2011 Gegužės 23

2011 metų universitetų reitingas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Trečiakursis Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas Julius Zaburas mintimis vis grįžta į Čekijos Ostravos technikos universitetą, kuriame pusę metų pagal studentų mainų programą studijavo statybos inžineriją. “Iki išvažiavimo studijuoti į Ostravos technikos universitetą atrodė, kad studijos Lietuvoje pakankamai gero lygio, o dabar, kai patyriau, kas yra studijos užsienyje, net nebenoriu čia mokytis, – prisipažįsta būsimasis miestų inžinierius Julius ir paaiškina: – Ten žmonės, kurie dėsto studentams, įdeda visą širdį, stengiasi išaiškinti ir išmokyti. Lietuvoje, deja, liūdna ir skaudu, bet daugumai dėstytojų neįdomu, ar tu supratai, ką jie aiškino, ar ne: jie tik perskaito iš lapo ir išeina. O jei nesupranti ir ateini į konsultaciją, kad paaiškintų, kaip spręsti kokį nors uždavinį, dažnai išgirsti pasiūlymą skaityti knygas arba paprašyti draugo, jog paaiškintų.”

Pagaliau Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad studentas turi viską iškalti atmintinai, o Čekijoje vyrauja vakarietiškas požiūris – studentas neprivalo zubrinti formulių, svarbiausia, kad jis suvoktų ir gebėtų logiškai išaiškinti atliekamus skaičiavimus.

Ką jau kalbėti apie auditorijų įrangą. “Čekijoje dėstytojas, atėjęs į auditoriją, nepluša prie lentos su kreida. Jis visą medžiagą būna parengęs savo kompiuteryje ir tai demonstruoja didžiuliame ekrane. Taip sutaupoma daug laiko, reikalingo uždaviniams perrašyti, tad dėstytojai turi daugiau laiko aiškinti, kaip reikia spręsti. Pagaliau po paskaitos gauni parengtus konspektus”, – pasakoja J.Zaburas ir apibendrina, kad dėl šių priežasčių tenykščiams studentams lengviau mokytis ir įsisavinti nelengvus techninius mokslus.

Tuo tarpu J.Zaburo bendraamžis, trečio kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono specialybės studentas Rokas Valuntonis sako po pusės metų studijų Helsinkio konservatorijoje didesnių studijų čia ir ten skirtumų nepastebįs. “Mano specialybėje svarbiausia yra geras pedagogas. O man pasisekė: Lietuvoje aš turiu puikius mokytojus, lygiai tokie pat puikūs mokytojai man dėstė Suomijoje. Taigi tikrai nėra taip, kad studijos mūsų akademijoje būtų prastesnio lygio”, – pabrėžia R.Valuntonis.

Tačiau lyginti ekonomiškai labiau pažengusios Helsinkio konservatorijos auditorijas ir instrumentų kokybę su mūsiškės menų kalvės jau būtų šventvagystė. “Be to, ten paprasčiau dėl auditorijų – gali ateiti groti bet kada, net ir naktį, nes įėjimas į konservatoriją yra su magnetinėmis kortelėmis, o akademijoje Vilniuje gali groti tik iki 22 valandos”, – pasakoja būsimasis pianistas.

Bet paklaustas, kur tęstų magistrantūros studijas, jei tektų mokėti už mokslą, vaikinas dar negali atsakyti: “Aš rinksiuosi pagal pedagogus, kita vertus, ne mažiau svarbios karjeros galimybės. Deja, Lietuvoje kultūros lygis gerokai žemesnis nei daugelyje Vakarų šalių, tad po studijų sunkiau surengti ir pritraukti į koncertus žmonių, rasti darbo. Užsienyje, net jei ir tenka nepigiai mokėti už studijas, baigęs turi daugiau galimybių koncertuoti.”

Tuo tarpu pirmasis mūsų pašnekovas Julius tvirtai įsitikinęs, kad magistrantūros studijas tęs ne Lietuvoje, ir paaiškina kodėl: “Iš vyresnių kursų studentų neretai išgirstu, kad magistrantūroje jiems dėsto tie patys dėstytojai ir labai panašius dalykus, kurių teko mokytis ir bakalauro studijų metu. Tad ne vienas nusivilia. Taigi, jei jau reikia mokėti už magistrantūros studijas, verčiau rinktis jas ne Lietuvoje.”

