2016 Gegužės 23

Paulius Kunčinas

„Nesinori būti Kasandra, tačiau Lietuvai gresia krizė“

veidas.lt

Aušra LĖKA

Lietuva buvo tokia daug žadanti, taip greitai priėmė tiek daug gerų strateginių sprendimų, o dabar ji – visiškoje aklavietėje. Kodėl taip yra ir kaip susigrąžinti Baltijos tigro šlovę, patarimais dalijasi „Oxford Business Group“ Azijos regiono redaktorius, ekonomistas ir analitikas Paulius Kunčinas, pasiūlęs Lietuvai iniciatyvą „Lemiamas šuolis“.

– Azijos šalims ekonomikos augimo tikrai gali pavydėti ir Europa, ir JAV. Tačiau kaip paaiškintumėte, kad tos pačios geografinės, panašios demografinės, religinės, net tautinės sudėties šalių pažanga gali būti tokia skirtinga, kaip Singapūro ir Brunėjaus ar kai kurių kitų kaimyninių valstybių?

– Labai geras klausimas, aktualus ir Lietuvai. Singapūras ir Brunėjus – pats ryškiausias kontrastas, nors abi šalys net dalijasi viena valiuta: Brunėjaus doleris ne tik „pririštas“ prie Sin­gapūro dolerio, bet juos netgi spausdina Sin­gapūro centrinis bankas. Realiai šių dviejų ne­didelių šalių ekonomika labai panaši – BVP vienam gyventojui labai didelis. Bet Singapūras vis dar auga, vystosi, o Brunėjus šiuo metu išgyvena didelę krizę. Labai skiriasi jų ekonomikos plėtros strategijos.

Tai pamoka būtent Lietuvai: negali tikėtis, kad ateitis tavimi pasirūpins, ypač jei neturi gamtinių išteklių.

Brunėjus turėjo daug naftos ir dujų, tad klio­vėsi savo gamtiniais ištekliais. Singapūras, jų visiškai neturėdamas, investavo į žmones, naujų technologijų kūrimą, paslaugų sektorių ir taip užsitarnavo gerą vardą pasaulyje ne tik kaip vienas didžiausių finansų, bet ir naftos per­dirbimo centrų. Singapūras, neturėdamas nė lašo naftos, jos perdirba daugiau nei visa Indonezija, ir nors tai yra palyginti nedidelis miestas-valstybė, į jį atvažiuoja daugiau turistų nei į Indoneziją. Singapūras pirmauja pasaulyje modernių technologijų, švietimo, sveikatos ir daugelyje kitų sričių.

Įdomiausia, kad visa tai pasiekta per vieną kartą. Yra įrašas, kai dabar jau amžiną atilsį pirmasis Singapūro premjeras Lee Kuan Yew pirmą kartą ateina į tribūną ir pasako: „Mes vieną dieną pasiryžę pralenkti Šri Lanką.“ Kur dabar Šri Lanka, o kur Singapūras? Tai nepalyginamos valstybės.

Brunėjus taip pat turėjo visas galimybes augti, pralenkti Singapūrą, bet jie pasirinko strategiją gerinti gyvenimą tik iš savo gamtos išteklių ir neinvestuoti į modernių sričių plėtojimą.

Didžiulė grėsmė Lietuvai – žmogiškųjų išteklių sekimas, apie ką kalbėjau ir prieš kelias savaites atvykęs į Lie­tuvą.

Tai pamoka būtent Lietuvai: negali tikėtis, kad ateitis tavimi pasirūpins, ypač jei neturi gamtinių išteklių. Vienintelis mūsų gamtinis išteklius – žemė, kuri derlinga, tinkama žemės ūkiui, ir čia turime geras tradicijas bei pasiekimų: esame vieni labiausiai sėkmės lydimų Europoje grūdų eksportuotojų, turime išplėtotą pieno pramonę. Tačiau didžiulė grėsmė Lietuvai – žmogiškųjų išteklių sekimas, apie ką kalbėjau ir prieš kelias savaites atvykęs į Lie­tuvą. Tai akivaizdžiai rodo skaičiai: per nepriklausomybės metus iš Lietuvos išvažiavo apie 850 tūkst., arba apie trečdalį, gyventojų. Jei neatsibus mūsų politikai, mums gresia didžiulis nuosmukis.

