2015 Sausio 24

Andrius Kaluginas

„Kompleksai nėra liga ar iš anksto nustatyta diagnozė“

veidas.lt

Naują evoliucinį žingsnį psichologinių ir meilės kompleksų tyrimo srityje žengęs psichologas A.Kaluginas mano, kad tokio tyrimo poreikis subrendo pačioje visuomenėje. Daugelis individų nepagrįstai gėdijasi kai kurių dalykų ir nedrįsta kalbėti apie tai, kas padarytų juos laimingus.

 

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

„Visuomenėje gana dažnai manoma, kad kompleksas – kažkas blogo ar gėdingo. Tačiau iš tiesų – tai elgesio ir mąstymo modelis, atskleidžiantis, kaip mes elgiamės tam tikroje situacijoje“, – tvirtina psichologas Andrius Kaluginas, parašęs knygą „Complexus Amoris“ (išvertus iš lotynų k. – „Meilės kompleksai“). Kognityvinės ir elgesio terapijos specialistas, savo veikale suklasifikavęs ir aptaręs šimtą visuomenės kompleksų, vadina juos neatsiejama erotinio intelekto dalimi. Jis svarsto, ką žmonija laimėtų su jais susigyvenusi.

 

VEIDAS: Garsus lenkų psichiatras, psichoterapeutas ir seksologas Zbigniewas Lew-Starowiczius daugiau nei prieš du dešimtmečius aptarė 35 psichologinius kompleksus, o jūs suskaičiavote šimtą. Kodėl skiriasi skaičiai?

A.K.: Kompleksai – ne simptomai ir ne ligos, todėl užfiksuoti vienareikšmiškai visiems laikams jų neįmanoma. Žmonių elgesio modeliai, visai kaip ir jie patys, evoliucionuoja, keičiasi. Taigi kiekvieną dieną gimsta naujų ir dar neaptartų. Kažkada buvo žinomi tik trys: garsusis psichologas Sigmundas Freudas atrado Edipo kompleksą (vyras nesąmoningai visuose santykiuose su moterimis ieško sąsajų su motina), analitinės psichologijos kūrėjas Carlas Jungas – Elektros (suaugusi moteris pasąmoningai ieško vyro, panašaus į tėvą), o psichiatras Alfredas Adleris – menkavertiškumo. Taigi visi trys psichoterapijos pradininkai atrado po vieną kompleksą, o vėliau šie evoliucionavo. Aš jų suskaičiavau per šimtą, o tai – jau naujas evoliucinis žingsnis kompleksų tyrimo srityje.

VEIDAS: Kodėl ryžotės šiam tyrimui?

A.K.: Galima sakyti, kad kompleksų tyrimo poreikis subrendo pačioje visuomenėje. Žmonės nepagrįstai gėdijasi dalykų, kurie iš tiesų nėra gėdingi. Pakaktų egzistuojančius kompleksus pastebėti, identifikuoti, ir jau galėtume keisti gyvenimą į gerąją pusę. Taigi esminė mano knygos „Complexus Amoris“ atsiradimo priežastis buvo noras nuimti visuomenės stigmą nuo sąvokos „kompleksas“. Ja tarsi sakau, kad kompleksas nėra liga ar iš anksto nustatyta diagnozė. Labai svarbu, jog suvoktume, kad kompleksai – erotinio intelekto dalis, lemianti mūsų mastymo ir elgsenos modelius tarpusavio santykiuose. Dar kitaip vadinu juos giluminiais visuomenės angelais ir demonais.

VEIDAS: Kokia kompleksų kilmė? Jau gimstame su jais, o gal prisirenkame keliaudami per gyvenimą?

A.K.: Dalį jų atsinešame iš vaikystės (iš vadinamosios pirminės savo šeimos), dalį gauname su netinkamu auklėjimu, per patirtas psichologines traumas tiek vaikystėje, tiek paauglystėje, tiek per visą žmogaus vystymosi raidą: tai netektys, išprievartavimai, patirtas smurtas, patyčios, nepasitenkinimas dėl išvaizdos ir pan. Gana dažnai kompleksai susiformuoja ir dėl pirmųjų nesėkmingų lytinių santykių, netinkamos socialinės aplinkos – mokyklos, universiteto, darbovietės. Kompleksus lemia ir netinkamas požiūris į save. Jei žmogus yra susikūręs savo idealą ir jo neatitinka, ima kompleksuoti. Kartais jie gimsta ir su individo branda, imama kompleksuoti dėl savo amžiaus (35 metų žmogui atrodo, kad jis jau senis) ir pan.

