šalys aktyviau ieškos būdų tam sutrukdyti ar užkirsti kelią. Jos bandys kurti sąjungas, įsigyti masinio naikinimo ginklų ir remti įvairias ekstremistines organizcijas.

Net artimi JAV sąjungininkai gali sunerimti dėl to. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas buvo teisus besipriešindamas JAV invazijai į Iraką, nes baiminosi pasekmių, tokių kaip išpuoliai lapkričio 13 d. Paryžiuje.

Galiausia, geopolitiką suvokiantis prezidentas nenustebs, kad kitos valstybės bando išnaudoti JAV. Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Jei kitas prezidentas nori gauti daugiau naudos iš JAV sąjungininkų, jis turės žaisti kietai ir duoti mažiau, vietoj to, kad mėgautųsi lyderio titulu ir bandytų viską išspręsti pats.

"Scanpix" nuotr.

2… karinės galios poreikį ir limitus.

Net didžiausi pacifistai suvokia, kad karinė galia tebėra svarbiausia šiandienos pasaulyje. Tačiau kartu būtina suvokti, ką karinės pajėgos gali ir kokius pavojus kelia jų panaudojimas.

Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Iš Holivudo filmų galima susidaryti vaizdą, kad JAV kariuomenė turi magiškų galių dėl technologijų ir didvyriškumo. Iš dalies tai tiesa, bet kariuomenė tėra bukas instrumentas, kurio panaudojimo pasekmes sunku nuspėti. Klaidos, netikėtumai ir “karo rūkas” sutrikdo net ir geriausius planus bei sukelia atoveiksmius, kurių niekas negali suplanuoti. Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Dar daugiau, karinė jėga gali sunaikinti, bet ne kurti. Režimo nuvertimas sunaikina ir pagrindinius mechanizmus, kurie palaikė tvarką, bei įvardina nugalėtojus bei pralaimėtojus, kurie nenori susitaikyti su tokiu likimu. Užkariautojai retai supranta visuomenes, kurias jie bando valdyti, o didesnis jėgos panaudojimas sukelia didesnį pasipriešinimą.

3… kad net ir patikimiausi žmonės ne visada sakys teisybę.

Nepaisant politinių pažiūrų, žmonės vykdomojoje valdžioje turėtų veikti kaip viena komanda. Jie visi nori, kad JAV būtų saugesnės ir klestėtų. Tad nenuostabu, kad naujasis prezidentas įsivaizduoja, jog jo pavaldiniai teiks jam tikslią informaciją, nešališką analizę ir nuoširdžius patarimus, kad jis galėtų priimti teisingą sprendimą.

Prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa.

Deja, Vašingtone taip reikalai nevyksta. Vyriausybės pareigūnai, galbūt, ir yra lojalūs JAV, bet jie atstovauja įsigalėjusiai biurokratijai ir turi savų interesų. Nepavykus vienam ar kitam projektui kiekvienas bandys kaltinti kažką kitą. Per vidinius debatus, kiekvienos nuomonės šalininkai pateikia savo analizes, kad Baltieji rūmai priimtų jiems palankų sprendimą. Didžiulė biurokratijos mašina valdo informacijos srautus, kurie pasiekia prezidentą, todėl visada išlieka pavojus, kad šalies vadovas gali būti valdomas iš apačios.

Tad prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa. Puiki mintis prezidentui karts nuo karto susitikti su ne Baltųjų rūmų tarnautojais, pašaliniais, kurie nesutinka su vykdoma politika, vien tam, kad gautų šiek tiek šviežesnių minčių.

4… kad egzistuoja didelis skirtumas tarp “skubu” ir “svarbu”.

Pagrindinis iššūkis JAV yra jų ambicija, kad niekas kitas negali bandyti pakeisti kažko kiekviename pasaulio kampelyje. To išdava: JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

Didžiosios žiniasklaidos kompanijos dar labiau apsunkina reikalą, sprogdindamos vis naujus skandalus, kad tik išlaikytų skaitytojų/žiūrovų/klausytojų dėmesį. Nei vienas prezidentas negali išvengti įvykių spaudimo, bet protingas prezidentas turi surasti būdą, kaip ir toliau laikytis savo dienotvarkės, nepaisant neišvengiamų netikėtumų. Tai visai nereiškia, kad būtina padaryti labai daug, nes administracijai reikia laiko ir gebėjimų atitinkamai reaguoti į netikėtus įvykius.

5… kokia mirtina yra baimės ir puikybės kombinacija.

JAV prezidentas yra didžiulės nacionalinio saugumo biurokratijos viršūnėje. Didelė dalis jo darbo yra įsivaizdavimas visų blogų dalykų, kuriuos kažkas gali įgyvendinti JAV. Kartu prezidentas valdo galingus užsienio politikos instrumentus: nuo diplomatijos iki sankcijų ar grasinimų panaudoti karinę jėgą. Kas nutinka, kai tie du faktoriai susijungia: pavojaus jausmas ir galimybė ima veikti su didžiule jėga? Atsakymas: nieko gero.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”.

Pažiūrėkite į pastaruosius 20 metų ir suprasite, kad didžiausias žaizdas JAV padarė pati sau. Tai, ką “Al Qaeda” padarė Rugsėjo 11-ąją, buvo labai blogai, bet sprendimas nuversti Saddamą Husseiną ir okupuoti Iraką kainavo ženkliai daugiau. O tai nutiko, nes prezidentas buvo įsitikinęs, kad 1) Irakas – didelė, neišvengiama ir auganti grėsmė; 2) S.Husseino nuvertimas bus lengvas su pozityviomis toli sekančiomis pasekmėmis. Prezidentas George’as W.Bushas buvo tuo pat metu ir įbaugintas, ir per daug pasitikintis – mirtina kombinacija.

Labiausia kitam prezidentui reikia skambučio galvoje, kuris suskambėtų, kai jo patarėjai, vietos interesų grupės, užsienio sąjungininkai ar politiniai priešininkai pradės kalbėti apie didelį ir augantį pavojų, o kartu aiškins, kad šis pavojus gali būti pašalintas niekam nuo galvos nenukritus net plaukui.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”, kad apsigintų nuo tų, kurie žada jiems didelį apdovanojimą už mažai ar visai jokių pastangų.

“Ar šie išminties patarimai užtikrins užsienio politikos sėkmę? Sunkiai. Gera naujiena, jei esate amerikietis, yra ta, kad mūsų nacijos likimas šiuo metu nepriklauso nuo ypač efektingos užsienio politikos, nes paprasčiausia Jungtinės Valstijos yra žymiai stipresnės ir saugesnės nei kita kokia didžioji galybė. Ir bežiūrint į sąrašą žmonių, kurie dabar bando tapti prezidentu, ši mintis mane labai ramina”, – baigia savo tekstą Harvardo profesorius S.M.Waltas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...