2015 Vasario 27

Audrius Beinorius

„Pasauliui globalėjant, etninis, religinis savitumas tampa vis aktualesnis“

veidas.lt

 

Rytai. Kitos kultūros kelia iššūkį Vakarų pasauliui. Apie islamą Vakaruose, kylantį Azijos regioną ir religinę eklektiką kalbamės su kultūrų tyrinėtoju, Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto direktoriumi, Orientalistikos centro indologijos ir budizmo studijų profesoriumi habil. dr. Audriumi Beinoriumi.

VEIDAS: Kokie būdingiausi lietuvių prietarai ver­tinant Rytų kultūras?
A.B.: Jei pažvelgtume į mūsų senesnių laikų tau­tosaką, Azijos šalių atstovai tarp kitataučių nė­ra dažnai minimi. Geriausiai žinomi „vokietukai“, „žydukai“, romai ir dar kelios etninės gru­­pės. Tai­gi nėra medžiagos, liudijančios nuo se­no eg­zistavus stereotipus. Jų nebent turėjo lie­tu­viai, paimti tarnauti rekrutais per carinės Ru­si­jos ka­rą su Japonija. Azijos, Afrikos šalių įvaiz­­džiai mus pasiekė netgi ne nuo tarpukario laikų. Tuo me­tu nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidoje bu­vo nedaug medžiagos apie ki­tas kul­tūras; ji bū­davo pažintinė, pristatymo ly­gio, neegzistavo jokių profesionalių akade­minių tyrimų.
Jei kalbėtume apie dabartinę Lietuvą, si­tua­cija sparčiai keičiasi. Per nepriklausomybės me­tus pamatėme daug daugiau imigrantų, at­vy­ku­sių iš Azijos šalių, ypač Pietų Azijos, Ar­ti­mų­jų Ry­tų. Iš to, kaip paprasti lietuviai į juos žiūri gatvėje, parduotuvėje, kokias replikas lai­do, ga­lima šį bei tą spręsti. VU Orientalistikos centre, kuriame dirbu apie dvidešimt metų, turime ir esame turėję ne vieną dėstytoją japoną, kiną, in­dą ar arabų pasaulio atstovą. Kai su kolegomis pasikalbame, prieiname prie gana liūdnų iš­va­dų: jie jaučiasi patekę į ksenofobišką aplinką.
Sakyčiau, kad šiuo metu ir Lietuvoje galime stebėti (nepabijosiu to pasakyti) musulmonų demonizavimą.
VEIDAS: Manote, kad formuojamas klaidingas požiūris į musulmonus, kad situacija tyčia už­aš­trinama?
A.B.: Gal tyčia ir neaštrinama, tačiau vis vien, ypač po „Charlie Hebdo“ įvykių, tai, ką matome mūsų žiniasklaidoje, neabejotinai formuoja vertinimo klišes. Palyginkime, kiek proporci­n­gai yra informacijos apie Artimųjų Rytų kul­­­­tūrą, istoriją, filosofiją, meną, kiek apie is­lamo religijos praktikos aspektus? Faktiškai nie­ko. Mane neseniai vėlgi suglumino interviu su Lietuvos musulmonų bendruomenės ima­mu Romu Jakubausku. Jo buvo klausiama, kaip jie, Lietuvos musulmonai, čia jaučiasi, kaip gyvena. Tai kultūrinė, religinė bendrija, kuri nuo seniausių laikų yra lojalūs piliečiai, tad negi ir į juos pradėsime žiūrėti įtariai?
Kitas panašios logikos pavyzdys – ką mes ži­no­me apie Indiją, be kelionių aprašų ir prievar­tavimų? Man pa­čiam ne kartą per įvairius po­kalbius teko atsakinėti, kodėl Indijoje prievar­­taujamos mo­terys, nes buvo plačiai nuskambėjusi serija to­kių incidentų. Susidaro įs­pū­­­dis, kad Indijos įvaiz­dis susijęs tik su tuo. Blo­­ga informacija pa­­­­­gaunama greičiau, jos dau­giau. Manau, ži­nias reikėtų geriau subalansuoti.
VEIDAS: Vis dėlto sunku paneigti, kad islamo bai­­­mė – taip, kartais užaštrinta – neturi pa­grin­do.