VEIDAS: Kaip manote, kas augina visuomenės narių kompleksus?

A.K.: Iš dalies tai, kad žmonių bendravimas tapo labai paviršutiniškas. Kai kas apsiriboja tik trumposiomis žinutėmis socialiniuose tinkluose bei išmaniajame telefone. Paradoksalu, bet būtent dėl šiuolaikinių technologijų vis mažiau bendraujame akis į akį. Taigi natūralu, kad daugėja ir neišsprendžiamų kompleksų. Neišsakome savo minčių, neišsprendžiame esminių klausimų, nedrįstame išreikšti jausmų, juos pakeičiame besišypsančiais SMS veideliais. Kai nelieka jokios gelmės, tik išorinis bendravimas, kompleksai klesti.

VEIDAS: Kokią įtaką psichologiniai ir meilės kompleksai daro mūsų gyvenimui?

A.K.: Pagrindinė jų įtaka pasireiškia mūsų požiūriu į šeimą, brandžių tarpusavio santykių kūrimą, gebėjimą juos išlaikyti ilgą laiką. Žmonės mąsto ir elgiasi pagal susiklosčiusią tradiciją, kurią aš pavadinau kompleksais. Savo knygoje pagrindinį dėmesį skyriau vyrų (48) ir moterų (43) kompleksams. Pateikdamas juos nurodžiau konkretaus komplekso priežastis ir pasekmes bei konkrečius jų įveikimo būdus – kaip atpažinti, taip pat pateikiu patarimų ir rekomendacijų, kaip keisti savo mąstymą ir elgesį. Pavyzdžiui, moterys, pasižyminčios Mesalinos kompleksu, patiria rimtų problemų mėgindamos įsitvirtinti visuomeniniame gyvenime. Pagrindinė jų bėda ta, kad niekas į jas rimtai nežiūri, nes jos visuomet nevalingai flirtuoja. Pamėginkite įsivaizduokite, kaip tai atrodytų per darbo pokalbį ar siekiant sukurti ilgalaikį santykį su partneriu.

VEIDAS: Kodėl svarbu kompleksus ne tik pastebėti, bet ir stengtis išgyvendinti iš savo asmenybės?

A.K.: Jų pripažinimas ir įveikimas gali padaryti mūsų gyvenimą visavertiškesnį, turtingesnį, o svarbiausia – prasmingesnį. Knygoje prie kiekvieno savo aprašyto komplekso nurodau galimas jo pasekmes, kraštutinius atvejus. Taigi, nors žmogui iš pirmo žvilgsnio vienas ar kitas kompleksas šiandien lyg ir netrukdo, ateityje gali pridaryti rimtų bėdų. Kaip tinkamą pavyzdį šiuo atveju galima minėti liguistą motinos meilę sūnui. Laiku perskaičiusi apie tai ir apgalvojusi savo elgesį ji gali išvengti netinkamo elgesio ir iš to plaukiančių padarinių. Apibendrintai – tai galimybė išlaikyti tvirtus tarpusavio santykius su priešinga lytimi.

VEIDAS: Kuris iš jūsų suklasifikuotų ir aprašytų kompleksų jums pačiam atrodo gana naujas ir neįprastas mūsų visuomenei?

A.K.: Bene labiausiai mane nustebino kompleksas, kurį pavadinau Senio (dar kitaipSenexo) vardu. Jis būdingas vyrams nuo 21–23-ejų ir nuo 30–35 metų, kurie jau niekuo nebesistebi. Įprastai jie teigia daug keliavę, įvairių moterų pažinę, kitaip tariant, jiems jau viskas išbandyta ir spėję nusibosti. Sutikite, būti pavargusiam nuo gyvenimo, kai dar tik 22-eji, išties ankstoka. Tačiau neatsižvelgiant į metus šis kompleksas tuo ir įdomus, kad biologiškai jauni vyrai mąsto ir elgiasi kaip seniai.

