2015 Birželio 20

Mantvydas Leknickas

„Mūsų rašytojų bėda, kad jie nesiekia ryšio su skaitytojais“

veidas.lt

„Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Mantvydas Leknickas

Kūrybiškumas. Mantvydas Leknickas kritikų vadinamas fenomenaliu rašytoju, kurio tekstai dera prie socialinių tinklų dinamikos.

„Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių norint kažko pasiekti, bet visa tai įveikiama“, – teigia socialiniuose tinkluose pirmąją savo eilėraščių knygą „Kniedytos mintys“ išpopuliarinęs Mantvydas Leknickas. Apie tai, kaip šiandienos rašytojas turėtų atrodyti socialiniuose tinkluose, politikos mokslus baigęs kūrėjas dalijosi įžvalgomis ir progreso konferencijoje „Login“.

Kaunietis, asmeniniu pavyzdžiu įrodęs, kad įdomus ir viešai prieinamas poezijos turinys gali tapti sėkmingo verslo tramplinu, šiandien dirba savo paties įkurtoje socialinių tinklų agentūroje „Cocos.lt“ ir gelbsti savo kūrybą ar save populiarinti siekiantiems asmenims.

VEIDAS: Lietuvoje išgarsėjote kaip pirmasis poezijos autorius, debiutavęs naudodamasis vien socialiniais tinklais. Įprastai skaitytojų auditorijai savo knygą pristatę rašytojai nuo jos atsiriboja, o jūs pasirinkote priešingą taktiką. Ar ji pasiteisino?

M.L.: Mano socialinio tinklo profilyje per trejus metus apsilankė 206 tūkst. vartotojų. Tai tik įrodo, kad pasitelkus šiuolaikines priemones gana paprasta pasiekti auditoriją, aukštus skaitomumo rodiklius. Dėl savo viešumo socialiniuose tinkluose iki šiol sulaukiu daug kritikos, bet, man regis, rašytojo tikslas ir yra pasiekti kuo daugiau žmonių.

Šių metų progreso konferencijoje „Login 2015“ akcentavau problemas, kurias matau šiandieninėje literatūroje. Viena jų yra ta, kad rašytojai nesistengia rasti būdų, kaip pasiekti grįžtamąjį ryšį. Jiems įprasta skųstis, kad negaunama finansavimo, o gyventi vien iš kūrybos sudėtinga, bet tokia situacija susiklosčiusi ne tik Lietuvoje. Užsienio pavyzdžiai tik įrodo, kad kuriantis žmogus iš savo darbo vargiai pasistato namus ar nusiperka naujausius automobilius. Bet juk kiekvienas renkasi.

VEIDAS: Išgirdus iš Lietuvos leidėjų „ne“, matyt, neliko nieko kito, kaip tik imtis knygos leidybos ir platinimo pačiam?

M.L.: Nesulaukęs leidyklų susidomėjimo pamaniau, kad galima sudaryti išankstinį dar neišleistų knygų užsakymą (norėjau pamatyti, kiek žmonių ryžtųsi mano knygą įsigyti). Instagrame galima rasti ne vieną kūrėją, tokiu būdu surinkusį tūkstančius gerbėjų ir išleidusį savo knygas. Pripažįstu, man pačiam buvo šiek tiek netikėta: per pirmą savaitę mano poezijos knygą užsisakė apie 1,5 tūkst. žmonių ir iki šiol ją vis dar perka. Neturėjau nuoseklaus plano dėl savo knygos, man tiesiog patiko rašyti, taigi eksperimentas pasiteisino. Žinoma, man labai padėjo patirtis, įgyta reklamos agentūroje, taip pat  socialinių medijų išmanymas.

VEIDAS: Kiek jums pačiam viešumas socialiniuose tinkluose pasirodė priimtinas?

