2016 Birželio 12

Edvinas Eimontas

„Jeigu mūsų rinktinė patektų į čempionatą, Lietuva būtų pamišusi dėl futbolo“

veidas.lt

Inga NECELIENĖ

Vien už patekimą į Europos futbolo čempionatą – maždaug 8 mln. eurų. Plius papildomai už kiekvienas sužaistas rungtynes – apie 1,5 mln. eurų už pergalę, šiek tiek mažiau už lygiąsias ir netgi kažkiek už pralaimėtą mačą. Tokias sumas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentui Edvinui Eimontui atskleidė kolega iš Rumunijos – šalies, kurios futbolininkai žais šių metų finaliniame UEFA Senojo žemyno čempionate. Galima palyginti: pernai per visas įmanomas programas iš valstybės mūsų šalies futbolas gavo nei daug, nei mažai – 130 tūkst. eurų.

– Nacionalinei rinktinei nepatekus į finalinius futbolo pirmenybių etapus, ko šalis ir jos Futbolo federacija netenka?

– Pirmiausia netenka nemažai pinigų. Kai 2004 m. į finalinį Europos čempionato etapą pateko latviai, Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) biudžetai buvo mažesni, bet jie už dalyvavimą tose pirmenybėse sukaupė pinigų rezervą, iš kurio gyveno, gerino infrastruktūrą dešimt metų.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių?

Futbolas, kaip ir visas europietiškai organizuojamas sportas, pasižymi solidarumo principu – iš turnyrų, pirmenybių gaunami pinigai gali būti išdalijami finalininkams, bet gali būti padalijami ir tų šalių, kurių rinktinės nepatenka į pirmenybes, futbolo federacijoms. Pagal specialią UEFA programą pinigai, sukaupti per Europos čempionatus, vėliau visus ketverius metus skirstomi federacijoms, kad šios pasigerintų infrastruktūrą, investuotų į mokymus ir t.t.

Bet ne tik piniginis aspektas svarbus. Jeigu mūsų šalies rinktinė patektų į čempionatą, tų metų birželio ir liepos mėnesiais Lietuva būtų pamišusi dėl futbolo. Manau, per šį laikotarpį didelių pokyčių sulauktų ne tik mūsų futbolas – ir rėmėjų ar partnerių, ir infrastruktūros, ir investicijų požiūriu, bet ir visa šalies ekonomika.

– Dar po ketverių metų, 2020-aisiais, Europos čempionatas vyks nebe vienoje valstybėje, o trylikoje skirtingų šalių ir miestų.

– Manau, ateityje įsitvirtins kitoks didžiųjų sporto renginių organizavimo pobūdis, nebus stengiamasi visko sukelti į vieną šalį. Visą infrastruktūrą pasistatyti vienai šaliai labai brangu, o jeigu valstybė mažesnė, ją vėliau tinkamai išnaudoti ir išlaikyti sudėtinga. Todėl linkstama prie infrastruktūros išskaidymo po skirtingas šalis ir miestus. Dėl tokio sprendimo kyla kitokių organizacinių sunkumų – logistikos, teisinių bazių suderinamumo, migracijos politikos, žiūrovų srautų išskirstymo ir t.t., bet, manau, prie to bus einama.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių? Kaip pavyzdys galėtų būti ta pati Rumunija, kurios sostinėje Bukarešte 2020 m. vyks vienas aštuntfinalio etapų. Juk etapui surengti užtenka vieno gero stadiono. Jeigu Lietuva pasistato stadioną, ne mažesnį kaip 30 tūkst. žiūrovų vietų, gali pretenduoti į tokias varžybas.

– Artėja atranka į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą. Grupėje vėl teks žaisti su anglais, po ilgesnės pertraukos – su škotais. Tai pirmo ryškumo futbolo rinktinės, paskui kurias negailėdami pinigų lėktuvais traukia jų futbolo sirgaliai. Pinigai patys atvyksta, tik ar sugebėsime juos pasiimti?

Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų.

