2015 Gegužės 01

Raimondas Kuodis

„Lietuvoje vyrauja naivus požiūris į darbo rinkos politiką“

veidas.lt

BFL

Darbas ir kapitalas. Nors tikimasi, kad jų santykius galėtų optimizuoti parengtas naujasis Darbo kodeksas, bet, kaip žinome, teisės aktai neretai būna sau, o realybė – sau. Apie politikų netoliaregiškumą ir kitų valstybių patirtį „Veidas“ kalbasi su ekonomistu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju prof. Raimondu Kuodžiu.

 

VEIDAS: Kaip vertintumėte dabartinę darbuotojų padėtį Lietuvoje?

R.K.: Egzistuoja romantinė, naivioji – liberalioji paradigma, sakanti, kad darbuotojų darbas yra prekė, niekuo nesiskirianti nuo kokios nors duonos, o darbdavys nori perka darbuotojo darbą, nori neperka. Manoma, kad štai toks visiškai rinkos veikimo modelis yra idealus. Vis dėlto egzistuoja kita, sakyčiau, vyraujanti paradigma, dėl kurios sutaria didžioji dalis pasaulio ekonomistų. Ši paradigma sako, kad darbas nėra paprasta prekė, o darbo rinka toli gražu nėra ideali. Ji veikiau yra oligopsoninė rinka.

Oligopsonija – rinkos santykių atvejis, kai pirkėjų ar paslaugų vartotojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. Mūsų atveju tai reiškia, kad nėra daug darbo pirkėjų, bet yra daug jo pardavėjų. Tai lemia, kad darbuotojai turi menkesnių derybinių galių darbdavio atžvilgiu. Įsivaizduokime mažą miestelį, kuriame yra vienintelė gamykla. Kokios bus to miestelio gyventojų derybinės galios? Nelygios.

Laikantis šitokio požiūrio, kad darbo rinka yra ypatinga iškreipta rinka (kitaip tariant, joje vyrauja darbo pirkėjų interesai), prasmę turi darbo rinkos institutai. Juos matysime kiekvienoje tipinėje išsivysčiusioje šalyje.

Pirmiausia tai yra profesinės sąjungos, bandančios atsverti turimą nelygią darbuotojų įtaką. Iš dalies tai daro ir įvestas minimalus mėnesinis atlyginimas, saugantis mažiausiai kvalifikuotus asmenis, kad šie galėtų gyventi iš savo darbo. Egzistuoja ir antidiskriminaciniai įstatymai, įvairios teisės normos, reglamentuojančius darbuotojų atleidimą iš darbo, darbo sąlygas ir kitus su darbo santykiais susijusius dalykus. Visa tai yra įprasti civilizuotos visuomenės darbo rinkos institutai, kuriuos iš esmės neigia liberalusis politinis flangas. Jiems darbo rinka ir be jų atrodo gerai veikianti.

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, irgi egzistuoja tokie darbo rinkos institutai. Vieni jų yra labiau išsivystę, kiti mažiau. Sakykime, profesinių sąjungų vaidmuo Lietuvoje – gana menkas. Pastaruosius tris dešimtmečius jų vaidmuo apskritai yra mažinamas visame išsivysčiusiame pasaulyje. To pasekmes jau matome: darbo našumas pradeda didėti greičiau negu darbo užmokestis.

Čia kyla klausimas, kas nuperka tą dėl didėjančio darbo našumo atsirandantį produktą, jei atlyginimai nedidėja arba didėja neadekvačiai. Jau matėme skolinimo ir skolinimosi bumą, kad žmonės galėtų nupirkti sukurtą produktą, iš esmės nedidėjant jų pajamoms. Nelygybė, darbo našumas, darbo kompensavimas, kylančios finansinės krizės – visa tai susiję dalykai. Jie visi išplaukia iš to, kad profesinių sąjungų vaidmuo mažinamas ir darbo rinkoje neadekvačiai atspindimi darbo jėgos interesai. Tokia padėtis lėmė daug išvestinių problemų, su kuriomis dabar tenka kovoti pasaulyje. Tarkime, minėtos finansų krizės, nelygybės klausimai… Žiūrint plačiau, visa tai seka iš to, jog nesuvokiama, kad darbo rinka yra labai specifinė.