M.L.: Dažnas, parašęs knygą, nuo jos atsiriboja: esą jūs galite įsigyti mano kūrinį, bet pats toliau nebendrauju. Nemanau, kad tai teisingas kelias, juolab kad šiandien tam turime visas galimybes. Asmeniškai aš pats stengiuosi savo skaitytojams skirti kuo daugiau dėmesio ir laiko. Neabejoju, kad tai viena priežasčių, kodėl tiek žmonių (daugiau nei 50 tūkst.) skaito mano mintis socialiniame tinkle. Jiems patinka nuolat juntamas ryšys. Bendraudamas su žmonėms jaučiu, kad jis jiems svarbus.

VEIDAS: Minėjote, kad norėdamas išleisti knygą kreipėtės į kelias dešimtis leidyklų, tačiau jos neatsiliepė. Kaip manote, kodėl leidėjai tokie abejingi jauniems talentams?

M.L.: Leidyklos mūsų šalyje vis dar labai senamadiškos, tarsi įstrigusios praėjusiame laike. Tačiau tai neturėtų stabdyti rašančių žmonių – visada yra kitų kelių. Galbūt tie keliai šiek tiek rizikingesni, bet verta juos išbandyti. Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių kažko pasiekti, bet tai netiesa.

VEIDAS: Kokias sąlygas rašytojams kelia Lietuvos leidyklos?

M.L.: Viena jų – kad parašyti kūriniai iki pasirodymo knygynų lentynose negali būti skelbiami internete, socialiniuose tinkluose. Šiuo klausimu mūsų leidėjai dar labai senamadiški. JAV ne viena leidykla pati „medžioja“ rašančius žmones, kurie dalijasi savo kūriniais socialiniuose tinkluose, ir siūlo jiems išleisti knygas. Deja, Lietuvoje nieko panašaus dar neturime. Galime pasidžiaugti tik Rašytojų sąjungos skelbiamo pirmosios knygos konkurso iniciatyva.

VEIDAS: Taigi jūs pats pasukote netradiciniu keliu: ėmėte skelbti savo knygą socialiniame tinkle?

M.L.: Taip, didžioji dalis mano poezijos knygos „Kniedytos mintys“ turinio buvo paskelbta nemokamai socialiniame tinkle. Kitas aspektas – kūrėjų sumaterialėjimas. Daugelis jų įsivaizduoja, kad kūryba turi būti priimama tik mokamais būdais. Bet tai – visiška atgyvena. Jei siūlomo produkto turinys kokybiškas, paslaugos vartotojas net ir turėdamas nemokamą prieigą norės atsilyginti tos paslaugos teikėjui. Taigi požiūris, kad viskas turėtų būti mokama, yra neteisingas. Aš net ir po knygos išleidimo dalimi savo kūrybos vis dar dalijuosi nemokamai. Kiekvienas autorius turėtų suvokti, kad lietuviai negali mokėti labai daug. Tai jei vieniems patinka kurti, o kitiems – skaityti, kodėl tuo nepasidalijus nemokamai? Juk ir tada galima išleisti knygą.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol netrūksta manančiųjų, kad jaunystė yra gana didelė, tačiau laikui bėgant praeinanti yda. Ar jūsų nežeidžia kritikos strėlės dėl amžiaus?

M.L.: Lietuvos visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad jaunas žmogus negali rašyti, negali garsiai kalbėti, nes jis dar esą nepakankamai subrendęs, nepakankamai pažinęs jį supantį pasaulį. Iš dalies esu linkęs su tuo sutikti, tačiau nereikėtų pamiršti, kad net ir jaunas žmogus yra sukaupęs daug patirties, išgyvenimų. Į pirmąją knygą ir stengiausi sudėti viską, ką esu patyręs per dar gana trumpą savo gyvenimą. Mano skaitytojai vertina atvirumą, jaučia, kad nesislepiu nuo jų po sudėtingiausiais žodžiais. Lietuvių literatūroje iki šiol nieko panašaus nebuvo. Gal pernelyg nuo skaitytojo atitolęs rašytojas, menkas jų tarpusavio ryšys ir yra atsakymas, kodėl literatūra mūsų šalyje patekusį į tokią sudėtingą situaciją. Aš kaip tik tai ir stengiuosi pakeisti.

