2013 Birželio 14

Bobby McFerrinas

„Netgi jei būčiau tik šuns vedžiotojas, vis tiek visada dainuočiau“

veidas.lt


Birželio 13 d. Vilniuje vienintelį koncertą Baltijos šalyse surengė vokalo burtininku ir žmogumi orkestru vadinamas legendinis atlikėjas Bobby McFerrinas. Prieš koncertą dainininkas davė interviu „Veidui“.

Fenomenalus, nepakartojamas, užburiantis, darantis stebuklus, – taip publika apibūdina unikalaus balso savininką iš JAV B.McFerriną, dešimties „Grammy“ statulėlių laimėtoją. Iš tiesų užtenka pabendrauti su B.McFerrinu vos keletą minučių, kad suprastum: muzikos mėgėjai visame pasaulyje ne be reikalo jį apibūdina pačiais geriausiais epitetais.
Prieš koncertą Vilniuje hito „Don’t Worry, Be Happy“ atlikėjas atsakė į „Veido“ klausimus.

VEIDAS: Prieš keletą metų pirmą kartą koncertavote Lietuvoje. Ar spėjote pamatyti šalį? Kokį įspūdį paliko publika?
B.M.: Visada jaučiuosi truputį nekaip, kai žmonės manęs klausia panašių klausimų. Nerimauju, kad jei pasakysiu tiesą, galiu ką nors įžeisti. Bet aš nenoriu jų įžeisti ir išgalvodamas atsakymus, tad tiesa yra tokia: kai keliauju, gyvenu kaip vienuolis, o gal veikiau kaip pelė. Daug laiko praleidžiu savo viešbučio kambaryje, einu anksti miegoti. Geriu daug arbatos, valgau sveiką maistą, o pabudęs ryte skaitau Bibliją. Esu čia tam, kad sukurčiau muziką žmonėms, kurie, ateidami į koncertą, bilietui išleidžia sunkiai uždirbtus pinigus, ir noriu atlikti savo darbą kaip įmanoma geriau.
Taigi paprastai šalies, kurioje koncertuoju, beveik nematau. Jei pasiseka, vietos muzikantai ateina paimprovizuoti su manimi. Tada šį tą sužinau apie šalies kultūrą. Bet kai prasideda koncertas, aš esu su visais tais žmonėmis, atėjusiais manęs pasiklausyti. Galima jausti publikos nuotaiką ir temperamentą.
Tai sunku paaiškinti, bet visur publika skirtinga, nors turi ir panašumų. Keliaujant po visą pasaulį tai ypač krinta į akis. Visame pasaulyje žmonės instinktyviai dainuoja pentatonikos skale. Visame pasaulyje jie juokiasi iš tų pačių muzikinių pokštų. Keliaudamas po visą pasaulį jaučiu, kaip tarp publikos, kartu besijuokiančių ir dainuojančių žmonių atsiranda tarpusavio ryšys. Prisimenu, kad pastarasis mano pasirodymas Lietuvoje buvo gana neįprastas, salėje susirinkusi publika sėdėjo apsupusi mane iš visų pusių. Visą vakarą sukausi su savo kėde, kad atsigręžčiau į vis kitą publikos pusę! Ten buvo nuostabus mažas vaikas, kuris dainavo Elvio Presley melodiją.

VEIDAS: Jūsų nuostabią dainą „Don’t Worry, Be Happy“ žino visas pasaulis. Ar šiuo principu vadovaujatės ir savo gyvenime, nes atrodote iš tiesų laimingas žmogus?
B.M.: Nepakartojama, kaip žmonės reaguoja į šią dainą. Bet kaip ir dauguma žmonių, kartais aš taip pat nervinuosi. Prisiėmiau didelę riziką daryti dalykus, kurie, kaip maniau, padarys mane iš tikrųjų laimingą: būti muzikantu, rengti solo koncertus ir įkurti „Voicestra“, turėti šeimą ir būti atlikėju tuo pat metu. Kartais dėl to kyla sunkumų, bet be viso to aš nebūčiau toks laimingas, koks esu dabar. Galiu juoktis ir dainuoti su žmonėmis visame pasaulyje. Aš nuoširdžiai tikiu, kad mūsų, artistų, darbas – dovanoti žmonėms džiaugsmą. Žmonėms reikia gerų emocijų. Stengiuosi, kad publika pajustų tą džiaugsmą ir laisvę, kurią aš dainuodamas jaučiu.

VEIDAS: Ar tiesa, kad jūsų dainos gimsta virtuvėje? Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?
B.M.: Nesigilinu, iš kur ateina įkvėpimas, tik stengiuosi suteikti tam erdvės ir esu dėkingas, kai įkvėpimas ateina!

VEIDAS: Esate scenoje jau beveik keturiasdešimt metų. Kaip atsirado tas dainininkas, kokį mes matome šiandien?
B.M.: Dainuoju visą gyvenimą, bet muzikinę karjerą pradėjau kaip pianistas. Man buvo 27-eri, kai supratau, kad labiausiai noriu dainuoti. Tai buvo tarsi apreiškimas, girdėjau savo galvoje, ką iš tikrųjų noriu daryti. Iš karto pradėjau rengti pavienius koncertus ir net sulaukiau dėmesio, bet praėjo šešeri metai, kol aš, daug dirbdamas ir praktikuodamasis, įvaldžiau dainavimo techniką, apie kurią man pranešė mano vidinis balsas.

VEIDAS: Kaip manote, kas jūs būtumėte šiandien, jei nebūtumėte tapęs atlikėju?
B.M.: Galbūt vienuolis arba dvasininkas. Gal šuns vedžiotojas, o gal bažnytinio choro direktorius. Nors tai jau ne pagal taisykles – juk tuomet vis tiek būčiau muzikantas. Netgi jei būčiau tik šuns vedžiotojas, vis tiek visada dainuočiau.

VEIDAS: Atsigręžęs atgal į savo karjerą, kokiais laimėjimais labiausiai didžiuojatės?
B.M.: Labiau esu linkęs galvoti apie tai, kokie momentai gyvenime mane labiausiai stebino, nei teikė pasididžiavimo. Kad ir ta akimirka, kai stovėjau priešais Milesą Davisą, kuris vilkėjo kostiumą, papuoštą žėrinčiais pianino klavišais, ir atsiėmiau „Grammy“ apdovanojimą. Arba kai dainavau kaip pritariantis vokalistas kartu su Micku Jaggeriu ir Tina Turner „Rock & Roll Hall of Fame“. Arba vienas ypatingas „Voicestra“ koncertas Europoje, kai mes, pradėję dainuoti, net nepastebėjome, kaip praėjo visa valanda.

VEIDAS: Koks esate kasdieniame gyvenime, kai nulipate nuo scenos?
B.M.: Esu gana ramus žmogus. Skaitau Bibliją. Vedžioju šunį. Mėgstu žiūrėti sporto varžybas ir leisti laiką su savo šeima.

B.McFerrinas: “Kai keliauju, gyvenu kaip vienuolis: einu anksti miegoti, geriu daug arbatos, valgau sveiką maistą, o ryte skaitau Bibliją.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...