Dar kitas darbo rinkos aspektas yra tas, kad mikrolygyje darbdavys į darbuotojų algas žiūri kaip į sąnaudas, išlaidas ir stengiasi tai minimalizuoti. Kita vertus, nesuprantama, kad makrolygyje darbo pajamos yra pagrindinis paklausos šaltinis. Protinga politika dėl minimalios mėnesinės algos kėlimo, darbo santykių reguliavimo gali lemti tvarią ekonomikos plėtrą, kurios nepasiektume žiūrėdami tik iš mikroekonomikos lygio, tai yra darbdavio, paskatų. Darbdavys stengiasi sumažinti darbo sąnaudas, bet pamiršta, kad tai jam atsisuks kitu galu ir nuo to priklausys jo bei visos ekonomikos pajamos.

Lietuva irgi yra tokiame uždarame rate, kai bandymai įvairiais būdais nuspausti darbo užmokestį žemyn baigiasi tuo, kad jau sugriovėme didelę dalį šalies ekonomikos – regionų ekonomikos. Taip nutiko dėl to, kad regionuose iš esmės nebelieka paklausos. Ten yra palyginti mažai dirbančių žmonių ir jie gauna nedideles algas, o tai lemia paklausos nebuvimą arba vangią paklausą. Tokia padėtis neskatina samdyti naujų žmonių. Dar pridėčiau, kad menka paklausa susijusi su menku darbo našumu. Šis ydingas ratas jau yra įvaręs dalies regionų ekonomiką į tokią situaciją, kad kokiame nors miestelyje pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų „bambaliuose“, ir vieną parduotuvę. Viskas – tai ir bus visa ekonomika, nes paklausos ten nebeliko.

Mikroekonomikos lygyje darbdavys neturi paskatų žiūrėti toliau savo nosies. Jam aktualu rasti būdų, kaip sumažinti savo su samdomu darbu susijusias išlaidas. Galvoti, kas iš to išeina makroekonomikos lygmenyje, darbdavys didelio noro neturi, todėl į tai turi atsižvelgti valstybė per darbo rinkos politiką.

Deja, ekonomikos istorijoje retai pasitaikydavo žmonių, kurie šioje srityje žiūrėjo toliau savo nosies. Pirmasis, kuris ateina į galvą, yra Henry Fordas, pramonininkas, pradėjęs gaminti žinomus „Ford“ automobilius. Jis suprato, kad mažas darbo užmokestis lemia daug pravaikštų, daug girtuokliavimo darbo vietose, menkesnę produkcijos kokybę, vangiau besiklostantį verslą. Kai H.Fordas gerokai pakėlė savo darbuotojams algas, pagerėjo darbo disciplina, žmonės pradėjo labiau vertinti savo darbą. Negana to, darbuotojai iš didesnių atlyginimų patys pradėjo įpirkti gaminamus automobilius.

Lietuvoje pasigendu platesnio požiūrio į darbo rinkos politiką. Vyrauja banalūs, romantiniai argumentai, kad darbo kaina viską sutvarkys: sulygins darbo pasiūlą ir paklausą, panaikins nedarbą. Kone suprask taip: jei yra nedarbas – mažink algas, ir tada sumažinsi bedarbių skaičių. Didysis ekonomistas Johnas Meynardas Keynesas dar 1936-aisiais puikiai parodė, kad atlyginimų mažinimas nėra jokia išeitis. Tai tik smukdo ekonomiką ir didina realias skolų naštas (kainos krinta, o skolos yra išreikštos nominaliais dydžiais – pinigais). Mano suvokimu, Lietuvoje vyrauja naivus požiūris į darbo rinkos politiką.

VEIDAS: Ar reikėtų suprasti, kad į darbo santykių liberalizavimą, daugelio laikomą panacėja, žiūrite skeptiškai?