Taip mąsto studentai. Ir jų nuomonė, beje, yra daugumos studentų nuomonės atspindys, nes studentija pasidalijusi pusiau: vieni visiškai patenkinti tuo, ką gauna mūsų universitetuose, kiti pasiryžę bet kokia kaina studijuoti ne Lietuvoje. Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentė Ieva Dičmonaitė pabrėžia, kad studentai vis prasčiau vertina studijų Lietuvoje galimybes, nes nesulaukė iš aukštojo mokslo reformos žadėtos naudos. Mat studijų, ypač menų, aviacijos, biomedicinos, kaina padidėjo keliasdešimt kartų, kokybė nepakito, o paskolų sistema per brangi.

Pajėgia rengti tik bakalaurus?

Ką apie studijas Lietuvoje mano žmonės, kurie daugelį metų stebi ir analizuoja mūsų universitetų mokslo ir studijų kokybę?

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus atvirai pripažįsta: dėl bakalauro studijų Lietuvoje nėra didelių bėdų, tačiau magistrai rengiami prastai. “Magistrantūros studijų turinį, tokį, koks turėtų būti, atitinka ne daugiau kaip pusė visų Lietuvos universitetų magistrantūros studijų programų, – tikina E.Butkus. – Ir tai nėra tik mano asmeninė nuomonė. Dauguma mano kolegų mokslininkų be užuolankų rėžia, kad daugėja prastos kokybės magistrantūros studijų programų, nes stinga tiek aukšto lygio daktarų, galinčių rengti magistrus, tiek mokslo bazių.”

O aukšto lygio mokslų daktarus kokybiškai parengti gali apskritai vos keletas mūsų universitetų – kelete studijų krypčių. “Taigi, jeigu universitetas negali parengti daktarų, tai yra mokslininkų, vadinasi, jis joks universitetas, tai tik aukštoji mokykla, galinti rengti bakalaurus”, – dėsto E.Butkus.

Beje, bene pirmą kartą mintį, kad dauguma Rytų Europos universitetų pajėgūs parengti viso labo bakalaurus ir dėl šios priežasties negali net vadintis universitetais, dar prieš keletą metų atliktoje studijoje išdėstė aukštojo mokslo tyrimus atliekantis Olandijos Tvento universiteto Aukštojo mokslo politikos studijų centras, labiau žinomas kaip CHEPS. Šioje vieno svarbiausių Europoje tyrimų centro atliktoje studijoje atvirai skelbiama, kad jau netrukus daugumos Rytų Europos šalių jaunuoliai tęsti magistrantūros bei doktorantūros studijų vyks į rimtus senosios Europos bei JAV universitetus. O vietiniai universitetai virs tiesiog paprastomis aukštosiomis mokyklomis.

Buvęs Studijų kokybės vertinimo centro direktorius dr. Eugenijus Stumbrys kalba dar aštriau: “Aš neprognozuoju aukštojo mokslo apokalipsės, bet matau, kad daugelyje universitetų yra studijų krypčių, kurių atstovai nepajėgūs parengti ne tik doktorantų, bet ir magistrų, todėl manau, jog laikas pripažinti ir valingai uždaryti žemo lygio doktorantūros ir magistrantūros studijų programas. Juk vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai nebūtina rengti visų krypčių daktarų, tai galima daryti ir užsienyje: jei reikia konkrečios srities daktaro, siųskime jį studijuoti ir apsiginti disertacijos užsienyje. Bus ir pigiau, ir turėsime tikrą mokslininką, tikrą daktarą, o ne pusdaktarį”, – siūlo E.Stumbrys.

Tiesa, tiek E.Butkus, tiek E.Stumbrys mano, kad nauja doktorantūros studijų programų registravimo tvarka, kai universitetams leista kooperuotis su kitais Lietuvos ir užsienio universitetais bei mokslo tyrimo institutais, duos kai kurių teigiamų poslinkių – bendradarbiaujant pažangiems keleto mokslo įstaigų mokslininkams, bus kokybiškai parengiama daugiau daktarų.

Rotacija žlunga nė neprasidėjusi

Tai vis dėlto kokių esminių teigiamų pokyčių atnešė aukštojo mokslo reforma ir ar baigiantis antriesiems metams po jos galima tą naudą apčiuopti?

