2015 Spalio 02

Miša Jakobas

„Vaikai mokykloje turi būti laimingi“

veidas.lt

BFL

„Esu žemaitis“, – sako 66-erių Miša Jakobas, Vilniaus Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius. Mokytojo dienos – Spalio 5-osios išvakarėse jis primena savąjį ugdymo principą: „Vaikai mokykloje turi būti laimingi.“

Arūnas BRAZAUSKAS

Sostinės J.I.Kraševskio gatvėje įsikūrusios gimnazijos pastatas atrodo solidžiai – sakytume, smetoniškai. Namas, į kurį žydų gimnazija įsikėlė šį vasarį, stiebiasi virš Žvėryno stogų, o ne bando prie jų prisiploti. Nors tai po­ka­rinė sovietinė architektūra, fasado vertikalės tu­ri tarpukario Lietuvos švietimo įstaigoms bū­dingo iškilmingumo, kurio nebeliko, kai mokyklas imta funkcionaliai sprausti į gyvenamuosius ra­jonus.

Miša Jakobas „Veidui“ sako, kad atsirado rė­mėjas, kuris pastato remontui nepagailėjo daugiau nei 800 tūkst. eurų. Be to, buvo gauta lėšų dalyvaujant konkurse pagal ES klimato kaitos specialiąją programą.

Aukštais mokinių pasiekimais garsėjanti mo­kyk­la verta atnaujintų sienų. 2015-ųjų „Veido“ rei­tinge Šolomo Aleichemo gimnazija užima 7 vie­tą – valstybinių brandos egzaminų (VBE) vi­durkis buvo 78,53 iš 100 galimų balų. Pagal lietuvių kalbos VBE gimnazija 2015 m. buvo 9-a šalyje, pagal matematikos – 6-a, anglų kalbos – 4-a, istorijos – 4-a.

– Nelabai sureikšminčiau tuos reitingus, – ramiai sako M.Jakobas. –  Jeigu jie aukšti – gerai, galima džiaugtis. Bet aš manau, kad mokykloje vaikas turi jaustis laisvai, mokykloje jam turi būti gera. Ir aš žinau, kaip yra, ir dažnai tai tikrinu. Klausinėju vaikų, tėvų, juos pasitinku, atvirai bendrauju. Teiraujuosi tėvų, ar noriai vaikai eina į mokyklą. Ar mažiukai neverkia, kad reikia eiti į pamokas. Ar nebando išsisukti: mamyte, aš sergu, nenoriu eiti ir panašiai.

Tokių atvejų beveik nėra – jei ir pasitaiko, tik vienas kitas. Vaikams mokykloje yra gerai, jie labai gerai jaučiasi – vaikai apgaubti mūsų mokytojų rūpesčiu.

Naudodamasis proga noriu pasakyti nuoširdų ačiū mūsų labai rūpestingiems pedagogams. Nors Mokytojo diena tik vienąkart metuose, šitokia sėkmė nėra vienos dienos darbas. Tai sunkus, atsakingas gal netgi alinantis triūsas. Ėjau į tai 25 metus. Kartais tekdavo atsisakyti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, grįžti vėliau namo ir anksčiau išeiti į darbą. Pasakysiu taip – gyventi reikia su darbu. Ir tada ateina sėkmė.

– Tokia patirtis leidžia giliau pažvelgti į Lietuvos švietimą, įvertinti jo problemas.

– Kritikuoti lengviausia. Taip išreiškiamos pačios bendriausios įprastos mintys. Bet aš nenorėčiau peikti Lietuvos švietimo. Mes visi keliaujame, daug būname Vakarų Europoje, Amerikoje ir dar toliau. Pasakysiu, kad mūsų vaikai bendrame kontekste atrodo visiškai neblogai. Jie galbūt žino netgi daugiau, jų akiratis platesnis negu kai kurių Amerikos ar, sakykime, Izraelio moksleivių. Tai akivaizdu.