R.K.: Skeptiškai žiūriu į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas yra apskritai nereguliuoti darbo santykių (taip, kaip nereguliuojame kokios nors morkų rinkos), kitas – turėti itin griežtą darbo santykių reguliavimą. Pastarasis atvejis veda prie to, kad darbdaviai tiesiog baiminasi samdyti daugiau žmonių, nes jų atleidimo sąnaudos tampa labai didelės. Klausimas toks: kaip rasti vidurio tašką tarp šių dviejų kraštutinumų.

Čia galima išskirti du tipinius modelius. Pirmasis yra vokiškas darbo santykių modelis. Kadangi ekonomika Vokietijoje sudėtingesnė nei Lietuvoje, darbdaviai darbuotojus vertina ne kaip kintamąsias, bet kaip pastoviąsias sąnaudas. Sakykime, darbuotojas turi daug specifinių žinių, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kuris pritaikomas tik konkrečioje įmonėje. Vokiškasis modelis grindžiamas tuo, kad ekonominio nuosmukio metu nebus skubama atsikratyti darbuotojų. Šiuo požiūriu darbo santykiai yra gana nelankstūs. Darbdaviai suvokia, kad naudingiau nuosmukį praplaukti solidariai. Galbūt kažkuriuo metu bus mažiau darbo, galbūt darbuotojams, kol nėra užsakymų, teks užsiimti kokiu nors įrangos remontu, tačiau kai padėtis susitvarkys, viskas bus po senovei.

Kitas modelis yra daniškasis, dar vadinamas „flexicurity“ – lankstaus saugumo. Jo esmė ta, kad ne ginama darbo vieta, o saugomas darbuotojas. Žmogus gali būti lengvai atleidžiamas, tačiau valstybės socialinė politika šiuo požiūriu yra labai dosni. Žmogus nepatenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kaip dažnai nutinka Lietuvoje (jei prarasi gerai mokamą darbą, gausi kelių šimtų litų nedarbo pašalpą, kaip ir visi kiti).

Negalima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuva gintų savo darbuotojus krizių metu. Danai yra dosnūs, moka dideles pašalpas bedarbiams, bet, antra vertus, taikoma aktyvi politika – žmogus įvairiais būdais skatinamas ieškotis naujo darbo. Taip sukuriama pakankamai gerai veikianti darbo rinka: žmonės nebijo prarasti darbo, nes gana greitai randa naują. Kadangi ekonomika yra dinamiška (vienos produkcijos paklausa krinta, kitos didėja), žmonės gana lengvai pereina iš tų sektorių, kurie patiria problemų, nuosmukių, į tuos, kurie išgyvena pakilimą.

Lietuva yra tarsi įstrigusi per vidurį. Esama labai daug neskaidrumo darbo apmokėjimo srityje ir tai sukuria nemažai problemų. Pavyzdžiui, dėl išeitinių pašalpų. Kas jas iš tikrųjų moka – darbuotojas ar darbdavys? O kaip dėl atostogų vasarą? Iš kokių pinigų mokami atostoginiai ar darbdavio dalis „Sodrai“? Ar darbuotojas susimoka pats, tik darbdavys paima iš jo gabalą atlyginimo ir permeta „Sodrai“, ar iš to išmoka atostoginius? Mano galva, šitų reikalų skaidrumas išspręstų daug konfliktų tarp mūsų profesinių sąjungų ir Darbo kodekso kūrėjų.

Pavyzdžiui, jau seniai siūlau, kad darbdavio dalį „Sodrai“ mokėtų patys darbuotojai. Iš esmės visi ekonomistai sutaria dėl to, kad darbdavys vis vien tam paima dalį darbuotojų atlyginimo ir nemoka pats iš savo kapitalo grąžos, gaudamas mažesnį pelną.

