2014 Lapkričio 07

Olegas Lapinas

„Informacinės technologijos lemia mūsų virsmą į uždaresnę visuomenę“

veidas.lt

Bendravimas virtualioje erdvėje daugeliui mūsų suteikia galimybę sudaryti pasauliui atviro žmogaus įspūdį, tačiau išmanusis telefonas, socialiniai tinklai ar skaipas idealiai maskuoja tikrąjį žmogaus veidą. Psichoterapeutas Olegas Lapinas svarsto apie tai, kaip plečiantis komunikacijos galimybėms tampame vis uždaresne visuomene.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Šiuolaikinė visuomenė keičiasi greičiau, nei tėvai ar seneliai spėja įskiepyti savo vertybes jaunajai kartai. O gal naujosios technologijos keičia ir tai?

O.L.: Šiandien susiduriame su nepaprastu greičiu sklindančia informacija. Internetas ir naujosios technologijos verčia pasaulį globalizuotis, poreikis to, reikia pripažinti, sunkiai nusakomas. Sutikite, niekad anksčiau tą pačią akimirką nesužinodavome, kas vyksta Kinijoje ar Amerikoje, žmonijos istorijoje dar nebuvo taip, kad pusryčiautume Vilniuje, o vakarieniautume Niujorke. Natūralu, kad daug keliaudami svetimėjame ir atitrūkstame nuo savo šaknų – tėvų, senelių.

Tačiau technologijos vis dar nepanaikino esminių žmogaus poreikių: bendrauti, mylėti ir jaustis mylimam. Nepaisant kompiuterio išpopuliarėjimo, koncertų ir teatrų salės perpildytos, knygų mugės klesti, technologijos neatėmė iš mūsų poreikio būti su mylimu žmogumi, nenumalšino noro gyventi bendruomenėje. Taigi esminės vertybės, kurias daugelis apibūdintų kaip „šeima ir vaikai“, nepasikeitė.

VEIDAS: Kaip manote, ar keičiasi psichologinis lietuvio portretas?

O.L.: Bendravimas virtualioje erdvėje daugeliui mūsų suteikia galimybę sudaryti pasauliui atviro žmogaus įspūdį, tačiau iš tiesų žmonės tampa vis labiau užsimaskavę (įkeldami beprotiškai fantastiškas nuotraukas, kuriose nuolat šypsosi, jie tik išoriškai kuria norimo pasaulio įspūdį, o iš tiesų tai gali slėpti liūdesį, nerimą ir pan.). Išmanusis telefonas, socialiniai tinklai ar skaipas slepia tikrąjį žmogaus veidą. Taip tampame vis uždaresne, tikrąsias savo emocijas maskuojančia visuomene.

VEIDAS: Gyvename transformacijos amžiuje, kai keičiasi ne tik komunikacijos kanalai, bet ir idealai. O gal pastarieji bendri visoms, iki mūsų gyvenusioms, kartoms?

O.L.: Nepasakyčiau, kad mūsų visuomenės kartos skirtingos savo idealais. Savo galimybėmis ir psichologine charakteristika – galbūt, tačiau visų kartų atstovai siekė gyventi geriau, ir šiuo požiūriu tarp kartų didesnio skirtumo nėra. Aš sakyčiau, kad idealai visuomenės gyvenime tarnauja tarsi savotiški kompasai, kiekvieną mūsų nukreipiantys link naujų tikslų, kurių turėtume siekti. Gal tik šiuolaikinėje visuomenėje siūloma daugiau priemonių, kurios neva turėtų padėti priartėti prie geresnio gyvenimo.

Iš dalies įspūdį, kad turime didžiulį pasirinkimą, kuria reklama, tačiau prieš akis – tas pats vaizdas, tik pavadinimai skirtingi. Nemanau, kad šiuolaikinis žmogus turi daugiau pasirinkimų idealų atžvilgiu. Tiesiog kuo individas jaunesnis, tuo stipresnę įtaką jam daro idealai ir tuo jis mažiau pakantesnis sau ir aplinkiniams. Nepamirškime, kad idealizavimas žadina nepakantumą tikrovei, taip pat ir labai aštrius nusivylimus. Taigi kuo realiau žmogus stovi ant kojų, tuo jis psichologiškai sveikesnis, labiau priimantis save, aplinkinius, tuo mažiau iš jų besitikintis.