Taip, atkūrus nepriklausomybę iš Lietuvos žmonės išvažiuoja ne į Sibirą, o į išsivysčiusias šalis, ten įgyja žinių, patirties. Bet jei jie negrįš, būsime eksportavę savo talentus į užsienį, tačiau nepasiėmę jokios grąžos. O didžioji problema – kodėl jie išvažiavo ir negrįžta. At­sa­kymas: nes Lietuvoje nėra gerai apmokamų darbo vietų augti, tobulėti.

– Pratęskime Singapūro ir Brunėjaus paralelę: kodėl mūsų kaimynė Estija šiandien modernesnė, sparčiau besivystanti, geresnio švietimo valstybė nei Lietuva, nors nepriklausomybės pradžioje mūsų startinė pozicija buvo panaši?

– Nesutinku, kad startinė pozicija buvo ta pati – Lietuvos buvo daug geresnė. Mūsų buvo trys milijonai, jų tik pusantro, mes turime daugiau žemės, mūsų geopolitinė situacija buvo kur kas geresnė, mes nepatyrėme įtampos, kokią Estija patyrė su Rusija, mūsų infrastruktūra buvo pavydėtina: turėjome geležinkelius, gerus ke­lius, buvo gera strateginė situacija, garsėjome gerais produktais – Rusijoje mūsų sūris buvo perkamas geriau nei prancūziškas ir už didesnę kainą, palaikėme gerus santykius su Bal­tarusija, Ukraina.

Man susidaro įspūdis, kad Lietuva atsisakė konkuruoti, kad mes nebedalyvaujame šiame procese.

Mes užmigome ant laurų, atsipalaidavome. Lietuva priėmė daug gerų sprendimų, ryžtingai ėjo į ES, NATO, įveikė ekonominę, finansinę krizę, įsivedė eurą. Bet paskui pradėjome ma­nyti, kad mūsų ateitis bus tik gera ir nereikia stengtis, nereikia konkuruoti, galime eksportuoti žmones, paleisti talentus. Mano galva, tai didžiulė strateginė klaida. Tai, ką turime, yra būtinos sąlygos, kad būtų gerai. Bet tai dar ne viskas – reikia labai stengtis, daug dirbti, konkuruoti, nes visas pasaulis dabar konkuruoja dėl investicijų, kad pas juos ateitų verslas, kurtų darbo vietas, mokėtų gerus atlyginimus. O man susidaro įspūdis, kad Lietuva atsisakė konkuruoti, kad mes nebedalyvaujame šiame procese.

Tai rodo skaičiai: BVP augimas pernai sumažėjo iki 1,9 proc., o tai neleistina šaliai, kuri dar tik kylanti. Mažutis Singapūras sukuria daugiau BVP nei Lietuva, o BVP augimo bazė gerokai aukštesnė. Singapūre BVP žmogui – daugiau kaip 70 tūkst., Lietuvoje – apie 15 tūkst. JAV dolerių. Atsiliekame daugiau nei keturis kartus! Tad norint vytis ir augti BVP augimas turėtų būti vos ne tiek pat didesnis nei Singapūro.

Lietuvos politikai džiaugiasi 1,7 proc. BVP augimu 2015 m., nes jis didesnis nei Vokie­tijoje. Tai visiška saviapgaulė: taip, Vokietija auga lėtai, bet ji jau užaugusi, išsivysčiusi valstybė. Šešerių metų vaikas auga greičiau nei devyniolikos. Man asmeniškai labai pikta, kad politikai, galų gale ir visuomenė, susitaikė su tokia situacija.

– Paskelbėte iniciatyvą „Lemiamas šuolis“, nurodydamas tris pagrindinius Lietuvos konkurencingumo žingsnius. Kodėl būtent šiuos?

– „Sodros“ įmokų lubos, talentų vizos ir biuro­kratijos mažinimas steigiant verslą – tai kaip abėcėlė, daugelis šalių tai jau seniai padarė. Tačiau Lietuva jau maždaug dvylika metų kalba apie „Sodros“ lubas, bet nieko nedaro. Beje, jos jau buvo įvestos, bet vėliau kažkodėl atšauktos. Kas dar įdomu: „Sodros“ lubos šiandien jau taikomos 150 tūkst. žmonių, vykdančių individualią veiklą. Kažkodėl šie dirbantieji tai jau turi, tačiau kiti beveik 90 proc. įstatyti į tokius darbo santykių rėmus, kai nė vienas darbdavys, nė vienas investuotojas nebenori kurti darbo vietų.