– Jau dabar esame gavę užklausų – ir anglai, ir škotai prašo apie 5 tūkst. bilietų. Kalbamės dėl nacionalinio stadiono, bet jį suspėti pastatyti – jokių vilčių. Šnekamės ir su Kauno miesto meru bei savivaldybe. Kaune yra galimybė suspėti rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną taip, kad jame galėtų žaisti nacionalinė rinktinė. Bet reikia išspręsti kelis probleminius klausimus – sutvarkyti žaidėjams skirtas patalpas ir žiniasklaidai, VIP asmenims numatytas atskiras zonas. Kauno stadionas laiko ir pinigų atžvilgiu šiuo metu būtų pats racionaliausias projektas. Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų. Tai iškart atpirktų miesto investicijas į stadioną. Kauniečiai dar pamena, kaip prieš gerą dešimtmetį po S.Dariaus ir S.Girėno stadione vykusių atrankos rungtynių jų mieste siautėjo škotai – tada kai kuriuose baruose net alus baigėsi.

– Stereotipinis futbolo sirgaliaus paveikslas yra maždaug toks: tai pusamžis vyras, su linksmybėms ir alkoholiui išlaidauti nevengiančia bendraamžių kompanija vykstantis paskui savo šalies komandą. Ar šis stereotipas kinta?

– Tokių sirgalių yra, bet tai tik vienas iš keturių skirtingų futbolo aistruolių tipų. Kaip rodo prieš šį Europos čempionatą UEFA atlikta bilietų pirkėjų apklausa, 26–45 metų futbolo sirgaliai pagal amžiaus grupes pasiskirsto labai panašiai: į Prancūziją ketina vykti 14 proc. 26–30 metų, 16 proc. 31–35 metų ir po 15 proc. 36–40 bei 41–45 metų futbolo gerbėjų. Į stadionus traukia ne tik vadinamieji „hard-core“ – fanų fanai, bet ir tie, kurie supranta bei mėgsta futbolą, jiems patinka būti minioje ir pasijusti minios dalimi arba stadioną renkasi dėl ten patiriamų emocijų. Nors dabar rungtynių emocijų ir televizija, ir įvairūs socialiniai tinklai perteikia nepalyginti daugiau, vis tiek tik atėjęs į stadioną gali gauti išskirtinį jų turinį, kokio jokie feisbukai ar jūtūbai neperteiks.

Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta.

Pastebima nauja tendencija. Ir UEFA, ir kitos sporto organizacijos, ir netgi ypač savo teises saugantis Tarptautinis olimpinis komitetas sutinka dalytis tam tikru nemokamai rodomu turiniu, netekti dalies pajamų, bet tai traktuoti ne kaip praradimą, o kaip papildomą vertę – vaizdus aplipdyti dalyvių, sirgalių emocijomis ir šitaip skatinti tuos, kurie sporto varžybas žiūri namie, kitąsyk pačius atvykti į sporto aikštyną ar stadioną. Tai skatina įsitraukti, o įsitraukimas – galingas įrankis.

Europos Sąjungos užsakyta studija apie sportą ir jo įtaką, indėlį į darbo rinką parodė, kad sportas – vienas turizmo skatinimo būdų, tik ne visi tai išnaudoja. Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta. Greitai kinta ne tik geopolitinė, politinė, ekonominė padėtis, bet ir žmonės ima kitaip poilsiauti, kitaip įsivaizduoti savo poilsį. Reikia į tai reaguoti. Sporto strategiją mes turime, tik kitas klausimas, kodėl ji neįgyvendinama. Matyt, turime ir turizmo strategiją, bet apie šių sričių samplaiką negirdėti, nors pastaruoju metu tai ypač glaudžiai susiję dalykai.

– Futbolas jau senokai peržengė tik žaidimo ribas. Kada buvo suvokta, kad tai didžiulė verslo mašina, kuri pastaruoju metu, regis, įsukta maksimaliu pajėgumu?

– Tai ypač akivaizdu žiūrint į klubus. Rinktinėse šiek tiek kitaip, jose vis dar juntama emocinė sąsaja su šalimi, su savo vėliava ir herbu, tautiniu identitetu.

Sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas.

