2016 Liepos 02

#Blogeriožodis

„Pakeliui į Gruziją“: 2. Iš Kauno spurginės – į Čekijos anglių kasyklą

Veidas.lt

Spurginė Laisvės alėjoje, Kaune /M.Vadišio nuotr.

11 val. nuvažiavę pirmus 100 km nuo Vilniaus sėdime Kauno spurginėje. Pakeliui į savo gyvenimo kelionę su Indre aplankėme mano geriausią draugą, Kauno dramos teatro aktorių Vaidą. Senas bufetas, dideli veidrodžiai, paprasta ir maloniai besirūpinanti į Dalią Grybauskaitę panaši spurgų pardavėja Kauno alėjos spurginėje mus visus nukėlė 25 metus atgal į praeitį. Ir vištienos sultinys tas pats, ir aliejuje išmirkusios spurgos skanios – retai šiais madingos mitybos laikais tokių gausi. Puiki įžanga į Gruzijos užkandines.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Vaidas už pusvalandžio keliauja į paskutinę repeticiją prieš vakaro premjerą, o aš jau dabar išvairuosiu automobilį į ilgą kelią. Su geriausiu draugu šimtus valandų esame praleidę kalbėdami apie gyvenimą gamtoje, kūrybą, verslus, šeimas, draugus, apie gyvenimą, kurį norime nugyventi. Tad sėdėdami ant suoliuko Laisvės alėjoje nieko daugiau pridurti ir negalėjome. Aš jam truputį pavydėjau to kūrybinio katarsio ir jauduliuko lipant į sceną per spektaklio premjerą, jo vasaros darbų tėvuko ūkyje, žvejybų su čia liekančiais draugais.

Jis man priminė, kad akimirka prieš 5000 km žygį automobiliu per Europą į Gruziją, ir dar su mylima mergina, irgi yra grieko verta.

Bet vis tiek nostalgiškai liūdna. „Laikyk kietą“, – plekštelėjo per petį ir šelmiškai nusišypsojęs nuskubėjo vaidinti serbų maištininkų vado.

Stabtelėjimas prie Lenkijos laukų / M.Vadišio nuotr

1 diena. Kaunas–Ostrava (Čekija) – 800 km

Magistralė „Via Baltica“ – vienas didelis Lietuvos nesusipratimas. Kaip valstybė jau esame nemažai sukūrę, pastatę, įrengę, sutvarkę, bet kelias nuo Kauno per Marijampolę iki Lenkijos sienos galėtų būti įtrauktas į prasčiausių Europos kelių dešimtuką.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val.

Važiuoti viena juosta suspaustam tarp sunkvežimių, kurių čia gausu iš visos Europos, tvarkingų ir šiek tiek išsigandusių turistinių kemperių bei galvas pametusių juodų BMW ir visureigių vairuotojų ne tik vargina, bet ir kelia pyktį.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val. Ironiška, bet tai toks pat greitis kaip ir naujojo traukinio, sujungusio mus su Lenkija.

Lenkija kelių tiesimu užsiėmė iš esmės. Suvalkai, Augustavas ir kiti pasienio miestai dar tebesujungti siaurais, vingiuotais keliukais ir laukia savo eilės, o nuo Balstogės iki Varšuvos vyksta šimtus kilometrų besidriekiantys autostrados tiesimo darbai – kilnojamos cemento gamyklos, dešimtys viadukų, kelios skirtingos bendrovės, galybė technikos ir žmonių.

Vieta palapinei pasistatyti Ostravos parke, Čekijoje / M.Vadišis nuotr.

Antra vertus, kitame Lenkijos gale – irgi kraštutinumai. Ties Katovicais greitkelių priraizgyta daugiau nei Vakarų Vokietijoje. Nusuki ne ten ir sugrįžti į kelią reikia 30–40 km lanksto. Aplinkui – pramoniniai rajonai, anglių kvapas ir šimtai kilometrų viską apribojančių ir įrėminančių magistralių. Nenuostabu, kad gražaus, europietiško Krokuvos miesto gyventojai vienoje Europos Komisijos užsakytoje apklausoje pasisakė esantys gana nelaimingi gyvendami savo mieste. Pramonė, deginamų anglių kvapas ir nežmoniškas kelių tinklas mažų mažiausiai nesukuria jaukumo.

Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

Pirmai savo kelionės nakvynei buvome nusižiūrėję vietą, kurios, supratome, tą vakarą nebepasieksią. Pagalbos paprašėme draugės Auksės, kuri Vilniuje prisėdusi prie kompiuterio bedė pirštu į arčiausiai Ostravos miesto Čekijoje esantį kempingą ir atsiuntė jo adresą. Tą vietą pasiekėme artėjant vidurnakčiui. Pavargę po ilgos kelionės ir klaidžiojimų Ostravos priemiesčiais, nei iš karto ir supratome, kad didžiulis parkas su apšviestais metaliniais vartais priešaky yra tai, ko ieškome. Sargas su greta pririštu vilkšuniu iš kelių vokiškų žodžių suprato, ko norime ir atvėrė parko vartus. Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

„Atleiskite, kad čia daugiau nieko nėra – jūs pirmi turistai pas mus šį sezoną“, – atsiprašinėjo malonus pagyvenęs sargas su akinukais ant nosies ir prožektoriumi rankoje degdamas šviesas tualetų ir prausyklų namelyje.