VEIDAS: Minėjote, kad dalį kompleksų neišvengiamai veikia laikmetis ir jo diktuojamos mados. Gal pateiktumėte tai iliustruojantį pavyzdį?

A.K.: Vienas įdomesnių – WC (nuo angliškos sąvokos „White-Collar“ – „Baltosios apykaklės“ santrumpa) kompleksas. Jį priskirčiau prie šiuolaikinio jaunimo kompleksų, kai jaunas vyras paniškai bijo būti palaikytas nevykėliu (žodis „nevykėlis“ erzina panašiai kaip raudonas audeklas bulių). O kompleksuojama dėl to, kad išmanusis telefonas ar planšetė prastesni nei draugo, turima nepakankamai pinigų ir pan. Savo praktikoje susiduriu su vyrais, kurie teigia bijantys pakviesti moterį į pasimatymą, nes negalės jos nusivesti į prabangų restoraną, o į paprastą kavinę kviesti negali, nes tuomet nebus verti jos dėmesio ir meilės. Taigi jiems tai tampa rimta kliūtimi mezgant santykius su moterimis, tiksliau, jie ima to vengti kaip įmanydami ir dėl to neleidžia sau gyventi laimingo visaverčio gyvenimo.

VEIDAS: Šiuo konkrečiu atveju, matyt, ir pasivaikščiojimas parke būtų traktuojamas kaip nepakankamai solidus ir tinkamas žingsnis?

A.K.: Šiomis aplinkybėmis kvietimas iš vyriškosios pusės tiesiog nenuskambėtų, nes vyras manytų, kad moteris su juos neis. Šį kompleksą apibūdinu kaip vieną lengvesnių, nes kai kuriais atvejais tiesiog pakaktų jį identifikuoti ir pakeisti vyro elgesį. Vyrai, pasižymintis šiuo kompleksu, užveria sau visaverčių santykių galimybes. Jie nesuvokia, kad yra daug nuostabių moterų, kurios vertins juos ne dėl naujausio modelio telefono ar automobilio, o dėl nuostabių jų charakterio ir būdo savybių.

VEIDAS: Minėjote, kad kai kurias atvejais nugalėti kompleksus pačiam asmeniui pernelyg sudėtinga. Gal iliustruotumėte konkrečiu pavyzdžiu?

A.K.: Taiklus pavyzdys būtų mūsų visuomenėje taip pat visiškai naujas Buridano kompleksas. Apibūdinu jį kaip asmens negebėjimą apsispręsti priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Iš vienos pusės, pokyčių norima, tačiau visada randama argumentų, kodėl jų geriau nesiimti. Trumpa šio komplekso formuluotė skambėtų taip: myli ir nekenčia tuo pat metu. Kalbėdamas apie profesinę sritį žmogus lyg ir suvokia, kad darbas prastas, tačiau randa priežasčių, kodėl negali iš jo išeiti.

Dar vienas pavyzdys – moteris, suvokianti, kad jos vyras smurtautojas ir alkoholikas, bet negalinti jo palikti, nes nėra tikra, kas laukia vaikų, neturi kur gyventi ir pan. Taigi kompleksuojama, nes nesugebama priimti galutinio apsisprendimo. Buridano kompleksas – vienas sudėtingesnių, kaip, beje, ir menkavertiškumo. Siekiant iš jų išsilaisvinti tenka padirbėti su savimi.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad Buridano kompleksas lėmė jūsų apsisprendimą imtis visų kompleksų klasifikacijos?

A.K.: Būtent nuo šio komplekso ir prasidėjo mano knyga. Dėmesį į Buridano kompleksą atkreipiau savo klientų dėka, taip pat stebėdamas naujausius visuomenės tyrimus. Nesuklysiu teigdamas, kad Buridano kompleksas geriausiai atspindi tai, kas šiuo metu vyksta šiuolaikinėje visuomenėje. Apmaudu, bet tenka pripažinti, kad vis daugėja žmonių, nesugebančių priimti svarbiausių savo gyvenimo sprendimų. Tai lemia daugelis priežasčių, viena jų gali būti ta, kad vaikystėje žmogus patyrė skirtingų nuomonių įtaką. Tarkime, mergaitę mama giria gavus mokykloje aštuntuką, o tėčiui tas pažymys atrodo nepakankamas ir jis pavadina ją nevykėle. Taigi vaikas, nesuvokdamas, katras iš tėvų teisus, ima blaškytis nerasdamas teisingo atsakymo.

