2012 Liepos 11

Rimantas Benetis

„Pagal naujausių gydymo metodų taikymą ir medikų profesionalumą gerokai atsiliekame nuo kitų šalių“

veidas.lt


Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas kardiochirurgas profesorius Rimantas Benetis, daug operuojantis užsienio klinikose, tvirtina, kad atotrūkis tarp mūsų ir Vakarų šalių universitetinių ligoninių vis dar labai didelis.

Mat lėšos švaistomos tokiems dalykams, kaip sienų dažymas arba aparatūra, su kuria gydytojai nežino, ką veikti. Taigi pokalbis su R.Benečiu apie tai, ko šiandien labiausiai stinga, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema veiktų kuo efektyviau.

R.B.: Problemų begalė, tad neužtenka apie jas kalbėti – reikia spręsti. Per daugiau nei dvidešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galėjom daug ką geriau ir greičiau padaryti. Šiandien keliami reikalavimai yra kur kas didesni nei dabartinių administravimo sistemų vadovų, sveikatos apsaugos organizatorių kompetencija. Dėl to priimami nepasverti, pernelyg radikalūs politiniai sprendimai. Pavyzdžiui, deklaruotas vieno langelio principas sveikatos priežiūros įstaigose neveikia. Gydytojai apkraunami darbais, kurie reikalingi tik sveikatos sistemos organizatoriams, ir taip atimamas laikas iš pacientų. Tarkime, vieni kodai reikalingi nedarbingumo pažymėjimui išrašyti, o kiti – to paties paciento reabilitacijai reikalingiems dokumentams pildyti.
VEIDAS: Bet elektroninė sistema buvo kuriama, kad palengvintų medikų darbą.
R.B.: Naudos būtų, jeigu sistema veiktų efektyviai, tačiau ji dažnai stringa, o neretai ir visai neveikia, nes tam nebuvo tinkamai pasirengta. Štai prieš porą savaičių grįžau iš Belgijos. Ten vieno langelio principas veikia puikiai. Visa biurokratija iš gydytojo darbo taip pat išmušta. Medikas visą laiką skiria tik pacientui, jis nevargsta pildydamas reabilitacijos dokumentus, išrašinėdamas nedarbingumo pažymėjimus. Ir Prancūzijoje, Danijoje, Vokietijoje, Anglijoje tokius darbus atlieka techninis medicinos personalas.
VEIDAS: O kodėl Lietuvoje niekaip nepavyksta atskirti gydymo ir techninio darbo?
R.B.: Matau vis didesnį atotrūkį nuo medicinos ir jos organizavimo. Specialistai, kurie save vadina sveikatos sistemos organizatoriais, yra smarkiai atitrūkę nuo medicinos, nesupranta medikų. Jie sprendžia problemas taip, kaip jiems naudinga, o ne atsižvelgdami į medikų ir pacientų poreikius. Ir tą atskirų sveikatos apsaugos sistemos grandžių komunikavimo trūkumą medikai jaučia kasdien. Pavyzdžiui, perkamos pigiausios, nekokybiškos priemonės, aparatūra. Greitai jos išmetamos kaip netinkamos naudoti arba net pacientams sukelia komplikacijų, kurių gydymas vėliau dar papildomai kainuoja. Pigi kiniška aparatūra dažnai genda, todėl švaistomos lėšos jos remontui, atsarginėms dalims. Arba nuperkami tokie širdies vožtuvai, protezai, kurių medikai neturi kur panaudoti. Tokios investicijos daromos daugelį metų, nes aparatūrą perka ne specialistai, o administratoriai.
VEIDAS: Kokius dar matote didžiausius mūsų sveikatos apsaugos sistemos trūkumus, palyginti su Vakarų Europos šalimis?
R.B.: Kita didelė problema – nepakankamas ir neefektyvus finansavimas. Kai kurios sritys negauna pakankamo finansavimo, o kitoms lėšų skiriama pakankamai, tačiau šios panaudojamos neefektyviai. Ne kartą buvo vykdomi dideli projektai, kai pinigai išleisti ne aparatūrai pirkti ar specialistams parengti, o sienoms dažyti. Kai lėšos išblaškomos tokiems dalykams, sveikatos apsaugos finansavimas visada bus per mažas. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje tai pačiai širdies operacijai skiriama penkis ar net dešimt kartų mažiau pinigų nei kitose šalyse.
Tokia pati padėtis ir neurochirurgijos, ortopedinės chirurgijos, kitose srityse. O dėl to labiausiai nukenčia pacientai. Neefektyvus lėšų naudojamas lemia ir didelį mūsų universitetinių ligoninių atotrūkį nuo Vakarų Europos šalių. Gerokai atsiliekame ir pagal naujausių technologijų, metodų taikymą, ir pagal medikų profesionalumą.
VEIDAS: Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai tvirtina priešingai – kad aparatūros turime tiek pat, kiek japonai, kad taikomi naujausi gydymo metodai.
R.B.: Tie, kurie taip sako, žaidžia rinkodaros žaidimus. Lenkiame nebent subombarduotą Afganistaną, o iki tokių šalių kaip Danija ar Švedija mums dar labai toli. Neturime tokio lygio vaizdo medicinos, radiologinės technikos, net kelis kartus skiriasi genetikos laboratorijos. Tarkime, iš infekuotos žaizdos per keliolika minučių vis dar negalime pasakyti, kokia įsimetė infekcija. Ir onkologijos srityje dar neturime daugelio prietaisų, metodų arba turime aparatūrą, bet nėra specialistų, gebančių ja naudotis.