Taip pat yra ir su išeitinėmis išmokomis. Čia galėtų būti skaidriai kuriamas atskiras fondas, ir darbuotojui, pavyzdžiui, pasakoma: žmogau, tavo alga yra 1100 eurų per mėnesį, bet mes skaidriai kas mėnesį iš jo paimsime po 20 eurų į fondą, iš kurio prireikus bus mokamos išeitinės pašalpos, tarkime, jei ateitų krizė ir darbdavys turėtų užsidaryti. Jei patys darbuotojai kauptų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės išmokos, tai būtų skaidru. Krūvos ekonominių tyrimų vis vien rodo, kad visos tokios išmokos, kaip darbdavio dalis mokant „Sodrai“, atostoginiai, išeitinės išmokos yra mokamos iš pačių darbuotojų pinigų. Jei situacija taptų skaidresnė, gal baigtųsi ginčai, kokios turi būti tos garantijos darbuotojams.

Tokie neskaidrumai atsiranda dėl to, kad šalies politikai klaidingai mano, jog negyvi daiktai – įmonės moka kažkokius mokesčius. Ant jų uždėti mokesčius politiškai patogiau nei ant tikrų žmonių. Dėl to 31 proc. „Sodrai“ yra mokama įmonių, nors iš esmės „Sodros“ įmokas moka darbuotojas, nesvarbu, ar darbuotojui, ar darbdaviui tai išskirstysi. Darbuotojas, nesuprantantis, kad tą 31 proc. moka darbdavys, paėmęs iš jo kišenės, mano, jog paimdamas atlyginimą vokelyje išlaisvins darbdavį nuo tų 31 proc. papildomų išlaidų.

Jei situacija taptų aiškesnė, būtų atimtos paskatos tarpti šešėlinei ekonomikai, išnyktų dalis šešėlinės rinkos. Tegul visą „Sodros“ įmoką sumoka darbuotojas, ir dar būtų gerai, kad tai darytų į įkurtą asmeninę „Sodros“ sąskaitą. Tai esu siūlęs jau prieš daug metų. Tada noras imti vokelį išnyktų. Tegul atlyginimai „ant popieriaus“ padidėja tuo 31 proc. ir visą įmoką „Sodrai“ tarsi į banko sąskaitą moka darbuotojas.

Politikams atrodo, kad ant ko uždėjai mokesčius, tas ir mokės, bet realybėje mokesčiai yra stumdomi. Pavyzdžiui, jei pakėlei pelno mokestį, turi savęs paklausti, kas jį galiausiai sumokės. Ar vartotojai per didesnes kainas, ar darbuotojai per mažesnį darbo užmokestį, ar kapitalistas per mažesnę kapitalo grąžą? Priimant tokius sprendimus reikia matyti, kas iš tikrųjų sumoka. Paprastai kapitalistai mokesčius perkelia į priekį, tai yra vartotojams, arba atgal – darbuotojams. Aišku, politikams mokesčių stumdymas jau yra per aukšta matematika.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos darbo rinkos problemų naujasis Darbo kodeksas neišspręstų, net jei ir būtų priimtas?

R.K.: Tam tikri socialinio modelio darbo santykių dalies kūrėjų pasiūlymai iš tikrųjų racionalūs. Dabar nėra laikomasi darbo santykius reglamentuojančių įstatymų. Darbo rinka Lietuvoje veikia pagal savas taisykles, nors turėtų veikti pagal teisės aktus. Tarkime, yra daug neformalaus darbo, atleidimo pagrindai ir išeitinių išmokų mokėjimai toli gražu ne tokie, kokių norėtume tikėtis, daug žmonių iš darbo išeina „savo noru“. Pasiūlymai ne kažin ką pakeistų, tačiau geriau atspindėtų ir taip egzistuojančią situaciją. Toks dualizmas, kai darbo rinka reglamentuojama vienaip, nors veikia kitaip, demoralizuoja. Darbuotojai  Darbo kodekso garantijas turi tik „ant popieriaus“. Sutinku, kad jį reikia priartinti prie esamos situacijos.

VEIDAS: Kaip dar siūlytumėte gerinti rinkos padėtį?