Mūsų gerieji moksleiviai baigia vidurines mokyklas ir gavę atestatus vyksta studijuoti į užsienį, ten nepasimeta ir sėkmingai mokosi toliau, todėl manau, kad labai kritikuoti mūsų švietimo sistemos nėra pagrindo. Aišku, trūkumų yra, jų buvo ir bus. Kai ekspertai, švietimo darbuotojai viešai diskutuoja apie tuos trūkumus – vis tiek pripažįsta, kad esame ką nors pasiekę.

Žinoma, norėčiau, kad būtų sustiprintos kai kurios mokyklos ugdymo grandys: matematika, fi­zika, informacinės technologijos. Galų gale pripa­žinome, kad mums nereikia tiek daug socialinių darbuotojų ar teisininkų, o pasaulio gerovė pri­klauso nuo inžinierių, technikos darbuotojų, nes jie iš esmės kuria tą produktą, kurį mes varto­jame, – jie yra pasaulio ekonomikos varomoji jė­ga.

Todėl XXI amžiuje negalime sau leisti nemokėti matematikos, nesuprasti informatikos, nežinoti, kokios svarbios yra fizika ir chemija. Manau, jog tai negatyvu, ir drįstu sakyti, kad esame čia šiek tiek nusikaltę. Mes turėjome neblogas pozicijas tais laikais, kai dar buvau mokytojas, – dirbti pradėjau 1971 metais. Mūsų olimpiadininkai tada džiugino – žinoma, ir dabar dar džiugina. Turėjome neblogas pozicijas matematikoje. Tenka pripažinti, kad jas užleidome, ir šiandien sunku atsigriebti. Mūsų tikslieji mokslai klimpsta – tarsi būtų nuleista padanga.

– Koks jūsų požiūris į privalomąjį matematikos egzaminą?

– Būčiau tokio egzamino nuosaikus šalininkas. Galbūt čia reikėtų diferencijuoti. Versdami užkietėjusius filologus laikyti kietą matematikos egzaminą, galime juos sužlugdyti. Manyčiau, kad galėtume sugrįžti prie mokyklinio matematikos egzamino. Nebūčiau valstybinio matematikos egzamino šalininkas. Vaikai, kuriems nereikalinga matematika, galėtų laikyti mokyklinį egzaminą – vien tam, kad parodytų savo išprusimą, ki­taip tariant, kad nėra kvaili. Ir viskas būtų gerai.

O tie, kurie iš tikrųjų yra pasiruošę ir siekia užimti geras gyvenimo pozicijas, turėti gerą darbą, gerą atlyginimą, būti inžinieriais, užsiimti technine kūryba, – tokiems mūsų studentams matematika tikrai praverstų.

– Kaip jūsų gimnazijos auklėtiniams sekasi olimpiadose?

– Dauguma Lietuvos olimpiadininkų, kurie pasirodo tarptautinėje arenoje, yra tam specialiai atrenkami ir rengiami. Daugelis mokosi Vilniaus licėjuje. Ten patenka patys geriausi. Sveikinu tokį dalyką. O mūsų gimnazijoje tokios atrankos nėra. Mes kviečiame į pirmą klasę visus, kurie turi pagrindą čia mokytis. Pirmiausia tai žydų bendruomenės vaikai. Čia mokosi broliai, seserys, ir kam lieka vietos – tam lieka.

Taigi jokios atrankos nėra. Vaikai įvairūs, ir pasigirti, kad aš čia turiu daug žvaigždučių, negaliu. Tarptautinėje arenoje esame mažiau matomi, bet šalyje, Vilniaus mieste mes užimame geras pozicijas. Turime neblogų matematikos, fizikos, lietuvių kalbos ir literatūros pasiekimų. Dėl olimpiadų nesu pesimistiškai nusiteikęs.

– Klausantis susidaro įspūdis, kad jūs kalbate pavyzdine lietuvių kalba. Kur tokios išmokote?