A.B.: Pažvelkime ir į save pačius, į krikščionybės sklaidą pasaulyje, prisiminkime visą Va­ka­rų pasaulio kolonijinę istoriją ir geopolitiką… Turime bandyti geriau pažinti religinį, kultūrinį kitoniškumą. Nemanyčiau, kad islamą turėtume suvokti primityviai: daugiausia girdime is­lamo fundamentalistus, radikalus, tuos, ku­rie garsiausiai rėkia.
VEIDAS: Ar čia nėra kitos ydos: esame labai to­le­rantiški, politiškai korektiški, o patys musulmonai nėra nei tolerantiški, nei atviri ir reikalauja išskirtinio elgesio savo atžvilgiu?
A.B.: Lietuvoje apie tai nesu girdėjęs, bet plačiau – taip, tai iš tiesų didelė problema. Ji pirmiausia susijusi su kitos srities neišspręstais klau­simais: Europos Sąjungos atvirumas kultūriniam kitoniškumui, imigracijos sistemos mechanizmai ne­su­darė idealios inkultūracinės aplinkos. Ką ma­tome daugumoje Vakarų Eu­ropos šalių? Tam tik­ra prasme uždarus getus. Vis dėlto tai turi bū­ti abipusis procesas, palaikomas ir konkrečių vals­tybių, ir atvykėlių, ku­rie privalo pažinti ir gerb­ti tos šalies, į kurią at­vy­ko, kultūrines, religines vertybes, nusistovėjusias elgesio normas.
VEIDAS: O ar tikite tokiu reiškiniu, kaip daugia­kul­tūriškumas? Ar žmonės, atvykę visai iš ki­to­kio pasaulio, gali normaliai integruotis į nau­­­ją kul­­tūrą?
A.B.: Tai įmanoma. Turime tokių pavyzdžių. Vie­­­­­­nas geriausių – JAV, nors pavyzdys neviena­­­­­­­reikšmiškas. Jos atsirado kaip daugiakultūrė, daugiaetninė visuomenė, ją kūrė imigrantai, suvažiavę iš skirtingų pasaulio šalių.
Kitas pavyzdys – Indija. Juk Indija iš esmės yra jungtinės Indijos valstijos – federacija. In­di­ja yra gyventojų skaičiumi didžiausia demokratinė pasaulio valstybė. Turiu galvoje rinkimų sis­­­temas, veikiančias nuo eilinių apygardų iki parlamento, kur yra kvotos pagal regionus, at­ski­roms kastoms, atskiroms gentims. Indiją su­daro apie pusantro tūkstančio skirtingų etninių gru­pių ir kalbų, iš kurių apie trisdešimt kal­­­ba dau­giau nei po milijoną žmonių. Vyriausybė dar nuo nepriklausomybės atgavimo iš Di­džio­sios Britanijos imperijos 1947 m. tam tikra prasme formuoja daugiatautę visuome­nę. Joje gyvena etniniai indai, kalbantys įvai­rio­mis kalbomis (hindi, bengalų, pandžabų, ur­dų ir kt.), yra daug musulmonų, sudaran­čių apie 13 proc. In­dijos gyventojų. Tiesa, yra įvairių problemų ir da­lis jų paaštrėja, kai vy­riau­sybei vadovauja (kaip, beje, ir dabar) Indijos tautininkų partija (Bha­ratiya Janata Party). Tada aštrėja tautiniai, vie­nos religinės (hinduizmo), vienos lingvistinės grupės – šiuo at­veju hindi – prioritetai, na­tū­raliai kyla ki­tų gru­­pių gynybinės reakcijos.
Europoje matome du lazdos galus. Vyksta eu­ropinės kultūros integracija su jos lygybės, laisvės, brolybės, tolerancijos ir kitais šūkiais, bet eg­­zistuoja ir kitas polius, kurį matome ir Lie­tu­voje. Kalbu ne apie radikalius judėjimus, bet apie viešai deklaruojamus nuogąstavimus, kad prarandame savo kultūrinę tapatybę. Pa­ra­dok­sa­lu, kad kuo daugiau kalbame apie dau­gia­kul­­tūriškumą, tuo labiau ryškėja kultūri­nės, tau­­tinės apspręsties veiksniai.
Tiesa, Europa skiriasi nuo JAV tuo, kad sto­­­vi ant tautinių pamatų: kalbų, papročių, tradicijų, religijų.
VEIDAS: Girdime prieštaringų vertinimų: viena vertus, kartojama, jog pasauliui globalėjant to­kie veiksniai, kaip etniškumas, religiniai įsiti­kinimai ir kt., praras įtaką, kita vertus, dabar kaip tik ma­tome, kad tokie dalykai pabrėžiami ir neretai ima kelti įtampą. Kurią pusę palaiky­tumėte jūs?