K.R.: Pagrindinė mano mintis yra ta, kad kraštutinumai nėra gerai, nes makroekonomikos lygyje jie gali turėti labai negerų pasekmių. O štai protingas, subalansuotas darbo rinkos institutų egzistavimas ir tinkami jų parametrai ekonomikai gali duoti daug naudos. Beje, net toks liberalus savaitraštis, kaip „The Economist“, prieš keletą metų išspausdino straipsnį apie minimalią mėnesinę algą. Jo išvada daug kam buvo labai netikėta: pasakyta, kad protingas minimalios algos reguliavimas turi daugiau naudos ekonomikai negu minimalios algos nebuvimas. Tą suprato ir vokiečiai, neseniai įsivedę universalią minimalią algą, ir ne viena kita šalis.

Jei į minimalų darbo užmokestį žiūrėsime tik kaip į kainą, kuri trukdo susibalansuoti darbo rinkai, tai bus siauras ir primityvus požiūris. Nepamirškime, kad darbo užmokestis yra svarbusis paklausos šaltinis. Nuo jo priklauso netgi našumas. Kai kam atrodo, kad našumas yra vienas dalykas, o užmokestis – jau kitas, bet pagaliau reikia suprasti, kad jie abu glaudžiai susiję. Didesnis darbo užmokesti kuria masto ekonomiją ekonomikoje. Įsivaizduokite, į kaimo parduotuvę pas pardavėją per dieną ateina ne dešimt žmonių su šimtu litų, o dvidešimt pirkėjų su šimtu litų. Vadinasi, pardavėjos našumas išauga dvigubai. Štai ką reiškia algų pakėlimas. Jis gali skatinti našumo padidėjimą. Dėl masto ekonomijos, dėl to, kad darbas laipsniškai bus keičiamas kapitalu, jo taps daugiau.

Galiausiai egzistuoja „learning by doing“ – mokymasis darant, kuris veikia taip, kad didesnė paklausa lemia aktyvesnę gamybą ir žmonės išmoksta geriau bei efektyviau daryti tuos pačius dalykus, jei daro tai daug kartų.

Visa tai priklauso vienai sistemai, tik Lietuvoje kažkodėl esame linkę tai nagrinėti atskirai. Atskirai kalbame apie darbo užmokestį, atskirai – apie našumo nedidėjimo priežastis, nors jas jau programuoja menkas darbo užmokestis. Turime į šiuos klausimus žiūrėti sistemiškai, o ne atskirai nagrinėti sąnaudas, o paskui stebėtis, kodėl vangiai auga ekonomika arba kad užmušėme regionų ekonomiką.

Be to, žmonės pozityviai reaguoja į darbdavio dosnumą ir paprastai atsilygina tuo pačiu. Jie tampa efektyvesni, nes mažiau tinginiauja darbo vietoje. Šis efektas buvo pastebėtas tokio Sidney Webbo. Ekonomikoje tai dabar vadinama efektyvumą didinančiu darbo užmokesčiu.

Dar atkreipčiau dėmesį, kad našumas ir darbo užmokestis yra ganėtinai cikliniai dalykai. Jie paprastai krinta nuosmukių laikotarpiu ir kyla ekonominių pakilimų metu. Vis dėlto ne todėl, kad žmonės išmoksta gerai dirbti, kai būna pakilimas, ir visa tai pamiršta, kai prasideda nuosmukis.

Išsivysčiusiame pasaulyje jau tris dešimtmečius egzistuoja problema, kad darbo užmokestis atsilieka nuo našumo. Kitaip tariant, darbas tampa vis mažiau kompensuojamas, palyginti su tuo, kiek yra sukuriama. Be to, kad sukuriamas produktas būtų nuperkamas, namų ūkiams įkišamos paskolos ir jie vartoja jau nebe iš uždirbtų, o iš skolintų pinigų. Čia yra didelis skirtumas, nes pastarasis procesas nėra tvarus ir veda prie finansinių krizių, nes skolos negali didėti be galo. Gal dar per anksti šiuo požiūriu spręsti apie ilgalaikę Lietuvos tendenciją, bet JAV, Didžiojoje Britanijoje akivaizdu, kad judama prie didelio įsiskolinimo, finansinių krizių ir panašiai.

VEIDAS: Kaip vertintumėte Lietuvos patrauklumą investuotojams ir ką galėtume pakeisti, kad jis didėtų? Kaip manote, ar darbo santykių liberalizavimas šiame kontekste labai aktualus?