Šiandien Lietuvoje iš tikrųjų niekas tokių sąlygų nekurs ir nesukurs, nes steigti darbo vietas per brangu, o jei talentas vertas tokio atlyginimo, daug lengviau nupirkti jam lėktuvo bilietą.

Kodėl Lietuvoje nėra normaliai apmokamų darbo vietų, kaip kitose šalyse, net  Lenkijoje, Estijoje, ką jau kalbėti apie Didžiąją Britaniją ar Airiją? Šiandien žinau kelias bendroves, kurios nori Lietuvoje investuoti ir mokėti savo darbuotojams 3, 4, net 5 tūkst. eurų. Bet kai tai paminiu Lietuvoje, man sako, kad kalbu apie kosmosą, – tokį vartoja žodį, tvirtindami, kad to nėra ir ne­gali būti. Bet tai ir atrodo kosmosas, nepa­siekiama – šiandien Lietuvoje iš tikrųjų niekas tokių sąlygų nekurs ir nesukurs, nes steigti darbo vietas per brangu, o jei talentas vertas tokio atlyginimo, daug lengviau nupirkti jam lėktuvo bilietą ir atsiskraidinti į Dubliną, Frankfurtą ar Ciu­richą. Ir tai vyksta – išvažiuoja mūsų geriausi IT specialistai, finansininkai, gydytojai.

Kiek apklausiau verslininkų – tiek smulkiųjų, tiek stambesnių, tiek gerai besiverčiančių, tiek prastai, visi daro tą patį: užrašo sau minimalų ar kiek didesnį atlyginimą.

Kai tik prabylame apie darbo santykius, „Sodros“ lubas, politikai visada pareiškia, kad tai tik verslininkų uždarbio klausimas. Bet tai netiesa. Vien pažiūrėję į statistiką matome, kad vos ne 99,9 proc. verslininkų išsimoka sau atlyginimus per dividendus. Kiek apklausiau verslininkų – tiek smulkiųjų, tiek stambesnių, tiek gerai besiverčiančių, tiek prastai, visi daro tą patį: užrašo sau minimalų ar kiek didesnį atlyginimą, vadinasi, ir „Sodrai“ perveda labai mažai, o atlygį išsimoka per dividendus. Blo­giausia, kad pelnas, kurį jie gauna, turėtų būti naudojamas verslui plėtoti – kovoti dėl naujų rinkų, kurti naujas darbo vietas. Bet tai nevyksta, nes verslininkams neapsimoka, tad jie tą kapitalą padeda kitur, skiria vartojimui.

Lietuviai – darbštūs, talentingi kūrybingi žmo­nės. Tie, kurie daug dirba, neblogai gyvena ir Lietuvoje. Tačiau faktas, kad dauguma žmonių nemato to klestėjimo, nejaučia, jog ekonomika tarnauja jiems. Galų gale jauni žmonės nusivylę, apatiški, praradę viltį, kad gali būti geriau. Kas galėtų būti blogiau?

– Kuo paremti jūsų skaičiavimai, kad įgyvendinus „Lemiamo šuolio“ iniciatyva siūlomus tris žingsnius per dešimtmetį būtų sukurta iki 25 tūkst. naujų gerai apmokamų darbo vietų, 2020 m. vidutinis atlyginimas būtų 1535 eurai, per ketverius metus Lietuva gautų iki 1,7 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų, kasmet grįžtų iki 30 tūkst. emigrantų?

Įvedus „Sodros“ lubas jiems apsimokėtų pereiti į darbo santykius, įteisinti firmą vienu „brendu“ ir plėstis, pritraukti naujų klientų, įdarbinti daugiau darbuotojų.

– Visų pirma skaičiuojame, kokia būtų grąža. Suskaičiavome jau egzistuojančius investuotojus, jų galimą plėtrą ir kiek jie įsteigtų darbo vietų. Jei būtų įvestos „Sodros“ lubos, gal į normalius darbo santykius pereitų tie 150 tūkst. šiandien dirbančiųjų su individualios veiklos pažymėjimais. Dabar dizaineriai, architektai, IT programuotojai, gydytojai sėdi po vienu stogu viename kabinete ir dirba kaip komanda, kaip firma, tik apsiforminę pagal individualią veiklą, nes jie taip mažiau moka „Sodrai“, o algas išsimoka per dividendus. Įvedus „Sodros“ lubas jiems apsimokėtų pereiti į darbo santykius, įteisinti firmą vienu „brendu“ ir plėstis, pritraukti naujų klientų, įdarbinti daugiau darbuotojų.