VEIDAS: Prie jūsų kūrybos sėkmės nemažai prisidėjo darbas reklamos agentūroje: rinkodaros procesų ir reklamos socialiniuose tinkluose išmanymas. Vis dėlto ar nepavargstate būti nuolat pasiekiamas?

M.L.: Norint būti pastebėtam, žinomam ir skaitomam šiandien nebeužtenka sukurti ir užrašyti savo minčių. Ne mažiau svarbu išreikšti jas siejant su vaizdu, garsu ir stebėti, kaip tai evoliucionuoja socialiniuose tinkluose. Taip, tai iš tiesų atima nemažai laisvo laiko. Bet jei nesi matomas internete ar socialiniame tinkle, tavęs tiesiog nėra. Tai, kad rašytojai bijo savo skaitytojų, yra gana didelė problema. Tie, kurių šiandien nėra socialinėje erdvėje, matyt, suvokia, kad joje sulauks ne tik pagyrų, bet ir kritikos, patyčių. Tačiau tai neišvengiama, nes didžioji dalis visuomenės leidžia laiką internete. Nepaisant to, kiek tau metų – trisdešimt ar šešiasdešimt, reikėtų išmokti su tuo susigyventi.

VEIDAS: Kaip gerai pažįstate auditoriją, kuriai rašote?

M.L.: Kadangi dirbu su socialine medija, žinau, kaip patikrinti, kiek procentų besilankančiųjų mano puslapyje sudaro moterys, o kiek vyrai. Tiesa ta, kad apie 80 proc. mano skaitytojų – moterys. Vyrai sunkiau atsiveria, o galbūt nenori pripažinti, kad juos domina kūryba. Bet sulaukiu ir jų užklausų bei žinučių.

VEIDAS: Kritikai apibūdina jus kaip jausmo poetą ir sentencijų meistrą, kuriam pavyksta užčiuopti visuomenės pulsą. Į kokias problemas gilinatės savo eilėmis?

M.L.: Tik nedidelė dalis žmonių šiandien nebijo kalbėti apie savo vidinį pasaulį. Aš stengiuosi nieko neslėpti, nes tikiu, kad blogiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra tylėti ir užsisklęsti savyje.

Pats neslepiu savo jausmų ir sulaukiu daugybės žmonių žinučių. Vienomis jų man dėkojama už tai, kad palaikau ar išklausau, kitomis diskutuojama tam tikrais klausimais. Mūsų visuomenėje bene labiausiai ir trūksta vienas kito palaikymo. Taip pat man svarbios žmogaus teisės. Visa savo kūryba stengiuosi akcentuoti, kad meilei ar jausmams nėra vidinio paliepimo, taigi negalime smerkti homoseksualių santykių.

Daug dėmesio skiriu ir vyro įvaizdžiui šiuolaikinėje visuomenėje. Iki šiol manoma, kad vyras turi būti stiprus, nerodyti vidinių išgyvenimų, tačiau galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje žudosi triskart daugiau vyrų nei moterų?

VEIDAS: Mantvydai, kaip atrodo šiandienos rašytojo kūrybos procesas?

M.L.: Iš tiesų nesu linkęs hiperbolizuoti kūrybos proceso, man nereikia smilgos, cigaro ar pypkės. Stengiuosi žiūrėti į tai kaip į darbo procesą, kuriam būtina aiški struktūra. Pasitaiko, žinoma, ir staigių minčių proveržių, kai būtina viską mesti ir rašyti, bet dažniausiai sugebu save suvaldyti. Visada po ranka turiu popieriaus ir telefoną, kad galėčiau konspektuoti mintis. Kartais mintį, kurią įkvėpė per radiją skambanti daina, užsirašau net automobiliui stabtelėjus prie žalio šviesoforo signalo. Rašymui esu paskyręs tam tikras dienas, tuomet ir rašau vienumoje. Manau kiekvienam iš mūsų labai svarbu išmokti pabūti pačiam su savimi.