R.K.: Atskirkime tai matuojančius indeksus, tokius kaip Pasaulio banko indeksas „Doing Business“, kuriame Lietuva atrodo gana neblogai. Vis dėlto šis indeksas turi esminių trūkumų. Jis neatspindi verslui svarbiausio dalyko, kas nėra biurokratinės kliūtys, – verslui svarbiausia yra paklausa. Taip visada buvo ir bus. Žvelgiant iš šio taško Lietuva neatrodo gražiai. Emigracija mažina potencialių mokių klientų skaičių, o toks nedidelis darbo užmokesčio lygis gali būti patrauklus iš sąnaudų pusės, bet jei įmonė orientuojasi į produkcijos pardavimą vidaus rinkoje, tai niekaip nepadeda. Kaip minėjau, paklausos lygis, ypač regionuose, yra katastrofiškai žemas.

Taigi neatspindimos paklausos perspektyvos, kurias mūsų bloga ir nuolat blogėjanti demografinė padėtis vis mažina.

Šiame indekse yra ir daug neoklasikinės liberaliosios ekonomikos dogmų, darančių jį ideologiškai šališką. Pavyzdžiui, jei Lietuva panaikintų minimalią mėnesinę algą, indekse smarkiai pašoktume. Žinoma, jame yra ir kitų neadekvačių smulkmenų, kurias, siekiant geresnės rinkodaros, galima sutvarkyti. Tarkime, kad verslo įmonę būtų galima atidaryti ne per savaitę, o per minutę, paspaudus keletą kompiuterio klaviatūros klavišų. Galima tarp šalių pradėti lenktynes dėl to, kuri leis greičiau atidaryti įmonę. Vis dėlto verslui dėl to nei šilta, nei šalta. Aišku, nekalbu apie kraštutinumus.

Siūlyčiau aklai nesivaikyti indekso nuostatų, nors verslui sudaryti patrauklesnes sąlygas dėl svarbių dalykų iš tiesų reikia. Pats esu teikęs siūlymų, kad, pavyzdžiui, smulkiajam verslui nereikėtų samdytis buhalterių ir apskaitą galėtų vesti kad ir tris klases baigę verslininkai pinigų srauto pagrindu, o mokesčių skaičiuoklė galėtų būti Valstybinės mokesčių inspekcijos puslapyje. Manau, smulkiajam verslui tai būtų kur kas aktualiau ir reikšmingai sumažintų sąnaudas. Deja, tokie siūlymai nepraeina, nes politikai juos tiesiog ignoruoja ir deda į stalčius, kaip ir daugelį kitų dalykų, kuriuos siūlo ekspertai.

VEIDAS: Jei negalime pakeisti mūsų demografinės padėties, kas didintų mūsų patrauklumą užsienio investuotojams?

R.K.: Lietuvos ekonomika pamažu virsta trijų miestų ekonomika. Turėsime tris mažas ekonomikas šalyje, kurias imsime vadinti Lietuvos ekonomika. Šiuo požiūriu koks nors Vilnius ir taip yra patrauklus. Gyventojų čia nemažėja, priešingai nei likusioje Lietuvoje dėl vykstančios vidinės migracijos. Matome, kaip veikia Vilniaus ekonomika: verslo čia daug, gyvenimas verda, iš tikrųjų net nereikia per daug reklamuotis – Vilnius ir taip investuotojams gana patrauklus miestas, čia yra santykinai nedaug kainuojančios išsilavinusios darbo jėgos. Deja, regionus esame palikę likimo valiai. Jie kuo toliau, tuo labiau susideda iš pensininkų, kurių vienintelės pajamos yra pensija, kurie patys kapstosi savo daržuose ir vos ne patys užsiaugina maisto, todėl nelabai yra ką kalbėti apie kokį nors išėjimą į kavinę, apie kultūrinį gyvenimą.