A.B.: Manau, nurodyti dalykai išliks kaip svarbūs aspektai. Galiu pasakyti iš savo gyvenimiškos patirties: man teko ketverius metus gyventi Indijoje, kur rašiau disertaciją. Daug kas Lie­­­­­­­tuvoje anuomet mane gąsdino, kad per il­gai ten bū­nu ir prarasiu savo kultūrinę tapatybę. Pa­­­ra­dok­­­salu, bet nutiko priešingai: studijavau in­­dų kal­bą, kultūrą, filosofiją, perpratau vietinės kultūrinės komunikacijos, bendravimo me­cha­­n­izmus, bet, būdamas kitoje kultūrinėje ap­linkoje, aiškiai jaučiau, kaip manyje sustiprėjo kul­tūrinės apspręsties, lietuviškų šaknų, tautinės priklausomybės identifikacija. Ne vien in­te­lektiniu, bet ir egzistenciniu lygmeniu.
Pats labiau esu optimistas, manau, trintys, eg­zistuojančios tarp skirtingų kalbinių, etninių, religinių grupių, bus nugalėtos bendražmo­giškos prigimties ir bendražmogiškų vertybių, noro gyventi be karų, konfliktų.
VEIDAS: Kaip vertinate Samuelio Huntingtono ci­vilizacijų susidūrimo teoriją? Ar skirtingos ci­­­vilizacijos yra tokie dariniai, kurių skirtumų ne­­peržengsime net globaliame pasaulyje?
A.B.: Keistoka, kad taip „užsiciklinta“ su S.Hun­­­­­tingtono civilizacijų susidūrimo teorija. Jis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis, keliantis tuos klausimus. Pirmas žinomas civilizacijų, kul­tūrų istorikas, kultūrų sociologas buvo garsus arabų mąstytojas Ibn Chaldunas. Taip pat prisiminkime tokius mokslininkus, kaip Oswaldas Speng­le­ris, Arnoldas Toynbee… Taigi šie klau­simai bu­vo sprendžiami kur kas seniau.
Šiaip, manau, primityvu kalbėti apie civiliza­cijų konfliktą – veikiau reikėtų galvoti apie kitą, vykstantį kiekvienoje kultūroje, tai yra konfliktą tarp tradicionalizmo ir modernybės.
VEIDAS: Svetimos kultūros į Vakarų pasaulį at­si­veža savo tradicijas, praktikas, neretai ne­pri­im­tinas Vakarams. Ar neigiamybių toleravimas yra tikroji demokratija, ar pavojingas abejingumas?
A.B.: Reikėtų atsižvelgti į konkrečias praktikas. Vis dėlto, jei atvyksti į naują kultūrą, turi in­kul­­tū­ruotis, integruotis. Žinoma, tai sudėtinga. Ne­atsitiktinai keletą pastarųjų dešimtmečių for­muojasi tokios naujos mokslo sritys, kaip kultūrinė psichologija, tarpkultūrinė ko­mu­ni­ka­cija. Jos įgauna vis didesnį svorį, nes di­dėja po­reikis pažinti kitoniškumą, suprasti, kad eg­zistuoja skirtingi elgsenos, jausenos, motyvacijos ir net mąstymo mechanizmai, ką jau kalbėti apie šeimų darinius, socialinius santykius ir praktikas. Tačiau imigrantai negali būti taip pa­prastai asimiliuoti – tam tikri dalykai yra įaugę į kraują, są­mo­nę. Natūralu, kad atvykėliai į naują kultūrą jaučiasi nesaugūs, tad ieško savo rato žmonių. Taip buriamasi į bendrijas, o tai vėlgi neretai ve­­da prie getų.
Pabrėžčiau, jog kalbant apie pastaruosius įvy­kius Prancūzijoje, Danijoje keblu tai, kad nesuvokiama riba tarp tolerancijos, žo­džio laisvės ir nepagarbos kitoniškumui. Ar žo­džio laisvė nėra ta­pu­si savotiškais spąstais Va­karų kultūroje? Jei žinome, kad kažkas kitos kultūros ats­­tovams yra itin sakralu, ko siekiame to nepai­sy­dami? Pa­de­mons­­truoti, kad Va­karų visuomenėje galime spjau­dytis, nes turime tokią laisvę? Dažnai žo­džio, spaudos laisve tiesiog manipuliuojama, nepagalvojant apie pasekmes.