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis tik karčiai nusišypso: “Akademinė bendruomenė nemato jokių teigiamų pokyčių, nors ministro patarėjas Paulius Subačius vardija daugybę jų ir gėdija reformos kritikus dėl nenoro pamatyti tą gėrį.”

Skeptiškai nusiteikęs ir E.Stumbrys. Pasak jo, po reformos akivaizdu tik tai, kad universitetai dar labiau ėmė išgryninti savo veikimo kryptis – į pinigus arba kokybę. Tiesa, pastarųjų esą gerokai mažiau nei besivaikančių pinigo ir priimančių į universitetus visus, kuriems reikia “nusipirkti” diplomą.

Tokias abiejų pokalbininkų mintis kone žodis žodis atkartojo ir LSAS prezidentė I.Dičmonaitė: “Gabiausiems jaunuoliams jau nebėra ką veikti ne tik vidurinėse mokyklose, bet ir universitetuose. Jie skundžiasi, kad studijos neatitinka lūkesčių, kad kokybė krinta, kad universitetai orientuojasi tik į pinigus mokančius vidutiniokus ir dėl to geriausieji išvažiuoja studijuoti į užsienį.”

V.Daujotis įsitikinęs, jog reforma neįgyvendino ir kito dešiniųjų, daugiausia liberalų, deklaruoto siekio, kad laisvoji rinka iššienaus nereikalingas studijų programas. “To neatsitiko: geriausi studentai kaip rinkosi, taip ir toliau renkasi ne tai, kas bus reikalinga Lietuvos ūkiui, o kas madinga, populiaru. Esmė ta, kad jaunimas neturi informacijos, o ir niekas neprognozuoja, ko tam ūkiui reikės”, – kritikuoja profesorius.

Vis dėlto labiausiai ir studentus, ir pažangius dėstytojus nuvylė reformatorių negebėjimas parengti tinkamos studentų rotacijos tvarkos. “Rotacijos idėja iš esmės žlugo”, – konstatuoja E.Stumbrys.

Mat tam, kad gerai valstybinius abitūros egzaminus išlaikęs, bet universitete ne itin gerai studijuojantis studentas būtų pervestas iš valstybės finansuojamos vietos į nefinansuojamą, reikia, jog jis iš esmės nevaikščiotų į paskaitas ir sukauptų skolų kuprą. “Gaunantieji valstybės finansuojamus krepšelius yra saugomi patikimų saugiklių, nes rotacija vyks nustačius viso kurso dvejų metų studijų vidurkį. Ir tik tie, kurių rodikliai bus 20 proc. prastesni už bendrą kurso vidurkį, bus pervesti į valstybės nefinansuojamas vietas”, – aiškina E.Stumbrys.

V.Daujotis vaizdžiai paantrina: “Jei kurso vidurkis 7–8 balai, vadinasi, kad iškristum iš valstybės finansuojamos vietos, turi nusimokyti iki maždaug 5–6 balų vidurkio. O taip prastai besimokančiųjų bus vienetai.”

“Taigi, – tęsia I.Dičmonaitė, – jau po poros mėnesių pamatysime, kad tie, kurie abitūros egzaminus išlaikė šiek tiek silpniau, bet puikiai mokėsi dvejus metus universitete, ir toliau mokės už studijas, o tie, kurie dvejus metus universitete studentavo, bet geriau išlaikė abitūros egzaminus, toliau mėgausis nemokamu mokslu.”

“Dar labiau studentų gyvenimą kartina tai, kad, nors po reformos ir galima pradėti rengti bakalaurus bei magistrus per trumpesnį laiką, kaip yra daugelyje pasaulio šalių, Lietuvos universitetai to purtosi, – apibendrina E.Butkus. – Ir tai suprantama – jei jie gauna valstybės finansavimą ketveriems bakalauro studijų metams, tai kam jiems trumpinti šias studijas iki trejų metų, o magistro – nuo dvejų iki pusantrų?”

Vis dėlto, pasak daugumos pašnekovų, jau netolimoje ateityje universitetai bus priversti trumpinti studijas dėl smarkaus aštuoniolikmečių mažėjimo ir jungtis tarpusavyje, aktyviau ieškoti užsienio partnerių, teikiant keleto universitetų diplomus ir dvigubus kvalifikacinius laipsnius.