Daryk, ką nori, tokios ekonomikos neprikelsi, vargu ar pavyktų sugrąžinti ją į geresnius laikus. Kaip priversti verslus kurtis kokiame nors Joniškyje? Ką ten verslui veikti? Atrodytų, paradoksalu: jei algos, tarkim, mažesnės Šalčininkuose, tai kodėl verslai į juos nekeliauja? Dėl tų pačių priežasčių: mažos algos reiškia mažą paklausą, todėl verslai dažniausiai keliauja kad ir į didžiausių sąnaudų regionus.

VEIDAS: ES daug lėšų investuoja į regionų plėtrą. Ar reikėtų suprasti, kad šios lėšos panaudojamos neracionaliai?

R.K.: Viską reikia daryti su protu. Suprantu, kad yra didžiulis spaudimas kažką pagražinti regionuose. Juolab kad daug Seimo narių renkami regionuose. Kiekvienas jų nori papuošti bent jau kokią centrinę gatvę ar aikštę, parodydamas, kad būtent jis čia tuos pinigus atnešė. Vis dėlto nereikia perlenkti lazdos, nes kai baigsis Europos Sąjungos parama, visą sukurtą infrastruktūrą reikės išlaikyti patiems regionams. Kas tada bus? Bus, kaip yra nutikę su vandentvarka Lietuvoje: į tai buvo investuota daug europinių pinigų, bet dabar, kai žmonėms reikia patiems už tai mokėti, judame priešinga kryptimi – grįšime prie kaimo lauko tualetų.

Pasigendu racionalaus toliaregiško požiūrio: spaudimas greitai įsisavinti kuo daugiau pinigų yra milžiniškas, bet tai nėra logiška. Pats žmogus savo namuose niekada nesielgtų taip, kaip elgiamasi su europiniais pinigais. Prisiminkime, kad net tokiose didelėse ekonomikose, kaip JAV, žlunga dideli miestai. Be žymiausio Detroito, esama daug kitų miestų zombių. Nors apie tai nėra įprasta kalbėti, mes einame link to.

Žmonės paprastai nelaukia, kol miestas taps zombiu, ir bando užbėgti tam už akių: supranta, kad dėl to kris nekilnojamojo turto kainos, jis taps praktiškai bevertis, nes aplink ir taip bus krūvos apleistų butų, taigi natūraliai stengiasi iš ten kuo greičiau pabėgti. Deja, tai tampa realybe. Niekur nuo to nepabėgsime, nes mažėjanti visuomenė neišvengiamai kelia tokias problemas, o mūsų juk mažėja greičiausiai ES. Politikai anksčiau ar vėliau turės ryžtis skausmingiems sprendimams, pavyzdžiui, kaip Rytų Vokietijoje kažkada buvo ryžtasi gyventojų sutankinimui: kad du pustuščiai namai būtų sujungti į vieną, vienas būtų sutvarkytas, o kitas nugriautas.

VEIDAS: Grįžkime prie skirtingų darbo santykių modelių. Kas yra labiausiai pasiteisinę?

R.K.: Siūlau apsistoti prie minėtų dviejų modelių – vokiško ir daniško. Abiejuose jų į darbo santykius, atrodo, žiūrima skirtingai, bet abiejų esmė yra ginti žmogų. Pagal vokišką modelį žmogų stengiamasi kuo ilgiau palikti darbo vietoje, kad nedegraduotų jo žinios, jis jaustųsi reikalingas, o ne būtų išmestas į gatvę. Pagal danišką modelį atleidimas yra labai greitas, bet tai veikia gerai. Čia valstybei tenka didesnis vaidmuo kuriant sistemą, kaip greičiau įdarbinti atleistą žmogų, nes darbo ekonomistai sutaria, kad jei žmogus metus praleido būdamas bedarbis, jo galimybės įsidarbinti iš naujo smarkiai mažėja. Žmogus pripranta prie naujos gyvensenos, prie pašalpų, prie daug laisvalaikio, kartu sumažėja jo žmogiškasis kapitalas ir pasensta žinios. Ne paslaptis, kad dalis per tą laiką tiesiog prasigeria ar užsiima kitomis nesąmonėmis.

