2014 Rugsėjo 27

Aidas Giniotis

„Man sekėsi – gal buvau laimės kūdikis?“

veidas.lt

Režisierius ir aktorius dalijasi mintimis apie Keistuolių teatro sukaktis ir asmenybes „varikliukus“, kuriančius savitą jo veidą.

„Keistuoliams“ jau penkiasdešimt: nebesame tokie kaip prieš 25-erius metus, todėl didžiausias savo viltis siejame su nauja karta. Neprimetame jai savo vertybių ir sukauptų tradicijų, tačiau pasvarstome, kad atsispyrus nuo to, kas jau sukaupta, galimi nauji daigai“, – teigia LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vadovas, režisierius ir vienas Keistuolių teatro įkūrėjų Aidas Giniotis.

VEIDAS: Ar prisimenate, kaip gimė mintis įkurti šiandien jau 27 sezoną skaičiuojantį Keistuolių teatrą?

A.G.: Apie savo teatro kūrimą su Sigučiu Jačėnu, Ilona Balsyte ir režisieriumi Romu Vikšraičiu kalbėjome nuo gūdžių 1982-ųjų (praktiškai nuo pirmo kurso, kai mus surinko kaip miniatiūrų teatro aktorius), tačiau tai buvo drąsu vien jau idėjos požiūriu. Tuo metu teatrai tebuvo valstybiniai. Kalbų apie jokią alternatyvą nebuvo, tiksliau, gimė ji drauge su „perestroika“.

Įstojęs į akademiją nemaniau, kad baigę mokslus turėsime galimybę kurti savo teatrą. O tuometinę aktorių kartą vadinau nelabai kam reikalinga: kad ir ką darėme, iš esmės nieko pakeisti negalėjome. Suvokdami, kad reikalingi esame tik tiek, kiek reikalingi patys sau (buvome mažytis sraigtelis tuometinėje sistemoje), pabandėme veikti kitaip – įkūrėme savitą ir kitokį Keistuolių teatrą.

VEIDAS: Per visą Keistuolių teatro gyvavimo laikotarpį kolektyvas ne kartą kito. Ar skaudžiai atsisveikindavote su aktoriais?

A.G.: Kūrybingų žmonių sulipimai ir išsiskyrimai – gana natūralus dalykas: kiekvienas mūsų turi teisę į savo pasirinkimą ir paieškas. Buvimas teatre nėra sutarties pasirašymas krauju – žmonės išeina ir vėl sugrįžta. O jei nutiks taip, kad vieną dieną nebenorėsime kurti drauge, ištiks išsiskyrimas, ir čia nebus nieko tragiško.

VEIDAS: Keistuolių teatras – pirmas nepriklausomas teatras, sukurtas vaikams ir ne vaikams. Kaip manote, kas padėjo jam rasti atgarsį žmonių širdyse?

A.G.: Man regis, teatre labai svarbi žmonių ir idėjų kaita, tai neleidžia užsistovėti toje pačioje vietoje. Mūsų sėkmės receptas, matyt, buvo tas, kad kiekvienas stengėmės daryti tai, ką iš tiesų norime (kalbu apie koncertinę ir televizinę veiklą), neapsiribojome vien tik vaidinimais teatre. Šiandien „keistuoliams“ jau penkiasdešimt: nebesame tokie kaip prieš 25-erius metus, todėl didžiausias savo viltis siejame su jaunąja karta. Neprimetame jai savo vertybių ir sukauptų tradicijų, tačiau pasvarstome, kad atsispyrus nuo to, kas jau sukaupta, galimi nauji daigai. Kaip mėgdavo sakyti viena mano dėstytojų, akademijoje gyvuojanti tradicija – lyg gyvas lavonas: jei matai, kad jau atšalęs, daryk ką nors kitaip.

VEIDAS: Kokių pokyčių esama tarp pačių Keistuolių teatro aktorių kartų?

A.G.: Seniausią “keistuolių” aktorių kartą, kuriai priklausau ir pats, apibūdinčiau kaip beviltiškų svajotojų ar optimistų, kurie tiki, kad gali pakeisti pasaulį, nors tuo pačiu metu žino, jog tai neįmanoma. O aktorės Aldonos Vilutytės kartą priskirčiau prie tų, kurie į teatrą atėjo iš karto po nepriklausomybės ir pataikė į tam tikrą chaosėlį. Trečiosios kartos, su kuria kūrėsi ir „Atviro rato“ laboratorija, aktorius vadinčiau drąsiais ir kupinais atsakomybės, dabartinė karta – dar kitokia: drąsi, dažnai dvejojanti ir klajojanti tarp pseudopasirinkimų (vieną dieną jie čia, kitą – Londone ir pan.). Tačiau, be jokios abejonės, talentų esama visose. Teatre labai svarbu, kokios asmenybės ateina: jei nėra pavienių „varikliukų“, netenkama savito veido.