– Esu žemaitis iš Telšių. Turėjau ten labai gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Noriu pasakyti nė kiek nepataikaudamas: lietuvių kalba man nepaprastai graži. Labai melodinga. Išgirsti šiandien gražiai kalbantį – vis sunkiau. Jaunimas – bent dauguma – nemoka kalbėti. Grįžtu prie to, kad man tai labai graži kalba. Nemokėti gražiai kalbėti būtų gėda. Skaitau labai daug knygų ir todėl mano kalba išlavinta.

Nuo mokyklos laikų, jeigu reikėdavo kur nors pasisakyti, siūlydavo man. Aš nebijojau auditorijos, nebijojau scenos. Drąsiai žvelgdamas į salę, nenuleisdamas galvos, galiu kalbėti, aiškinti ir taip toliau. Su amžiumi patirties tik daugėja. Pasisakymams aš ruošiuosi. Darau tai greitai. Esu matematikas. Žinau, ką noriu pasakyti. Kalba turi būti trumpa, aiški, gerai sudėliota – mintis po minties. Žinau pradžią, žinau, kas turi būti pasakyta pabaigoje.

– Matematikos mokslus krimtote irgi Lietuvoje?

– Gyvenau Telšiuose, netoli buvo Šiauliai. Buvo Šiaulių pedagoginį institutą baigusių mano giminaičių. Atvažiavau į Šiaulius, baigiau aukštąją mokyklą, gavau paskyrimą į Plungę, dirbau ten trejus metus. Paskui atvykau į Vilnių ir visą laiką nuo 1974-ųjų čia gyvenu. Dvidešimt metų dirbau matematikos mokytoju. Po truputį, po truputį kopiau karjeros laiptais. Kitąmet bus 25-eri, kai aš gimnazijos direktorius.

Turiu pasakyti labai svarbų dalyką: ačiū Die­vui, kad tapome laisvi ir nepriklausomi. Jei­gu nebūtume to pasiekę, vargu ar būtų čia žy­dų gimnazija. Ir aš dabar nesėdėčiau su ju­mis prie stalo šiame krėsle. Tais sovietiniais laikais man buvo pasakyta: tu pakankamai gabus žmogus, galėtum kopti karjeros laiptais, tačiau tavo sesuo gyvena Izraelyje.

Mano vyresnioji sesuo išvažiavo 1981 m. Ir vis­kas – karjera baigta. Šolomo Aleichemo gim­nazija atsirado beveik kartu su nepriklauso­mybe – 1989 m. Pirmasis direktorius buvo Sa­muelis Levinas. Paskui buvo išvažiavęs į Iz­raelį ir ilgą laiką ten gyveno. Dabar jis vėl Lie­tu­voje.

– Ar nejaučiate mokinių skaičiaus mažėjimo?

– Žydų bendruomenė Lietuvoje nedidelė – ten­ka didžiai apgailestauti. Žinome kraupią Ho­­lokausto istoriją, žinome laisvės metus, ka­da nukrito geležinė uždanga, susijungė šeimos. Ačiū Dievui, dabar galime važiuoti į bet kurį pa­saulio kraštą. Suprantama, mūsų bendruome­nė sensta, atsinaujinimas vyksta labai lėtai. Kiek mes gyvensime – nežinau, bet pagal mo­kyk­los mokinių skaičių nesakyčiau, kad yra la­bai blogai. Žydų bendruomenės vaikai iš tiesų čia patenka, kaip sakoma, be eilės. Yra ir nežydų, kurie labai nori, labai veržiasi.

– Iš tiesų, kelių mano draugų nežydų šeimos leidžia savo vaikus į jūsų gimnaziją. Girdėjau vienos motinos argumentus – jai kelia pasitikėjimą žydiškas požiūris į išsilavinimą. Kiek nežydų dabar mokosi gimnazijoje?