VEIDAS: Ar turite rašytojų autoritetų, o gal skaitote tik savo kūrybą?

M.L.: Neskaitant kitų autorių kūrinių kažką parašyti pačiam būtų labai sudėtinga, gal net neįmanoma. Esu perskaitęs beveik visas amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowski’o knygas. Iki šiol mane įkvepia jo rašymo stilius – šiek tiek atžagarus, vulgarus, tačiau aiškus ir kitoks nei daugelio rašytojų. O lietuvių literatūra man atrodo pernelyg apkrauta aforizmais ir sudėtingiausiais žodžiais. Panaši situacija ir dėl lietuviškų kino filmų, kurie persmelkti tam tikros melancholijos.

Atvirai pasakysiu, kad tai, ką skaičiau mokykloje, nedarė manęs laimingu žmogumi. Sudėtingi, dažniausiai neigiamą emocinį krūvį turintys kūriniai man kėlė klausimą, kodėl lietuviai rašo taip liūdnai. Pakanka perskaityti keletą Romualdo Granausko ar Žemaitės eilučių, ir iš veido pameti šypseną. Man patinka rašyti kitaip. Tikiu, jog net ir liūdną emociją galima perteikti taip, kad žmogus pajustų, jog ne viskas juoda, yra išeitis. Taigi stengiuosi nuteikti save pozityviai.

VEIDAS: Kaip reikėtų iššifruoti jūsų knygos „Kniedytos mintys“ pavadinimą?

M.L.: Pavadinimas gimė iš vieno mano eilėraščio: „Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net, jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Taigi kai kurios iš jų yra mūsų pačių prikniedytos, kai kurios – aplinkinių prilipintos, nuo kai kurių bėgame, bandome nusikratyti, bet ne visada pavyksta. O jei pabėgame, jų vietoje atsiveria skylės ir randai… Tai atspindi šiandieninę mano būseną ir kūrybą.

VEIDAS: Šiandien jūsų knygą „Kniedytos mintys“ galima išvysti ir knygynų lentynose. Žinomumas ir populiarumas socialiniuose tinkluose atvėrė duris ir į šią rinką?

M.L.: Kone trys dešimtys leidyklų, į kurių duris beldžiausi ir kurios sakė „ne“, po knygos pasirodymo pačios ėmė mane kviestis. Taigi paneigiau daugybę stereotipų, kuriuos susikūriau ir aš pats. Pavyzdžiui, viena iš tų nuostatų buvo ta, kad jei nesi pasirašęs kontrakto su leidykla, negali dalyvauti knygų mugėje. Tačiau net ir sustabarėjusiame leidyklų pasaulyje esama šviesos: leidykla „Obuolys“ pati mane į ją pakvietė. Šiandien jau palengva galvoju ir apie antrą knygą.

VEIDAS: Savo skaitytojams buvote pažadėjęs, kad kiekvienas, užsisakęs knygą per pirmą savaitę, gaus dovanų ir jūsų ranka rašytą eilėraštį. Ar skaičiavote, kiek jų teko dovanoti?

M.L.: Su spaustuve buvau sutaręs, kad ji išspausdins knygų kiekį pagal jų poreikį. Geriausiu atveju tikėjausi ne daugiau kaip 300 egzempliorių. Tačiau skaitytojai mano optimistinį variantą viršijo penkiskart. Taigi pasiūlymo dovanoti į knygą ranka įrašytą eilėraštį teko atsisakyti jau antrą ar trečią dieną. Kad galėčiau pasirašyti visas žadėtas knygas, būčiau turėjęs pasiimti kelis laisvadienius ir nuo ryto iki vakaro jas pasirašinėti. Dalies knygos pirkėjų teko atsiprašyti, nes pajutau, kad poreikis toks, jog fiziškai nebepajėgsiu pasirašyti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...