Kaip “Veidas” vertino universitetus

Į aukštojo mokslo problemas, kurias kelia akademinė bendruomenė, mūsų savaitraštis jau keturioliktą kartą pamėgino pažvelgti be emocijų – per statistinę prizmę.

Įdomu tai, kad šiemet universitetų reitingo lyderiai – tie patys kaip ir pernai: Vilniaus universitetas (VU), Kauno technologijos universitetas (KTU), Mykolo Romerio universitetas (MRU). Per pastaruosius trejus metus praktiškai nekito visas pirmasis geriausiųjų penketukas.

Vienintele intriga galime laikyti nebent tai, kad į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą susijungę du universitetai (Kauno medicinos ir Lietuvos veterinarijos akademija) pakilo į šeštą poziciją.

Šiemet, kaip ir kasmet, išklausėme visų universitetų rektorių, prorektorių, kitų su mokslu ir studijomis susijusių ekspertų pastabų, kokius dar papildomus kriterijus vertėtų įtraukti į universitetų reitingą.

Nauja tai, kad pirmą kartą išskyrėme tarptautiškumo kriterijų: vertinome ne tik mainų programas, bet ir universitetų bendradarbiavimą su kitų šalių universitetais, rengiant specialistus pagal vadinamąsias jungtines studijų programas ir teikiant dvigubus diplomus, bei programų, dėstomų užsienio kalba, skaičių, taip pat ryšius su tarptautinėmis akademinėmis organizacijomis. Šiam naujam kriterijui suteikėme gana didelį svorį – net 15 taškų iš šimto. Pagal tarptautiškumo kriterijų vienvaldžiu lyderiu laikytinas MRU. Jam įkandin du technikos universitetai: KTU ir Vilniaus Gedimino technikos (VGTU).

Tarp privačių universitetų lygių nėra ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui.

Kiti aštuoni kriterijai yra tokie patys kaip ir ankstesniais metais, tačiau dauguma jų papildyti naujomis sudėtinėmis dalimis.

Šiek tiek apmaudu, kad teko gerokai nuvertinti universitetų vykdomą mokslo ir meno veiklą. Mat pagal valstybės nustatytą naująją tvarką nuo šiol universitetų veikla bus vertinama nebe kasmet, o kas dvejus metus. Taigi Lietuvos mokslo taryba (LMT), kuriai pavesta kaupti duomenis ir vertinti šią veiklą, turi žinių tik apie 2008 m. universitetų mokslo ir meno veiklą. Nauji, nors realiai irgi jau senstelėję, duomenys paaiškės tik kitąmet, kai bus įvertinta universitetų 2009–2010 m. mokslo ir meno veikla.

Taigi teko rinktis, ar kliautis universitetų vidiniu savo meno ir mokslo veiklos įsivertinimu ir pateikti 2010 m. duomenis, ar naudotis senstelėjusiais, bet itin patikimais duomenimis. Pasirinkome antrąjį variantą. Tik tam skyrėme mažiau taškų nei pernai, tai yra 5.

Nauja yra tai, kad šįmet pirmą kartą turime itin patikimų duomenų iš Lietuvos darbo biržos (LDB) apie absolventų įsidarbinimą. Iki šiol tekdavo daugiausia kliautis pačių universitetų ne visuomet korektiškai pateikiamais duomenimis, kaip sekasi jų alumnams. LDB pateikė duomenis, kaip sekėsi darbintis visų universitetų 2010 m. laidos absolventams.

Vertindami universitetų absolventų paklausą darbo rinkoje, kaip ir praėjusiais metais, pateikiame sociologų iš UAB “Prime consulting” atliktos darbdavių apklausos rezultatus bei duomenis iš Valstybės tarnybos departamento, kaip sekasi universitetų absolventams darbintis tiek į paprastas, tiek į vadovaujamas pozicijas valstybės tarnyboje.

Taigi pastarajam, itin patikimam, kriterijui šįmet suteikėme didžiausią svorį – 20 taškų iš šimto. Išaiškėjo, kad geriausiai darbintis sekėsi ir darbdaviai palankiausiai vertino VU, MRU ir KTU absolventus, o iš privačių – ISM.