VEIDAS: Kaip kinta mūsų idealai ir jų suvokimas metams bėgant?

O.L.: Sulaukus pilnametystės idealu tampa daug pasiekęs žmogus. Pavyzdžiui, nemaža dalis verslininkų kaip savo idealą nurodo Steve’ą Jobsą, kitiems tai gali būti stulbinamą karjerą padaręs bendradarbis ar vadovas, kuris šiandien važinėja brangiu automobiliu, gyvena dideliame name ir jau yra uždirbęs ne vieną milijoną. Sulaukus trisdešimties didžioji dalis žmonių jau žino, kaip idealiu atveju turėtų klostytis jų gyvenimas, daug kas jau būna išmėginta praktiškai.

Didieji nusivylimai aplanko perkopus keturiasdešimtmetį. Priežasčių tam daugiau nei reikia: žmogus suvokia, kad praturtėti jam nepavyko, žmona nebe tokia graži, namas brangesnis, nei jis tikėjosi, didžiąją dalį pajamų „suryja“ vaikai… Taip palengva pasiekiama gyvenimo vidurio krizė. Tačiau ne viskas juoda: idealams likus užnugaryje pradedama geriau pažinti save, perrikiuojami prioritetai, pomėgiai, suvokiama, kad laimi tie, kurie geba tenkintis mažesniais dalykais.

VEIDAS: Išeitų, kad mūsų brandą geriausiai išduoda pamatuoti arba ne lūkesčiai?

O.L.: Jei keturiasdešimtmetis vis dar svajoja apie ferarį ar milijoną, tai akivaizdus įrodymas, kad asmuo nėra brandus. Įprastai penktame ar šeštame dešimtmetyje žmogus jau būna susitaikęs su mintimi, kad tie dalykai, kuriais jis kažkada žavėjosi, nėra laimės šaltinis. Daugeliu atvejų jau išmėgintos ir kelionės, ir jauna meilužė, ir plastinės operacijos. Esant tokio amžiaus koncentruojamasi į gebėjimą džiaugtis kiekviena akimirka, stengiamasi mažiau valgyti, daugiau džiaugtis anūkais, būti arčiau gamtos. Galima sakyti, kad būtent šeštame ir septintame dešimtmetyje žmogus būna geriausiai realizavęs save ir atitolęs nuo idealų.

VEIDAS: Tačiau kai kurie mūsų tiki, kad pasaulis pilnas dar nerealizuotų galimybių, ir jie gali kone viską. Kaip manote, kiek trunka toks idealizmo sapnas?

O.L.: Daugeliu atvejų nubudimas įvyksta apie 40-uosius gyvenimo metus, bet jei iki tol nepraregima, žmogų baudžia pats gyvenimas. Įsivaizduokite pilvotą pusamžį vyruką, kuris bando lenktyniauti su jaunuoliu ir po penkių minučių uždūsta, arba tokio paties amžiaus moterį, kuri išbando „stebuklingus“ kremus, visus įmanomus treniruoklius, tačiau jos vyras vis tiek žiūri į dvigubai jaunesnę. Noriu pasakyti, kad asmenys, nesusivokiantys laike, erdvėje ir savo metuose, nubaudžiami paties kūno. Kaip pavyzdį paminėsiu moterį, kuriai skrendant lėktuvu staiga plyšta silikoninis krūties protezas. Tą akimirką pasaulis jai dūžta. O kokia to priežastis? Neatitikimas tam tikros brandos.

VEIDAS: Mūsų aplinkoje netrūksta žmonių, kurie tarsi ignoruoja savo tikrąjį amžių ir gyvena ne pagal metus. Tikriausiai ne taip jau paprasta susitaikyti su mintimi, kad sensti?