Reikia nubrėžti „Sodros“ įmokų lubas maksimaliai ties penkiais vidutiniais atlyginimais, jas laipsniškai mažinant iki dviejų, nes kitose šalyse jos yra dviejų trijų vidutinių atlyginimų dydžio. Esant tokiam lygiui investuotojui apsimoka kur­ti gerai apmokamas darbo vietas. Po mūsų su­sitikimų su premjeru ir Seimo frakcijomis Vy­riausybė ir Seimo frakcijų atstovai sutarė dėl dešimties vidutinių atlyginimų, kas būtų labai aukšta riba. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas mano, kad įvedus tokias lubas atradimų nebus, o praradimų bus, ir jie teisūs. Tačiau jei tai bus priimta, bent jau bus teigiamas signalas investuotojams, kad jos įvestos.

Verslas nueina į Estiją ar Varšuvą, o Lietuvos nepasiekia.

Svarbiausia – „Sodros“ lubos, nes nuo to daug kas pasikeistų per kelis mėnesius. Dabar pasaulio rinkose vyksta strateginis lūžis – sprendimai dėl plėtros priimami kaip tik šiuo metu, nes po krizių pasaulyje vyksta rinkų re­struktūrizacija, verslas optimizuojamas, kompanijos masiškai išeina iš Londono, Pran­cū­zi­jos, kelia biurus į kitas šalis. Lietuva čia turėtų traukos, juolab „Financial Times“ Vilnių pagal ekonominį vystymąsi ir patrauklumą paskelbė trečiu miestu po Ciuricho ir Edinburgo. Bet verslas nueina į Estiją ar Varšuvą, o Lietuvos nepasiekia, nors šis variantas svarstomas.

Todėl būtent dabar ir nutariau apie tai prabilti. Visi klausia, kodėl dabar, gal į rinkimus einu. Tikrai ne: gyvenu Malaizijoje, dirbu ir bandau pritraukti į Lietuvą investuotojų. Ma­tau, kad jie priima sprendimus investuoti, kurti centrus mūsų regione, bet kažkodėl šie atsiranda ne Vilniuje ar Klaipėdoje, o Varšu­voje, Gdans­­ke, Rygoje, Estijoje, kažkodėl in­ves­tuotojai dairosi net į Minską, kur, atrodytų, turėtų būti mažiau patrauklu investuoti nei Lietuvoje. Vis dar kalbame apie „Barclays“, bet jis atėjo jau prieš šešerius metus. Apie naujus stambius investuotojus Lietuvoje negirdėti.

Šiandien kalbuosi su bet kokios – pieno, sveikatos ar IT bendrovės savininkais, ir visi sako tą patį: kad negali vykdyti plėtros, nes nėra žmogiškųjų išteklių. Reikia plėstis į naujas rinkas, bet dabar dažnoje bendrovėje vienas žmogus atsako ir už Lotynų Ameriką, ir už Aziją, ir už Rusiją, ir už Europą, nors skirtinguose žemynuose – kita laiko juosta, kita verslo kultūra, ir vienas žmogus fiziškai negali visko aprėpti. Bet realiai taip pasiduodama.

Mūsų eksportas į visą Aziją, mano skaičiavimais, siekia 0,01 proc. BVP ir sudaro vos nedidelį procentą visame eksporto krepšelyje.

Azija – greičiausiai augantis pasaulio regionas, kuris vartoja tai, ką mes gaminame: pieną, grūdus, mėsą, gėrimus. Azijoje danų, olandų, švedų, prancūzų, italų bendrovės turi pozicijas ir jas dvigubina, trigubina, keturgubina. O mūsų eksportas į visą Aziją, mano skaičiavimais, siekia 0,01 proc. BVP ir sudaro vos nedidelį procentą visame eksporto krepšelyje. O juk eksportas yra vienintelis mūsų valstybės ekonomikos augimo variklis, nes Lietuva per maža šalis, kad galėtų augti vien dėl vidaus vartojimo, ir visi tai žino.

Todėl ir norėjau padėti Lietuvai, prieš keletą metų įsteigiau Lietuvos ir Malaizijos verslo tarybą, visi mane rėmė, gyrė, kad gera iniciatyva. Turime viską: vertinama mūsų produktų kokybė ir kaina, politinė situacija stabili, pradėjo plėtotis šalių politiniai santykiai, keičiamasi delegacijomis. Viskas gerai, bet kai prieinama prie konkrečių veiksmų – stringama, nes Lietuvoje nėra pakankamai žmogiškųjų išteklių. Tačiau dėl to nekuriamos naujos darbo vietos.