VEIDAS: Daug kas paprieštarautų, jog yra kaip tik atvirkščiai: žiniasklaidoje, viešajame informaciniame lauke, ypač ten, kur yra daug imigrantų iš arabų šalių, veikiau egzistuoja savicenzūra, kai iš viso vengiama neigiamai atsiliepti apie musulmonus, kad tik jie nebūtų įžeisti.
A.B.: Sutinku, kad tai irgi ydinga. Problemos šak­nimis galime laikyti tai, kad ir vieni, ir kiti nesugebame reflektuoti savo kultūrinės ap­spręsties ir norime greitai radikaliai pakeisti vieni kitus.
VEIDAS: Tai kaip rasti bendrą kalbą, kol neprisišaukėme didelių problemų?
A.B.: Tarpkultūrinio susikalbėjimo procesas su­dėtingas. Jei kalbame apie religijas, matome, kad vyksta tarpreliginio dialogo diskusijos, su­sitinka įvairių religinių tradicijų hierarchai. Bet ar tai pasiekia tikinčiųjų bendruomenes? Kol kas tikrai ne. Manau, didelis vaidmuo teks būtent religinių tradicijų vadovams, ypač įtakos turintiems charizmatiškiems lyderiams, ku­rie arba akcentuos tradicionalizmą, ar­ba kaip tik remsis bendražmogiškomis dva­­­­si­nė­mis vertybėmis. Pripažinkime, visos abraomiš­­kosios religinės sistemos (judaizmas, krikš­čionybė, islamas) yra etnocentriškos, eks­kliu­zyvistinės, tai yra linkusios laikyti save iš­skirtinėmis ir šalinti kitokius. Kitaip tariant, ar­ba pripažįsti, kad Jėzus Kristus yra pasaulio išganytojas, mi­ręs už mūsų nuodėmes ant kryžiaus, arba esi lau­kinis pagonis. Na, o religija yra ideologinė ba­zė, pasaulėžiūrinis pamatas, formuojantis santykį su kitais.
VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė apie nesutarimų, vykstančių toli nuo Europos, „persikėlimą“ kar­­tu su imigrantais į Vakarų pasaulį? Kad ir In­di­jos konflikto su Pakistanu? Ar tai reali grės­mė?
A.B.: Ateityje persikelti gali. Netgi jei kalbame apie šį konkretų pavyzdį. Tai priklausys nuo to, kaip klostysis santykiai tarp Indijos ir Pa­kis­ta­no. Vadinamasis didysis tautų persikrausty­mas po nepriklausomybės paskelbimo 1947 m., su­sijęs su milijonais žuvusiųjų, abiem pusėms iš­lie­ka skau­di žaizda. Antra vertus, kol kas indų ir pa­kis­taniečių imigrantai Vakaruose tarpusavyje ben­­drauja geriau ir dažniau palaiko ryšius nei su vie­tiniais gyventojais. Kodėl? Juos vienija daugy­bė paprastų dalykų: mityba, muzika, drabužiai, kasdienės komunikacijos elementai. Jie jau­čiasi artimesni vieni kitiems nei vietiniams gyventojams.
Vis dėlto tai nevienareikšmiška. Daugėjant imi­­­grantų iš šių šalių bei gilėjant nesutarimams tarp Indijos ir Pakistano, nenustebčiau, jei bendruomenės atsiribotų.
VEIDAS: Ar lietuviai pakankamai tolerantiški ki­­tų kultūrų atžvilgiu?
A.B.: Viena sparčiausiai augančių bendruomenių Lietuvoje yra kinai (atvykstantys ir legaliai, ir nelegaliai). Jie verslūs, darbštūs. Indų skaičius išlieka palyginti mažas, yra atvykėlių iš Ar­­timųjų Rytų, kurių dalis čia sukuria mišrias šeimas. Beje, mišrių šeimų skyrybų procentas tikrai nemenkas (nekalbu apie kai kurių atvykėlių pragmatiškumą, kai šeima kuriama norint gau­ti pilietybę ir visas Šengeno erdvės teises).
Daugėjant imigrantų neišvengiamai susidur­­­­sime su panašiomis problemomis, įvairūs n­e­­­sutarimai tikrai įmanomi – juk atvyksta toli gražu ne aukščiausio išsilavinimo žmonės. Tai sako, kad daugiau ar mažiau jie jau orientuoti tradicionalistiškai. Vėlgi lietuvių tauta nėra gau­­­­­­­si, tad imigrantų srautas sukelia tam tikrą gy­­­­­nybinę reakciją: kam mums jų reikia?