O.L.: Aš pats pasižymiu polinkiu į jaunatviškumą, bet mane labai gerai koreguoja šeima. Jei tik bandau per smarkiai treniruotis, žmona sako: pagal savo amžių atrodai gerai, bet atjaunėti dviem dešimtimis nepavyks. Man šeima padeda neperdegti ir išlikti „blaiviam“. Aš jai už tai labai dėkingas.

VEIDAS: Olegai, o kaip metams bėgant kito jūsų paties santykis su idealais? Ar galima sakyti, kad šiandien jau esate jų nevaržomas?

O.L.: Jaunystėje esu nusipiešęs gyvenimo planą: viduryje jo – meilė, už jos – pažinimas, priekyje meilės – kūryba, o visa tai laikosi ant sveikatos pamato. Taigi mano idealas – išlaikyti harmoniją tarp visų šių keturių sferų. Ne vienus metus taip ir gyvenau: paskaitau knygą, parašau straipsnį, pabėgioju, primenu žmonai, kaip ją myliu. Tačiau pastaraisiais metais supratau, kad kur kas daugiau naudos patiriu ne iš to, kad tobulinu save visomis šiomis kryptimis, o iš to, kad tiesiog būnu savimi. Išeitų, kad mano idealų nebelieka, o aš tampu labiau egocentriškas, nei pats to norėčiau.

VEIDAS: Gal kada svarstėte, kodėl prie savo idealų priartėjęs žmogus netampa laimingesnis? Kodėl patiriamas džiaugsmas trunka taip trumpai?

O.L.: XX a. pradžioje gyvenęs vokiečių filosofas Otto Weiningeris, Sigmundo Freudo mokytojas, tai aiškina galimumo filosofija. Pasak jo, žmogaus gyvenimui didžiausią įtaką daro ne objektyvios priežastys, o fiktyvūs tikslai. Kai išsikeliama geresnio gyvenimo vizija, skatinanti mąstyti, tarsi žinoma, dėl ko verta gyventi. Tačiau pasiekus tikslą tai bematant ištirpsta, o džiaugsmas ir malonumas trunka ne daugiau kaip vieną dieną, taigi imamės žvalgytis kažko naujo. O.Weiningeris manė, kad tai yra fundamentali žmogaus savybė, paaiškinanti visą jo elgseną.

VEIDAS: Kiek idealų siekimas gali būti naudingas profesiniu požiūriu?

O.L.: Jei idealais žavisi žmogus, turintis politinę valdžią, tai veda į tai, ką matome  šiandienos Rusijoje (kalbame apie prezidentą, šventai tikinti rusų pasaulio idealu), taip pat jau žinome, kuo tai gresia. Visai kas kita, kai idealu tiki jaunas žmogus. Tokiais atvejais kalbame apie ieškojimus, eksperimentus, idealistinę veiklą. Vis dėlto sunkiausia žmogui, kurio idealai dideli, o galimybės nedidelės. Iš pradžių dar tikima, kad pasaulis pilnas galimybių, tačiau metams bėgant patiriamas skausmingas nusivylimas savimi ir kitais, ypač jei susikurtas pasaulis romantizuojamas.

VEIDAS: Kuo žmogui naudinga siekti idealų?

O.L.: Idealai naudingi tik tuomet, kai juos lydi realizmas ir pamatuoti lūkesčiai. Pavyzdžiui, iš idealo siekiančio trisdešimtmečio laimi valstybė: tai skatina apyvartą (materialiniai idealai reiškia, kad žmogus pirks, ims paskolas, palaikys finansinę sistemą), tačiau gyvenimui persiritus į antrąją pusę net ir tie, kurie ilgą laiką siekė tobulėti ir tikėjo žmogaus potencialu, tampa kuklesni. Brandaus amžiaus žmonės žino (priešingai nei asmenys iki trisdešimties), kad jų lūkesčiai daug svarbesni už siekius. Todėl jiems kančios dėl menkavertiškumo jausmo ir negalėjimo atitikti savo idealų – jau praeityje. Taigi daugiau sunkumų patiria asmenys, kurių idealai aukšti, o galimybės ribotos (kartais jos tik iliuzinės, todėl joms sugriuvus patiriamas skausmingas nusivylimas aplinkiniais ir savimi).