VEIDAS: Ne kartą esate apibūdinęs save kaip racionaliai mąstantį žmogų, kurio mėgstamiausias dalykas mokykliniais metais buvo matematika, tačiau tai nesutrukdė pasirinkti režisūros, įkurti teatro.

A.G.: Gal ir yra labai aiškiai išreikštų žmonių, kurie savo prigimtimi būtų labiau tiksliukai ar humanitarai, o mano tiek kairysis, tiek dešinysis galvos pusrutuliai buvo išsivystę potencialiai sėkmingai. Nors įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją) iš tiesų turėjau padirbėti su emocijas ir intuicijos klodus valdančiu dešiniuoju pusrutuliu. Mokykloje vis dėlto buvau labiau racionalumą mėgstantis tiksliukas.

VEIDAS: Tai kada įvyko didysis lūžis ir ėmėte žiūrėti spektaklius?

A.G.: Galima sakyti, kad įstojęs į akademiją pradėjau lankyti teatrą ir žiūrėti spektaklius Šiauliuose. Didžiulį poveikį man darė Irenos Vaišytės, kuri vėliau tapo ir mano dėstytoja, kursas (jame buvo aktoriai Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis, Antanas Venskus, Sigitas Jabukauskas, Regina Šaltenytė ir kiti), vaidinęs tokius spektaklius, kaip „Vaikų dienos“ ar „Žmogiškoji komedija“. Stebėdamas juos supratau, kad man būvis scenoje labai savas ir priimtinas. Galima sakyti, kad nuo to laiko ėmiau domėtis teatru.

VEIDAS: Neatsirado žmonių, kurie būtų atkalbinėję nuo teatro ir svarstę, iš ko duoną valgysite?

A.G.: Mano tėvai buvo su menine gyslele: mama – pedagogė, tėvas – choreografas, o močiutė kažkada vaidino klojimo teatre. Svarbiausia jiems buvo vaiko laimė. Žinoma, daugelis tuo metu stojo į mediciną, bet aš bijojau kraujo. Taigi nepaisant to, kad matematika ir jos formulės patiko, pasirinkau teatrą ir šiandien to nesigailiu. Patikėkite, net ir režisūroje polinkis į tiksliuosius mokslus bei racionalus pradas netrukdo. Nors jei kas nors tuo metu, kai eidavau per Šiaulius grodamas lūpine armonikėle, būtų pasakęs, kad tapsiu režisieriumi ir įkursiu teatrą… Kita vertus, tuo metu man tai mažai rūpėjo, tiesiog grojau lūpine armonikėle ir apie tai negalvojau.

VEIDAS: Už nuopelnus teatrui esate tris kartus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ bei Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Ką jums reiškia šie įvertinimai?

A.G.: Kažkada mano apdovanojimai buvo labai svarbūs mamai, kurios šiandien jau nebėra tarp gyvųjų. O man pačiam, gal tik jų sulaukus vertinimų, ir pojūčių skalė didesnė atrodydavo. Iš pradžių tai prislėgdavo ir manydavau, kad nuleisti kartelės žemiau jau negaliu. Tačiau kūryboje kartelės iškėlimas ir ambicijų vaikymasis nė kiek nepadeda: jei pradedi save riboti ir varžyti, nėra gerai.

VEIDAS: Ar jums svarbus žvilgsnis iš šalies?

A.G.: Gal tik pirmaisiais metais, dirbdami su I.Balsyte, vis peržiūrėdavome savo spektaklių įrašus, pasidžiaugdavome pasisekimais, o paskui gręžiotis atgal nustojome ir ėmėme žvelgti labiau į priekį. Tiesą sakant, studijų metais sunkiai suprasdavau, kad kūryboje svarbiausia procesas, o ne rezultatas. Man visada atrodydavo, kad svarbiausia tai, kokį poveikį spektaklis padaro žiūrovui. Tik vėliau supratau, kad vadovaudamasis vien rezultato siekimu ilgainiui imi jausti nepasitenkinimą. Rezultatas, visai kaip apetitas, ateina bevalgant. Taigi išmokęs džiaugtis procesu esi užtikrintas dėl nuolatinio kūrybingumo.

VEIDAS: Dažname Keistuolių teatro spektaklyje juntama lyderystės linija (vienas ryškesnių pavyzdžių – spektaklis „Geltonų plytų kelias“). Kokią žinutę užkoduojate savo spektakliuose?