Analogiškų kompetencijų specialistai Vaka­ruose gauna daugiau kaip 4 tūkst. eurų algą, tad negali išlaikyti Lietuvoje specialisto, jei moki jam 800–1,5 tūkst. eurų.

Juk Azijos šalių rinkos – mums gyvybiškai svar­bios, nes importuoja tai, ką mes gaminame. Lietuviška produkcija visuomet sulaukia labai teigiamos reakcijos – visi gerai vertina, klausinėja, domisi, prašo pavyzdžių. Niekada negirdėjau blogų atsiliepimų apie mūsų produkciją ar žmones. Bet paskui pritrūksta tęstinumo – kad paskambintų, parašytų elektroninį laišką, toliau domėtųsi. Iš pradžių maniau, gal lietuviams neįdomu, tačiau ilgainiui supratau, kad tai žmogiškųjų išteklių klausimas. Tam reikia sukurti naujų gerai apmokamų darbo vietų, nes čia reikia aukštos kvalifikacijos žmonių – reikia gerai mokėti anglų kalbą, mokėti bendrauti, skaičiuoti ir analizuoti, turėti įgūdžių. Analogiškų kompetencijų specialistai Vaka­ruose gauna daugiau kaip 4 tūkst. eurų algą, tad negali išlaikyti Lietuvoje specialisto, jei moki jam 800–1,5 tūkst. eurų.

Antra vertus, jei Lietuvoje būtų mokama kaip Vakaruose, darbdavys „Sodrai“ kas mėnesį turėtų mokėti apie 1,2 tūkst. eurų. Tad čia kaip su benzino kainomis: jei Lenkijoje pigiau, vairuotojas, kuris turi galimybę rinktis, niekad nesipils jo Lietuvoje. Investuotojai renkasi tas šalis, kuriose steigti darbo vietas pigiau.

– Mūsų politikai dar vis pareiškia, kad galime konkuruoti pigia darbo jėga.

– Tai absurdiška, nes tai labai seniai mirusi strategija. Vienintelė šalis, dar konkuruojanti dar­bo jėgos sąnaudomis, yra Bangladešas. Sena ekonomikos taisyklė – nekonkuruok kaina, konkuruok kokybe. Atlyginimai turi susilyginti su kaimynais, su visa Europa. Negali taip būti, kad kainos Lietuvoje europinės, o atlyginimai – ne. Žmonės tiesiog išvažiuoja, nes negali išgyventi, išlaikyti savo šeimos, kokybiškai gyventi, jei atlyginimas tris keturis kartus mažesnis nei Europoje, o išlaidos, kainos tokios pačios.

– Kurie sektoriai Lietuvoje, jūsų vertinimu, įdomiausi investuotojui?

– Jau turime stiprias pozicijas lengvojoje, maisto pramonėje, ir ten matau dideles perspektyvas. Turime nemažai žemės ir šioje srityje su­kurtų modernių pajėgumų, pavyzdžiui, pieno, mėsos, grūdų perdirbimo pramonėje.

Investuoti reikia ten, kur turime konkurencinį pranašumą. Klestintį verslą reikia diversifikuoti. Yra investuotojų, kurie Lietuvoje norėtų steigti nuotolinius sveikatos paslaugų centrus. Tai labai gerai apmokamos paslaugos. Pavyz­džiui, JAV pacientui su lūžusiu kaulu būtinai reikalinga dviejų medikų nuomonė, tačiau nuolat laikyti po du specialistus labai brangu. Užtat rentgeno nuotrauką galima pasiųsti konsultacijai internetu į bet kurį kitą pasaulio tašką ir su­laukti kompetentingos nuomonės. Tokiu atveju gydytojo nereikia eksportuoti, jis ir toliau gali dirbti savo šalyje.

Kai algos mažos, prasideda ky­šininkavimas, vokeliai medikams, šie dirba per keturis darbus.

Gerai apmokamos papildomos nuotolinės paslaugos leistų plėstis sveikatos įstaigai, padidinti savo gydytojų skaičių, kelti jiems algas. Investuotojas iš Korėjos Kaune jau investavo į tokį centrą, kitas investuotojas iš Malaizijos domisi galimybe Lietuvoje atlikti DNR tyrimus, pavyzdžiui, nustatant tėvystę. Tai labai gerai apmokama paslauga ir ją galėtume teikti visam pasauliui, tapti pirmaujančiais šioje srityje.