Futbole, kaip ir visame sporte, komercija prasidėjo tada, kai sporte atsirado pinigų – praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai televizorius tapo nebe prabangos, o kasdiene kiekvienų namų preke. Pamažu kilo didesni reikalavimai rodomam turiniui, televizijoms prisireikė sporto – ir ratas įsisuko. Vėliau rodomas nemokamas transliacijas ėmė keisti mokamos, žmonės suprato, kad nori mokėti už kokybiškesnį sporto turinį, taigi atsirado, kas tokį turinį parduoda.

Dabartinis sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas. Taigi žmonės už tam tikrą turinį sutinka mokėti daug.

– Sportininkai tarsi aplipdyti ne tik kameromis, kurios fiksuoja menkiausią krustelėjimą, emociją, bet ir įvairiais iš jų uždirbančiais žmonėmis – pradedant vadybininkais ir baigiant rinkodaros, reklamos specialistais. Geriausiems futbolininkams mokamos sumos kartais atrodo nesuvokiamos. Ar vieną dieną šis burbulas nesprogs?

– Tai yra futbolo problema, ypač klubinio. UEFA nuo 2004 m. įvedė klubų licencijavimą, vadinamąjį finansinį „Fair Play“ kriterijų, kurio laikydamiesi klubai negali išleisti daugiau, negu uždirba. Taip siekiama apsisaugoti nuo turtuolių, kuriems nesvarbus joks ilgalaikis klubo tvarumas, jie traukia iš kišenės pinigus, deda juos ant stalo ir sako: pinigai man nesvarbu, perkam geriausius žaidėjus, nes svarbiausia – laimėti. Bet šitaip elgiantis nustoja veikti sveikas futbolo klubo verslo modelis, bilietų, marškinėlių pardavimo rezultatai tampa nebesvarbūs. Dėl to šį reiškinį imta vadinti finansiniu dopingu.

Ar ilgai šis finansinis „Fair Play“ Europoje veiks – klausimas. Esu amerikietiško finansinio sporto reguliavimo šalininkas. Ten įvestos vadinamosios atlyginimo lubos ir grindys, dėl to žaidėjų algoms negalima išleisti daugiau nei, tarkime, 65 proc. klubo biudžeto, bet ir ne mažiau nei 55 proc. Tai lyg apynasris, kad klubai neprisipirktų žaidėjų, kuriems vėliau neišgalėtų mokėti.

Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

Bet sporte tradiciniai verslo modeliai neveikia. Sporto klubo sėkmė vertinama pagal pergales, pagal galutinę turnyrinę lentelę, o ne pagal tai, ar sezono pabaigoje klubo balanse dega žalia, ar raudona lemputė. Štai čia ir yra esminis verslo ir sporto lūžio taškas: jeigu yra galimybė įsigyti geresnį žaidėją, kuris galbūt padės pasiekti aukštesnį sportinį rezultatą, dažniausiai priimamas sprendimas tokį žaidėją įsigyti. Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

– Kas yra futbolo klubas jį remiantiems verslo magnatams – žaisliukas?

– Ne veltui juokaujama, kad futbolas – tai sportas, kai milijardieriai žiūri, kaip žaidžia milijonieriai. Galbūt kai jau viską turi, tada perki futbolo klubą. Ypač dabar Azijos verslininkai įniko pirkti Anglijos klubus. Bet yra kita įdomi strategija, kaip per sportą investuojama į šalies reklamą. Paimkime tokią valstybę kaip Kataras, kurio strategija – per sportą, dar konkrečiau – per futbolą, pristatyti savo šalį ir padaryti ją žinomą, nes, anot katariečių, nafta vieną dieną baigsis. Prie to prisideda ilgalaikis klubo „Barcelona“ rėmimas, nuolatinė sporto infrastruktūros plėtra, pelnyta teisė rengti pasaulio futbolo čempionatą – iš nežinomos šalies Kataras pasaulio akyse tapo sporto valstybe, susikūrė savo prekės ženklą.

Lietuva irgi turi sporto strategiją, tik mes jos neįgyvendiname. Galbūt laikas ją išsitraukti iš stalčiaus ir peržiūrėti?

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...