Dar du kriterijai, kuriems suteikėme itin reikšmingą 15 taškų svorio koeficientą, – studijų krypčių įvairovė ir studijų sąlygos. Vertinant studijų krypčių įvairovę, be tradicinių pokriterijų, įtraukėme du visiškai naujus: kiek konkrečiame universitete yra Studijų kokybės vertinimo centro bei LMT aprobuotų ir dėstomų unikalių Lietuvoje studijų programų bei kiek konkrečiame universitete pernai metais studentų įgijo dvigubus kvalifikacinius laipsnius (diplomus). Pagal šį kriterijų daugiausiai taškų surinko Vytauto Didžiojo (VDU), KTU ir Vilniaus universitetai, o iš privačių – ISM.

Vertindami studijų sąlygas konsultavomės su daugelio universitetų administracijos bei atskirų padalinių darbuotojais ir jų patarti įterpėme daugybę naujų pokriterijų: gautą ES paramą infrastruktūrai ir įrangai atnaujinti, į infrastruktūrą investuotą savų lėšų kiekį, universiteto bibliotekai turtinti skirtą sumą, taip pat bibliotekos naudingumą ir patogumą studentams: kiek išduodama įvairių leidinių į namus, ar veikia savitarna, kiek vienas studentas per metus vidutiniškai apsilankė kartų, kiek prenumeruojamose elektroninėse duomenų bazėse prieinama knygų ir žurnalų, ar bendrabučiuose yra bevielio interneto zona, koks universiteto svetainės naudingumas ir lankomumas. Paaiškėjo, kad geriausiomis studijų sąlygomis išsiskiria VU, MRU, KTU, o iš privačių – VU Tarptautinio verslo mokykla (TVM).

Tiesa, pastaroji aukštoji mokykla itin apsukriai pateikė duomenis apie savo biblioteką – nurodė dalį VU bibliotekos duomenų. Pasirodo, nors TVM deklaruoja esanti savarankiška aukštoji mokykla (kadaise įkurta kaip VU padalinys), tačiau iki šiol naudojasi VU prenumeruojamomis elektroninėmis duomenų bazėmis ir jose esančiu mokslo literatūros kiekiu.

Studentų nuomonę jau penktą kartą pristato mūsų savaitraščio pateikiamo universiteto reitingo partneriai – LSAS. Jie atliko reprezentatyvią universitetų studentų apklausą. Iš viso apklausta 8 tūkst. studentų. Tiesa, studentų nuomonės apie dviejų privačių universitetų – LCC ir EHU studijas nerasite, nes apklausai apibendrinti neužteko šių universitetų studentų užpildytų anketų, ir tai būtų iškraipę tikrąjį vaizdą.

Studentų nuomonei suteikėme 10 taškų svorį. Įdomu tai, kad privačių universitetų studentai yra geresnės nuomonės apie savo aukštąsias mokyklas nei valstybinių. Štai kaip atrodytų pirmas penketukas: ISM, VšĮ Verslo ir vadybos akademija, VDU, MRU, Vilniaus verslo teisės akademija.

Finansavimo struktūrą šįkart vertinome visiškai naujai, mat universitetai pernai pirmus metus gyveno pagal naują Mokslo ir studijų įstatymą. Taigi visi pokriterijai pateikti vadovaujantis minėtu įstatymu. Pagal šį kriterijų absoliutūs lyderiai yra KTU, VGTU, VU, o iš privačių universitetų – ISM.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. guru guru rašo:

    “To neatsitiko: geriausi studentai kaip rinkosi, taip ir toliau renkasi ne tai, kas bus reikalinga Lietuvos ūkiui, o kas madinga, populiaru. Esmė ta, kad jaunimas neturi informacijos, o ir niekas neprognozuoja, ko tam ūkiui reikės”, – kritikuoja profesorius.

    O ar kas nors valstybėje žino, kokių specialistų reikės? Ar yra REALI o ne popierinė Lietuvos ūkio vystymo strategija? ką vystysime per ateinančius 10-50 metų? Niekas nieko nežino, tai ir “profesoriui” ant jaunimo varyti nereikia.

  2. Sabina Sabina rašo:

    Teko skaityti straipsnį, kad Lietuvai nebereikia specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, pas mus jų yra per daug. Valstybei trūksta profesines mokyklas baigusių darbuotojų: siuvėjų, vairuotojų ir t.t… taigi, štai į kurią pusę vystosi mūsų ,,ūkis”.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...