Neigiami procesai gali paaštrėti iš abiejų pu­sių. Prisiminkime situaciją Rusijoje, kurioje buvo padidėjęs imigrantų iš Vidurio Azijos persekiojimas. Vietiniai rusai radikalai aiškiai deklaruoja, kad imigrantų nereikia, kad jie – grėsmė šaliai. Tikiuosi, Lietuvoje taip nebus. Juk visą laiką didžiuojamės, kad esa­­­me tolerantiški nuo Lietuvos Didžiosios Ku­­­­­ni­gaikš­tys­tės laikų, kad buvome daugiakultū­rė valstybė. Vis dėlto bijau, kad ir cariniai lai­­kai, ir sovietme­tis mums paliko tam tikrų įs­paudų.
VEIDAS: Ar Vakarų pasaulio laikas baigiasi ir vėl iškils Rytai? Ar vyksta jėgų persiskirstymas?
A.B.: Tai neabejotinai vyksta. Tai susiję su au­gan­čiomis Azijos šalių ekonomikomis: pirmiau­­sia Kinijos ir Indijos, taip pat nepamirškime turtingųjų arabų – Persijos įlankos šalių. Daug kas priklausys nuo Europos vieningumo, Eu­ropos ekonominės raidos, politinio vaid­­­mens išnaudojimo. Tačiau neabejotina, kad pasaulio geopolitinės galios centrai persikels la­biau į Aziją, ypač rytinę jos dalį. Apie tai ra­šo jau ne vienas mokslininkas, pa­vyz­džiui, Dipeshas Chakrabarty savo garsioje knygoje „Europos provincializavimas“.
VEIDAS: Ir Kinijai, ir Japonijai dideliu iššūkiu tam­pa visuomenės senėjimas. Ar tai gerokai ne­­­pakoreguos optimistinių prognozių dėl Ry­tų Azijos regiono?
A.B.: Gali. Tačiau matome, kad Kinijos komunis­tų partija keičia savo pozicijas,  suvokiamos ir vieno vaiko politikos keliamos problemos. Tai nereiškia, kad ruošiamasi jos visiškai atsisa­kyti, vis dėlto demografinė situacija sudėtinga, bet sprendimų ieškoma. Kita vertus, matome ne­mažus legalios ir nelegalios emigracijos srautus iš Kinijos. Ne paslaptis, kad dairomasi į gretimą Sibiro regioną ir nesunku įsivaizduoti, kaip esant galimybei kinai jį sparčiai apgyvendintų.
O, tarkim, Indijos padėtis kitokia – gimstamumo kontrolės nėra. Akivaizdu, kad Indija gy­ventojų skaičiumi aplenks Kiniją. Nors In­dija – ekonomiškai silpnesnė šalis, augimas spar­tus, juolab kad praktiškai visi išsilavinę indai kalba angliškai.
VEIDAS: Užsiminėte apie Sibiro apgyvendinimą. Kažin ar tai patiktų Rusijai.
A.B.: Nemanau, kad su Rusija būtų įmanoma apie tai kalbėtis. Užtenka prisiminti, kaip japonams „sekasi“ derėtis dėl Kurilų salų. Vis dėlto tai vyksta kitu lygmeniu – per verslą, atvykstančius darbuotojus. Yra tekę bendrauti ne su vie­­­nu kolega, gyvenančiu Sibiro regione palei Ki­niją ir, jų teigimu, atvykstančių dirbti kinų skai­čius tikrai yra didelis. Jie darbštūs, ne girtuok­liai, greitai atsiveža savo šeimos narius (rū­pintis šeima, gimine, kaip, beje, ir indams, yra garbės reikalas). Kinų kalba Sibire labai populiari ne tik aukštosiose, bet ir vidurinėse mo­kyklose. Daug kas jos mokosi, turėdami tam tikrų pragmatinių siekių dėl verslo, reikalingų ryšių.
VEIDAS: Kinų kalba tampa vis populiaresnė. Ar ga­lima tikėtis, kad po keleto dešimtmečių ji iš­stums anglų?
A.B.: Nemanau, kad taip sparčiai pakeistų, nors neabejoju, kad tarp pasaulio verslininkų kinų kalba populiarės. Matome, kad Va­ka­ruo­se didėja jos poreikis, be to, neužmirškime ki­nų paplitimo ir investicijų Afrikos žemyne, plė­tojamų projektų Pietų Amerikoje. Jos prireikia vis daugiau, ne tik Kinijoje.