Dar vienas pavyzdys: iš kiemo grįžusi mergaitė guodžiasi, kad vaikai pravardžiuoja ją storule. Mama, norėdama paguosti, įvardija ją kaip liekną (nors sveria ji 80 kg). Nuojauta vaikui kužda, kad jos bendraamžiai teisūs, bet negi neklausysi mamos? Taip daugelis mūsų į gyvenimą ir atsineša blaškymosi psichologiją.

VEIDAS: Kokių dar tendencijų pastebite mūsų visuomenėje analizuodamas vyrų ir moterų tarpusavio santykius?

A.K.: Vienas bene labiausiai į akis krintančių aspektų – kad šiuo metu itin daugėja stiprių moterų ir intymofobų (bijančių ilgesnio glaudaus emocinio ryšio) vyrų. Taip pat Lietuvoje daugėja infantilių, pernelyg savo laisvę branginančių vyrų, kurie vėlgi nelinkę kurti brandžių šeiminių santykių. Jie tai teisina pačiais įvairiausiais argumentais, tačiau dažnu atveju už to slypi baimė. Tipiškas infantilumo pavyzdys – Hermio kompleksas. Toks vyras yra visiškas vėjavaikis, negalintis užmegzti rimtų tarpusavio santykių, nes jam svarbūs nuotykiai. Toks asmuo jaučiasi jaunas, tenkinasi epizodiniu seksu, o jei tik moteris pasiūlo rimtai įsipareigoti, dingsta iš jos akiračio.

VEIDAS: Kaip turėtų elgtis moteris, savo gyvenimo kelyje sutikusi ir pamilusi intymofobą? Ar šis ryšis pasmerktas iš anksto?

A.K.: Seksualiniai kompleksai nėra liga, su jais susigyventi tikrai galima, tačiau būtina juos pripažinti ir jų atsisakyti. Kai kurie jų netenka prasmės bėgant metams (sendami vyrai susiduria su impotencija), nors intymofobai pagydomi sunkiai. Savo knygoje išskiriu juos į atskirus kompleksus: Lovelaso, Kazanovos, Don Žuano, Merkurijaus ir pan.

VEIDAS: Kokiais kompleksais pasižymi stiprios moterys?

A.K.: Prie turinčiųjų Atėnės, Afroditės, Amazonės kompleksą savo knygoje priskiriu moteris, kurios bijo jausti priklausomybę nuo vyrų. Jos siekia būti visiškai nepriklausomos – dar kitaip tai galima apibūdinti kaip kraštutinį feminizmo lygį. Šiuo kompleksu pasižyminčioms moterims vyras reikalingas tik giminei pratęsti, o su viskuo kitu jos gali susitvarkyti ir pačios. Taigi apie santuoką ar bendrą buitį nėra nė kalbos. Šiuo kompleksu pasižyminčios moterys ima kompleksuoti vos tik pajutusios priklausomybę nuo vyro.

VEIDAS: Kaip manote, ar galima kažkuriuos iš jūsų minimų kompleksų priskirti vienai ar kitai profesijos grupei?

A.K.: Tarkime, Solono kompleksas, priešingai nei WC, būdingas turtingiems ir įtakingiems visuomenės vyrams. Dažnai jie linkę pirkti meilę ir moterį, antraip nesijaučia visaverčiai. Šio tipažo atstovas negali išeiti iš restorano nesumokėjęs už vakarienę, tačiau nesitikėkite iš jo gražių žodžių ar atvirų pokalbių. Jis vadovaujasi logika: nupirkau kailinius, sumokėjau už vakarienę – ko dar iš manęs nori? Šiuo atveju vyrai kompleksuoja, jei tik pajunta mėginimą išgauti tikrus jų jausmus. Jų gyvenimo matas – konkreti pinigų suma. Šis kompleksas itin būdingas verslininkams.

