2011 Rugsėjo 10

„Laikas naikinti partinį kolosą“

veidas.lt

Esame individualistai. Tokia jau mūsų prigimtis. Ir nors homo sapiens išgyveno ir išsivystė iki dabartinio lygio gyvendamas bandoje vis tiek asmeniniai interesai dažniausia nustelbia kitų „bendrabandiečių“ interesus.

Visa civilizuotos žmonijos istorija- tai bandymo sureguliuoti santykius žmonių bandoje taip, kad individas veiktų bandos interesais. Ar visos bandos? Tikrai ne.  Greičiau net pasakyčiau, kad bandos bendri interesai yra antri po individualių bandos vedlių interesų.

Pasižiūrėkite, kaip vystosi santykiai kitų primatų bendruomenėse. Dominuojančiam individui paklūstama, jam suteikiamos privilegijos o patys ištikimiausi jam patarnauja. Tačiau kiekvienas bandos narys pasitaikius progai ir pats mielai užimtu vado vietą. Tiesa, labai nedaug primatų ryžtasi sąmoningai pašalinti savo lyderį. Be žmonių tai daro berods tik babujinai. Ir tai pastarieji tai padaro kovodami vienas prieš vieną. Taip individo vietą bandoje nulemia asmeninės individo savybės ir gebėjimai.

Modernioji žmonių banda pasiekusi valstybės vystymosi formą, jau seniai paremta šiek tiek kitokiais principais. Kolektyvinis veiksmas pakeičia asmeninę iniciatyvą. Mažą to asmeninė iniciatyva, net ir pati tinkamiausia bandai nebus suprasta ir priimta likusių bandos narių jei už jos nėra deklaruoto grupinio intereso. Paradoksalu , kaip žmonija didžiąją savo dalimi jau peržengusi „vieno vado“ visuomenės sandarą puikiai priėmė tokią pat neperspektyvią sandaros formą kaip vadinamoji atstovaujama demokratija. Be abejo kuomet krito monarchijos – parlamentarizmas tapo puikiu atradimu. Tačiau galutinis atstovaujamos demokratijos rezultatas tai kolektyvinio depersonalizuoto  „vado“ atsiradimas. Kelių  kolektyvinių vadų tarpusavio konkurencija ir yra šiuolaikinės parlamentinės vakarietiškos demokratijos esmė. Verta prisiminti kodėl Vakarų pasaulyje žlugo absoliutinės monarchijos. Naujai iškilęs ekonominis elitas turėjo mažiau teisių nei jų pačių išlaikomas ir paveldėjimo teisę privilegijas gaunantis tuometinis politinis elitas (monarchas ir kilmingųjų luomas) . Taip prasidėjo buržuazinės revoliucijos. Taip archajišką supratimą apie valdžią kaip apie aukštesnių jėgų žemėn paskirta substanciją pakeitė supratimas, kad valdžia tai ekonominė kategorija.  Iš esmės žiūrint iš visuomeninės gamybos efektyvumo pusės toks požiūris nėra klaidingas, tačiau besikeičiant visuomenei ir jau buržuazinių revoliucijų sukurtam  kapitalizmui pradėjus braškėti niekuo mažiau nei kadaise monarchijoms  reikia kalbėti apie naują visuomenės sandarą ir naujas jos savireguliacijos formas.

Kai kas vis dar bando apeliuoti į tai, kad tiesiog nebuvo sąžiningų, dorų , nesavanaudiškų ir išmintingų vadovų  aplink kurios susibūrusi tokia pat partija.  O juk retai tiesiog seno mito apie „gerą carą“  naujas traktavimas. Pastatyk bet kokį individą į sąlygas, kuomet jis galės patenkinti daugiau asmeninių norų nei jis tenkindavo iki šiol ir jis greičiausią tai ir padarys. Ir nėra kito veiksnio, nei rizika prarasti privilegijas, kuris galėtų  apsaugoti nuo vieno ar kito individo ar  sutartinai veikiančios grupės  destruktyvaus įsigalėjimo. Atstovaujama (parlamentinė) demokratija šio veiksnio buvimo neužtikrina. Ir neužtikrins nes „kolektyviniai vadai“ iš esmės atkartojo absoliutinių monarchijų valdymo įrankius. Jus gali klaidinti , kad vietoje vieno monarcho yra keli lyderiai aplink kurios sukasi partinis aktyvas ir kažkiek statistikai reikalingų narių. Bet prisiminkite istoriją – monarchas, nors ir pats nuožmiausias, nevaldė vienas. Jis irgi turėjo savo „partiją“ sudaryta iš privilegijuoto luomo atstovų. Ir jei tuomet monarchijos transformuotusi taip, kad įtraukti į privilegijuotą luomą daugiau naujo ekonominio elito atstovų mes greičiausia ir šiandien gyventume valdomi Rusijos caro , Lenkijos karaliaus ar dar kokio monarcho. Tariamas paprastumas prisidėti prie šalies valdymo įstojant į vadinimą politinę partiją- iliuzija.