– Aš visą laiką skaičiuodavau, sakydavau pro­centus. Dabar nepasakysiu. Žinot kodėl? To­dėl, kad man gėda dėlioti procentus ir skirstyti vaikus į žydus ir nežydus. Jie atėjo, jie parašė pareiškimą, tėvai išreiškė norą. Pridedu ran­ką prie širdies: kiekvieną tėvą,  kai jis parašo pa­reiškimą, kviečiu maždaug valandos pokalbio. Išaiškinu, ką aš tam tėvui galiu duoti, ko­kias aš turiu galimybes, kokių galimybių neturiu ir niekados neturėsiu. Ir ko jis gali iš manęs laukti.

Aš sakau: jūs turėsite taip pat man kažką pa­daryti. Visų pirma siekti išsilavinimo, auklėti savo vaiką, žinoti, kad mokykla yra ne tvartas. Gerbti tuos mokytojus, kurie dirba su jūsų vaiku. Sakau, kad jūsų laukia, vaizdžiai kalbant, ilgas ir sunkus kelias per kopas. Nes aš esu tas, kuris sako vieną labai paprastą dalyką: manęs niekas daugiau nejaudina, tik jūsų vaiko išsilavinimas.

Kada ateina nežydų vaikai, jie mokosi hebrajų kalbos, jie nori mokytis hebrajų kalbos. Sako: „Mes norime ir mums įdomu. Mums įdomu sužinoti žydų istoriją. Mums įdomu pažinti žydų tradicijas.“ Pavadinčiau tai gražiu reiškiniu.

Kartais bandau atkalbėti, bandau sakyti, kad sunku, kad esame skirtingo tikėjimo. Kar­tais, kaip sakoma, pradedu kalbėti juodai.

Man atsako: „Direktoriau – mes viską žinome. Esame prisiskaitę. Dabar paslapčių nėra, direktoriau, nepieškite juodomis spalvomis – mes netikėsime, ką jūs sakote. Mes norime, prašome, jei yra galimybių, mūsų vaikas yra gabus. Mūsų vaikas labai nori. Mes, direktoriau, tikrai čia dirbsime.“

Aš tada sakau: jūs esate laisvi žmonės. Jo­kios prievartos nėra. Norite eiti į bažnyčią – pra­šom eiti į bažnyčią. Norite krikštyti vaikus – pra­šom krikštyti vaikus. Darykite viską, kas jums pridera. Kada nors pabandykite ateiti į si­nagogą – nieko baisaus jums nenutiks. Už­si­dė­ki­te kipą ir pabūkite kartu su žydais šabato šven­tėje. Švęskite kartu su mumis religines šven­tes, valgykite kartu su mumis macus. Ne­bi­jo­kite – nieko neatsitiks.

Visi labai mielai draugiškai sutinka. Bent ma­no akims šitaip atrodo.

– Ar gimnazija ir jos auklėtiniai jaučiasi saugūs Vilniuje?

– Vilnius išties taikus. Tai geras, gražus ir nuosta­bus miestas. Tačiau niekas iš pašalies neateis ir neapsaugos – turime patys apsisaugoti. Mes ry­tais čia stovime, sutinkame mokinius. Yra įėjimo kor­telės, tėvai gauna pranešimą, kas atė­jo. Žo­džiu, mes apsisaugome patys. Tėvai ši­tai supranta. Apie tai su jais kalbamės. Pa­sau­ly­je ne­ramu. Ir nežinome, kam kokia mintis ga­li šauti į galvą – ateiti ir ką nors stuktelėti ar pa­šau­dy­ti. Juk pa­šau­­do Paryžiuje, Izraelyje, Ame­ri­ko­je. Visokių yra žmonių – kartais negali suprasti, kas jų galvose.

Renovavome šitą mokyklą – pastatėme ge­ras ka­­meras, tvoras. Yra budintis apsaugos dar­buo­to­­jas. Vakare viskas uždaroma, už­ra­ki­na­ma.

Turiu padėkoti Vilniaus policijai, kad čia at­važiuoja patrulių mašinų – ir ryte, dienos metu, ir vakare, ir naktį sustoja. Kol kas apsieita be di­delių incidentų.