Visi kaip ir supranta, kad žmogaus negalima palikti gatvėje ir neužtenka jam mokėti bedarbio pašalpos. Būtina žmogų aktyviai skatinti kuo greičiau vėl įsijungti į darbo rinką. Tam yra daugybė instrumentų, pradedant tinkama makroekonomine politika, kuri iš pat pradžių leidžia minimalizuoti nedarbo padidėjimą, ir baigiant aktyvia darbo rinkos politika, kada žmonės siunčiami į permokymus, visaip bandoma išlaikyti buvusio darbuotojo ryšį su darbo rinka. Jeigu šis ryšys nutrūksta ilgam, tokį žmogų grąžinti į darbo rinką darosi beviltiška.

Taigi visos šalys turi savus modelius, tačiau juos visus galime apibendrinti kaip tam tikrus submodelius, kai vienu atveju įmonės elgiasi socialiai atsakingai ir bando solidariai praplaukti neramius laikus, neatleisdamos daug darbuotojų, o kitu atveju didesnio vaidmens imasi valstybė.

VEIDAS: Kuris modelis būtų tinkamesnis Lietuvai?

R.K.: Mūsų įmonės tikrai nesielgia pagal vokišką modelį. Galima apibendrinti, kad įmonės Lietuvoje darbuotojus veikiau laiko kintamosiomis sąnaudomis, – juos prireikus galima išmesti kad ir į gatvę, galvojant, kad jei vėliau padidės paklausa ar baigsis krizė, darbdavys vėl juos susirinks. Mūsų įmonės su savo darbuotojais elgiasi labai laisvai. Per šią ekonominę krizę matėme, kaip staigiai pašoko nedarbo procentas Lietuvoje, palyginti su kokia nors Vokietija. Paprasčiausiai greitai atsikratoma darbuotojų, nes manoma, kad jie tiesiog apsunkina įmonę. Ši problema numetama ant valstybės pečių. Deja, mūsų valstybė šios problemos efektyviai spręsti nelabai gali, nes turime praktiškai mažiausią biudžetą ES su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tarp jų – ir skurdžia socialine politika.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Raimondą Kuodį

Prof. dr. Raimondas Kuodis yra makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, Europos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys. Jo pagrindinės domėjimosi sritys yra pinigų politika, ekonominės ir pinigų sąjungos, euro įvedimo Lietuvoje teigiami ir neigiami aspektai, valiutų krizių prognozės. R.Kuodis dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Juozas Juozas rašo:

    Tikrai įžvalgus ir protingas straipsnis, tačiau esamame Seime nematyti kas galėtų ir norėtų svarstyti šias problemas.

  2. Balsas tyruose Balsas tyruose rašo:

    Seimo požiūris i ekonomika ir darbo rinka yra visiškai vienodas, kaip ir darbdavių – „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas”. O prie viso šito pridėjus lobistų paskatas, gaunam analogiška darbo rinkos politika, kuri ir vyrauja Lietuvoje. Kad šias paraleles tarp verslo ir politikų nutraukt reiktų didint politinių partijų finansinę nepriklausomybę – būtent tai ko kratosi kiekvienas paprastas žmogus, galvodamas, jog nereikia partijoms jokių valstybės dotacijų arba seimo nariams mokėti minimalią algą ir galvoti, jog tada politikas geriau supras varguolio kasdienybę. Atvirkščiai, kuo mažesnės valstybės lėšos partijoms tuo jos mažiau atsparios lobizmui ir palankesnės verslui. Bet kai neteisybės išvargintas žmogus suradikalėja ir pradeda balsuoti prieš sistemą, pats nesuprasdamas nubalsuoja už privačiais pinigais finansuotas partijas, kurios tada jau tenkina užsakovų interesus, o ne to piliečio, kuris degančiom akim už tą partija balsavo.

  3. Alfonsas Alfonsas rašo:

    Kalbant apie darbo santykius ir atlyginimą Lietuvoje, man vis kyla vienas esminis klausimas- kodėl esant maždaug vienodiems BVP/gyventojui (~ 28 tūkst. dolerių), Lenkijoje atlygininai yra didesni ~ 50%, pensijos ~ 75% ? Ir dar kainos mažesnės ~ 25%…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...