VEIDAS: Vadinasi, tokio vyro partnerė patenka į gan keblią padėtį ir turi taikstytis tik su perkamomis vertybėmis. Ar ir ši situacija gali būti keičiama?

A.K.: Šiuo atveju partnerė tampa tuo lemiamu lakmuso popierėliu: ji arba prisitaiko prie tokio, kai kam netgi patogaus vyro elgesio, arba skatina jį keistis. Visuomet galima atvirai pasikalbėti apie tai, kad man ne visuomet reikia atostogų Kanaruose ar vakarienės pačiuose prabangiausiuose restoranuose – kartais tiesiog pakaktų vakarienei paprastų sumuštinių kartu su tavimi namie. Juk svarbiausia, kad mes kartu. Myliu tave ne už storą piniginę, taigi liaukis pirkęs mano meilę ir tiesiog būk mylimu mano vyru. Juk tai, kad solidžiai uždirbi, dar nedaro tavęs vyru.

Nepatikėsite, bet tokio pobūdžio – paprasti ir nuoširdūs pokalbiai gali pakeisti jo požiūrį ir padėti evoliucionuoti labiau į jausminę pusę.

VEIDAS: Galėtumėte pasidalyti savo pasvarstymais, dėl kokių priežasčių gan dažnai subyra vyresnių vyrų ir perpus jaunesnių moterų santykiai?

A.K.: Šiuo atveju kalbėtume apie Elektros kompleksą, kai suaugusi moteris pasąmoningai ieško vyro, panašaus į savo tėvą. Savo darbo praktikoje turiu labai daug pavyzdžių, kai moteris nutraukia ir vėl kuria panašaus pobūdžio santykius. Dažnai ji nesupranta, kur būtent užkoduota ta nesėkmė. Tačiau jos klaida ta, kad ji nevalingai ieško į savo tėvą panašaus tipažo, o tėvas pasitaiko ir girtuoklis, ir melagis, ir lošėjas…

VEIDAS: Kompleksus, apraizgiusius žmogaus asmenybę, jūs metaforiškai ir taikliai lyginate su liana. Kitaip negu jos, kompleksai nepuošia individo asmenybės.

A.K.: Žmonės dažnai nepagalvoja, kokią didelę įtaką turi jų žodžiai. Kai kurių kompleksų įgyjame būtent dėl neapgalvotos kritikos apie mūsų išvaizdą (Kvazimodo kompleksą turintis vyras, nuolat nerimaujantis, ar gerai atrodo, gali atrodyti nepriekaištingai, tačiau jautriai reaguos į kiekvieną su jo išvaizda susijusią smulkmeną).

Iš kai kurių kompleksų išsivaduoti žmonėms pavyksta ir patiems (knygoje pateikiama rekomendacijų, kaip tai padaryti), bet yra tokių, kurių be psichoterapeuto pagalbos neįveiksi. Tarkime, jau anksčiau minėtus Elektros ar Mesalinos kompleksus sunku pastebėti ir pačioms moterims, taigi šiuo atveju reikalingas profesionalus žvilgsnis iš šalies. Stebėdamas tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, neabejoju, kad kompleksų klasifikacija į vyriškuosius, moteriškuosius ir bendruosius tikrai pasitarnaus. Ko gero, „Complexus Amoris“ pretenduoja tapti pirmąja knyga Europoje, kurioje susisteminti visuomenės kompleksai.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. vilnietė vilnietė rašo:

    Nepasitikiu šiuo psichologijos mokslus baigusiu žmogumi, kaip specialistu.
    Paminėsiu tik kelis neatitikimus ir prieštaravimus, iškilusius šiame straipsnyje.
    Kaluginas pristatomas kaip kognityvinės ir elgesio terapijos specialistas – tačiau kompleksų teorijos yra sukurtos psichodinaminės asmenybių teorijos atstovų (minėti S.Freud, K.G. Jung, A. Adler).
    Viena vertus, Kaluginas teigia, kad “Kompleksai – ne simptomai ir ne ligos”, tačiau toliau sako apie intymofobų “pagydymo” sunkumą.
    Tokio dalyko, kaip “blaškymosi psichologija” nėra.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...