2012 Sausio 11

Raimundas Milašiūnas

2012-ieji – pasaulio ar žmogiško ryšio pabaigos metai?

veidas.lt

Na va, ir baigėsi senieji metai, su savimi nusinešdami ne tik nugyventus 2011-ųjų įvykius, bet ir svajones, neišsipildžiusius lūkesčius bei metų pabaigos nostalgiją.

Taip jau žmogus sukurtas, kad kiekviena pabaiga jam tampa kažin kokiu simboliu, reiškiančiu ir tam tikro gyvenimo etapo pabaigą, dėl kurios turime paliūdėti bei kartais sukurti šventę tam, kad tas liūdesys būtų įveiktas ir nugramzdintas į mūsų pasąmonės gelmes.
Kad ir kokia rimta būtų pabaiga, ji visuomet su savimi atneša ir kažkokią naują pradžią: naujas svajones, lūkesčius, kurie galutinai „pribaigia“ praėjusių išgyvenimų prisiminimus bei sukuria naują simbolį, kad štai dabar viskas prasidės iš naujo, kad mes atgimsime lyg feniksas iš pelenų ir su naujomis jėgomis kibsime šturmuoti gyvenimo…
Žmogus linkęs pamiršti – sąmoningai ar nesąmoningai – tai, kas jam nėra malonu, tai, kas kelia rūpestį, jis linksta pasitelkti pačius įvairiausius būdus baimėms ir nerimams, liūdesiui ir skausmui įveikti. Baigėsi dar vieni metai – puolame švęsti, nors atrodytų, kad džiaugtis nėra kuo, nes perverčiame dar vieną savo gyvenimo knygos lapą, taip pamažu artėdami prie gyvybę ir mirtį skiriančios ribos. Jauną dar gali suprasti – jam viskas prieš akis, o vyresniam kas belieka?
O gal ir švenčiame tam, kad netekties skausmą pabandytume užglaistyti? Tuo mes ir nuostabūs, nes išmintingi! Bet ir vėl klausiu, ar tikrai tokie mes išmintingi, jei teisybei į akis pažvelgti neišdrįstame, o verčiau „šventu melu“ save raminame… Ir kur tik to nepamatysi. Naujųjų metų šventė – visuotinio „užsimiršimo“ puota, o kur dar begalės pavienių žmonių paslapčių, su kuriomis jie vienokiais ar kitokiais neigimais tvarkosi.
Ateina toks žmogus į konsultaciją ir guodžiasi, kad niekaip iš vienatvės išbristi negali, kad ir ką sutiktų, vis santykius praranda – mat partneris greitai „įtartinas“ ima darytis, o situacija išsiskyrimu grasinti ima. Pasikalbi su tokiu žmogumi bent dešimtį minučių, ir yla akimirksniu iš maišo pradeda lįsti – nemylėtas, tėvų pamirštas, vis dar iš dvasinės vaikystės išaugti negalintis vargdienis niekaip iš dar vieno atstūmimo baimės išsivaduoti negali. Vos pajunta, kad partneris kiek šaltesnis tapo – gal iš nuovargio, o gal tik kasdienės rutinos paveiktas, – tuoj ir ima bėgti nuo tos baimės. Ir bėga gana keistai situaciją sumodeliuodamas – šįkart jis nebepasiduoda atstūmimo grėsmei, bet palieka pats. Netektis, bet bent jau mano valdoma!
Tačiau neigimas, bėgimas ar dar koks nors bandymas nuo skausmo apsiginti retai kada ilgam padeda… Vienatvė galiausiai užgraužia tiek, kad nori nenori pradedi priežasčių ieškoti. Bet net ir tada mūsų išgirtoji „išmintis“ neapleidžia: pabandai žmogui jo vaikiškąjį skausmą parodyti ir beveik visuomet išgirsti: „Juk mano tėvai kitaip negalėjo… Jie dirbti turėjo, šeimą išlaikyti.“ Arba: „O ką mano mama padaryti galėjo? Juk jai reikėjo pačiai nuo girto tėvo saugotis – tai kaip dar mane apgins?“ Bet juk vienišam ir baikščiam vaikui taip protingai nepaaiškinsi, tai tik dabar mes gudrūs viską paaiškinti.
Žodžiu, gintis nuo nemalonumų mes tiesiog tobulai mokame. O jei patys nesumąstome, kaip su tuo susitvarkyti, tai mūsų pasąmonė į pagalbą atskuba. Ir pradedame baimes įvairiais skausmais versti, o pyktį taip užgniaužiame, kad opininkais, hipertonikais ar net vėžininkais virstame.