Dabar mūsų gydytojų atlyginimai visai ne­konkurencingi. Kai algos mažos, prasideda ky­šininkavimas, vokeliai medikams, šie dirba per keturis darbus. Mūsų medikai – geri specialistai, bet jiems tereikia sėsti į lėktuvą, ir kitur jie gaus dešimtkart daugiau. Tai žinau: mano pusseserė odontologė išvažiavo į Airiją, ir tiek skiriasi jos ankstesnė alga Vilniaus Šeškinės poliklinikoje nuo tos, kokią ji gaus Dubline.

– Kaip veiktų jūsų siūlomos talentų vizos?

– Jei dabar norėtumėte atidaryti didelį IT centrą, kokių 300 programuotojų rinkoje nerastumėte. Tad reikia galvoti lanksčiai, kaip tai darė Singapūras, Dubajus, JAV. Jie turi kvotas kvalifikuotiems darbuotojams iš kaimyninių šalių.

– Jūs pats nuo trylikos metų gyvenate svetur, nors užsimenate, kad gal ir grįžtumėte. Kas jus patį parviliotų į gimtinę?

– Aš nesijaučiu, kad būčiau iš Lietuvos išvažiavęs: čia būnu labai dažnai, kartais net kartą per du mėnesius, Lietuvoje gyvena mano šeima – mama, broliai, sesuo, čia turiu namus, mano žmona lietuvė, todėl mes nesijaučiame išeiviai. Nuolat Lietuvoje gyventi ir dirbti mums trukdo ta pati problema. Aš būčiau tas, kuris kurtų darbo vietas, bet dabar nematau tokios galimybės, nes per brangu kažką daryti Lietuvoje. Man daug lengviau gyventi Azijoje ir ten gyvenant ieškoti, kaip padėti Lietuvai.

Beveik nesvarbu, kokiame pasaulio krašte, svarbu, kad būtų normali valstybė, gera infrastruktūra, palankūs verslui įstatymai, kad veiktų bankų sistema.

Pasaulis tapo be galo globalus. Nėra taip, kad konkuruojame su latviais, estais ar lenkais. Iš tikrųjų konkuruojame su visu pasauliu, pa­vyzdžiui, su Singapūru – dėl finansų, pažangių technologijų sektorių. Beveik nesvarbu, kokiame pasaulio krašte, svarbu, kad būtų normali valstybė, gera infrastruktūra, palankūs verslui įstatymai, kad veiktų bankų sistema.

Nepaisant to, kad turime beveik viską, ko reikia, darbo santykiai pas mus yra vieni blogiausių. Tiesa, esama valstybių, kuriose dėl dar­bo santykių dar blogiau, pavyzdžiui, Pran­cūzija, todėl ten niekas nebeinvestuoja ir patys prancūzai bėga iš savo šalies. Tačiau prancūzai jau šimtmetis kaip sukūrę didelę, tvarią ekonomiką, jie gali sau leisti daugiau. Lietuva tikrai negali lygintis su Prancūzija ar Vokietija. Tu­rime konkuruoti su Airija, kur labai maži mo­kesčiai, portugalais, o labiausiai – su kaimynais estais ir latviais. Jie seniai susitvarkę ne tik darbo santykius – suteikia daug lengvatų investuotojams, skiria nemokamai žemės, laikinai atleidžia nuo mokesčių ir kita. Aš kalbu apie bazinius žingsnius, kuriuos reikia žengti: susitvarkykim bent vieną klausimą – „Sodros“ lubas, kad čia galėtume konkuruoti.

– Beje, kur pats investuotumėte, jei apsispręstumėte grįžti į Lietuvą?

– Didžiausią pridėtinę vertę matau aukštųjų technologijų, finansų ir maisto pramonės sektoriuose. Turiu interesų saulės energetikos versle.

– Minėjote, kad „Lemiamo šuolio“ iniciatyvoje numatyti trys žingsniai būtų tik signalas investuotojui, kad verta ateiti į tokią šalį. Ko reikia toliau?