VEIDAS: O ar pastebite, kad sinologijos studijų po­reikis didėtų ir Lietuvoje?
A.B.: Prieš šešerius septynerius metus situacija pasikeitė. Iki tol pati populiariausia specialybė VU Orientalistikos centre buvo japonologija. Tuo­­­met Japonija atstovavo Azijos ekonominei ga­­­lybei, technologinei pažangai. Dabar didžiausi konkursai yra į kinų kalbos, kultūros stu­dijas.
VEIDAS: Iš Azijos plinta dvasiniai mokymai. Ar tai trumpalaikė mada, susižavėjimas, ar prag­ma­tiški dvasingumo pasiilgę Vakarai prasmės ieško Rytų religijose?
A.B.: Vakarų pasaulyje modernybė, civilizuotumas dažniausiai siejami su sekuliarumu, netikin­čia visuomene, o tradicinės visuomenės tar­si pabrėžia tradicines religines vertybes. Vis dėlto realybėje taip toli gražu nėra – ir Vakaruose tam tikros ideologemos yra gajos.
Šiaip bendras lietuvių, priėmusių islamą, skai­­čius nedidelis – dažniausiai tai už musulmo­nų ištekėjusios lietuvaitės. Labiausiai do­mimasi Pietų, Centrinės Azijos dvasinėmis idė­­jomis – įvairiomis hinduizmo, neohinduzimo for­­­­momis ir budizmu. Ne tik Pietryčių Azi­jos theravados bu­­dizmu,  bet ir tibetietišku, korėjietišku budizmu. Atviras klausimas, ar kon­fucionizmas ir daoizmas yra religijos. Vis dėl­to nemanau, kad atsirastų daug žmonių, no­­rinčių ir gebančių tapti jų išpažinėjais griežtąja prasme, tas pats pasakytina ir apie japonų šintoizmą.
Tačiau, pavyzdžiui, kaip teigia tyrėjas Co­li­nas Campbellas savo naujoje knygoje „The Eas­ternization of the West“, šiuolaikiniai kultū­riniai Vakarų pasaulio pokyčiai gali būti nu­sakyti kaip laipsniškas Vakarų „rytietizavimas“.
VEIDAS: Dvasiniame pasaulyje daugėja eklektikos. Kaip tai vertinate?
A.B.: Ypač Vakarų pasaulio žmonės neretai gy­vena religijų turguje, kai gali vos ne pasirinkti patinkančią religiją. Studentams per religijotyros kursą neretai rodau knygą „How to Choo­se a Religion“ („Kaip pasirinkti religiją“). Joje yra šim­to religijų sąrašas su gana korektiškais pristatymais, išskirtais svarbiausiais princi­pais. Jei vieną rytą atsibudęs žmogus pajunta nenumaldomą religijos poreikį, pasiima tokį ži­nyną ir pa­sirenka. Jei neranda tinkamos, knygos pabaigoje yra atskiras skyrius „Kaip susikurti sa­vo re­li­giją“. Knyga man patiko, nes liudija realią si­tua­ciją Šiaurės Amerikoje ir Va­karų Eu­ropoje.
Manyčiau, tai yra iliuzija. Kultūrinė psichologija parodė, jog universalistinės psichologijos pretenzijos, kad visi žmonės vienodi, nepasitvirtino. Kadangi visos religijos kilo kaip et­ni­nės tradicijos, mechaniškai perimti kitos kul­tūros mąstymo, vertybių, pasaulėžiūros įmanoma.
VEIDAS: Stažavotės Indijoje, Japonijoje, JAV, Eu­ro­pos šalyse. Ką pasakytumėte apie skirtumus?
A.B.: Be abejo, jų yra. Akademinė aplinka nėra vakuuminė ar neutrali, ji atspindi kultūrinio re­­giono savitumus. Pavyzdžiui, Indijoje yra spe­cifinis indiškas laiko suvokimas: laikas ne kie­kybinis, o kokybinis. Laikas yra kažkam pa­lan­kus arba ne. Vėluoti yra įprasta, save gerbian­tis indas niekada neskuba, nebėga. Na, o Japonijoje bendravimas yra ritualizuotas, formalizuotas, kai svarbus nusilenkimo kampas, man­dagumo gestai… Žinoma, viso to reikia išmokti, norint sėkmingo bendravimo.

Vaiva Sapetkaitė

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...