Vis dėlto žmogus paradoksų pilnas – vienur, užuot kažkaip sunkumus įveikti pabandęs, nuo jų bėgti ima, o kitur smulkmenas taip sureikšmina, kad gyventi ne tik jam, bet ir aplinkiniams sunku darosi. Tokie paradoksai ir ateinančiais metais mūsų vėl laukia.
Štai pradėjome 2012-uosius – „pasaulio pabaigos“, pagal kažin kokį civilizacijos lopšyje gyvenusios tautelės kalendorių, dėl niekam nežinomų priežasčių tapusį ypač reikšmingu visam civilizuotam pasauliui, metus. Skelbiamės, kad esame vos ne pasaulio valdovai, kurie ne tik į kosmosą pakilti sugeba, bet ir „juodąsias skyles“ po žeme sukurti grasinasi, tačiau dar kažin ar toli nuo kanibalizmo nužengusių indėnų žodžiais lyg nušvitimu patiki.
Na, gerai, nebūsiu toks nuvertinantis – savu laikotarpiu ši tautelė gal ir gerokai kitas pralenkusi buvo, tačiau jos kalendorių, kuris 2012 metų gruodį baigiasi, nes, matyt, toliau ir galvoti nebuvo jokio reikalo, mat mūsų amžius jiems dar kažkur kosminėse platybėse skrajojo, mes vos ne dieviška naujiena paskelbiame. Ir, maža to, mokslininkai imasi šį reiškinį nagrinėti, save bei kitus raminti, įvairias versijas apie indėnų mąstymą dėliodami. Užuot tiesiog nekreipę dėmesio, mes paskelbiame pasaulio pabaigą! Ir ar po šito dar kas nors sakys, kad mirties baimė mūsų nekamuoja? O kur mūsų išgirtoji išmintis?
Na, gerai, gal pasaulio pabaigos ir nebus, nes jau ne viena „įvyko“, bet dar ir paslaptingoji Nibiru planeta kažkur tebeskraido, o juk šiemet ar kitąmet dar ir Saulės aktyvumo pikas pasiektas bus… Tai kas gi vyksta? Kodėl mes taip sėkmingai nuo savo vidinių skausmų pabėgame, bet globalines katastrofas pasigardžiuodami aptarinėjame?
Gal atsakymas visai paprastas – mes tiesiog esame linkę nerimą ne tik slopinti, bet juo ir dalytis… Juk mano vidinės baimės yra niekas, lyginant jas su žmonijos skausmais. O kai kenčia dauguma, tai ir man lengviau.
Žmogus nuostabus ir tuo, kad geba pajusti kito žmogaus skausmą, o kartu jį ir iškęsti kitam padeda. Mes visi gyvenimą nuo to pradedame: mūsų baimes, skausmus ir nerimus pajunta ir pirmiausia užgydo mama, taip padėdama mums tapti dvasingais žmonėmis, galinčiais pajusti ir atjausti kitą bei atrasti žmogiškojo ryšio skonį.
Deja, ne visuomet ir ne visiems tai duota. Mes paskęstame kasdienybės rūpesčiuose ir per amžiną skubėjimą tampame abejingesni vieni kitiems. Mūsų valdžia vardan mistinio finansinio stabilumo patrumpina ir atpigina visavertes motinystės atostogas, o kartais tą padaro ir pačios motinos, teigdamos, kad pernelyg sunku išbūti namie su vaiku. Mes nuvertiname šeimą, sakydami, kad „antspaudas pase nieko nereiškia“, o jis, deja, reiškia, ir net labai daug, ką tik patvirtina ir psichoterapinė mūsų praktika. Bet svarbiausia, kad visa tai nuvertina ir žmogiškojo ryšio svarbą. Ir tada mes prarandame gebėjimą pajusti kitą, pažinti jo jausmus ir palengvinti skausmą. Kad ir kaip būtų liūdna, tai tampa mūsų bendruomenės liga.
Deja, su naujaisiais metais ateina ne pasaulio pabaiga, bet laikas, kai mes nebemokame dalytis savo dvasine patirtimi su kitais ir nesugebame palengvinti žmogaus skausmo. Bet gal ateis ir toks laikas, kai dviejų žmonių ryšys taps atsvara apokaliptiniam pagalbos šauksmui, kai tik visuotinė panika galės suvaldyti vienišo žmogaus baimes ir nerimą…

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Mikas Mikas rašo:

    Dar vienas žmogaus “Nuostabumas” liko nepaminėtas. Tai Pliuškinis – gobsekiškas gobšumas prichvatizavo, sukčiavo,kitus graban varė, su teisingais mokesčiais nesutiko, ko galų gale pats save nuvarė…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...