Vakarų Europos šalyse jau keletą metų taikomos operacijos be pjūvio, pavyzdžiui, aortos lanko stentavimas, o pas mus kaip nechirurginės atliekamos tik nesudėtingos procedūros. Kad Lietuvoje būtų atliekama daugiau sudėtingų operacijų be pjūvio, trūksta technologijų ir profesionalų. Gydytojas, per metus atlikdamas vieną ar dvi operacijas, negali vadintis profesionalu. Jis turėtų padaryti mažiausiai penkiasdešimt operacijų. Būtent medicinos specializacija ir universitetinės ligoninės, kuriose mokslas glaudžiai derinamas su praktika, ir lemia visos medicinos lygį.
VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, sustiprėtų universitetiniai gydymo centrai, jeigu sumažėtų rajoninių ligoninių?
R.B.: Sveikatos priežiūros įstaigų tinklas jau seniai turėjo būti optimizuotas. Jeigu reformai būtų buvę gerai pasirengta, priimti ryžtingi sprendimai, lėšos, kurios šiandien neracionaliai išskaidomos, galėtų būti koncentruojamos didžiuosiuose medicinos centruose. Tačiau politikai kišasi į administravimo sistemą, administratoriai – į medikų problemas, medikai – į administratorių ir politikų gyvenimą. Tad randama tūkstantis priežasčių, kodėl neuždaryti vienos ar kitos įstaigos, ypač veikiančios rajone, nors ten konkrečių procedūrų per savaitę ar mėnesį atliekama labai nedaug.
VEIDAS: Kaip būtų galima paskatinti ligonines jungtis?
R.B.: Pačios įstaigos niekada nesusijungs. Turi susėsti kompetentingi žmonės ir pateikti argumentuotus įrodymus su konkrečiais skaičiais, o ne taip, kaip dabar, kai vienos įstaigos vyriausias gydytojas tariasi su kitu mediku. Tiesa, šiuo metu, kai jau prarastas pasitikėjimas mūsų politikais ir sveikatos apsaugos sistemos organizatoriais, reikėtų pasitelkti užsienio ekspertus. Taip jungimasis vyktų greičiau ir racionaliau, nes šiandien tik ieškoma povandeninių akmenų, o tada paaiškėja, kad susipynė interesai ir nuleidžiamos rankos.
VEIDAS: O ar jaučiate teigiamų dabartinės sveikatos apsaugos sistemos reformos pasekmių?
R.B.: Žinoma, viskas nėra tik juoda. Įdiegiamos IT technologijos, kurios leidžia atlikti geresnę pacientų, ligų apskaitą. Įsigyjama ir naujos aparatūros, įsisavinamos naujos gydymo ir diagnostikos metodikos. Po truputį gerėjančią situaciją jaučia ir pacientai. Daugiau ligų išsiaiškinama ankstyvose stadijose, tad daugiau pacientų gali gyventi pilnavertį gyvenimą.
VEIDAS: Vis dėlto, sergamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų nemažėja, mirčių skaičiumi nuo šių ligų ir, pavyzdžiui, nuo onkologinių susirgimų gerokai lenkiame daugelį šalių. Gyvenimo trukme taip pat ženkliai atsiliekame nuo vakariečių.
R.B.: Išgyvenamumas – ne gydymo, o gyvenimo kokybės rodiklis. Žmonės gyvena ilgiau, kai pagerėja gyvenimo kokybė. Vyresnių pacientų priėjimas prie specializuotų medicinos sričių ir platesnis specifinio gydymo taikymas taip pat prisideda prie gyvenimo kokybės ilgėjimo bei gerėjimo. Tačiau mes pagal gyvenimo kokybę dar gerokai atsiliekame nuo Vakarų Europos šalių ir medicina su tuo neturi nieko bendro. Tai lemia bendras gyvenimo lygis, kasdieninės stresinės situacijos. Tai ką medikas gali padaryti, padaro, tačiau jis negali pakeisti sistemos, išspręsti socialinių problemų.
VEIDAS: Ar Lietuvos sveikatos sistemoje pastebite tokių dalykų, kuriais būtumėt pranašesni už kitas išsivysčiusias šalis?
R.B.: Mūsų sistema pacientams draugiškesnė. Pavyzdžiui, Anglijoje žmonės dažnai pakliūna pas rezidentą ir negauna kvalifikuotos pagalbos. Pas mus ir eilės pas gydytojus dar trumpesnės, tačiau tuo neturėtume guostis. Negalima sustoti ir sakyti, kad jau viską padarėme, nes ir kitur tokia pati situacija. Valdininkų pasakymai, kad kitur tyrimų reikia laukti kelis mėnesius ilgiau, nėra argumentas pateisinti šitos problemos. Išanalizavus priežastis, sistemą tikrai galima sustyguoti, kad vasarą užsirašius širdies echoskopijai, jos nereikėtų laukti iki gruodžio. Mano nuomone, eilės nusidriekia, nes nėra optimalaus finansavimo, aparatūros ir specialistų santykio. Jeigu susidarė eilė, vadinasi kažko neužtenka. O dabar dažnai pacientui tiesiog pasakoma, kad tavo eilė gruodžio mėnesį ir nesuk man galvos. Niekam neįdomu, kodėl aparatų mažai, kodėl jie neveikia arba, kodėl po 15 val. prie jų nėra gydytojo.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...