– Labiausiai norėtųsi, kad po Seimo rinkimų visos partijos inicijuotų Lietuvos ateities strategijos kūrimą – ne atskirų partijų programas ketveriems metams, o nacionalinį susitarimą. Jis turėtų būti paremtas išsamia analize, skaičiais, turėtų būti labai atvira diskusija. Nacio­nalinė ateities strategija turėtų būti minimaliai iki 2030 metų ir įteisinta taip, kad jos būtų nebegalima keisti. Tai būtų labai stiprus signalas investuotojams. Tokią strategiją turi Korėja, Ja­ponija, Kinija, Azijos tigrais vadinami Sin­ga­pūras ir Malaizija, kitos šalys.

Lietuvai neišvengiamai gresia krizė. Kai matai, kokie dabar vyksta procesai, gali girdėti, kad jau artinasi traukinys.

Lietuvoje prieš kiekvienus rinkimus kiekviena partija siūlo savo ketverių metų viziją, bet verslas neplanuojamas ketveriems metams – jis kuriamas dešimtmečiams ir šimtmečiams. Taip kuriamos didžiosios kompanijos ir pagal tai jos renkasi plėtrai nuspėjamas šalis. Jei Lietuva nutaria, kad visuomet būsime žemės ūkio šalis, – valio, įrašome į strategiją, kokius tikslus ke­liame, kokias, kaip valstybė, privilegijas, paramą, išteklius skiriame ir kovojame pasaulyje dėl tų sektorių. Tačiau jei bus kaip dabar, nenoriu būti graikų mitų Kasandra, bet Lietuvai neišvengiamai gresia krizė. Kai matai, kokie dabar vyksta procesai, gali girdėti, kad jau artinasi traukinys.

– Norisi būti optimiste, bet prieš porą metų interviu „Veidui“ panašias idėjas dėstė Londone gyvenantis finansų analitikas Žilvinas Mecelis. Savo konkrečius siūlymus jis buvo pateikęs ir Lietuvos politikams. Deja. Jūs taip pat susitikote su premjeru, visų partijų atstovais. Po šių susitikimų partijos lyg ir sutarė dėl dešimties vidutinių atlyginimų dydžio „Sodros“ lubų, tačiau susitarimas tik žodinis, pasipriešinimo jam daug.

– Darome viską, kad mus išgirstų. Bėda, kad apie tai mažai kalbama. Toks reiškinys vadinasi apa­tija. Reikia dirbti, nuolat kalbėti, daryti spau­dimą politikams. 1990 m. Lietuva prisidėjo prie So­vietų Sąjungos žlugimo: kai klausimas prieina iki „arba – arba“, mus sunku palaužti. Bet dabar žmo­nės dar nejaučia, kad ir yra tas „arba – arba“.

Žinote, koks standartinis politiko atsakymas į mano siūlymus? Patyliukais šnibžda: „Man labai patinka jūsų idėja, labai jus remiu, bet, žinote, nepopuliari ta tema. Geriau, kad kažkas kitas ją pateiktų.“ Bet juk tai politiko darbas paaiškinti rinkėjui, jei idėja gera, nors skamba nepopuliariai, kad jos reikia Lietuvai.

Įrodyta, kad vie­na gerai apmokama darbo vieta leidžia sukurti dar tris įprastas darbo vietas.

„Sodros“ lubos iš karto visiems asocijuojasi su turtingais žmonėmis, bet, kaip minėjau, galiu tūkstantį kartų įrodyti, kad jiems mažiausiai jų reikia. Jų reikia labiausiai kvalifikuotiems darbuotojams ir visiems kitiems piliečiams, nes kai bus kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, ateis daugiau investicijų, ir jų gyvenimas pasikeis. Įkūrus naujas darbo vietas atsiranda daugiau mokesčių mokėtojų, o tai reiškia didesnes įplaukas į valstybės iždą. Tokiu atveju valstybė gali investuoti į pirmojo būtinumo strategines sritis, tokias kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga. Įrodyta, kad vie­na gerai apmokama darbo vieta leidžia sukurti dar tris įprastas darbo vietas.

Daugelyje šalių tos socialinių įmokų lubos jau yra. Tad artėja valanda, kai ne tik užsienio investuotojai aplenks Lietuvą, bet ir vietos verslininkai pradės dar masiškiau perkelti verslą į kitas šalis. Gal tada politikai susirūpins, bet jau bus vėlu. Iniciatyvos „Lemiamas šuolis“ intencija – juos pažadinti, už juos atlikti darbą: populiariai paaiškinti, kodėl neatsiranda darbo vietų, kurios galėtų būti sukuriamos Lietuvoje, ir kodėl ši situacija netoleruotina ir turi būti keičiama jau šiandien, o ne kažkada ateityje, jei norime, kad neemigruotų mūsų vaikai, kad Lietuvoje neprastėtų demografija, kad gautume atlyginimą, kokio esame verti, kad Lietuva neiškristų iš konkurencinės valstybių kovos.