Tolumoje švytėjo anglių kasyklų muziejaus senas keltuvo bokštas.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Skulptūra angliakasiams, Ostravos parkas, Čekija

2 diena. Ostrava–Bašis (Vengrija) – 460 km

Septintą ryto pabudome nuo moteriškės neapatenkinto balso, čekiškai rėkiančio: „Kas per bordelis?! Bordelis!“ Parke buvo toks šurmulys, kad vieną akimirką pagalvojau, jog palapinę pasistatėme sporto komplekso ar zoologijos sodo viduryje. Ryto darbininkai valė šiukliadėžes, traktoriukai stumdė žemes, garde netoli mūsų palapinės ganėsi ožka su ožiukais, kavinukėje netoli teniso kortų duris rakino komplekso administratorė.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Kasyklų gelbėtojų įrangos ekspozicija, Ostrava

„Ponia, nė bordel, nė bordel“, – iškišęs galvą pro palapinės angą bandžiau tokiu pačiu slaviškai vokišku akcentu nuraminti teritorijos tvarkytoją. Už nugaros išgirdau užsimiegojusį Indrės juoką. Vėliau su tvarkytoja paspaudėme rankas ir pabendravome savo kalbomis bei šypsenomis. Dėl kažkieno paliktų dėžių ji piktinosi, o ne dėl mūsų palapinės. Kavinės, kempingo ir sporto aikštyno administratorė keliais angliškais žodžiais paaiškino situaciją, aprodė teritoriją.

Pagrindinis šio parko akcentas – anglių kasyklų muziejus. Susitvarkę, pavalgę pusryčius, pastatėme automobilį į aikštelę prie vartų ir dar kartą žengėme į parką, tik dabar – kaip jo lankytojai. Muziejus iš esmės padalytas į dvi dalis. Pirmoje – angliakasių gelbėtojų įranga ir technika nuo seniausių laikų iki dabar. Antroje dalyje – nusileidimas į požeminę šachtą, kurioje sunkiomis sąlygomis dirbo angliakasiai.

Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Ekskursijai visai kitą atspalvį suteikė du požemiuose sutikti lankytojai – apie 90 metų vokietis ir jo gerokai jaunesnė mulatė amerikietė žmona. Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Pasirodo, vokietis lankė vietą, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugautas ir įkalintas sovietų kareivių. Trejus metus paauglys dirbo kasyklose sunkiomis sąlygomis. Keisčiausiai mūsų kompanijoje atrodė irgi jau į pensiją išėjęs gidas, kuris su dideliu užsidegimu specialiai atvykusiems svečiams vokiškai pasakojo apie darbą kasyklose, įrenginius ir kaip sunku buvo „tiems žmonėms tais laikais“ dirbti. Senasis vokietis atsisuko į mane, palingavo galvą, parodė į savo pirštus, į gido detaliai nupasakotą įrenginį ir tarė: „Aš į šią skardą iki kraujo pirštus persipjovęs buvau. Sunkiai gijo.“

Iškilę į paviršių dar spėjome keliais žodžiais nupasakoti savo kelionę. Gidas buvo nustebęs, vokietis tik su nežymia šypsena veide tylėjo, o paaikčiojusi dėl mūsų nuotykių amerikietė žmona atsisveikino ir gražiais, ir liūdnais žodžiais: „Gero jums gyvenimo!“ Tada pakėlė savo vyro striukės skverną, kad šiam lengviau būtų peržengti bortelį, ir paragino: „Come baby, come!“

Mykolas Vadišis nuotrauka. Anglių kasyklose, Ostravoje, Čekijoje

O mes sėdome į savo „Seat Ibizą“ ir nuvažiavome dar 500 km. Čekijoje vengėme greitkelių, kad nereikėtų mokėti savaitės kelių mokesčio už kelias valandas vairavimo. Be to, pamatėme, kaip gyvena Čekijos provincija: kalnų papėdėse, su žydinčiais sodais, jaukiai, europietiškai. Antra vertus, ir lietuviai mažuose miesteliuose ne daug atsilieka. Kai gyvenimas tampa ramus ir geras – pradeda rūpėti aplinka ir gražios gėlės.

Nepastebimai kalnuose kirtome Čekijos ir Slovakijos sieną. Neužsukdami nė į vieną didesnį miestą pradedančiais žaliuoti saulėgrąžų ir javų laukais, nykokomis Slovakijos plynėmis privažiavome Dunojų, už jo – jau Vengrija.

Joje pavasarį gegužės pabaigoje pakeitė karšta vasara, vingiuotus ir gana gumbuotus provincijos kelius žiedais barstė akacijos. Galiausiai mažame kelių šimtų žmonių Bašio miestelyje netoli Balatono ežero mus pasitiko senas geras draugas – vengras Martonas. Kai Lietuvoje viskas tik baigė žydėti, Martono sode jau noko tamsiai raudonos trešnės. Pirmą kartą aiškiai pajautėme, kad pasislinkome gerokai į Pietus.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...