Partijos narys privalo pirmiausia išmokti tinkamai naudotis vidinės konkurencijos įrankiais nes kitaip jis neiškils pakankamai aukštai, kad galėtų tiesiogiai kreiptis į visos šalies piliečius paramos. O juk uždarose grupėse atsiranda ir savų  elgesio taisyklių ir interesų susikirtimų. Ir tai ką  šalies pilietis turi partinių sąrašų pavidalų tai yra ne objektyviais rodikliais remiantis išreitinguotas partijos kandidatų sąrašas, o vidine partine tvarka besinaudojant suklijuotas tinkamiausias keliems lyderiams (o dažnai tik vienam lyderiui) personalijų sąrašas.

Tiesioginė idėjų kova neįmanoma esant įteisintiems grupinėms interesams. Priminsiu – politinių partijų nariai ir joms artimų piliečių yra absoliuti mažuma, tačiau partijas ir toliau išlaiko visi piliečiai ir būtent partijoms atiduota teisė formuoti pusę nacionalinio parlamento.

O juk situacija keičiasi. Visai neseniai Ispanijoje vyko galingi protestai reikalaujant užbaigti partinio valdymo epochą. Nors ir sąmoningai ignoruojami korporacinės mass-media jei neliko nepastebėti ir sulaukė atgarsio ir kituose Vakarų Europos šalyse. Tai dėsninga, nes bendras visuomenių išprusimo lygis kyla ir piliečia jau nebenori būti tik statistiniais vienetais. Taip pat visiškai dėsninga, kad Rytų Europa šiame procese dalyvavo vangiai. Buvę autoritariniai šių šalių režimai išauklėjo piliečius taip, kad bet kokia  visuomeninė veikla, dalyvavimas proteste ar tiesiog savo nuomonės išsakymas yra suvokiama piliečių kaip rizikingas veiksmas. Ant šios dirvos jau dabartinės šių šalių valdančiosios grupuotės išaugino paklusnumą sau. Ir galiausią tai kas įvyko tebuvo politinės diktatūros pakeitimas kapitalo diktatūra. „Kolektyvinis vadas“ ir toliau išlieka geidžiamiausia valdymo forma Rytų Europos šalyse.

Artėja Seimo rinkimai. Jau kai kurie „kolektyviniai vadai“ neoficialiai paskyrė savo favoritus busimais kandidatais į nacionalinį parlamentą.  Ir nors piliečiai ir toliau negali tinkamai įtakoti pusės jo išrinkimo , tačiau vis tik yra šansas pakeisti padėtį teigiama linkme.  Esu tikras, kad net ir neprivilegijuotu partijų (t.y. negaunančio dosnaus valstybės, t.y. mūsų visų, finansavimo) tarpe ankščiau ar vėliau iškils idėja siekti valdžios pasitelkiant būtent išlaisvinimo nuo siaurų grupių diktato tikslą. Ką jau kalbėti apie pilietinius aktyvistus, kurių daugelis žino kas yra partinės struktūros iš savo patirties ir puikiai suvokia kuo greitesnio partinio koloso demontavimo būtinybę.

Vitalijus Balkus

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Patarėjas Patarėjas rašo:

    Rašybos klaidų: 12. Skyrybos klaidų bent dukart daugiau.
    Įvertinimas 824 žodžių dydžio opusui, sakyčiau, daugoka!
    Patarimas: prieš mokinat kitus, vertėtų baigti bent vidurinę mokyklą…

  2. Vargas dėl proto Vargas dėl proto rašo:

    Išsiųsti šitą individą į Afrikos savaną ir be jokių civilizacijos priemonių. Pažiūrėsim, kaip sugebėtų išgyventi primatų bendruomenės apsuptyje. Nelaimingas anarchistas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...