Paulius Kunčinas (38 m.)

Iš Lietuvos išvyko 1991-aisiais, būdamas vos trylikos. Mokėsi Danijoje, vidurinę mokyklą baigė Jungtinėje Karalystėje. Politiką, ekonomiką ir filosofiją studijavo Oksfordo universitete, ekonomiką – Oksfordo Šv. Antano koledže (St Antony’s College).

Baigęs studijas dirbo besivystančių rinkų analitiku privačiame sektoriuje Oksforde. Prieš dvylika metų pradėjęs dirbti Jungtinės Karalystės konsultacijų ir leidybos įmonėje „Oxford Business Group“, rezidavo Rumunijoje – Bukarešte, vėliau persikėlė į Stambulą, kur dirbo su Artimaisiais Rytais – Sirija, Libija, Kuveitu. Po to paskirtas „Oxford Business Group“ (tai ekonomikos apžvalga, skirta užsienio investuotojams) Azijos regiono pagrindiniu redaktoriumi, aštuonerius metus gyvena Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.

P.Kunčinas kviečiamas pranešėju į aukščiausio lygio ekonomikos konferencijas, tarp jų ir pasaulio ekonomikos bei politikos elito forumą Davose.

Įsteigė Lietuvos ir Malaizijos verslo tarybą.

Paulius, garsaus Lietuvos rašytojo Jurgio Kunčino sūnus, laisvalaikį skiria knygoms, teat­rui, operai ir geram vynui.

Iniciatyva „Lemiamas šuolis“

Prioritetai

l „Sodros“ lubos padės sukurti tūkstančius gerai apmokamų darbo vietų.

l Talentų vizos pritrauks į Lietuvą reikalingiausių profesijų darbuotojų.

l Greitesnis leidimų investiciniams projektams išdavimas būtinas konkuruojant su kitomis regiono valstybėmis.

Rezultatai

l Iki 25 tūkst. naujų gerai apmokamų darbo vietų per dešimtmetį.

l 1535 eurų vidutinis atlyginimas „į rankas“ 2020 m.

l 1,7 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų per ketverius metus.

l Iki 30 tūkst. kasmet sugrįžtančiųjų į Lietuvą.

Iniciatorius P.Kunčinas.

Partneriai: Investuotojų forumas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Tarptautinis profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“.

www.lemiamassuolis.lt

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Mindaugas Mindaugas rašo:

    Puikus straipsnis, ačiū Jums, mielas Pauliau. Daugiau tokių žmonių Lietuvai.

  2. Lietuvis Lietuvis rašo:

    Kol Lietuvoje bus tokių veikėju kaip Paksas,Butkevičius,Uspaskichas,Masiulis,Kubilius,Grybauskaitė ir jų šaikos nieko šviesaus Lietuvoje nebus.

  3. Antanas Antanas rašo:

    Visuomet zinojau ,kad tu protingas vaikinas,bet kad toks!!!dziaugiuosi tavim.Dideles sekmes.

  4. Mindaugas Lietuviui Mindaugas Lietuviui rašo:

    Būtent. Visiškai pritariu Jums.

  5. Leo Leo rašo:

    Kunčinas: “Tai akivaizdžiai rodo skaičiai: per nepriklausomybės metus iš Lietuvos išvažiavo apie 850 tūkst., arba apie trečdalį, gyventojų.”. “Trečdalį”? TREČDALĮ, ponuli?? Tai ką – pagal tave Lietuvoje iki emigracijos pradžios tebuvo tik apie 2.55 mln gyventojų? Na, na… Ir tokio “protuolio” skaičiavimais bei prognozėmis turėčiau tikėti? Teieško durnių…tarp durnių :-)

  6. to leo to leo rašo:

    Man atrodo kad jus labai susireiksminot ir neatkreipet demesio i zodeli arba ir apie kurie reiskia apytikri skaiciu o ne tikslu . Jei ziureti i sakini ji galima interpretuoti taip kad is Lietuvos pagal statistikos duomenis isvaziavo apytikriai 850 tukstanciu gyventoju arba galimas variantas kad isvyko ir daugiau galima speti kad apytikriai trecdalis. Zmogus issakes minti nemane kad ja skaitys toks pastabus “eruditas”


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...