Šių laikų psichologija skatina mus priimti save ir pasaulį tokius, kokie esame, nepamirštant tikėti savo potencialu.

VEIDAS: Dažnai nusivylimas savimi ir akistata su realybe sugriauna idealus. Kas laukia toliau, nebelikus tikėjimo iki tobulumo išgražinta tikrove?

O.L.: Gyvenimo tuštumą sulaukę brandos dažniausiai patiria narcistinio charakterio atstovai. Mūsų aplinkoje tokių žmonių daugėja: jie moka patys save įtikinti, kad yra tobuli, gražūs, jiems viskas gerai, o priešingus jausmus (kad yra mirtingi, ligoti, kompleksuoti) išstumia į pasąmonę. Jiems patiems po kurio laiko atradimu tampa tai, kad jie nieko nemyli, negerbia, galiausiai ir patys pasijunta nemylimi. Taip nutinka todėl, kad jie visą gyvenimą kuria idealizuotą savo pačių vaizdą. Taigi aplinkiniai nepažįsta tikrojo žmogaus: niekas nemato jo ašarų ir nežino, kaip jis kankinasi. Natūralu, kad toks žmogus nemylimas, neužjaučiamas. Patyręs tai jis su siaubu bando atkurti prarastus ryšius, susirasti bent vieną draugą, pabūti nors kiek nuoširdesniu. Kartais tai pavyksta.

VEIDAS: Ar galime svarstyti apie tautos idealus ir apie tai, kaip jie kinta keičiantis laikmečiui?

O.L.: Pasak ciklinės papročių teorijos, kiekviena tauta dėsningai pereina tam tikrus vertybinius ciklus. Taigi kiekvienos tautos jaunystė pasižymi idealu, skatinančiu būti kariu, kovoti už savo tėvynę. Po dviejų ar trijų šimtų metų idealai skamba naujai: būk tuo, kuo privalai būti. Kitaip tariant, būk ištikimas ir tarnauk savo ponui, senjorui, kunigaikščiui. Dar vėliau prasideda santykinai rami, inercinė fazė, kai svarbiausias tampa miesčioniškas idealas (šiuolaikinė Vakarų Europa išgyvena inercinę fazę: žmonės svajoja apie materialinę gerovę, nenori kariauti ir žūti, klesti menas, komfortas bei gražaus kūno  kultas). Taip gyveno arabai ir romėnai prieš imperijos žlugimą, taip dabar gyvena Vakarų europiečiai. Šiandien jų idealai skamba taip: būk toks kaip mes arba kaip dauguma mūsų.

Netrukus po to, prabėgus 1500 metų, galime tikėtis memorialinės fazės. Pasiekus ją visuomenės interesai tampa labai primityvūs: norima kaip nors pratempti šią dieną, pasakoti anūkams apie šlovingą praeitį, prisimenama tautos jaunystė – pasakojama apie kunigaikščius Vytautą ir Algirdą, o menas, meilė ir malonumai primityvėja.

VEIDAS: Kuriame iš jūsų minėtų ciklų matome šiandienos Lietuvą?

O.L.: Mūsų šalis išgyvena inercinę fazę. Ją yra perėjusios ir kitos tautos. Žinoma, korekcijos galimos, jei į tautą įsilieja jaunesnė tauta, – tokiomis aplinkybėmis ciklas kartojasi iš naujo. Kaip pavyzdį galima prisiminti rusų etnosą, kuris gavo injekciją iš užkariautų teritorijų. Nors Rusijos šlovės laikai buvo praėję, prasidėjo spalio maištas, pilietinis karas – tarsi vėl įsibėgėjo pradinė fazė, skatinanti būti savimi. Tarkime, jei staiga Lietuvą užplūstų jaunos tautos, prasidėtų neramumai, vėl būtų kalbama apie tai, kaip svarbu būti lietuviu.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...