A.G.: „Keistuoliai“ savo spektakliais teigia, kad daug kas šiame gyvenime priklauso nuo individo ir jo dedamų pastangų. O visos baimės, nepasitikėjimas savimi ir iš to plaukiančios problemos aplink duotos tik tam, kad mus sutvirtintų.

VEIDAS: Ar tiesa, kad niekuomet nesvarstėte galimybės emigruoti iš Lietuvos?

A.G.: Mano manymu, žmogus turi kažko labai neturėti arba jam turi labai nesisekti, o gal reikia kažko labai nemylėti, kad to, ko šaukiasi tava dvasia, pasiryžtum ieškoti svetur. Gyvenime man sekėsi, o gal aš buvau laimės kūdikis? Tikrai negaliu skųstis, kad man Lietuvoje buvo ar yra blogai. Džiaugiuosi mėgstamu darbu, mylimais draugais ir artimais žmonėmis, turiu kur gyventi. Kad tik būčiau sveikas ir dar galėčiau tuo gyvenimu pasidžiaugti.

VEIDAS: Ar numanote, ko iš šiandieninio teatro tikisi žiūrovas?

A.G.: Spręsti galiu tik apie du teatrus, kuriuose dirbu: apie Keistuolių teatrą ir apie teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Žvelgdamas į pastarojo žiūrovus manau, kad ten renkasi tiksliniai žmonės. Apskritai žmonių, kurie žinotų, ko ateina į teatrą, santykis visais laikais buvo labai panašus, tačiau visad esama ir tokių, kurie eina į spektaklius su nuostata „o gal man patiks?“ Išties prieš einant į teatrą verta atidžiau pastudijuoti repertuarą ir spektaklių aprašymus, kurie leidžia susiorientuoti, kur pateksi. Jei einama žiūrėti Eimunto Nekrošiaus spektaklių ir tikimasi pailsėti, tai jau ne režisieriaus, o žiūrovo problema, beje, kaip ir ieškoti gilaus katarsio „Domino“ teatre.

VEIDAS: Kaip manote, kas labiausiai slegia šiandienos žmogų?

A.G.: Mūsų visuomenėje labai daug pakaitalų: iš šalies visi mes be galo draugiški, gražiai bendraujantys, plačiai besišypsantys, bet iš tiesų užsisklendę savyje. Bent jau taip atrodo mano kartos atstovui. Galbūt šių dienų žmogus tai priima kaip normą, o daugiau jam ir nereikia? Nors aš nelabai tuo tikiu. Man laimingesnis ir gilesnis atrodo žmogus, kuriam reikia tikros draugystės, tikro žodžio, tikros šypsenos. Tačiau šiandieninė karta vadovaujasi kiek kitokiomis gyvenimo normomis ir vertybėmis – kalbu apie pseudošypseną ir gebėjimą pasirūpinti savimi saulėtoje pakrantėje arba masažo kabinoje. Daugeliui jaunų žmonių – tai svajonių viršūnė, nors senąją kartą tai juokina.

VEIDAS: Sakote, kad vis dažniau nuošalyje paliekamos tikrosios vertybės?

A.G.: Ne tik jos, bet ir knygos, muzika, dvasingi įdomūs pašnekovai, su kuriais gera ginčytis, o kartais patylėti, pasvajoti. Galbūt net padiskutuoti apie tai, ko niekada nepasieksi ar nesiimsi, – tokie pokalbiai plečia vaizduotę, mąstymą ir akiratį.

VEIDAS: Kiek aktoriui ir režisieriui svarbus genialumo pradas?

A.G.: Jei tik esi Dievo apdovanotas, privalai išnaudoti tai kaip galima kūrybiškiau, bet jei gesini šią dovaną dėl gyvenimo patogumo, esi bedievis plačiąja prasme.

VEIDAS: Kaip manote, kas vienijo tautą nepriklausomybės priešaušryje?

A.G.: Tuo metu dundant tankams nė vienas mūsų negalvojo apie tai, ką rytoj valgys, kokia mašina važinės ar kiek procentų palūkanų užaugs banke. Tąkart dainavome ir gyvenome laisvės dvasia. To, kas vyko Sąjūdžio laikotarpiu ir atkūrus nepriklausomybę, nepamirš nė vienas mūsų kartos žmogus: mums tai buvo didžiausias visuomeninio gyvenimo įvykis. O šiandien didžioji dalis gyvena panirę į kūniškas vertybes, tačiau ar gali žmogus kokybiškai gyventi vien valgydamas ir miegodamas? Neabejoju, kad ilgainiui nuo to bunkama.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...