– Kokios kalbos dėstomos Š.Aleichemo gimnazijoje?

– Dėstoma valstybine lietuvių kalba. Dar mokoma anglų, hebrajų, rusų kalbų.

– Ar daug auklėtinių išvyksta gyventi svetur?

– Nedaug. Mano buvę abiturientai, kurių turiu per 300, labai sėkmingai mokosi Lietuvos aukš­to­siose mokyklose. Palyginti sėkmingai ko­pia kar­jeros laiptais. Yra gražių pavyzdžių. Aš su jais pa­laikau labai gerus santykius. Jie daž­nai užeina į gimnaziją. Kalbasi su abiturien­tais, kalbasi su mo­kytojais. Visa ta mūsų mo­kyk­loje vykdoma po­litika – išsilavinimas, darbas – pasiteisina. Jie sa­ko: „Direktoriau, dar dau­giau viso to reikėtų, nes juk gyvenimas yra la­bai sunkus, iš mūsų labai daug reikalauja darb­daviai, mes pripratę daug dirb­ti.“

O įprasti daug dirbti reikia čia, mokyklos suo­le, nes kai būsi nepratęs, nieko neišeis. Pra­dė­jome nuo pirmos klasės ir lipom, lipom, li­pom – 2000 m. išleista pirmoji abiturientų lai­da.

Hebrajų kalba irgi kai kam praverčia. Lie­tu­va kuria naujus santykius – reikalingi žmonės, jiems reikalinga kalba. Keli buvę abiturientai pasakojo panašią istoriją: „Skambinu į Izraelį, ir kai pasisveikinu „Šolom“, pasakau vieną kitą sakinį hebrajų kalba, kitame laido gale suklūsta ir klausia: kas jūs toks, iš kur mokate hebrajų kalbą? Sakau, kad baigiau Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnaziją. Jie sako: žinom, žinom tokią. Ir klausia, ko norėtume. Vadinasi, galima eiti prie reikalo.“

– O kokia jidiš kalbos vieta?

– Dėl jidiš tenka tik apgailestauti. Mokytojai, ku­rie moka jidiš, yra jau garbingo amžiaus. Atei­ti į mokyklą ir kalbėti su vaikais jiems sun­ku. Neturi tokios drąsos, neturi patirties. Aš pats jidiš kalbą moku labai gerai, tai mano pirmo­ji kalba. Graži kalba – tiems, kas ją moka, kas supranta. Deja, tai išmirštanti kalba.

Hebrajų kalba užkariauja savo pozicijas. Kada kūrėsi Izraelio valstybė, kilo klausimas, kokia kalba bus kalbama. Atsigręžta į praeitį, ištakas. Visi šventieji tekstai parašyti hebrajiškai. Padaryta klaida, kad nebuvo skirta dėmesio tai jidiš kalbai, ir dabar Izraelio valstybė tai supranta. Nors po karo tai buvo galima puikiausiai padaryti. Į Izraelį atvažiavę žydai kalbėjo jidiš. Buvo galima eiti ta linkme – galėjo būti dar viena kalba. Deja, nepavyko.

Šiandien norima atsigriebti. Izraelio jaunimas žiūri į jidiš kalbą su lengva šypsenėle. O yra puikios literatūros, nuostabių kūrinių, didžių rašytojų: Šolomas Aleichemas, Abraomas Sutzkeveris. Į jidiš kalbą išverstas Sha­kes­pea­re‘as, Čechovas. Deja, kalbančiųjų jidiš kalba bend­ruomenė nyks­ta.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Anonimas rašo:

    Puikus žmogus. Sėkmės.

  2. Šiaip jau Šiaip jau rašo:

    Puikus direktorius. Tik dvyliktokai, devyniolikamečiai, – jau ne vaikai, o jaunuoliai.

  3. babyte vgv babyte vgv rašo:

    Sis zmogus visas svyti gerumu ir protu,matosi kad neapsimestinai.Reta tokiu zmoniu.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...